Priešingai, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, šio straipsnio pavadinimas nėra vien pretenzingas žodžių žaismas1. Kadaise Marcelis Proustas (1871–1922) ir Vilniuje gimusi aristokratė Alix de Choiseul-Gouffier (1832–1915) sukosi panašiuose Paryžiaus socialiniuose sluoksniuose. Galima drąsiai teigti, kad rašytojas žinojo apie jos egzistavimą (apie tai pakalbėsime toliau). Net gali būti, kad blyškus šios moters šešėlis krinta ant kelių puslapių iš romanų ciklo Prarasto laiko beieškant.
Prousto kūrinyje viskas prasideda nuo madlenos pyragaičio, pamirkyto liepžiedžių arbatoje. Šių eilučių autorės domėjimasis Alix de Choiseul-Gouffier prasidėjo nuo švelnios abejonės. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma Alexandre’o Dumas tėvo (1802–1870) knyga Fechtavimo mokytojas (Le maitre d‘armes, Paris, 1840–1841)2 su paties autoriaus autografu, skirtu poniai (à Madame) de Choiseul-Gouffier. Manoma, kad ši moteris buvo prancūzų kalba kūrusi rašytoja Sofija Tyzenhauzaitė de Choiseul-Gouffier(1790–1878). Nors Lietuvoje ji prisiminta neseniai3, tačiau pastaraisiais metais mūsų šalyje sulaukė nemažai dėmesio. Tyzenhauzaitė dažnai įvardijama kaip pirmoji moteris rašytoja iš istorinės Lietuvos, jos gyvenimo istorija romantizuojama (ji buvo jauna ir išvaizdi Napoleono Bonaparto žygio į Rusiją laikais, kai Lietuvoje lankėsi ir ne vien militaristinėmis nuotaikomis gyveno tiek caras Aleksandras I, tiek pats Napoleonas Bonapartas). Vis dėlto, jeigu sugrįžtume prie gerokai vėliau Dumas ranka knygoje palikto autografo, galbūt verta pasilikti nedidelę abejonę:tarp Europos rašytojų ir menininkų sukosi ne viena moteris iš Choiseul giminės Gouffier šakos.
Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad Lietuvoje Sofijai Tyzenhauzaitei kartais priskiriami keturiais dešimtmečiais jaunesnės autorės darbai. Būtent pastaroji ir yra šio straipsnio herojė – Alix de Choiseul-Gouffier (trumpumo dėlei toliau tekste ji bus vadinama tiesiog Alix). Tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje ji kartais laikoma Tyzenhauzaitės dukra, nors pastaroji turėjo tik vienturtį sūnų. Alix buvo Tyzenhauzaitės sutuoktinio grafo Octave’o de Choiseul-Gouffier (1773–1840) anūkė iš pirmosios santuokos su Viktorija Potockyte. Octave’o tėvas – ryški Prancūzijos kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo figūra, diplomatas, ambasadorius Konstantinopolyje Auguste’as de Choiseul-Gouffier (1752–1817) – į mūsiškį Europos pakraštį atsidangino todėl, kad tėvynėje jam tiesiogine prasme grėsė netekti galvos4. Skaitytojai ar skaitytojui jau gali kilti klausimas, kada šiame asmenybių voratinklyje pagaliau atsiras Proustas, tad pasukime prie jo. Beieškant informacijos apie Alix, gana greit atsivėrė faktas, kad ji minima neseniai Jeilio universiteto leidyklos išleistame Prousto romano Germantų pusė (iš ciklo Prarasto laiko beieškant) vertime į anglų kalbą su Prousto biografo profesoriaus Williamo C. Carterio pastabomis: vienoje iš jų Alix pasirodo kaip moteris, kurią Proustas pažinojo5.
