Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Ieva Simonaitytė ir Liudas Gira. XX a. ketvirtas dešimtmetis (Lietuvių literatūros ir meno archyvas, f. 51, ap. 2, b. 2065, l. 5)

Kodėl verta sugrįžti prie Ievos Simonaitytės debiutinio romano leidybos istorijos? Juk pagrįstai galime sakyti, kad tai viena daugiausia tyrėjų dėmesio XX a. antroje pusėje susilaukusi rašytoja: apie jos kūrybą sovietmečiu parengtos dvi išsamios – Romanos Dambrauskaitės-Brogienės ir Vytauto Kubiliaus – monografijos, išėjo net du Raštų rinkiniai, antrasis su labai detaliais Brogienės komentarais1. Ar gali būti, kad tokie atidūs tyrėjai kaip Brogienė ir Kubilius būtų ką nors pražiūrėję Aukštujų Šimonių likimo leidybos istorijoje? Spėju, kad visos, ar bent dauguma romano leidybos aplinkybių jiems buvo žinomos, tik dėl įvairių priežasčių kai kurių iš tų aplinkybių jie nesiėmė įvardinti. Šiame straipsnyje aptarsiu tai, kas ligi šiol buvo nutylima.

RANKRAŠČIO KELIONĖ Į KAUNĄ

Lietuvių literatūrologijoje įsitvirtinusi debiutinio Simonaitytės romano leidybos istorija remiasi rašytojos autobiografiniu pasakojimu. Pagal jį 1934 m. rašytoja įdavusi jau seniai pradėtą, bet užmestą romano rankraštį savo bičiuliui Endriui Karaliui, kuris turėjęs perduoti jį Klaipėdos laikraščiui Lietuwos keleiwis2. Šiam esą ant bankroto ribos atsidūrusiam leidiniui reikėjo dalimis publikuojamo romano pritraukti didesnį prenumeratorių skaičių:

Ar tu nematai, – sako Endrius Karalius, – koks jis niekam tikęs, tas mūsų „Keleivis“? Juk ir skaityti jo nebesinori. Nieko ten nebėra. Politikuoja, bet ir ta politika niekam tikusi. Vokiečių, matyt, bijo. Ar tu negali duoti kokios apysakos ar romano? Juk žmonės nori ko nors pasiskaityti. O kai nieko nėra skaityti, tai ir nebeužsisako. Subankrutuos „Keleivis“. Duok, jei turi ką nors parašiusi.3

Bankroto motyvas menkai įtikina, nes šis Lietuvos vyriausybės politiką Klaipėdos krašte rėmęs dienraštis buvo finansuojamas pačios vyriausybės lėšomis. O ir paniekinantis požiūris į šį leidinį, kurį savo autobiografijoje Simonaitytė priskiria Karaliui, veikiau atspindi jos pačios santykį su Lietuwos keleiwiu. Iš karto po to, kai Prūsų lietuwių balsą Lietuvos vyriausybė pervadino Lietuwos keleiwiu ir pavertė savo tribūna Klaipėdos krašte, redakcijai ėmęs vadovauti Jurgis Šaulys atsikvietė čia žurnalistų iš Kauno. Daliai anksčiau redakcijoje dirbusių vietos lietuvių teko užleisti vietas atvykėliams, tarp atleistųjų buvo ir Simonaitytė.

Na, o vėliau nutinka netikėtas posūkis autobiografiniame Simonaitytės pasakojime: Aukštujų Šimonių likimo rankraštį publikuoti Lietuwos keleiwiui atidavusi ir jį kone pamiršusi rašytoja po kiek laiko susitinka gatvėje neįvardytą ELTA darbuotoją, kuris praneša jai, kad romano rankraštis nukeliavo į Švietimo ministeriją, o tiksliau į Knygų leidimo komisiją4. Keista, bet ligi šiol nė vienas iš Simonaitytės kūrybos tyrėjų nekėlė klausimo: kodėl užuot publikavusi romaną dalimis, laikraščio redakcija persiuntė jo rankraštį ministerijai, net neinformavusi apie tai autorės? O juk būtent šis leidybinės istorijos posūkis nulėmė Aukštujų Šimonių likimo sėkmę: jei rankraštis savo pirminiu pavidalu būtų buvęs publikuotas dalimis regioninėje Klaipėdos spaudoje, jis vargiai būtų sulaukęs tokio pasisekimo. Kaip žinia, tuoj po romano pasirodymo jo autorei paskirta pirmoji Valstybinė premija, per pusantrų metų išėjo net trys šios knygos leidimai, o nepraėjus nė metams po Aukštujų Šimonių likimo pasirodymo, romanas įtrauktas į atnaujintą gimnazijų lietuvių kalbos ir literatūros programą.

Trūkstamas knygos leidybos istorijos grandis šiandien galime rekonstruoti tik iš dalies. 1936 m. vasario 17 d. Valstybės teatre atsiimdama jai skirtą premiją Simonaitytė viešai prasitarė, kad romano rankraštį Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriui Liudui Girai perdavė Klaipėdos gubernatorius Jonas Navakas5. Šį faktą mini ir Kubilius pažymėdamas, kad Aukštujų Šimonių likimas „dar neišspausdintas, vos atiduotas vietos laikraščiui, spėjo padaryti stulbinančią literatūrinę karjerą. Romaną per naktį perskaitė Klaipėdos krašto gubernatorius“6. Bet kodėl nieko bendra su literatūra šiaip jau neturėjęs teisininkas Navakas skaitė romano rankraštį ir kokiu tikslu per Lietuvos telegramų agentūrą išsiuntė jį į Švietimo ministeriją?

