Bet koks kalbėjimas lietuviškai apie namus, bet koks bandymas konceptualiai apmąstyti, ką namai reiškia ar galėtų reikšti, visų pirma turi peržengti šios sąvokos etimologiją. „Namai“ kaip „namo“ daugiskaita iš karto kviečia mąstyti apie fizinį, materialų, įvietintą objektą. Namai – tai visų pirma fizinis pastatas. Iš čia ir angliškoji namų kaip tvirtovės metafora, ir mums gerokai artimesnis, ar ne iš valstietiškos kultūros atėjęs priesakas „tikram vyrui“ per gyvenimą užauginti sūnų, pasodinti medį ir pastatyti namą. Namas čia, be abejo, simbolizuoja namus – asmeninę, privačią erdvę, kuri šiuolaikiniam žmogui pasižymi iš karto dviem, nebūtinai organiškai derančiomis savybėmis: tai laisvės ir kartu intymumo erdvė.
Laisvę namuose suvokiame kaip išsivadavimą nuo socialinių normų, konvencijų ir taisyklių. Namai čia suprantami modernybėje įprastos privačios ir viešosios sferų perskyros rėmuose. Ši perskyra, bent iš pažiūros, atrodo gana paprasta ir nekomplikuota: anot jos, tai, ką vadiname privačia erdve, namais, yra išimtinai individo, neliečiama kitų, nepavaldu jų jurisdikcijai ar normoms. Tariant jau visiškai paprastai, „mano namai“ yra „niekieno reikalas“. Tuo tarpu viešoji erdvė, priešingai, yra ten, kur susitinka visi privatūs ar individualūs interesai ir jų įtampoje, pageidautina, dialogo arba disputo būdu bandomi spręsti bendrieji reikalai. Pažymėtina, kad privačioji – namų – erdvė čia apibrėžiama per neiginį. Tai tokia vieta ar, tiksliau, sfera, kuri pažymėta draudimų ir tabu aura, kuriai skirta išlikti nematoma, į kurią žmogus turi teisę pasitraukti nuo bendrųjų reikalų ir įsipareigojimų ir būti ten netrukdomas: privačios erdvės diskursas vėlyvojo kapitalizmo laikotarpiu pasižymi atilsio, grįžimo į save, buvimo savimi tropais. Viena vertus, namai čia simbolizuoja liberaliosios laisvės kaip niekieno nevaržomo hedonizmo, mėgavimosi ir saviraiškos sampratą. Kaip kadaise dainavo lietuviškosios estrados klasikė Džordana Butkutė: „Vienas namuose tu darai, ką nori“. Kita vertus, tai sietina ir su viešosios erdvės kaip kovos lauko samprata. Vėlyvasis kapitalizmas pasaulį pristato agonistiškai: tarpžmogiškoji sfera, viešoji erdvė suprantama kaip konkurencijos, varžytuvių vieta, kur pats varžymosi momentas matomas kaip esminis sociumo energijos, dinamizmo ir iš to sekančio progreso generatorius. Pakelta į determinuojantį, netgi metafizinį rangą, konkurencija tampa ne tik pageidaujama, bet ir privaloma – būtent todėl šiuolaikinėje visuomenėje įtariai žvelgiama į tuos, kurie atsisako dalyvauti žiurkių lenktynėse. Privati erdvė, namai, savo ruožtu, šiame kontekste atlieka rekreacijos, tam tikro kurorto funkciją: namo grįžtama atgauti jėgas, atsišviežinti, susidėlioti mintis, persigrupuoti, kad vėl, su nauja energija būtų galima aktyviai imtis savojo vaidmens bendrose tarpusavio varžybose bendrojo progreso vardan.
Privačios erdvės samprata leidžia kalbėti ir apie namų intymumo aspektą. Būtent intymumas, o ne privatumas gerokai tiksliau apibūdina tą specifinį konfidencialumo, diskrecijos, pusiau uždarumo registrą, kuriuo pasižymi naminė erdvė. Privatumas visuomet yra pavienio asmens reikalas – privatu yra asmeniška ir individualu. Intymumas gi implikuoja tarpasmeninę erdvę, tačiau esmiškai kitokią nei viešoji erdvė, kurioje bendrystė yra skirta visiems be išimties. Intymioje erdvėje bendrystėje dalyvauja tik konkretūs, specifiniai, sakytume, atrinkti asmenys – visiems kitiems šios erdvės durys uždaros. Tad namų erdvė nėra (tik) privati – namais dalijamasi, tai šeimos, ne individo gyvenamoji erdvė. Kitaip tariant, tai, kas vyksta namuose, yra dalijamasi keleto asmenų, siejamų specifinių – šeimyninių – ryšių, kurių uždarumo aspektą ir nusako intymumo sąvoka.
