Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Jurga Šarapova. Šventoji dvasia deda kiaušinius. 2021. Fanera, tušas, akrilas, 19 x 29. Vido Poškaus nuotrauka

Pažinodamas Jurgą Šarapovą asmeniškai, netgi turėdamas galimybę retkarčiais, tartum netyčia, pažvelgti jai per petį (štai koks menininkės ir dailėtyrininko darbo vienoje vietoje privalumas!) ir pamatyti, ką ji skaito ar piešia, išduosiu (tartum paslaptį), kad pastaruoju metu jos parankinė knyga buvo Ovidijaus Metamorfozės (iš lotynų kalbos vertė Antanas Dambrauskas, Pablo Picasso iliustracijos, Vilnius: Vaga, 1979). Vaikščiojant po jos parodą Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje pavadinimu „Bombyx mori“ bent vienas iš tų penkiolikos giesmių poemos personažas akivaizdžiai sušmėžuoja. Tai Orfėjas, kurio skausmingoji meilės Euridikei istorija, pasakojimas apie tai, kaip dainių dainius bandė išgelbėti savo mylimąją iš tamsiojo Tartaro karalystės, yra apdainuota dešimtosios giesmės pradžioje (jai skirtos aštuoniasdešimt penkios eilutės). Menininkė kaligrafiškai išdainuoja (retransliuoja) Orfėjo maldą Ovidijaus žodžiais: „Kur viešpatauja tyla ir juodo Chaoso tamsybė, / Siūlą gyvybės, meldžiu, sumegzkite vėl Euridikei! / […] Ir Euridikė, laiku jai skirtąjį amžių pabaigus, / Jums priklausys. Aš ne dovanoti – paskolint maldauju“. Lyginant šį erdvėje išeksponuotą tekstą su kitomis parodoje šmėžuojančiomis žodinėmis lentelėmis – jose autorė transliuoja savo autentiškas mintis, – galima kelti prielaidą, kad Šarapova yra įsijautusi į Orfėjo vaidmenį. Kaip antikiniame teatre (tik ten vyrai atlikdavo moterų vaidmenis, o šiuo konkrečiu atveju yra atvirkščiai) ji užsideda savo pačios pasigamintą kaukę ir gieda dainavedžio ditirambus. Tad ši paroda yra pačios menininkės kelionė į Tartarą ir atgal.

Kuo būtų galima argumentuoti tokią prielaidą? Ogi formaliais Šarapovos kūrybos ypatumais. Kokiai stilistikai tai būtų priskirtina? Remiantis atspindžio teorija ir optinės iliuzijos doktrina yra akivaizdu, kad op menui. (Simboliška, kad visai netoli Vokiečių gatvės antruoju numeriu pažymėto pastato, kuriame vyko paroda, gyvuoja Kazio Varnelio namai-muziejus.) Tiksliau – kažkelintajam jo avatarui. Tai, ką daro Jurga, vadintųsi post-neo-op menu. Paprastai šiai XX a. antros pusės meninei krypčiai ar judėjimui priskiriami tokie bruožai kaip geometrizmas, achromatiškumas (arba atvirkščiai – mokslinis kliovimasis spalvų teorija), galop esminis – išeities tašku ir konstravimo principu laikant optinę iliuziją – optinis iliuzionizmas. Šiuos dalykus įrodyti nėra jau taip keblu. Šarapovos artefaktai – piešiniai, tapyba, objektai, net ir minėtos deskripcijos – yra konstruojami ornamentiško kartojimo principu. Tai iš įvairaus, jautriai niuansuoto storio linijų, iš jų suformuotų segmentinių stačiakampių sudėliotos muzikaliai ritmiškai pasikartojančios struktūros. Vaizdai primena sudėtingiausių muzikinių partitūrų išklotines. Taip ar panašiai turėjo atrodyti Orfėjo surašytos gaidos kokiam nors, sakykime, Koncertui kitarai ir arfų orkestrui Op. 28 D-dur. Spalvos atveju Šarapova akcentuoja juodo ir balto kontrastą. Tam pasitarnauja juodas akrilinis tušas ir balti, taip pat akriliniai dažai. Kita vertus, į spalvą ši menininkė taip pat nespjauna. Netgi atvirkščiai. Ji tiesiog dievina spalvas, ir netgi kiek įmanoma ryškesnius derinius. Įsivaizduokime, jei senovės graikai savo keramikoje būtų turėję ne kelias, o keliolika ar keliasdešimt molio spalvų ir atspalvių… Tik nieko čia nereikia fantazuoti, visa tai yra Šarapovos kūriniuose. Dėl optikos ir iliuzijos lieka konstatuoti, kad menininkė puikiai perteikia erdvę naudodama seną kaip Antika metodą – perspektyvą. Sprendžiant, koks trimačių kūnų plokštumoje vaizdavimo būdas (frontalusis, šoninis, įstrižasis, geometrinis, erdvinis, spalvinis) čia buvo panaudotas, kirbėte kirba atsakymas, kad visų pirma – transcendentinis. Linijos ir linijytės, dėmės ir dėmelės virpa, mirguliuoja, kurdamos dykumų miražo, hašišo debesų, bakchanališko svaigulio iliuzijas. Objektų paviršiai ir juose arba jų vaizduojami dalykai tiesiog atspindi anapusybę.