Kadangi su Navako pasirodymu aptariamoje leidybos istorijoje įžengiame į politinės galios lauką, čia neišvengiamai tenka atlikti nedidelį ekskursą į ketvirto dešimtmečio vidurio Klaipėdos krašto situaciją. Pasak Vasilijaus Safronovo, Vokietija nesusitaikė su Versalio sutarties sąlyga, pagal kurią 1920 m. nuo jos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas. Juolab ji nebuvo linkusi pripažinti šio krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos (1923)7. Nors Lietuva grindė savo teisę į Klaipėdos kraštą jo lietuviškumu, o Klaipėdos sukilimą deklaravo esant pačių krašto lietuvių siekį susijungti su likusia tautos dalimi, 1925 m. Klaipėdos krašte vykdyto gyventojų surašymo duomenimis lietuviais save įvardijo tik ketvirtadalis apklaustųjų. Per 40 proc. nurodė esą vokiečiai, o ketvirtadalis įsivardijo esą mėmelenderiai. Trys ketvirtadaliai ar net keturi penktadaliai krašto gyventojų į vietinį seimelį rinko Vokietijos slapta remiamas ir Lietuvai nepalankias, antiintegracines politines partijas8. 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams, provokiška propaganda Klaipėdos krašte tik stiprėjo, įgydama vis atviresnę ir radikalesnę formą. Autonominiame regione susikūrė dvi glaudžiai su Rytprūsiuose veikusiu Vokietijos nacionalsocialistinės darbo partijos centru bendradarbiavusios politinės organizacijos, vadovaujamos Ernsto Neumanno ir Klaipėdos evangelikų liuteronų kunigo Theodoro von Sasso9.

Nacionalsocializmo pergalė Vokietijoje išbudino Lietuvos politikus, kurie visą dešimtmetį po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos jautėsi tarsi būtų neatšaukiamai laimėję šį teritorinį ginčą: mažai tesirūpino savo įtakos stiprinimu autonominiame regione ir kone visas – ekonominę, švietimo, kultūros – sferas užleido provokiškoms jėgoms. 1934 m. Lietuva ėmėsi kurti teisines priemones prieš antivalstybinį Klaipėdos regiono politinių partijų veikimą10. Tais pačiais metais Kaune prasidėjo Klaipėdos krašto nacionalsocialistų teismas. Spaudoje Neumanno ir Sasso byla pramintas teisminis procesas sulaukė tarptautinio susidomėjimo ir atkreipė Lietuvos gyventojų dėmesį į valstybės teritoriniam vientisumui grėsmingą situaciją Klaipėdos krašte. Būtina paminėti, kad Klaipėdos seimelyje mašininke-vertėja tuo metu dirbusi Simonaitytė taip pat buvo iškviesta liudyti minėtame teisminiame procese.

1933 m. nacionalsocialistams Klaipėdos seimelio rinkimuose laimėjus daugumą balsų ir įgijus realią valdžią autonominiame krašte, Lietuvos vyriausybė į Klaipėdos kraštą įvedė daugiau kariuomenės, sustiprino pasienio ir valstybės saugumo policijos pajėgas, paskyrė naują, energingą gubernatorių Joną Navaką. Jis ėmėsi stiprinti šio regiono lietuvių švietimo ir kultūros įstaigų veiklą, daug dėmesio skyrė žiniasklaidos ir apskritai spausdinto žodžio svarbai propagandiniame kare prieš Vokietijos įtaką Klaipėdos regione. Nėra abejonės, kad gubernatorius artimai bendradarbiavo su Lietuvos vyriausybės politiką rėmusio Lietuwos keleiwio redakcija.

Simonaitytės laiškuose minima, kad už pažintį su ja Gira buvęs dėkingas Lietuwos keleiwio redaktoriui Juozui Pronskui. Taigi veikiausiai jis perdavė Simonaitytės rankraštį gubernatoriui, o pastarasis pasirūpino jį išsiųsti į Kauną. Sovietmečiu publikuotoje autobiografijoje Simonaitytė Pronskų paniekinamai vadina propagandistu11. Turint omenyje, kad Lietuwos keleiwis buvo leidžiamas Lietuvos vyriausybės lėšomis, nėra abejonės, kad redaktoriaus skyrimas buvo politinis klausimas. Taip pat akivaizdu, kad Pronskus turėjo bendradarbiauti su gubernatoriumi Navaku – svarbiausiu vyriausybės atstovu Klaipėdos krašte. Tikėtina, kad Navakas pats kreipėsi į lietuviškus Klaipėdos krašto laikraščius prašydamas parūpinti tekstų, kuriuos galima būtų panaudoti propagandinėje kovoje prieš vadinamuosius vokietininkus.

Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams, šie savo revizionistinės propagandos įrankiu sėkmingai pasitelkė vokiečių mokslininkų plėtotą istorinį Klaipėdos regiono raidos naratyvą, kuriame lietuviai vaizduoti kaip kolonistai, užėmę nuo seno vokiečių gyvenamą teritoriją12. Lietuvos vyriausybė ėmėsi atsakomųjų veiksmų: užsakinėjo lietuvių autochtonų teises į Klaipėdos kraštą (ir Rytprūsius) įrodinėjančius istorikų, žurnalistų, visuomenininkų parengtus propagandinius leidinius, kuriuos spausdino Socialinių ir politinių mokslų institutas Kaune ir Mažosios Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo sąjunga13. Itin aktyvai propagandinėje kovoje prieš Vokietijos siekius susigrąžinti Klaipėdos kraštą veikė šauliai, rengę tiek atskirus leidinius, tiek publikacijas savo periodiniame leidinyje Trimitas.

Rašytojai ketvirto dešimtmečio viduryje taip pat ėmėsi aktyviai agituoti prieš Vokietijos revizionistinę politiką. Brošiūrą Vokiškasis siaubas: teisybė apie vokiečius 1934 m. parengė ir vienas iš Šaulių sąjungos steigėjų Balys Sruoga14. Kaip vienas iš efektyvių kontrpropagandos įrankių spaudoje ne kartą minėta ir grožinė kūryba. 1935 m. Vincas Mykolaitis-Putinas ragino rašytojus dalyvauti patriotinėje kovoje už lietuvių kultūrines ir politines teises, kaip kad už jas kovojo Auszros laikų rašytojai, mat šiandien lietuviai susiduriantys su tomis pačiomis grėsmėmis kaip ir anuomet. Priešintis šiems pavojams lietuvių rašytojai, pasak Putino, turėtų kurdami literatūrinį tautinį herojų bei „organizuo[dami] lietuvių tautą kovai su germanizmu“15.