Tuose Germantų pusės pirmos dalies puslapiuose pasakojama apie markizės de Vilparizi salone sutiktą senyvą damą Alix (romano vertime į lietuvių kalbą – Alisą). Anot romano pasakotojo, dama buvo viena iš trijų aukštakilmių, itin tituluotų moterų, priverstų savo salonuose priiminėti „padugnes, kurių kitur niekas nenorėjo priimti“6. Pasakotojas kalba apie nematomą giją, susiejusią tris nuverstas dievybes: „sklaidydamas kokį nors mitologinį aukštuomenės žodyną, būčiau norėjęs sužinoti, koks meilės nuotykis, kokia įžūli šventvagystė galėjo joms užtraukti šią bausmę“7. (Kita vertus, „laikraščiuose daug dažniau buvo rašoma apie šiuos tariamus salonus negu apie tikruosius“8.) Pats pasakotojas trijų damų atžvilgiu nėra rūstus: „Manau, kad šiandien žmonės perdeda anų mitinių laikų ydas kaip graikai, sukūrę Ikarą, Tesėją, Heraklį beveik tokius pat kaip žmonės, kurie vėliau šiuos herojus sudievino. […] Simbolinių figūrų galerijoje, kokia yra „aukštuomenė“, išties lengvabūdės moterys, tikros mesalinos, visada turi orios, išdidžios, mažiausiai septyniasdešimtmetės damos išvaizdą, priiminėja ne tą, ką nori, o tą, ką gali, […] o kartais ji ima ir parašo knygą apie Lamartino jaunystę, kuri gauna prancūzų akademijos apdovanojimą“9. Puslapiuose apie damą ir dvi jos likimo drauges išnyra Choiseul pavardė: „Ji [Alisa=Alix] susirengė išeiti ir šnabžtelėjo man į ausį, kviesdama kitą penktadienį į savo ložę su viena iš trijų damų, kurios garsus vardas – beje, jos mergautinė pavardė buvo Šuazel – man padarė stebuklingą įspūdį“10.
Pasak Carterio, minėtame vertime į anglų kalbą pastabą apie Alix jis suformulavo kiek netiksliai: reikėjo rašyti ne „pažinojo“ (knew her), o „žinojo apie ją“ (knew of her)11. Ponia de Janzé (Alix pavardė santuokoje) šmėsteli keliuose Prousto laiškuose poeziją rašiusiam grafui Robertui de Montesquiou–Fézensacui (1855–1921)12, kuris į istoriją įsirėžė kaip neprilygstamas estetas, dendis ir bon vivant’as. Atrodo, kad rašydamas Germantų pusę Proustas pasiskolino Alix vardą, tačiau būtų drąsoka teigti, kad Alix asmuo rašytojui pasitarnavo tiesmukai, kaip grynas prototipas. 1921 m., laiške aptardamas savo kūrybos inspiracijas, pats Proustas teigė, kad ponios de Janzé nėra ponios de Villeparisis salone13 (vertimuose į lietuvių kalbą – ponia de Vilparizi; čia galbūt vertėtų pridurti, kad ji pati turi tam tikro panašumo į damas iš pasmerktojo trio14). Užbaigdamas pastraipą Proustas savo teiginius apie prototipus reziumavo maždaug taip: žmonės esantys daugiausia išgalvoti, o statiniai jam susidėlioję po truputį: iš to – smailė, iš to – grindinys, iš to – kupolas15. Rašytojas apskritai, ne tik šioje korespondencijoje, akcentuodavo, kad didysis jo kūrinys nėra roman à clef16 („romanas su raktu“ – kai už pramanyto fasado slepiasi tikri asmenys bei įvykiai). Kita vertus, dairytis Prarasto laiko beieškant personažus atitinkančių realių modelių nėra akiplėšiška – apie juos dažnai kalbama ciklo tyrinėjimuose. Minėtų laiškų adresatas de Montesquiou–Fézensacas yra siejamas su baronu de Charlusu17 (vertime į lietuvių kalbą – baronas de Šarliusas), kuris romanuose yra ponios de Vilparizi sūnėnas ir Germantų (originale – Guermantes) giminės narys. Į vieną personažą galėdavo susilieti kelios mūzos: manoma, už kunigaikštienės de Germant slypi bent trys XIX a. pabaigos Paryžiaus aukštuomenės grandes dames, iš buržuazijos kilusiam studentui Proustui atrodžiusios it deivės (beje, viena iš jų – markizo de Sado proanūkė Laure de Sade)18. Germantų pusėje nuvainikuojama anksčiau kerėte kerėjusi kunigaikštienė ir kiti Germantai: pagaliau suartėjęs su šiais patricijais, pasakotojas nusivilia ir atsisako savo jaunatviškų iliuzijų19.