[Ši pastraipa tebūna lyg kokia išnaša – todėl ją ir įrėminau laužtiniais skliaustais. Beje, Šarapovos darbai nepaklūsta rėminimui. Čia vėl prisiminiau jau minėtą ir cituotą Ovidijaus knygą su Pablo Picasso iliustracijomis. Tarp Picasso ir Šarapovos įžvelgtina jungtis, vadintina kūrybingumo epitetu. Tai tas atvejis, kai menininkas negali nekurti, kai nebūna nei dienos be potėpio ar štricho. Iš kitos pusės, abu dailininkus bent jau perskaityto Ovidijaus ir įsigyvento Orfėjo atvejais galima apibrėžti linijiškumo, linearinio požiūrio kategorijomis. Tai nieko nuostabaus, nes abu autoriai įdėmiai žvelgia į klasiką, o pastarojoje siluetui buvo skiriamas didelis dėmesys. Neperpasakojant didžiojo Leono Battistos Alberti minčių apie kontūrą, siluetą ir pačią liniją, galima pacituoti Honoré de Balzaco Nežinomame šedevre (Le Chef-d‘œuvre inconnu, 1831) kalbėjusį meistrą Frenhoferį: „Aš neapipiešiau savo figūros aštriais kontūrais, kaip daugybė nemokšų dailininkų, kurie galvoja teisingai piešią vien dėl to, kad rūpestingai išlaižo kiekvieną liniją, ir neapibrėžiau anatominių smulkmenų, nes žmogaus kūnas – ne vien linijos. Šiuo atžvilgiu skulptoriai labiau priartėja prie tiesos, negu mes, tapytojai. Gamtoje yra visa eilė apvalumų, kurie pereina vieni į kitus. Griežtai tariant, piešinio kaip tokio nėra!“ (Onorė Balzakas, Gobsekas, vertė Ramutė Ramunienė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 232). Taigi ką daro menininkė Jurga Šarapova? Ji išplėšia daiktus iš jų aplinkos ir nutrenkia į tartarų gelmes bei tamsumas.]

Verta pasidairyti po anapusinį pasaulį Šarapovos akimis. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo spalvingas, lengvas ir nerūpestingas. Tokia nuolat vykstanti šventė. Amžinoji fiesta, kurioje visi mėgaujasi malonumais. Eliziejaus laukai, tobulos palaimos šalis, tikras Rojus. Žmonės ir žmogeliai, jų veidukai ir fizionomijos (gal tik kai kurių iš jų akys ir burnos spinduliuoja užslėptą nerimą), keistos ir visiškai įprastos figūros, daiktai, augalai, pavidalai, formos. Visa tai kažkuo primena velykinį šventimą kur nors Lietuvos kaime, kai tarp jau sprogstančių žiedų ir žaliuoti pradedančios žolės žmonės išneša stalą, padengia jį balta staltiese, patiekia įvairiausių ta proga pagamintų patiekalų, visi susėda, nerūpestingai šnekučiuojasi… Ir staiga viskas sprogsta, nes kažkur iš labai toli atskrenda raketa, mina ar koks artilerijos sviedinys. Šarapovos darbuose tai įkūnija nuolat pasikartojantis žodis, kurį mano jau kirilicos neįkandantys, juo labiau rusiškai skaityti nemokantys vaikai perskaito kaip KSYN (XYN). Tai tikslinga vadinti Hadu, Tartaru, Helgardu, Šeolu, Naraka ar tiesiog Pragaru. Kai gyveni ir staiga viskas, ką matei, regėjai aplinkui, sudūžta į šipulius.

Taigi šioje parodoje, o ir apskritai savo kūryboje Šarapova kalba ne tik apie grožį ir gėrį, bet ir apie vienadienišką šio pasaulio laikinumą, netgi prievartą ir smurtą. Savęs, kitų – žmonių (artimųjų ir nepažįstamųjų), gyvūnų, augalų ar net daiktų – atžvilgiu. Visa tai koduoja ir parodos pavadinimas. Šiaip Bombyx mori reiškia ne ką kitą, o paprastą šilkverpį. Autorė apie tai sako: „Negerai žudyti šilkverpį, negerai atimti iš jo kokoną, kol drugys dar neišsivystė iš jo į tą sutvėrimą, kuriuo jis pagal dievo planą turėtų tapti. Negerai jį vadinti šilkverpiu, nes tai tik vikšro veikla, o drugys vikšro greičiausiai net nepamena. Negerai menkinti kitus sutvėrimus ir vadinti juos nekvalifikuotomis gyvybės formomis. Negerai mus visus – mažus ir didelius – standartizuoti ir primityvinti. Todėl darbus kūriau išgalvotų menininkų rankomis, tuo protestuodama prieš „autoritarinį“ autoriaus modelį. Tačiau po šių metų vasario 24 dienos visa tai yra apie mus pačius. Mes, kartu su ukrainiečiais, galime sulaukti šilkverpio likimo. Mums nebus leista išsivystyti iš savo postsovietinių vystyklų. Žodis ХУЙ kasdien byra ant mūsų gyvenimo kaip vulkano pelenai ir lietuviškai reiškia „sušikti““. Pridurti galima tik tiek, kad šių dienų kontekste lotyniškų žodžių derinys bombyx mori kelia įvairias asociacijas. Bombyx asocijuojasi su bombomis ir bombardavimais, mori lotyniškai reiškia tiesiog mirtį. Fantazija ir vaizduotė savaime piešia vaizdus.

Jurgos Šarapovos paroda – tai gražus ir geras gyvenimas, kurį netrukus subombarduos ir numarins blogis. O Orfėjas kažin (pagal Ovidijų, tai tikrai ne) ar išves mus iš to pragaro…