Tokius pat raginimus anuomet yra išsakiusi ir gerai lenkų bei vokiečių antilietuviškos propagandos technikas išmaniusi ir nemažai kultūrinėje spaudoje apie jas rašiusi Marija Urbšienė. 1935 m. Naujojoje Romuvoje ji publikavo komentarą apie naujai pasirodžiusį nacionalsocialistinį Heinzo Gerhardo romaną Kameraden an der Memel (Bendražygiai prie Nemuno, 1935), kuriame atvirai agituojama prieš Lietuvos valdžią Klaipėdos krašte. Savo pastabas Urbšienė baigė raginimu sekti vokiečių pavyzdžiu: „Vadinas, kaip ir vokiečiai, savos tautos reikalams ginti suburkime visas jėgas, neišskirdami menininkų ir rašytojų“16.

Į šiuos raginimus netruko atsiliepti kaunietis literatas ir šaulys Vladas Andriukaitis: 1935 m. jis publikavo atvirai propagandinę, detektyvo, trilerio ir šnipų romano bruožų turinčią knygą Martynas Skroblas (paantrašte „Romanas iš klaipėdiškių gyvenimo“), kurioje sukūrė vokietininkų įtakai nepasiduodantį, Lietuvos politiką Klaipėdos krašte remiantį idealųjį lietuvininko tipažą. Šios, aniems laikams įspūdingu 5000 egzempliorių tiražu pasirodžiusios, knygos leidėju nurodytas Jurgis Plieninis (tai Balio Sruogos slapyvardis). Vietomis Andriukaitis savo knygoje kone pažodžiui cituoja jau minėtą antivokišką Sruogos brošiūrą ir net įpina į savo tekstą jos pavadinimą17. Ar knygos leidybą apmokėjo Šaulių sąjunga, ar pats Sruoga, akivaizdu, kad tai paskubomis atliktas užsakomasis darbas.

Simonaitytės romano užsakyti nereikėjo, jo rankraštis tarsi iš dangaus nukrito tiesiai į Klaipėdos gubernatoriaus rankas. Aukštujų Šimonių likimas atitiko ano meto lūkesčius: jis išpildė tiek Putino įvardytą tautinio tipažo poreikį, tiek ir antivokišką tendenciją. Būtent tokio teksto iš rašytojų ir buvo laukiama lemtingais 1935-aisiais. Simonaitytės sukurta lietuvininkų giminės saga buvo paranki ir tuo, kad jos autorė buvo Lietuvos Respublikai lojali klaipėdiškė. Su vokiečių propaganda autonominiame krašte kovojusiam Lietuvos politiniam elitui, pasak Kubiliaus, „[b]uvo itin svarbu, kad šioje kultūrinio atsispyrimo akcijoje […] dalyvautų patys klaipėdiečiai, pareikšdami savo lietuvišką apsisprendimą“18. Buvęs žvalgybininkas, nemažai prisidėjęs prie Lenkų karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa) rengto perversmo užkardymo, Gira neabejotinai suvokė Aukštujų Šimonių likimo reikšmę propagandiniame kare su Vokietija. Nenuostabu, kad jam švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas pavedė rūpintis romano taisymu ir leidyba. Tas faktas, kad Knygų leidimo komisijos sekretorius dar iki oficialaus komisijos sprendimo publikuoti knygą ėmėsi aktyviai konsultuoti Simonaitytę dėl romano taisymo, rodo, kad Aukštujų Šimonių likimo leidybą politinis Lietuvos elitas laikė valstybinės svarbos projektu.

1935 m. pradžioje, tik susipažinęs su Aukštujų Šimonių likimo rankraščiu, Gira pažada Simonaitytei iškilios rašytojos karjerą. Jau pirmajame savo laiške Gira rašo: „Jūs didi menininkė – rašytoja ligi pat savo nagučių, visa su visom savo mintim, su visu kuo. […] Ir jūs pirmoji, Jūs, Ėva Simonaitytė, stojate vėl iškelti literatūroje Mažosios Lietuvos garbę, Jūs – pirmoji po Duonelaičio rašytoja iš Maž. Lietuvos. […] Jums neabejotinai bus viena pirmųjų vietų mūsų literatūroje“19. Giros užmojis padaryti iš Simonaitytės nacionalinio masto literatūrinę sensaciją paskatino pradedančią rašytoją žengti rizikingą žingsnį: 1935 m. pavasarį ji pranešė Lietuwos keleiwiui ir Klaipėdos gubernatoriui asmeniškai, kad neleis publikuoti romano dalimis, kaip buvo žadėjusi iš pradžių. Simonaitytės laiške Girai aprašyta neigiama Klaipėdos gubernatoriaus ir Lietuwos keleiwio reakcija į šią žinią20 leidžia manyti, kad Navakas buvo planavęs su Giros pagalba pataisytą Aukštujų Šimonių likimą pirmiausia publikuoti vietos lietuvių spaudoje ir tik vėliau valstybės lėšomis išleisti atskira knyga. Beje, Simonaitytei atsisakius perrašytą romaną duoti spausdinti Lietuwos keleiwiui, jame netrukus dalimis buvo išspausdintas jau minėtas Martynas Skroblas. Tai dar kartą įrodo, kad Klaipėdos politinei valdžiai 1935 m. žūtbūt reikėjo antivokiško romano21.

