Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Filmo Openheimeris (2023) plakatas. Iliustracija iš wikipedia.org

Naujausio Christopherio Nolano biografinio trilerio Oppenheimeris (2023) centre – tragedija žmogaus, kuris per vėlai suprato savo kūrinio destrukcinį potencialą. Ambicingas filmo diapazonas aprėpia įvairius „atominės bombos tėvu“ ir Amerikos Prometėju vadinamo JAV fiziko J. Roberto Oppenheimerio (akt. Cillian Murphy) gyvenimo aspektus, pradedant asmeniniais santykiais, baigiant sudėtingomis politinėmis Manhatano projekto reverberacijomis. Nenuostabu, kad trijų valandų trukmės filmo informacijos gausoje išblanksta pora detalių: pradžioje šmėkštelintis Picasso paveikslas Sėdinti moteris sukryžiuotomis rankomis (1937) ar Thomo Stearnso Elioto Bevaisės žemės (1922) tomelis. Kas tai – greitomis integruoti biografiniai faktai ar komentaras apie atominės bombos vaidmenį mūsų kultūros istorijoje?

Greita kadrų seka, kurioje minėti kūriniai pasirodo, perteikia Oppenheimerio mąstymo slinktis studijų tarpukarinėje Europoje metais. Danų fiziko Nielso Bohro (akt. Kenneth Branagh) paakintas gilintis į teorinę fiziką, Oppenheimeris lanko muziejus, skaito poeziją, stebi dūžtantį krištolą ir kamuojamas nemigos, stikliniu žvilgsniu skrosdamas erdvę priešais save, susiduria su pirmosiomis įžvalgomis apie „molekulių visatą“ – kvantinės fizikos dėsniais išreikštą tikrovę. Neramios jo vizijos filme iškyla kaip abstraktūs, kosminiai dalelių srautai. Filmo režisierius pasakojo, kad užduotis įvaizdinti atomą, kuris šiandienos fizikoje yra trikdomai abstraktus, buvo vienas iš didesnių kūrybinių iššūkių. „Jie žvelgė į pilką medžiagą ir matė energiją, kuri galiausiai buvo išlaisvinta kaip atominės bombos griaunamoji galia, – apie pirmuosius kvantinės fizikos teoretikus pasakojo Nolanas SYFY WIRE ir NBC Insider diskusijoje (https://www.syfy.com/syfy-wire/how-oppenheimer-shows-the-rise-of-quantum-physics). – Mes norėjome eksperimentinių vaizdų, kurie galėtų pavaizduoti žybsinčios ar vibruojančios energijos giją, kuri vienu metu atspindėtų ir Oppenheimerio nervinę būseną, ir įvaizdintų kvantinę fiziką, galiausiai pasireiškiančią bombos griaunamąja galia.“ Jauno Oppenheimerio intelektualinės brandos istorija pabrėžia įstabų fiziko gebėjimą įžvelgti anapus stabilios ir nepajudinamos kasdienės tikrovės, tačiau kartu kelia nerimą: tai, kas slypi kitapus, alsuoja antžmogiška jėga.

Šioje istorijos dalyje pasirodantis Picasso paveikslas, kaip ir Elioto Bevaisės žemės tomelis, visų pirma, yra nuorodos į Oppenheimerio biografiją. Filmą įkvėpusioje knygoje Amerikos Prometėjas (Kai Bird and Martin J. Sherwin, American Prometheus: The Triumph and Tragedy of J. Robert Oppenheimer, New York: Alfred A. Knopf, 2005)minima, kad Oppenheimerio tėvai, o vėliau ir jis pats savo meno kolekcijoje turėjo Picasso darbą, o štai Elioto Bevaisė žemė buvo vienas mėgstamiausių fiziko literatūros kūrinių, tarp kurių pateko ir kitoje filmo vietoje cituojama Bhagavadgyta. 1948 m. Eliotas net keletą mėnesių viešėjo Princetono Pažangių studijų institute, pakviestas Oppenheimerio, tuo metu ten ėjusio direktoriaus pareigas. Tačiau reikia pastebėti, kad tarp filmo temų, formaliųjų aspektų ir šių kūrinių esama ir struktūrinių panašumų. Pats Oppenheimerio asmenybės paveikslas, piešiamas Nolano biografiniame trileryje, pasižymi savita kubistine poetika ir koliažiškumu, būdingu tiek Picasso, tiek Elioto modernistiniams kūriniams. Pavyzdžiui, fiziko tapsmo, triumfo, nuopuolio etapus atskleidžianti chronologija pateikiama viena kitą pertraukiančiomis atkarpomis, kurių dalis juodai baltos, o kitos – spalvotos. Tiesa, naratyvinė logika dėl to nedingsta. Rėmus pasakojimui apie Oppenheimerio praeitį suteikia Amerikos atominės energijos komisijos pirmininko Lewiso Strausso (akt. Robert Downey Jr.) surengta privati Saugumo tarybos apklausa, turėjusi sugriauti Oppenheimerio reputaciją, apkaltinant jį bendradarbiavus su sovietų šnipais.

