Gerbiamas Redaktoriau,
Noriu Jums trumpai papasakoti apie šiandienius Šiaulius, kokius aš juos matau iš savo varpinės. Konkrečiau – apie tarpusavyje susijusius šio miesto tapatybės ir kultūros reikalus, o dar tiksliau – apie tai, kaip tie reikalai klostosi pastaraisiais metais.
Prisistatydamas pasakysiu, kad Šiauliuose gyvenu jau kiek ilgiau nei keturi dešimtmečiai, o ir iki tol – vaikystėje – dažnai juose svečiuodavausi, lankydamas neseniai miestiečiais tapusius senelius. Tada atvažiuodavau nuo Užvenčio pusės ir visada laukdavau įkvepiančio panoraminio Šiaulių ir jų apylinkių vaizdo, atsiveriančio nuo Aukštelkės kalno. Patikdavo apačioje tolumoje išsipliekusio, vaikišką vaizduotę įsiūbuojančio miesto įspūdis. Visa toji išraiškinga panorama buvo ir tebėra „centruojama“ horizonte boluojančio bažnyčios silueto, į kurį pavydėtinai tiesia linija veda plentas. Tik daug vėliau pagalvojau, kad už šį stebėtiną tiesumą, tiesiog topografinį-geometrinį tikslumą galbūt reikia dėkoti XIX a. inžinieriams, projektavusiems Sankt Peterburgo–Rygos–Tilžės kelią.
Ano meto kelių inžinierius prisiminiau, kadangi noriu Jums pacituoti vieną jų amžininką keliauninką, ką jis parašė važiuodamas pro Šiaulius: „Šiaulių miestas yra po Raseinių pirmas Žemaičiuose. Yra gana švarus, grįstas, turi daug mūro namų, o svarbiausia jo puošmena – tai grafo Zubovo rūmai su priestatais ir kalėjimo pastatas. Šiaulių bažnyčia didelė, labai drąsios architektūros […]. Yra tatai viena iš didingiausių (bet ne gražiausių) šventovių buvusiose Kęstučio žemėse“. Tai fragmentėlis iš 1842 m. išleistos Liudviko Adomo Jucevičiaus knygos Žemaičių žemės prisiminimai (Wspomnienia Żmudzi).
Šiuo pavyzdžiu galima puikiai iliustruoti miesto savasties kaitą. Žemaičių žemei skirtoje knygoje apie Šiaulius kalbama kaip apie Žemaičių miestą. Dabartinių Šiaulių jau seniai niekas ir niekaip nebesaisto, net nebeasocijuoja su žemaičiais ar Žemaitija. Tiesa, tebėra gyvas vien tik pasakojimas, neva viena iš dviejų pagrindinių miesto gatvių, Tilžės gatvė, einanti iš pietų į šiaurę, esanti simbolinė riba tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos, tačiau šis pasakojimas labai retai teprisimenamas, kultūriškai beveik negyvybingas.
Šiaulius mąstau ir – juose gyvendamas – matau, išjaučiu, išvaikštau, išfotografuoju, išrašau kaip pilką, bet kartu tai vienur, tai kitur keistais traukos impulsais sutvinksintį miestą. Kartais jis man atrodo esąs absoliučiai anemiškas, visiškai joks, ne tik be kokio nors sãvo veido, bet ir be jokio charakteringesnio bruožo, į kurį dūręs pirštu galėčiau Jums pasakyti: štai, čia regimas tipiškas šiaulietiškumo įspaudas. Retesniais kartais jaučiu sunkiai paaiškinamą jo „sodrumą“ ir įvairybę, patiriamą klajojant po centrinę Šiaulių dalį ar po atskirus jų rajonus: Guberniją, Šimšę, Lieporius, Žaliūkes, Zoknius, Pabalius, Salduvę, Kalniuką ir kitus.
Žodžiu, toks keistas, stabilesnės regioninės ir kitokios tapatybės ieškantis, bet, mano supratimu, niekaip neatrandantis (gal ir neturintis?) miestas. Tarsi mėgina tituluotis Šiaurės Lietuvos sostine, bet dėl šio „titulo“ tenka pečiais ir alkūnėmis grumdytis su šiaurietiškais Biržais, kurių jau vien dėl istorinio ir kitokio Radvilų pilies svorio taip lengvai į šoną nepastumsi. Be to, neaiški pati Šiaurės Lietuvos, jos ribų ir net jos substancinės esmės apibrėžtis.