Nuo tada, kai Aukštujų Šimonių likimo rankraščiu susidomi Švietimo ministerija, Simonaitytė susilaukia vis daugiau centrinės Lietuvos valdžios dėmesio. 1935 m. vasario 16 d. jai buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino garbės ženklas. Už savo kaip Klaipėdos krašto lietuviškos spaudos darbuotojos vaidmenį Klaipėdos sukilimo metu ji jau anksčiau buvo apdovanota Klaipėdos krašto atvadavimui paminėti ženklu (1924) ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (1928). Naujasis, aukštesnės prabos kredencialas, regis, buvo susijęs ir su naujuoju Simonaitytei priskirtu patriotinio romano autorės vaidmeniu. Balandžio 15 d. laiške Girai Simonaitytė mini, kad Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius ją informavęs, jog „Ponas Masiliūnas liepęs […] pranešti, kad manoma duoti man galimybės lavintis literatūroj ir dėl to turėsiu persikelti Kaunan“22. Šis sumanymas liko neįgyvendintas veikiausiai dėl to, kad Simonaitytė neturėjo mokyklos baigimo pažymėjimo, kuris buvo būtinas norint studijuoti universitete. 1935 m. rugpjūtį rašytojai buvo pasiūlyta ir tarnyba Švietimo ministerijoje. Apie kokias tiksliai pareigas ėjo kalba, nėra žinoma, bet, regis, pagrindinis argumentas, kodėl siūlomos vietos Simonaitytė atsisakė, buvo per mažas atlyginimas. Tik pasirodžius Aukštujų Šimonių likimui, 1936 m. pradžioje švietimo ministro Juozo Tonkūno teikimu vyriausybė paskyrė Simonaitytei personalinę pensiją iki gyvos galvos. Tonkūno raštas dėl personalinės pensijos skyrimo Simonaitytei transliuoja politinio elito lūkesčius, susijusius su jos kaip rašytojos veikla: „Ji [Simonaitytė, – V. Š.] luoša nuo mažumės ir mažasveikatė. Dėl to, tarnaudama įstaigoje, Simonaitytė negalėtų spartėliau dirbti kūrybinio savo rašytojos darbo, o jai šis darbas reikės dirbti, nes ji yra vienintelė rašytoja, kuri galės užfiksuoti Prūsų lietuvių gyvenimą po vokiečių jungu“23.

Išskirtinį dėmesį Simonaitytei Švietimo ministerija pademonstravo ir apsiėmusi leisti jos debiutinį romaną. 1919–1940 m. Kaune veikusi Knygų leidimo komisija faktiškai buvo Švietimo ministerijos leidykla; pagrindinis jos veiklos tikslas buvo aprūpinti Lietuvos mokyklas vadovėliais, kita mokomąja medžiaga bei mokyklinio amžiaus vaikams skirta originalia ir verstine grožine kūryba. Grožinės knygos sudarė apie penktadalį visų Knygų leidimo komisijos finansuotų leidinių, 80 proc. grožinių knygų – verstinė užsienio klasika. Kitaip tariant, grožinės lietuvių literatūros leidyba nebuvo komisijos prioritetas. Per visą gyvavimo laikotarpį ji išleido palyginti nedaug lietuvių autorių kūrinių. Net gyvieji ano meto klasikai – Vincas Krėvė, Vaižgantas, Antanas Vienuolis – negalėjo tikėtis, kad visus jų Raštų tomus finansuos Švietimo ministerija (ji apsiėmė išleisti tik tuos jų kūrinius, kurie jau buvo įtraukti į mokyklinę lietuvių literatūros programą). Per visą Knygų leidimo komisijos veiklos laikotarpį Švietimo ministerija finansavo vos vieną debiutinę lietuvių autorių grožinę knygą – tai ir buvo Aukštujų Šimonių likimas (tiksliau, du jos leidimai24). 1939 m. Knygų leidimo komisija apsiėmė išleisti ir Viliaus Karaliaus pirmąjį tomą.

Įprastai vadovėlio ar grožinės knygos autorius raštu kreipdavosi į Knygų leidimo komisiją su prašymu išleisti jo parengtą leidinį Švietimo ministerijos lėšomis. Tada komisija samdydavo recenzentus ir tik gavus teigiamą jų atsiliepimą, knygos leidybai būdavo skiriamas valstybės finansavimas. Simonaitytė, kaip minėta, nesikreipė į Knygų leidimo komisiją, rankraštis ten nukeliavo be jos žinios. Nors Aukštujų Šimonių likimo „pertvarkymo“ klausimą Simonaitytė ir Gira laiškais bei susitikę Kaune aptarinėjo nuo 1935 m. sausio, oficialiai romano leidyba Knygų leidimo komisija pradėjo rūpintis tik gegužės gale, po teigiamos recenzentų išvados dėl Aukštujų Šimonių likimo leidybos finansavimo. Recenzijų Lietuvos centrinio valstybės archyvo Švietimo ministerijos fonde rasti nepavyko, gali būti, kad šiuo atveju jų nė nebuvo reikalauta, apsiribojant žodiniu pasitarimu. Įdomu, kad trys iš keturių šio pasitarimo dalyvių – recenzentai Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Putinas, taip pat pasitarimui vadovavęs Knygų leidimo komisijos pirmininkas Masiliūnas – vėliau Švietimo ministro įsakymu bus paskirti ir pirmosios Valstybinės premijos komisijos nariais. Ketvirtas pasitarimo dalyvis – Knygų leidimo komisijos sekretorius Gira – minėtą pasitarimą taip aprašė savo dienoraštyje: 1935 m. gegužės 25 d. „11 val. turėjom posėdį su Masil[iūnu], Putinu ir Čiurlioniene dėl Simonaitytės Šimonių. Pravedžiau savo. Nutarėm = leistinas, nors Putinas gana skeptiškai kalbėjo, kad ir negalėdamas paneigti talento. Bene pavydas bylojo. Jam per najivu. Tegu jis taip parašo! Šiaip ar taip, jo Alt. Šešėly niekis prieš Šimonis“25.