Kaltinimo procesas tampa gija, siejančia skirtingus Oppenheimerio biografijos etapus. Kaltintojų klausimai verčia fiziką prisiminti ir pasakoti apie studijų Europoje metus, asmeninius ryšius su žymiais laikmečio mokslininkais, romantinius santykius ir draugystes, simpatizavimą komunistinėms idėjoms, dėstytojavimą Berklio universitete ir, žinoma, Los Alamoso laboratorijoje 1942–1945 m. įgyvendintą Manhatano projektą, pasibaigusį atominiais sprogimais Hirošimoje ir Nagasakyje. Šalia vystoma siužetinė linija apie paties Strausso ambiciją tapti JAV prekybos sekretoriumi. Ji atskleidžia, kad demaršas prieš Oppenheimerį kilo iš asmeninio Strausso priešiškumo, po to, kai fizikas, suvokęs Los Alamose nuveikto darbo pasekmes, kelis kartus Straussą viešai pažemino pasisakydamas prieš dar galingesnės vandenilinės bombos kūrimą. Tačiau dėl persikertančių, informacija apkrautų siužetinių linijų istoriją sunku suvokti kaip vientisą, žiūrovas turi tenkintis savotišku kaleidoskopu arba mozaika, kurios dalis suvokti nežinančiam Oppenheimerio biografijos gali būti sunku.

Dar labiau kubistiška – nevienalytė Oppenheimerio asmenybė. Nolanas deda dideles pastangas pavaizduoti visą ir itin sudėtingą, net paradoksų kupiną fiziko gyvenimą, todėl filme dera tiek poetiška vaizdų kalba nupasakoti Oppenheimerio studijų metai, trilerio įtampos kupinas atominės bombos išbandymas, tiek ir nykiu žurnalistiniu stiliumi pateikta konflikto su Straussu istorija. Vienur matome jauną Oppenheimerį, paliekantį nekenčiamam dėstytojui ant stalo cianidu užnuodytą obuolį, kitur – Oppenheimerį, fizikinių analogijų pagalba flirtuojantį su būsima žmona Catherine Puening (akt. Emily Blunt). Matome Oppenheimerį, prijaučiantį komunistinėms idėjoms, bet niekada neįstojantį į partiją, ar Oppenheimerį – viešą asmenį, kuris iš pareigos valstybei (ir mokslinio smalsumo) priima pasiūlymą vadovauti Manhatano projektui, ir tikintį, jog mokslininkų darbas yra sukurti bombą, o politikų – nuspręsti, kaip ją panaudoti. Vieną šalia kito sutinkame Oppenheimerį, džiugiai spaudžiantį rankas kolegoms po pirmo sėkmingo bombosbandymo, ir Oppenheimerį, stojantį prieš vandenilinės bombos idėją. Vaidmenų slinktys ir įvairovė trukdo aiškiai įžvelgti, kas dedasi Oppenheimerio viduje įvykiams įgaunant pagreitį, trukdo aiškiai ir nedviprasmiškai išvysti, kur yra toji prometėjiška kančia, ištikusį jį už tai, kad žmonijai įteikė ugnį. Juk galų gale jokios tiesioginės pasekmės, kuriomis gąsdina Strausso komisija, jo taip ir neištinka, nors žala reputacijai ir buvo padaryta. Visoms dulkėms nusėdus, ekrane išlieka tik sustingęs Cilliano Murphio veidas plačiomis stiklinėmis akimis, kurios apie vidinę mokslininko būseną pasako daugiau negu žodžiai. Tai nuolatinė įsisenėjusio siaubo būsena veide žmogaus, kuris pamatė (ir sukūrė) atominės bombos šviesą.