Šiaip ar taip, Prousto ir de Montesquiou–Fézensaco korespondencija padeda suvokti, kokiuose sluoksniuose sukosi Alix, kokie žmonės aptardavo jos asmenybę ir darbus (1912 m. kovo 21 d. Prousto laiške paminima jos knyga apie prancūzų rašytoją Alfredą de Musset20). Aukcionuose parduodamas šiai aristokratei priklausęs albumas (su įrašais ranka, laiškais ir pan.), kurio pristatyme išvardijama gausybė pačių ryškiausių pavardžių iš Belle Époque.Reikėtų pasakyti, kad kompanija marga, išklystama už menų pasaulio ribų: tarp daugelio kitų šmėsteli Victoras Hugo, Camille’is Saint-Saënsas, Giuseppe’ė Garibaldis ir net Eleanora Roosevelt (1884–1962)21, kuri vėliau tapo itin ryškia JAV pirmąja ponia ir suvaidino svarbų vaidmenį žmogaus teisių genezėje22. (Apmaudu, kad albumo pavartymas atsieitų itin solidžią sumą arba daug avantiūrizmo. Vien iš aprašo sunku pasakyti, kiek artimi buvo Alix ryšiai su visais tais garbiais žmonėmis.)
Atsigręžkime į ankstesnę rašytojos biografiją ir darbus. Kaip atrodė pirmieji Alix gyvenimo metai? Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gimimo metrikų knyga liudija, kad ji buvo pakrikštyta būtent čia23. Alix vaikystės Lietuvoje metus šiek tiek nušviečia lenkiškai rašiusios Tyzenhauzaitės dukterėčios Gabrielės Giunterytės-Puzinienės knyga Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, kurią dabar galima perskaityti ir lietuvių kalba24. Tiesa, apie mažąją Alix čia tik užsimenama (beje, ji vadinama Aleksa), mergaitė pasirodo kaip vienas iš trijų angeliškai dailių vaikelių25. Daugiau dėmesio skiriama šių vaikelių motinai Vandai Nesiolovskytei de Choiseul-Gouffier, kuri priklausiusi „Vilniaus gražuolių plejadai“26. Nerūpestinga, tamsiausių negandų nepalytėta mažosios Alix vaikystė, regis, tęsėsi neilgai: pirmas mirė jos tėvas Arturas de Choiseul-Gouffier, Octave’o sūnus, po kurio laiko – ir jauna motina. Puzinienė pasakoja, kaip moteris susipažino su vienu anglu ir užsispyrė pajodinėti jo patrakusiu žirgu, kuris neprisileisdavo svetimų. Per pasijodinėjimą žirgas pasileido lėkti it strėlė, o nukritusios raitelės koja įstrigo balnakilpėje27.
Be nuodugnesnių tyrinėjimų sunku pasakyti, kaip Alix gyvenimas klojosi po tėvų mirties, tad tenka peršokti į vėlesnį gyvenimo etapą Prancūzijoje, kai ji jau rašė knygas. Alix darbų tyrinėjimą kiek komplikuoja tai, kad darbų ji paliko dviem skirtingomis pavardėmis. Iš pradžių rašė kaip vikontienė de Janzé, o vėliau, nuo 1903 m., – kaip princesė de Faucigny-Lucinge (titulas ir pavardė iš antrosios santuokos). Regis, ją domino ryškios asmenybės – tiek menininkai, tiek politikai ir teisininkai, ji nevengė atsigręžti į Prancūzijos istoriją. Remiantis Prancūzijos nacionalinės bibliotekos virtualiu katalogu, pirmoji šios autorės knyga išėjo 1879 m.; joje pasakojama apie teisininką, politinį veikėją Pierre’ą Antoine’ą Berryer (1790–1868)28. Vėlesniais metais šis veikalas buvo keliskart perleistas. Bene žinomiausia autorės knyga yra 1891 m. išėjusi Etude et récits sur Alfred de Musset29, apie kurią šiame straipsnyje jau buvo trumpai užsiminta. De Faucigny-Lucinge pavarde Alix taip pat paliko darbų apie ryškias, į istoriją įėjusias asmenybes. Atrodo, kad pasisekimo sulaukė jos knyga apie Comédie-Française aktorę Rachel30. Jau kaip princesė de Faucigny-Lucinge ji parašė įvadų kitų autorių knygoms, dirbo su tekstais anglų kalba. Pačioje XX a. pradžioje E. Flammarion leidykla išleido jos kartu su Jeanu Izoulet išverstų tuometinio JAV prezidento Theodore’o Roosevelto knygų31 (aukščiau trumpai paminėta Eleanora Roosevelt buvo jo dukterėčia32). Taip pat – jos išverstą lordo Curzono, kaip vicekaraliaus britų kolonizuotoje Indijoje, kalbų rinkinį33. (Vėliau, praėjus keleriems metams po Alix mirties 1915 m., Britanijos užsienio reikalų ministru tapęs lordas Curzonas suvaidino tam tikrą vaidmenį pirmosios Lietuvos Respublikos likime.) Vis dėlto Alix darbų aptarimas, kaip ir biografijos tyrinėjimas, reikalautų žymiai detalesnio nagrinėjimo, idealiu atveju – Prancūzijos bibliotekose, kur galima pavartyti knygas ir susipažinti su išlikusia medžiaga apie pačią Alix. Čia kol kas tebuvo tik grybštelėjimas per paviršių.