IŠ TEKSTO ISTORIJOS

Nors Simonaitytės kūrybos tyrėjai, o ypač Brogienė, yra įdėmiai tyrusi išlikusius Aukštujų Šimonių likimo rankraščius bei mašinraščius, vienas svarbus šio teksto istorijos aspektas ligi šiol nebuvo įvardytas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne saugomas ankstyviausias žinomas Aukštujų Šimonių likimo variantas – susidedantis iš autografo ir autorizuoto mašinraščio – liudija, kad pirminiame romano sumanyme nebuvo XIII–XVIII a. įvykius vaizduojančio skyriaus. Romano pradžia, plėtojanti prie Įsručio gyvenusių bajorų Šimonių siužetinę liniją buvo sukurta tik 1935 m., po to, kai Gira paragino Simonaitytę peržiūrėti romano struktūrą ir suvienodinti skyrių apimtis. Autobiografijoje Simonaitytė taip aprašė šią sceną: „Žiūrėkite… – ir jis parodo, – jeigu šitas skyrius turi tiek puslapių, tai ir šitame turėtų būti maždaug tiek pat. Dar man atrodo, kad čia reikėtų… – ir jis man parodo keletą lyg ir trūkumų, paaiškina sintaksės nelygumus ir dar kažką“26. Šią sceną patvirtina tarp minėto ankstyviausio romano varianto lapų randamas, kaip spėjama, Giros ranka rašytas A5 formato sąsiuvinio lapas su pastabomis pieštuku, kuriame jis sužymėjo Aukštujų Šimonių likimo skyrių apimtis puslapiais. Iš jo matyti, kad finalinis skyrius apie rašytojos antrininkę, neįgalią, be tėvo augusią Rožę Šimonytę užėmė 80 puslapių, t. y. ženkliai viršijo visas kitas romano dalis27. Palyginę šiame rankraštyje nurodytas skyrių apimtis su jau minėtu LLTI BR saugomu Aukštujų Šimonių likimo rankraščių ir mašinraščių pluoštu, pagrįstai galime tvirtinti, kad tai ir yra tas teksto variantas, kurio aptarimą Simonaitytė aprašė savo autobiografijoje. Pirminį, iš Klaipėdos į Kauną be autorės žinios atkeliavusį romano autografą Brogienė laikė dingusiu, vis dėlto, tai, kad mano aptariamas autorizuotas mašinraštis atspausdintas Klaipėdos krašte naudota ortografija (nors Simonaitytė neabejotinai buvo įvaldžiusi ir jablonskišką rašybą, ja atspausdintas vėlesnis, taip pat LLTI BR saugomas Aukštujų Šimonių likimo mašinraštis), leidžia spėti, kad šis teksto variantas buvo numatytas spausdinti būtent Klaipėdos krašte. Šį spėjimą patvirtina ir ant paskutinio šio mašinraščių ir rankraščių pluošto lapo įrašyta data – 1934 m. rugsėjis. Be to, dalis mašinraščio atspausdinta ant Klaipėdos krašto seimelio kanceliarinių blankų ir vokiškų dokumentų kitos pusės, vietomis tame pačiame lape derinamas mašinraštis ir rankraštis – visa tai primena Simonaitytės autobiografijoje išsakytą susirūpinimą, kad į Kauną be jos žinios buvo išsiųstas „toks netvarkingas rankraštis“.

Ar tai ankstyviausias teksto variantas, ar ne, jame aiškiai matyti, kad pirminė romano struktūra buvo žiedinė: apsukusi šimtmečio trukmės Šimonių nuosmukio istoriją, siužeto raida vedė atgal prie beužgęstančios lietuvininkų tautinės tapatybės atgimimo Rožės asmenyje. Kaip jau ne kartą yra konstatavę Simonaitytės kūrybos tyrėjai, turtingo ūkininko suvedžiotos Urtės Šimonikės ir jos dukters Rožės siužetinė linija romane atkartoja rašytojos ir jos motinos Etmės Butkienės biografiją. Neatsitiktinis ir Šimonių bei Simonaičių pavardės panašumas. Taigi pagal pirminį sumanymą apimtimi ir prasminiu svoriu svarbiausią romano dalį sudarė pačios Simonaitytės autobiografinis pasakojimas, iš kurio knygoje vėliau teliko tik mažytis vaikystės fragmentas. Tikėtina, kad būtent Giros siūlymu Simonaitytė atsisakė pirminės idėjos kurti savo pačios literatūrinę biografiją ir vietoj to išplėtojo Aukštujų Šimonių pasakojimo priešistorę, sukūrė naują skyrių apie XIII–XVIII a. bajorus Šimonis prieš jiems atsikeliant gyventi į Aukštujus.

 Stokodama istorinių žinių ir meninių įgūdžių kurti įtikinamą istorinės praeities gyvenimo paveikslą, Simonaitytė šiame skyriuje nepajėgė pakilti aukščiau tendencingo ir nuspėjamo meninio pasakojimo. Vėliau recenzentai ir Simonaitytės kūrybos tyrėjai šią dalį įvardins kaip silpniausią: naivią, sentimentalią ir stokojančią istorinio tikroviškumo. Ir nors Simonaitytė teisinsis, kad istorine medžiaga sąmoningai nesirėmusi, o pasikliovusi senų žmonių atsiminimais ir savo vaizduote, ateityje ji niekada nebesiims vaizduoti tolimos praeities istorinių įvykių.