Triumfo akimirką, pakviestas sakyti kalbos pasirodžius žiniai, kad JAV numestos bombos „japonams nepatiko“, Oppenheimeris pagaliau išvysta, kad jo laimėjimas yra Pyro pergalė – tiesa, miniai to neparodo ir kursto jos euforiją. Šią sceną galima laikyti porininke pirmojo atominės bombos bandymo scenai, kai po sprogimo filme viskas nutyla, iki kol vaizdą sudrebina rezonansiniai smūgiai. „Pasaulis prisimins šitą dieną“, – sako Oppenheimeris po bombų numetimo salėje plojančiai, šaukiančiai, trypiančiai miniai ir staiga kambarys ima drebėti. Triukšmas vėl užleidžia vietą tylai; blyksteli akinanti balta šviesa. Joje nušvitęs jaunos merginos veidas pradeda irti, nuo kaukolės lupasi odos skivytai. Šią akimirką į mūsų dėmesio lauką vėl sugrįžta Picasso jaunos moters portretas: iš gabalų į beformę masę suminkytas kūnas, mėlynas veidas, kuriame plaukioja viena nuo kitos atitrūkusios akys. Vaizdas alsuoja energija, tačiau ne tikroviškai perteikto modelio gyvybe, o tikrovę perlaužiančio dailininko žvilgsnio griaunamąja jėga, kuri lyg radiacija be gailesčio deformuoja pavidalą. Čia, Oppenheimerio kalbos scenoje, mes kartu su atominės bombos kūrėju pamatome tikrąją bombos prigimtį, Oppenheimerio kūrinio visa griaunantį destruktyvumą. Mat kai Oppenheimeris išreiškia mintį, kad mokslininkų darbas yra sukurti bombą, o politikų – ją panaudoti, jis nori manyti, kad numatytieji destruktyvūs atominės bombos padariniai neįeina į jo kūrinį – tai jau politikų veiksmų pasekmės. Tačiau tai pasirodo naivi iliuzija: kaip tampa aišku vėliau, atominė bomba yra lyg moderni keleto veiksmų tragedija, turinti savo pradžią, vidurį ir pabaigą, dėl kurios tikslios vietos esame priversti sukti galvą. Ar atominės bombos griaunamasis efektas pasibaigė lėtai radiacijos sunaikintais kūnais po Hirošimos ir Nagasakio? Ar sprogimo pasekmės tebesitęsia iki šiandien, visokiais būdais iškraipydamos mūsų tikrovės suvokimą ir kultūrinę sąmonę? Paskutiniais Oppenheimerio žodžiais filmo pabaigoje Nolanas dar aiškiau užtvirtina, kad tikrasis Oppenheimerio kūrinys yra tikrovę sutrupinanti grandininė reakcija, kuri toli
gražu nesibaigė.

Galima sakyti, kad ir Elioto Bevaisė žemė filme yra išankstinis perspėjimas (foreshadowing) apie tai, kokie bus Oppenheimerio kūrybos vaisiai. Jau vien pats poemos pavadinimas sufleruoja absoliutų sunaikinimą, įaugusį į atominės bombos idėją ir virtusią Atominio amžiaus eschatologiniu orientyru. Tačiau Bevaisė žemė yra ne vien apie tai. Joje kaip niekur kitur akivaizdus nusivylimas visais didžiaisiais prasmę steigiančiais naratyvais ir potrauminė civilizacinės tapatybės krizė, patyrus žmogaus žiaurumo potencialą. Ši krizė lemia šiuolaikinės kultūros specifiką. Cituojant Donatą Sauką: „Modernybė į šio amžiaus pabaigą atveria ne naujus iliuzijų horizontus, o žiojėjančią tuštumą. Viskas, kas dabar nauja, netikėta, nenuspėjama, apibūdinama vien priešdėliu de-, prie kurio, be to, artimai prisideda prasmės terminai, susiję su ironijos, įtrūkio, tylos retorika“. Toliau jis cituoja Ihabą Hassaną: „Per visus šiuos požymius driekiasi begalinis noras griauti“ (Metai, 1999, Nr. 10).

Tikroji Oppenheimerio-Prometėjo bausmė Nolano filme – ir paties filmo atomazga – yra suvokimas, ką jis sukūrė. Tokia intelektinė bausmė čia itin tinka, kadangi atominė bomba yra ne tik įrankis, ginklas, bet ir kultūrinis fenomenas. Viena vertus, ji į vieną simbolį sutalpina visą XX a. charakterizuojančią potenciją, apjungiančią kūrybos ir naikinimo impulsus, kita vertus, jos egzistavimas ženkliai veikia šiuolaikinės kultūros pobūdį, persmelkdamas civilizacinę vaizduotę susinaikinimo vizijomis. Nolano filme Oppenheimeris tampa šios prieštaringos modernybės Prometėju – figūra, pranokstančia mokslo ar politikos sritis ir įgyjančia kultūrinio ar netgi mitologinio simbolio reikšmę. Žodžius, kuriuos savo lūpomis ištarė Oppenheimeris: „Aš tapau mirtimi, pasaulių Naikintoju“ – Bhagavadgytoje taria dievybė Krišna. Oppenheimerio figūroje Nolanas netiesiogiai, bet meistriškai atskleidžia dievo vaidmenį prisiėmusios modernybės hubris dramą.