Straipsnį galbūt reikėjo pradėti nuo
prisipažinimo, tačiau jis buvo pasitaupytas pabaigai. Šių eilučių autorė, kuo
rimčiausiai porinusi apie prancūzų literatūrą, beveik nemoka prancūzų kalbos ir
artimiausiu metu neketina jos mokytis. Apie čia suminėtas kilmingas gimines dar
neseniai išmanė maždaug tiek, kiek grėblys nutuoktų apie prespapjė. Tikėtina,
kad pasakojime įsivėlė netikslumų ir stačiokiškų faux pas. Kad šis
skandalingas akibrokštas būtų atitaisytas, prarastąja Alix ir kitais mažai
tyrinėtais ryšiais tarp Lietuvos ir Prancūzijos aristokratų galėtų pasidomėti
tie, kurie domisi niuansuota Prancūzijos kultūra ir moka
prancūziškai.
VALDA Budreckaitė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė. Domisi lietuvių diaspora, jos spauda. Kartu su bendraautorėmis surengė parodų, publikavo straipsnių Nacionalinės bibliotekos žurnale Tarp knygų ir kituose periodiniuose leidiniuose.
1 Už pagalbą rengiant straipsnį dėkoju Astai Miltenytei, Irminai Abramovienei ir profesoriui Williamui C. Carteriui, nors jis šios padėkos (ar, juo labiau, straipsnio) neperskaitys.
2 Šio romano pradžioje rašoma apie fechtavimo mokytojo kelionę per Lietuvą į Rusiją: minimi Vilnius, Kaunas ir kiti Lietuvos vietovardžiai, vietos gyventojai įvardijami kaip „gerieji lietuviai“ (les bons Lithuaniens). Deja, 1998 m. pasirodžiusiame vertime į lietuvių kalbą (Fechtavimo mokytojas, iš prancūzų kalbos vertė Vita Malinauskienė, Kaunas: Markas) kelionei per Lietuvą teskiriamas vos vienas sakinys: panašu, kad versta iš sutrumpintos romano versijos, nors nurodyta, kad vertimas atliktas pagal 1840 m. Briuselyje Meline, Cans et co. išleistą knygą (Dumas romanas 1840 m. pasirodė tiek Belgijoje, tiek Prancūzijoje), kurioje pasakojimas apie Lietuvą yra. Su fragmentu apie Lietuvą lietuvių kalba galima probėgšmais susipažinti Aiduose, kur buvo publikuotas Antano Vaičiulaičio tekstas „Apie Lietuvą Aleksandro Dumas knygoje“ (Aidai, 1991, nr. 3, p. 204–206). Tiesa, tai nėra grynas vertimas – Vaičiulaitis tekstą cituoja, perpasakoja ir komentuoja.
3 2004 m. pagaliau lietuvių kalba pasirodė Tyzenhauzaitės Reminiscencijos (Vilnius: Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras), 2006 m. išleistas istorinis romanas Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje (Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras). Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma Tyzenhauzaitės knygų vertimų į anglų, italų, lenkų ir rusų kalbas.