Kodėl tad taisant pirminę romano versiją ji apsiėmė plėtoti Aukštujų Šimonių priešistorę, t. y. giminės pasakojimą dar iki jai persikeliant gyventi į Aukštujus? Įsručio pakrantėje tariamai nuo seno gyvenę ir kolonistų vokiečių išžudyti ar brutaliai išvaryti bajorai Šimonys tiesiogiai įkūnija lietuvių kaip nuo amžių vokiečių engiamų Rytprūsių autochtonų idėją. Ir nors romane vaizduojami praeities faktai (tai, kad Įsručio pakrantėje prieš kryžiuočius kovoję lietuviai buvo pasistatę mūrinę pilį ar, kad ten pat gyvenęs Šimonis XVIII a. turėjo bajoro titulą) neatitinka istorinės tiesos, pasak Kubiliaus, „šitokiais vaizdais I. Simonaitytė stengėsi atmesti šovinistinės vokiečių istoriografijos tezę: vokiečiai – ponų tauta, lietuviai – bernų tauta“28. Kad ir istoriškai nepagrįsta bajoriška Šimonių kilmė buvo svarbi siekiant įrodyti lietuvių ir vokiečių lygiavertiškumą, stiprinti lietuvininkų savivertę, esą ne visada jie buvę tik būrai.

Būtent 1935 m. į savo kuriamą Mažosios Lietuvos praeities naratyvą Simonaitytė įvedė ir LDK kunigaikštį, tariamai Įsručio pakrantėje kariavusį prieš vokiečius ir iki pat XVIII a. vietos lietuvių atsimenamą ir gerbiamą. Tokiu būdu perdėm nesirūpindama istoriniu pagrįstumu Simonaitytė supynė į viena LDK ir Prūsijos Lietuvos istorinį pasakojimą, o tai, pasak tarpukario kolektyvinės atminties tyrėjų, buvo rimta Klaipėdos krašto integravimo problema. Pasinaudojant mitinio kunigaikščio scena, per bajoro Šimonio vaikų svajones yra transliuojama jau dabarties politinė tikrovė: „rasis dar vienas Lietuvos valdovas, kuris mūsų šalį atims iš vokiečių“29. 1935 m. kontekste tai, žinoma, nuskambėjo kaip aiški užuomina į Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, o gal ir Antano Smetonos pasiryžimą duoti atkirtį Vokietijos pretenzijoms į šį regioną (Tautos vado kultas buvo kuriamas pasitelkiant jo kaip vienvaldžio vadovo paralelę su LDK kunigaikščiais, ypač Vytautu30).

XVIII a. bajorai Šimonys romane išpildo svarbią idealiojo lietuvininko funkciją. Praeities lietuviai romane idealizuojami kaip dori ir teisingi: „lietuvis neskriaudžia žmonių ir neleidžia skriausti nė kitiems, vis viena, nors tai būtų ir vokietis edelmonas“; „Nujautė Matas, kad čia yra žmogus geros, tėviškos širdies, kaip lietuviai paprastai būna“31. Šalia įgimtos doros, teisingumo jausmo ir išdidumo, svarbus tikro lietuvininko bruožas – prisirišimas prie savo tėviškės. Atsparumas germanizacijai vaizduojamas kaip bene esminis giminės bruožas. Būti „tikru Šimoniu“ (o tai ne kartą romane kartojamas apibūdinimas) reiškia būti „tikru lietuviu“, t. y. nesudaryti mišrios santuokos, neperimti vokiečių kalbos, kultūros, nesikelti „į Vokietiją“ (įdomu, kad netoli Priekulės Simonaitytės įkurti fikciniai Aukštujai net ir vaizduojant XIX a. realijas nelaikomi Vokietijos dalimi, meniniame pasaulėvaizdyje Vokietija driekiasi į pietus nuo Karaliaučiaus). Bajorų Šimonių kaip idealiųjų lietuvininkų vaizdinys, kurį vėliau dar labiau įtvirtino Viliaus Karaliaus personažai, suformavo lietuvių kultūrinėje sąmonėje ilgainiui įsitvirtinusį klaipėdiškio charakterio tipą.

Bajorų Šimonių paveikslas disonuoja su vėlesnių giminės kartų charakteristika: buvę teisingi ir vokietinimui atsparūs, Šimonys ilgainiui praranda visas savo dorybes. Vaizduodama jau XIX a. klaipėdiškių laukininkų kasdienę buitį ir tarpusavio santykius, Simonaitytė tarytum užmiršta romano pradžioje plėtotą lietuvių ir vokiečių antagonistinę liniją ir imasi rašyti gana tradicinį lietuvių prozai kaimo papročių romaną, su įprasta jau tapusia suvedžiotos ir paliktos merginos siužetine linija, patriarchalinio lietuvių kaimo aukštinimu ir kartu jo bendruomenės veidmainiškumo, tamsumo, prietarų, pavydo kritika. Ketvirto dešimtmečio stambiosios prozos – Putino Altorių šešėly (1931–1933), Petro Cvirkos Frank Kruk (1934), Igno Šeiniaus Siegfried Immerselbe atsijaunina (1934), Antano Vaičiulaičio Valentina (1936) – kontekste Aukštujų Šimonių likimas atrodo kiek retrogradiškas, tarsi atėjęs iš XIX a. Neatsitiktinai ano meto kritika Simonaitytę lygino su Žemaite, Bite ir Lazdynų Pelėda; Aukštujų Šimonių likimas iš tiesų tęsė nuo literatūrinės scenos jau benueinančią tradiciją.