Belieka saulė. Ar gal Saulė? Ir nieko konkrečiau nereiškiantis „saulėsmiestiškumas“, suponuojamas irgi mažai ką reiškiančio Šiaulių kaip Saulės miesto įvardijimo. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaraisiais metais už miesto įvaizdį atsakingi žmonės įdeda tikrai nemažai pastangų, kad visiems žinoma ir nuo laiko jau gerokai apzulusi embleminė frazė „Šiauliai – Saulės miestas“ būtų konceptualizuota, įgytų kryptingesnį, patrauklesnį, labiau apčiuopiamą turinį.
Tas turinys, viena vertus, intensyviai pildomas įvairių įvaizdžio strateguotojų siūlomais, kaip jie vadina, „sauliškumo atributais“: saulės, šviesos („#Šiauliai šviečia“), geltonos spalvos ir panašiais ryškų savireklaminį atspaudą turinčiais, realiose ir virtualiose vietose pasirodančiais ženklais, simboliais ar tiesiog štrichais. Paprastai tai būna dizaino požiūriu madingi artefaktai, orientuoti į oficialią reprezentaciją, prisodrintą masiniam skoniui patinkančių estetinių dirgiklių, tačiau neužkabinantys jokių gilesnių, ilgalaikiškesnių Šiaulių miesto tapatybės klodų.
Kita vertus, minėtą turinį kiek artikuliuočiau, glaudžiau ir gerokai kūrybiškiau, nors dar gerokai epizodiškai mėginama sieti su baltiškumu. Remiamasi, tikėtina, netoli Šiaulių vykusio Saulės mūšio kaip baltų vienybės simbolio oficialiu įteisinimu, pagal kurį mūšio diena – rugsėjo 22-oji – jau senokai laikoma miesto gimtadieniu, o vėliau Lietuvoje ir Latvijoje paskelbta dar ir Baltų vienybės diena. Vis dėlto klausimas, kiek Šiauliuose ar apskritai šiaulietiškume, šiaulietiškoje savastyje yra baltiškumo ir kur mieste jo ieškoti, sutikite, skamba keistokai, galbūt net šiek tiek egzotiškai.
Kitas klausimas: ar buvo galima, tarkime, baltiškumą ar kokį kitą norimą tapatybiškumą tiesiog su(si)konstruoti arba bent pradėti konstruoti, kaip prieš kelerius metus Šiaulių visuomenei siūlė čia svečiavęsis profesorius Alfredas Bumblauskas? Taip, kaip, pavyzdžiui, Žagarė jį rentė ir teberenčia iš liauno vyšnios medžio. Miestas, mano nuomone, tam turėjo nuostabiausią progą, bet ja apmaudžiai nepasinaudojo. Telšiai, galutinai įtvirtindami save kaip Žemaitijos centrą ir sostinę, šią progą maksimaliai išnaudojo, ir tuo gali įsitikinti bet kas, kas juos aplanko, o Šiauliai – ne.
Turiu omenyje jau keleri metai miestui teikiamus Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondų milijonus, dešimtis milijonų, už kuriuos buvo galima padaryti tapatybiškai orientuotą vientisą viešųjų miesto centro erdvių renovaciją – tam tereikėjo nuoseklios miesto identiteto koncepcijos, aiškios jos vizijos ir pakankamų kompetencijų visa tai urbanistine-architektūrine prasme kokybiškai realizuoti. Vietoje to, manyčiau, padarytas ir tebedaromas elementarus „euroremontas“, po kurio miestas, suprantama, gražėja, darosi daug tvarkingesnis, tačiau akivaizdžiai… plokštėja ar – gal tinkamesnis žodis būtų – vienmatiškėja. Vienoje kitoje vietoje (pavyzdžiui, Aušros alėjoje, centrinėje aikštėje) po remonto regimas gyvas, autentiškas ir tikrai nebanalus dialogas su miesto istorija, su jo dominantėmis, o kone visose kitose vietose, deja, tik pakeičiamos požeminės komunikacijos, atnaujinamos apšvietimo linijos ir perklojamos trinkelės.
Pastaruoju metu vis pasvarstau, kokias vizijas puoselėjo ir kokiomis lėšomis disponavo Antanas Tyzenhauzas, maždaug prieš pustrečio šimtmečio pradėjęs įgyvendinti Šiaulių rekonstrukciją, suformavusią iki pat šiol išlikusį urbanistinį miesto profilį? Pasvarstau, nes matau vieno kito vietinių viešųjų miunhauzenų ambicijas vaizduotis naujaisiais Šiaulių tyzenhauzais, į vieną kamuolį neatveliamai suveliant spalvotų populistinių fantazijų ir pilkokos realybės plotmes.
