Vasilijus Safronovas, Kęstutis Kilinskas, Dangiras Mačiulis, IŠGYVENTOJI ISTORIJA LIETUVOJE TARPUKARIU: VAIDMENYS, PATIRTYS, VADOVĖLINIAI PASAKOJIMAI IR ATMINIMO POLITIKA, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, 2022, 359 p., 200 egz. Dailininkė Eglė Dučinskienė

Knygoje Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu: Vaidmenys, patirtys, vadovėliniai pasakojimai ir atminimo politika (2022) trejetas prityrusių Lietuvos istorijos specialistų – Vasilijus Safronovas, Kęstutis Kilinskas ir Dangiras Mačiulis – atveria papildomą rakursą į tarpukario lietuvių visuomenę. Knygoje rekonstruoti 1918–1940 m. lietuvių visuomenės pasakojimai apie išgyventus praeities įvykius. Tiesa, tarpukario kolektyvinės atminties tyrimai nėra nauja tema. Du iš šios monografijos bendraautorių yra vieni nuosekliausių ir produktyviausių šios srities tyrėjų  Lietuvoje. Vis dėlto naujojoje monografijoje pasirinktas specifinis atminties tyrimų aspektas: susitelkta į pačią artimiausią praeitį (nuo baudžiavos panaikinimo iki 1926 m. perversmo) ir į konkrečius pasakotojus (asmenis, grupes, institucijas) bei jų susikurtus vaidmenis istorinių įvykių pasakojimuose. Aiškintasi, kaip patirti išgyvenimai juos pasakojant ir įamžinant buvo transformuoti į kolektyvines patirtis, vienijančias konkrečias patirties bendruomenes.

Dalis knygoje aptariamų temų (tarkime, 1863–1864 m. sukilimo atminimas tarpukariu) jau anksčiau sulaukė tyrimų. Bet net ir tais atvejais monografijos autoriai tikslino ar koregavo ankstesnių tyrimų rezultatus. Iš dalies tam prielaidas sukūrė išplėsta šaltinių imtis. Greta atsiminimų, viešųjų kalbų, valstybės institucijų dokumentų, materialaus ir performatyvaus istorinių įvykių įamžinimo (gatvėvardžiai, paminklai, minėjimai ir kiti ritualai) tarpukario lietuvių istorinei vaizduotei analizuoti šįkart pasitelkti ir mokykliniai vadovėliai. Būtent juose, kaip parodė tyrimas, atskiri įvykiai (pavyzdžiui, trimis frontais vykę Nepriklausomybės karai) pirmąsyk buvo sulieti į vieną pasakojimą, kuris galiausiai ir užsifiksavo kolektyvinėje atmintyje kaip vientisas istorinis reiškinys.

Tiesa, žvelgdama iš literatūrologės perspektyvos pasigedau dėmesio literatūros istorijos vadovėliams, kuriuose taip pat nemažai rašyta apie lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, tautinį sąjūdį ir pagrindinius jo veikėjus. Nesenos praeities vaizdinį tarpukario jaunajai kartai formavo ir privaloma mokyklinė lektūra: baudžiauninkų  išnaudojimą  vaizdavo Antano Vienuolio apysaka Vėžys (1925), kovą už lietuvišką spaudą ir kultūrą – Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920), 1905 m. revoliuciją – Lazdynų Pelėdos romanas Klaida (1909) ir t. t. Deja, nei mokyklinė, nei kita grožinė literatūra į šios monografijos tyrimo lauką nepakliuvo. Net ir tais atvejais, kai knygoje užsimenama apie istorinių įvykių atminimo renginiuose suvaidintus dramos kūrinius (pavyzdžiui, knygnešius heroizuojanti Sofijos Čiurlionienės pjesė Aušros sūnūs, 1926), monografijos autoriai neskiria jiems dėmesio, nors kitas istorijos įamžinimo formas (pavyzdžiui, paminklų įrašus) analizuoja.

Nepaisant šios šališkos pastabos, dideliu aptariamo tyrimo privalumu laikau siekį ne tik fiksuoti tarpukario lietuvių visuomenės kurtus praeities pasakojimus, bet ir analizuoti priežastis, kodėl apie vienus įvykius rašyta daugiau, o kitus mažiau, kas skatino ar slopino norą dalytis atsiminimais, imtis įamžinimo iniciatyvų ir pan. Įspūdį daro ir knygos autorių gebėjimas atsispirti „savaime suprantamų“ istorijos traktuočių traukai. Jie išsamiai aptaria, kokiu būdu atsirado įsigalėjusios istorinių įvykių versijos, kas ir kodėl jas kūrė ir įtvirtino.

Ši monografija paranki ir tuo, kad vienoje vietoje galima rasti glausta forma pateiktą naujausius tyrimus apibendrinančią, detaliai atkurtą konkretaus istorinio įvykio eigą, taip pat atskleistą faktų neatitikimą, sąmoningas manipuliacijas vėlesniuose to įvykio pasakojimuose. Įdomiausia, žinoma, skaityti apie konspiracinių veiklų (pavyzdžiui, Klaipėdos prijungimo ar 1926 m. perversmo) atminimo viešinimo sunkumus.

Kadangi visi knygos autoriai ne vienerius metus tiria ir išties giliai išmano tarpukario istoriją, jie geba ne tik kruopščiai surinkti, aprašyti ir apibendrinti tiriamus šaltinius, bet ir pateikti originalių, kartais net ir antropologinių įžvalgų. Kaip antai, analizuodami Vasario 16-osios minėjimo tradiciją svarsto ir pačią (valstybinės) šventės sampratą tarpukario visuomenėje (p. 170).