Vis dėlto lietuvių buitinio realizmo tradicijoje Simonaitytės romanas išsiskiria specifiniu Klaipėdos krašto koloritu. Ji pirmoji lietuvių literatūroje sukūrė folklorinių detalių kupiną Klaipėdos regiono laukininkų gyvenimo paveikslą ir prakalbino savo personažus klaipėdiškių tarme. Kaip taikliai pastebėjo Kubilius, Simonaitytei išėjo į naudą tai, kad ji neturėjo galimybių lankyti mokyklos ir visą vaikystę bei jaunystę (išskyrus dvejus metus neįgalių vaikų internate Angerburge) praleido tarp lietuviškai kalbančių valstiečių, mat kitų – vokiškas gimnazijas baigusių – Klaipėdos krašto literatų kalba buvo perdėm paveikta vokiečių kalbos sintaksės. Taigi ketvirto dešimtmečio lietuvių literatūros lauke Simonaitytė buvo įgijusi kultūrinį kapitalą, kuriuo retas kitas galėjo pasigirti – tai klaipėdiškių kilmė ir šio krašto gyvenimo bei papročių išmanymas. Ji buvo įvaldžiusi kultūrinį kodą, kuris daugeliui lietuvių literatūros veikėjų buvo neprieinamas. Simonaitytės debiuto sėkmę lėmęs ryškus regioninis koloritas (lietuvių auditorijai menkai pažįstama, todėl didelio susidomėjimo sulaukusi Klaipėdos krašto etnografija) suteikė rašytojai „pasitikėjimo kreditą“: besąlygiškai pasikliauta (ir tebesikliaujama) jos perteikto Klaipėdos krašto etnografinio, socialinio paveikslo ir vietinio etninio tipažo autentiškumu.

EPILOGAS

Ketvirto dešimtmečio lietuvių literatūroje stipriai jaustas menkas Vokietijos ir Klaipėdos krašto lietuvių literatų indėlis į nacionalinę grožinę kūrybą. Tautinio sąjūdžio epochoje modernioji lietuvių tauta buvo įsivaizduojama kaip dvinarė bendrija, sudaryta iš Rusijos ir Vokietijos imperijose gyvenusių istorinių lietuvių bendruomenių. Būtent Prūsijos Lietuva buvo vadinama lietuvių raštijos lopšiu, čia pasirodė pirmieji lietuvių literatūros veikalai, bet nuo XIX a. kultūrinė iniciatyva perėjo į Rusijos Lietuvos pusę. Išskyrus Vydūną, Prūsijos Lietuva lietuvių literatūrai XX a. pradžioje nedavė daugiau nė vieno iškilesnio rašytojo. O ir pats Vydūnas eiliniam tarpukario Lietuvos skaitytojui buvo gerokai egzotiškas, komplikuotas. Taigi Simonaitytės sėkmė ketvirto dešimtmečio Lietuvoje buvo iš dalies nulemta ir atsiradusio poreikio greta istorinio klasiko Kristijono Donelaičio turėti modernų literatūros klasiką iš vadinamosios Mažosios Lietuvos, kaip kultūrinį argumentą, liudijantį apie lietuvių kultūros gyvybingumą ir potencialą šiame krašte. Juolab tas buvo svarbu antilietuviškos nacionalsocialistų propagandos kontekste, mat pastaroji rėmėsi teze, esą Klaipėdos kraštas yra iškilios vokiečių kultūros arealas, o lietuviška vietos kultūra tėra buitinių liaudies papročių lygio. Taigi Simonaitytė idealiai atitiko ano meto Lietuvos visuomenės lūkesčius. Centrine savo debiutinio romano idėja pasirinkusi lietuvininkų nutautėjimą ir esą tiesiogiai su tuo susijusią moralinę jų degradaciją Simonaitytė darniai įsiliejo į bendrą to meto Lietuvos politinį diskursą ir kolektyvinės atminties schemas. Nors Aukštujų Šimonių likimo plėtojamas naratyvas nesiremia istoriniais faktais, ketvirtame dešimtmetyje lietuvių skaitytojams jis buvo pristatomas kaip autentiškas Klaipėdos krašto praeities pasakojimas. Užtikrindamas romano sklaidą ir suteikdamas jam aukščiausius kultūrinius kredencialus, politinis elitas šį romaną pateikė kaip tariamai paties Klaipėdos krašto balsą, liudijantį norą ir pasiryžimą išlikti lietuvišku.

Straipsnį verta užbaigti Pierre‘o Bourdieu mintimi, kad vienas didžiausių socialinės literatūros istorijos iššūkių yra pradinių konkretaus rašytojo debiuto galimybių rekonstrukcija, mat šios galimybės, „kaip akivaizdžios konkrečios situacijos duotybės, lieka amžininkų nepastebėtos ir todėl dažniausiai būna nutylimos jų pasakojimuose, kronikose ar atsiminimuose“32. Vargu ar Ievos Simonaitytės amžininkai „nepastebėjo“, kad Aukštujų Šimonių likimui Švietimo ministerija rodė išskirtinį dėmesį dėl politinės Lietuvos ir Vokietijos santykių krizės. Veikiau dauguma to meto lietuvių visuomenės savaime suprantamu laikė ministerijos sprendimą leisti kad ir niekam nežinomos, bet Lietuvai lojalios klaipėdiškės rašytojos debiutinį romaną valstybės lėšomis ir suteikti jai aukščiausius anuomet literatams prieinamus kultūrinius kredencialus. O štai vėlesni, jau sovietmečio Simonaitytės tyrėjai, tikėtina, sąmoningai vengė aiškintis politines Aukštujų Šimonių likimo leidybos aplinkybes, nenorėdami pakenkti rašytojai ir (ar) suteikti peno „buržuazinės“ Lietuvos niekintojams. Vis dėlto šiandien žvelgdami iš distancijos į tarpukario lietuvių literatūros lauko procesus, turėtume nevengti kalbėti ir apie ligi šiol nutylėtus jų aspektus.

1 Romana Dambrauskaitė, Ieva Simonaitytė, Vilnius: Vaga, 1968; Vytautas Kubilius, Ievos Simonaitytės kūryba, Vilnius: Vaga, 1987; Ieva Simonaitytė, Raštai: 6 tomai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956–1958; Ieva Simonaitytė, Raštai: 7 tomai, parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė Romana Brogienė, redakcinė komisija Juozas Aputis, Raimondas Kašauskas, Domas Kaunas, Vytautas Kubilius, Vilnius: Vaga, 1987–2003.