Namų kaip laisvės ir intymumo erdvės samprata tiesiogiai susijusi su nuosavybe. Kad būstas taptų namais, reikalingas specifinis būsto gyventojo angažuotumas. Jie turi priklausyti, juose turi galėti šeimininkauti ar viešpatauti. Žinoma, priklausomybės klausimas čia suvoktinas labiau psichologiškai nei teisiškai – priklausomybė čia dvikryptė. Aš kaip šeimininkas ne tik suvokiu savo namus kaip priklausančius man, bet kartu ir pats jaučiuosi juose priklausąs. Šia prasme nuosavybę – namų, turto, daiktų – teisėtai galima suvokti kaip pačios asmenybės pratęsimą, kūno, bet kartu ir sąmonės tęsinius, kurie brėžia demarkacijos liniją tarp to paties, asmens tapatumo, ir kito, to, kur prasideda jau svetimas pasaulis.
Nors pradėjome nuo namo kaip fizinio objekto, apmąstydami namus, žinoma, beveik iš karto turime pereiti prie psichologinių, sąmonės ir jausenos kategorijų. Namai tuomet visų pirma yra artumo, uždarumo, susitelkimo išorės atžvilgiu erdvė. Čia gajos tvirtovės, priebėgos, užuovėjos metaforos. Bet namai ne visuomet yra saugi erdvė. Pakanka elementariosios statistikos – smurtas artimoje aplinkoje pasitaiko gerokai dažniau nei svetimoje ar nepažįstamoje aplinkoje. Asocialių šeimų patirtis, kurioje smurtas neretai yra kasdienio gyvenimo palydovas, išduoda ir keistą paradoksą. Socialiniai darbuotojai pastebi, kad vaikai, paimti iš tokių šeimų, neretai veržiasi atgal, nepaisant prievartos, nepriteklių ir emocinio nesaugumo, kuris paprastai lydi tokį gyvenimą. Stokholmo sindromas neatrodo tinkamas paaiškinimas tokiam reiškiniui – žymiai tikėtiniau tai aiškinti per vaikų ir tėvų, o ypač vaiko ir motinos santykį. Tačiau taip pat tai palieka erdvės ir namų – kaip vietos, kurioje susitinka tėvai ir vaikai, kurioje kuriasi ir buriasi šeima – temai. Namų svarba čia išryškėja ne tik per nuosavybės prizmę. Greičiau priešingai – vaikui čia gerokai svarbesnis priklausymo, nei savinimosi momentas. Mano namai yra ne (tiek) ten, kur yra mano daiktai ar priklausiniai. Mano namai yra ten, kur aš priklausau, kur esu savas.
Taigi namus kuriame ne tik ar ne tiek apstatydami juos daiktais, kurie priklauso mums – šis įsivietinimo aspektas svarbus, tačiau nėra galutinis namų kūrybos tikslas. Namus kuriame įsipaišydami juose – bandydami įsprausti save, patys tapti jų priklausiniais. Įsikurti – tai tapti dalimi, o ne perkurti.
Būtent todėl namų keitimas – kraustymasis – yra tokia psichologinė trauma. Tai turbūt arčiausiai pasaulio išardymo ir konstravimo iš naujo. Pasaulio, kuris skirtas tik tau. Namai – vieta, kuri duoda pažadą, kad nebūsi stebimas didžiojo Kito. Tai vieta, kur gali atsiskirti ar bent susikurti įspūdį, kad atsiskyrei nuo pasaulio. Čia labiausiai būni savimi.
Ir būtent todėl ypatingo dėmesio turėtų susilaukti pasirinkimas neturėti namų. Benamis – atskira ir tuo pat metu išskirtinė figūra. Čia nekalbame apie benamius, iš kurių likimas, socialinės, ekonominės sąlygos atėmė pilnaverčius namus ar išstūmė už namų ribų. Nors ir tokius žmones – įvairiausius mūsų miestų valkatas, elgetas ir perėjūnus – nuo seno esame įpratę laikyti anapus sociumo. Hannah Arendt, aptardama viešosios ir privačios erdvės santykį antikinėje Graikijoje, tai tiesiogiai sieja su namų turėjimu: „Tai, kas poliui neleido pažeisti jo piliečių privataus gyvenimo ir davė šventas ribas, saugojančias kiekvieną nuosavybę, buvo ne pagarba privačiai nuosavybei, kaip mes ją suprantame, bet tas faktas, kad neturintis namų žmogus negalėjo dalyvauti pasaulio reikaluose, kadangi jis neturėjo vietos, kuri priklausytų jam“ (Hannah Arendt, Žmogaus būklė, iš anglų kalbos vertė Aldona Radžvilienė, Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 2019, p. 34). Labai panašiai jaučiame ir dabar: įsikurdinti, turėti savo vietą pasaulyje, kitaip tariant, turėti namus, kurie priklauso tau ir kuriems priklausai tu, yra pirmas, bazinis žingsnis įsitinklinant bendruomenėje ar viešojoje erdvėje. Bet, žinoma, yra ir kita galimybė – galbūt mūsų miestų benamiai yra pasiekę tai, apie ką mes tik pasvajojame: galbūt jie visą miestą yra pavertę savo namais.
Esė parašytas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“ – architektūros kritikos platformai, skatinančiai kokybiško kritinio turinio apie architektūrą atsiradimą ir kūrimą Lietuvoje. 2021 m. projektas nagrinėja temą „Namai“ ir kviečia pažvelgti į ją iš pačių skirtingiausių žiūros taškų – nuo filosofijos iki pastatų tipologijos, apgalvoti namų ir namudiškumo sąvokas. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.