4 Marie-Gabriel-Florent-Auguste de Choiseul-Gouffier (1752–1817), in: Académie française, https://bit.ly/3dwgyKf, (2020-05-05).
5 Marcel Proust, In search of lost time: The Guermantes way: The C. K. Scott Moncrieff translation, edited and annotated by William C. Carter, New Haven: Yale University Press, 2018, p. 213.
6 Marcel Proust, Germantų pusė, iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė, Vilnius: Alma littera, 2004, p. 142.
7 Ibid.
8 Ibid., p. 143.
9 Ibid.
10 Ibid., p. 144.
11 Williamo C. Carterio laiškas Valdai Budreckaitei, 2020-02-19, in: Asmeninis archyvas.
12 Marcel Proust à Robert de Montesquiou, 1912-03-21, in Correspondance de Marcel Proust, t. XI: 1912, texte établi, présenté et annoté par Philip Kolb, Paris: Plon, 1983, p. 62–63; Marcel Proust à Robert de Montesquiou, 1921-04-18 ar 19, in Correspondance de Marcel Proust, t. XX: 1921, texte établi, présenté et annoté par Philip Kolb, Paris: Plon, 1992, p. 194–195; Marcel Proust à Robert de Montesquiou, 1921-05-17, in: Correspondance de Marcel Proust, t. XX, p. 280–282.
13 Marcel Proust à Robert de Montesquiou, 1921-05-17, p. 281.
14 Marcel Proust, Germantų pusė, p. 142.
15 Marcel Proust à Robert de Montesquiou, 1921-05-17, p. 281.
16 Caroline Weber, Proust’s Duchess: How Three Celebrated Women Captured the Imagination of Fin-de-Siècle Paris, London: Vintage, 2019, p. 10.
17 Philippe Jullian, Prince of Aesthetes: Count Robert de Montesquiou 1855–1921, New York: Viking Press, 1968, p. 261–278.
18 CarolineWeber, op. cit., p. 1–18.
19 Galina Baužytė-Čepinskienė, „Marcelio Prousto „Germantų pusė“, in: Marcel Proust, Germantų pusė, p. 435–438.
20 Marcel Proust à Robert de Montesquiou, 1912-03-21, p. 62.
21 „Stammbuch der Alix de Choiseul, Princesse de Faucigny-Lucinge…“, (Paris, Athen, Aix-les-Bains, Madrid, 1891–1913), in: Abe Books, https:bit.ly/2P9QIPu, (2020-04-28).
22 Penny Ehrhardt, „Eleanor Roosevelt and the Universal Declaration of Human Rights“, in: https://www.law.ox.ac.uk/centres-institutes/bonavero-institute-human-rights/eleanor-roosevelt-and-universal-declaration-human, (2020-05-11).
23 Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gimimo metrikų knyga, 1828–1833, in: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1667, ap. 1, b. 19, l. 138.
24 Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2005.
25 Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: Tyto alba, 2018, p. 266.
26 Ibid., p. 119.
27 Ibid., p. 321.
28 [Vicomtesse de Janzé] Madame C. J., Berryer: Un séjour à Augerville en 1840 souvenirs inédits, Paris: Imprimerie de la Société anonyme de publications périodiques, 1879.
29 Vtesse de Janzé, Etude et récits sur Alfred de Musset, avec deux dessins originaux d‘Alfred de Musset, Paris: E. Plon, Nourrit, 1891.
30 A. De Faucigny-Lucinge, Rachel et son temps, Paris: Emile-Paul, 1910.
31 Theodore Roosevelt, La vie intense, traduit par Mme la princesse Ferdinand de Faucigny-Lucinge, M. Jean Izoulet, Paris: E. Flammarion, 1903; Theodore Roosevelt, Idéal d‘Amérique: La vie intense (2e série), traduit par Mme la princesse Ferdinand de Faucigny-Lucinge, Paris: E. Flammarion, 1904.
32 Betty Boyd Caroli, „Eleanor Roosevelt“, in: https://www.britannica.com/biography/Eleanor-Roosevelt, (2020-05-11).
33Lord Curzon aux Indes: Sélection de ses discours comme Vice-Roi et Gouverneur-Général de l‘Inde, 1899–1905, traduit par la Princesse F. de Faucigny-Lucinge, Paris: E. Flammarion, [1907?].