2 Lietuwos keleiwis – Klaipėdos krašto lietuvių visuomeninis politinis laikraštis, leistas 1924–1939 m. Klaipėdoje. Įkurtas vietoj Prūsų lietuwių balso (1919–1923). Spausdintas gotiškuoju, dalis teksto – lotyniškuoju šriftu.

3 Ieva Simonaitytė, Raštai, t. 5: Nebaigta knyga. Gretimos istorijėlės, Vilnius: Vaga, 1998, p. 181.

4 Ibid., p. 184–185.

5 „Nepaprastą kelionę padarė mano Šimoniai, iki atsidūrė šiuose Rūmuose kaip pirmosios Valstybinės Premijos laimėtojai.

P. Dr. Navakas, perduodamas Šimonių rankraštį p. Liudui Girai, to nepamanė. Tai buvo maždaug prieš metus. P. Gira perskaitęs, tik juokaudamas priminė man, kad aš galėsianti laimėti premiją. O paskui praskynė jisai mano Šimoniams kelią ir į Švietimo Ministeriją, ir į draugų rašytojų širdis, ir į visą Lietuvą!“ („Simonaitytės žodis“ [1936-02-17], in: Ieva Simonaitytė, Raštai, t. 7: Publicistika. Laiškai, Vilnius: Vaga, 2003, p. 98).

6 Vytautas Kubilius, op. cit., p. 125.

7 Vasilijus Safronovas, Nacionalinių erdvių konstravimas daugiakultūriame regione: Prūsijos Lietuvos atvejis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 203.

8 Ibid., p. 204.

9 Ingrida Jakubavičienė, „Nacionalsocializmo ideologijos vertinimai lietuviškoje periodikoje XX a. 3–4-ajame dešimtmečiuose“, in: Historia universalis in Lithuania, 2013, t. 2, p. 48.

10 Ibid., p. 48; Vytautas Kubilius, op. cit., p. 128.

11 Ieva Simonaitytė, Raštai, t. 5: Nebaigta knyga. Gretimos istorijėlės, p. 76.

12 Vasilijus Safronovas, op. cit., p. 215.

13 Plačiau apie tai žr. Ingrida Jakubavičienė, op. cit., p. 36, 51.

14 [Balys Sruoga], Vokiškasis siaubas: teisybė apie vokiečius, parašė d-ras Jurgis Plieninis, [s. n.], 1934.

15 Vincas Mykolaitis-Putinas, „Patriotinės ir politinės mūsų literatūros gairės“, in: Literatūros naujienos, 1935-02-01, nr. 3, p. 2.

16 Marija Urbšienė, „Vokiečių propagandiniai romanai“, in: Naujoji Romuva, 1935, nr. 43, p. 796.

17 „Tad kas laimės: ar vokiškasis siaubas, juos užgulęs ir apkurtinęs, ar Lietuvos autoritetas ir stipri, kartoju – stipri, valdžia, kurios jie senai pasiilgę…“ (Vladas Andriukaitis, Martynas Skroblas: Romanas iš klaipėdiškių gyvenimo, išleido dr. Jurgis Plieninis, Kaunas, 1935, p. 171).

18 Vytautas Kubilius, op. cit., p. 130.

19 Liudo Giros laiškas Ievai Simonaitytei, Kaunas, 1935-01-02, in: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas (toliau – LLTI RB), f. 13, b. 1159, [lapai nenumeruoti].

20 Ievos Simonaitytės laiškas Liudui Girai, Klaipėda, 1935-02-18, in: Ieva Simonaitytė, Raštai, t. 7: Publicistika. Laiškai, p. 196–197.

21 Lietuwos keleiwis romaną Aukštujų Šimonių likimas vis dėlto publikavo, bet tik 1936–1937 m., t. y. jau po knygos pasirodymo. Prieš metus jau publikuoto teksto perspausdinimą laikraštyje, tikėtina, motyvavo du veiksniai: pirma, ne visiems laikraščio skaitytojams knyga buvo įperkama; antra, dauguma lietuvininkų sunkiai tepaskaitė lotynišką šriftą, o Lietuwos keleiwyje romanas publikuotas gotiškuoju šriftu.

22 Ievos Simonaitytės laiškas Liudui Girai, Klaipėda, 1935-04-15, in: Ieva Simonaitytė, Raštai, t. 7: Publicistika. Laiškai, p. 223.

23 Švietimo ministro kreipimasis į Ministrą Pirmininką per Biudžeto komisiją (pieštuku viršuje „skubus“), 1936-02-06, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 903, l. 411.

24 Trečiąjį Aukštujų Šimonių likimo leidimą gotikiniu šriftu finansavo Švietimo ministerija, o leido Klaipėdos lietuvių jaunimo draugijų sąjunga Santara: Iewa Simonaitytė, Auksztujų Szimonių Likimas: Mažosios Lietuwos Buities Romanas, Klaipėda: Santaros Spaudos ir Propagandos Wadowybė, 1937.

25 Liudas Gira, Dienoraštis, 1935, in: LLTI RB, f. 13, b. 1805, [lapai nenumeruoti].

26 Ieva Simonaitytė, Raštai, t. 5: Nebaigta knyga. Gretimos istorijėlės, p. 194.

27 Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas, in: LLTI RB, f. 1, b. 3859, [lapai nenumeruoti].

28 Vytautas Kubilius, op. cit., p. 116.

29 Jieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas: Mažosios Lietuvos buities romanas, Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinys Nr. 470, p. 30.

30 Dangiras Mačiulis, „Apie dvi propagandines kampanijas XX a. tarpukario Lietuvoje“, in: Inter-studia humanitatis, 2009, nr. 9, p. 119–138.

31 Jieva Simonaitytė, op. cit., p. 33, 63.

32 Pierre Bourdieu, „Kultūrinės produkcijos laukas, arba atvirkščias ekonomikos pasaulis“, vertė Loreta Jakonytė, in: XX amžiaus literatūros teorijos: Chrestomatijaaukštųjų mokyklų studentams, d. 1, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 276.