Panašūs fantazijų ir tikrovės vėliniai būna labai intriguojantys, produktyvūs meno pasaulyje. Jeigu skaitėte pernai pasirodžiusį naująjį Rimanto Kmitos romaną Remyga, kuriame Atgimimo ir Nepriklausomybės pradžios laikų Šiauliai panardinami net į požeminės upės pasaulį, suprasite, ką turiu galvoje. Beje, būtent Kmita ir abiem jo romanais išpuoselėta šiaulietiškoji šnekta turbūt akivaizdžiausiai parodė, kur būtų galima, o gal ir reikėtų ieškoti gyvojo, tikrojo, lengvai atpažįstamo ir pripažįstamo šiaulietiškumo, šiaulietiškosios savasties nervo. Atsitęsiančio iš masinės popkultūros, iš šiaulietiškai kalbančių ir „kampuotai“ besielgiančių „Dviračio žinių“ personažo Pilypuko (Darius Balčiūnas), įvairių televizijos, radijo laidų personažo Saulėno (Mindaugas Stasiulis).
Akivaizdu, kad bent artimiausiais metais oficialieji miesto įvaizdžio formuotojai šia ar panašia kryptimi nesuks ir nieko sistemingiau joje neieškos, nes „ne unoras“. Lieka neoficialieji: rašytojo Kmitos broliai ir sesės menininkai, kultūrininkai šiauliečiai – asistemiški, spontaniški, drąsūs, gal net bravūriški jų kūrybos proveržiai. Pavyzdžiui, Saulės laikrodžio aikštės „Auksinio berniuko“ konkurencinei kaimynystei pasiūlę vilniškio Geležinio vilko oponentę ir kartu palikuonę Geležinę lapę, kuri netruko tapti vienu gyvybingiausių simbolinių miesto akcentų.
Tik bėda, kad būtent kūrybinio spontaniškumo Šiauliuose, mano požiūriu, kuo toliau, tuo labiau ima stigti. Pietinia kronikose aprašytaisiais ir kiek vėlesniais laikais jis čia virė kunkuliavo, o dabartinę kultūrinę situaciją, naudodamasis ta pačia kulinarine metaforika, apibūdinčiau kaip beįsibėgėjantį susicukravimą. Daug kas nusistovėję ir gerokai sumonotoniškėję. Aiškiai per daug glianco. Yra tikrai labai gerų, talentingų, autentiškų ir įsimenančių menininkų, puikių meno kolektyvų, yra profesionaliai, intensyviai ir šiuolaikiškai dirbančių kultūros, meno įstaigų, bet summa summarum per daug nuspėjamumo, net kažkokio inertiško rituališkumo. Netgi dabar madingos „netradicinės“ meninės iniciatyvos – tarkime, sumiksuotų moderniosios lietuvių poezijos ir kokios senosios indoneziečių muzikos atlikimas gyvai kokioje ligoninės ar teismo fojė – dažniausiai atrodo taip, it būtų gimusios jau su vešloka barzda.
Viešame laiške, gerbiamasis Redaktoriau, man knieti tą barzdą truputį papešioti. Mat baigdamas ir tarsi apibendrindamas noriu pasidalyti į nuogąstavimą peraugančiu asmeniniu pastebėjimu, kad Šiauliai sparčiai sensta. Ne tik sensta, bet ir darbininkiškėja. Drąsus kūrybinis spontaniškumas tokioje terpėje randasi sunkiai, o dar sunkiau yra priimamas, įsavinamas. Tai puikiai parodė tiek gausūs verksmai dėl skulptoriaus Gintauto Lukošaičio „Verkiančios mergaitės“ biusto, laikinai stovėjusio miesto centre, tiek nepasitenkinimų choras dėl neįprastos modernios Justino Marcinkevičiaus Mindaugo interpretacijos Šiaulių teatre, kurią pateikė jaunas režisierius iš Vokietijos Nikolas Darnstädtas, tiek įvairios kitokios aimanos.
Minėtą asmeninį pastebėjimą turbūt galėčiau paremti vardydamas statistinius duomenis. Tačiau pasitenkinsiu pristatęs įspūdį, apimantį kurį nors mokslo metų sekmadienį, ypač po didesnių švenčių, iš geležinkelio stoties palydint paskutinius du tris traukinius į Vilnių. Veržli, kūrybinga, dinamiška jaunystė, kuri po metų kitų galėtų tapti ir taptų aktyvia savo, kartu ir Šiaulių savasties ieškotoja ar kūrėja, kol kas studijoms, o vėliau visam palieka miestą. Šiuo įspūdžiu ir baigiu subjektyvų šiaulietišką pasakojimą, linkėdamas Jums kuo geriausios kloties.
Šiauliai, 2021-ųjų vasaros pradžia