Knygos įvade įvardytas šio tyrimo siekis atskleisti vienalaikių praeities pasakojimų įvairovę, užuot tradiciškai bandžius rekonstruoti dominuojantį atminties naratyvą (p. 10). Autoriams tikrai pavyko parodyti skaitytojui ideologiškai diferencijuotą tarpukario kolektyvinės atminties spektrą. Tiesa, jie pripažįsta, kad politinio elito naratyvui prieštaraujančius praeities pasakojimus ribojo cenzūra. Vis dėlto be spaudos laisvės suvaržymų, šioje knygoje pateiktą praeities pasakojimų  rekonstrukciją  riboja ir pačių tyrėjų apsisprendimai. Knygos įvade autoriai apsibrėžia tiriantys lietuvių visuomenės praeities pasakojimą ir atsiribojantys nuo kitų etninių bendruomenių. Viena vertus, tai motyvuoja pati knygoje aptariamų praeities pasakojimų atranka, vykdyta pagal tarpukario istorijos vadovėliuose daugiausia dėmesio sulaukusias – lietuvių tautos sąmoningėjimą ir valstybingumo atkūrimą akcentuojančias – temas (p. 12). Kita vertus, bent konteksto dėlei būtų buvę įdomu sužinoti, kaip tuos pačius įvykius vertino, pasakojo Lietuvos lenkai, žydai ar vokiečiai. Juolab kad ir į knygos antraštę iškelta tarpukario Lietuva, ne lietuviai.

Tiek dėl suprantamų socialinių priežasčių (didelė visuomenės dalis tebebuvo beraščiai ar mažaraščiai), tiek ir dėl specifinio tyrimo fokuso į patirties bendruomenes šioje knygoje skleidžiasi elitarinis istorijos rakursas. Neskaitant kelių išimčių (pavyzdžiui, baudžiavos panaikinimo), apie praeitį pasakoja tiesiogiai ar netiesiogiai istoriniuose įvykiuose dalyvavę inteligentai vyrai: politikai, diplomatai, karininkai ir istorijos vadovėlių autoriai. Tiesa, knygoje keliskart paminėta istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Pora pastraipų skirta 1907 m. Lietuvos moterų suvažiavimui, inteligenčių protestui dėl moterų neįtraukimo į Lietuvos Tarybą. Vis dėlto šis tyrimas mums pateikia pabrėžtinai vyrų dominuojamą tarpukario visuomenės atminties diskursą. Iš dalies tai lėmė pasirinktos analizuoti temos (daugiau kaip pusė jų susijusios su ginkluotomis kovomis) ir dėmesio stoka tiesiogiai istoriniuose įvykiuose nedalyvavusių, bet iš šalies juos stebėjusiųjų pasakojimams (pavyzdžiui, žanro klasika tapusiam Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraščiui (1925–1931)).

Klausimų kelia ir pasirinktų temų atranka. Jau minėjau, kad knygos autoriai ją motyvavo tarpukario istorijos vadovėliuose konkretiems įvykiams skirtu dėmesiu. Vis dėlto man atrodo diskutuotinas sprendimas neišskirti kaip atskiros temos Vilniaus prijungimo prie Lenkijos. Turint omenyje ankstesniuose Dangiro Mačiulio darbuose detaliai analizuotą Vilniaus atvadavimo kampanijos mastą, istorinės sostinės aneksijos įamžinimą Karo muziejaus sodelyje ir Gedulo dienos minėjimą (spalio 9 d.), sunku patikėti, kad tarpukario vadovėliuose apie Vilniaus prijungimą prie Lenkijos būtų buvę rašyta mažiau nei apie 1926 m. perversmą.

Kiek sutrikdė knygoje naudojama administracinio teritorinio vieneto Oberosto rašyba – Ober Ostas. Kaži ar verta grįžti prie originalios vokiškos rašybos, turint omenyje, kad lietuviška vienažodė forma jau įsigalėjusi mūsų istoriografijoje. Apsisprendimo motyvų nepateikta ir vartojant kitas, šiandien neįprastas sąvokas, tokias kaip Didysis karas ar Nepriklausomybės karai (vietoj Nepriklausomybės kovos). Ar analizuojamų šaltinių sąvokos perimtos tik šiam kartui, ar knygos autoriai iš esmės siekia pakeisti istoriografijos terminiją? Beje, šaltinių sąvokų perėmimas gali įvesti painiavos, kaip antai, tą patį miestą knygoje vadinant tai Šilokarčema, tai Šilute.

Pabaigai reikia pažymėti, kad knygoje pasitelkti gausūs archyviniai ir publikuoti šaltiniai (įskaitant užsienio šalių tarpukario periodiką), tikslingai naudojamasi statistine medžiaga, visuose skyriuose išlaikyta vienoda dėstymo struktūra ir skaidrus, lakoniškas rašymo stilius. Kita vertus, vengiama mokslinio žargono, dėstymas neperkrautas faktografija, patrauklumo leidiniui suteikia gerai parinktos iliustracijos. Taigi ši monografija tobulai subalansuota plačiam skaitytojų ratui: inovatyvios metodinės prieigos taikymą, naujų šaltinių ir originalių įžvalgų čia ras prityrę istorikai, bet skaitymas nepavirs kankyne ir istorijos mokytojams, studentams ar kitų sričių humanitarams. Tiesa, tyrėjams ir studentams tikrai būtų pravertusi asmenvardžių rodyklė, kurios šioje knygoje pasigedau.