Dailininkas Rokas Gelažius
Kaip dažnai nutinka rengiant knygas mokslinės konferencijos pranešimų pagrindu, į straipsnių rinkinį Moterų istorijos eskizai: XIX a. antra pusė – XX a. pirma pusė (sudarytojos Birutė Avižinienė, Ramunė Bleizgienė) sugulė įvairios tematikos ir mokslinės kokybės tekstai – nuo referatyvių faktografinių apžvalgų iki inovatyvių analitinių tyrimų. Knygos įvade sudarytojos pateikė XIX–XX a. pirmosios pusės Lietuvos moterų istorijos tyrimų apžvalgą nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų. Ji patogi norintiems susidaryti panoraminį šios mokslo srities vaizdą. Kita vertus, pateikta apžvalga nėra išsami. Tiek įvade, tiek rinkinyje fokusuojamasi į moterų literatūrą, egodokumentus ir spaudą, menkai teskiriant dėmesio kitoms moterų istorijos sritims. (Antai knygoje visai neatsispindi XX a. pirmosios pusės dailininkių kūrybos arba smurto prieš moteris tyrimai.) Verta paminėti, kad leidinį sudaro ne tik keturiolika straipsnių, bet ir šaltinio publikacija – litvomanų dvarininkų Didžiulių dukters, vaikų rašytojos Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės prisiminimų ištrauka apie vaikystę Griežionėlių dvare ir Mintaujoje.
Nei knygos, nei jos poskyrių pavadinimuose Lietuva neminima, nors iš keturiolikos rinkinio straipsnių tik vienas nepriklauso (plačiai suprantamos) lituanistikos sričiai. Tai Jūratės Jasaitytės publikacija, lietuvių skaitytojui pristatanti vokiečiakalbę literatę Lou Andreas-Salomé. Sprendimą įtraukti šį straipsnį į rinkinį knygos sudarytojos motyvavo poreikiu atskleisti Lietuvos moterų emancipacijos vakarietiškąjį kontekstą. Visgi reikia pripažinti, kad minėta publikacija ne tik iškrenta iš lituanistinio knygos konteksto, bet ir kelia klausimų dėl mokslinio naujumo ir akademinio sąžiningumo, mat jame nerasime nė vienos nuorodos į ligšiolinius kitų šalių mokslininkų vykdomus Lou Andreas-Salomé idėjų ir kūrybos tyrimus.
Knygos įvade pateikta Lietuvos moterų istorijos tyrimų apžvalga, sudarytojų teigimu, atskleidžia „šio leidinio publikacijų novatoriškumą, indėlįį XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės moterų istorijos tyrimus“ (p. 7). Tai ir paskatino mane šiame atsiliepime dėmesį sutelkti į Lietuvos moterų studijų atsinaujinimą. Antai knygoje ryškėja (sąlyginai) nauja literatūrinės lituanistikos tendencija atsigręžti į kitakalbių istorinės Lietuvos (ar su ja biografiškai susijusių) literačių (rašytojų, vertėjų) gyvenimą ir kūrybą. Tenka tik apgailestauti, kad straipsniai apie Alix de Choiseuil-Gouffier ir Stefanią Jabłońską yra veikiau pažintiniai. Moksliniu požiūriu vertingesnis Jūratės Petronienės straipsnis apie istorinių asmenybių vaizdavimą Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė ir Gabrielės Giunterytės-Puzinienės kūriniuose. (Asmenvardžius rašau ta forma, kuria jie pasirodo konkrečiame straipsnyje.) Šios publikacijos autorė ne tik čiuopia paraleles tarp analizuojamų istorinių kūrinių siužetų ir politinio XIX a. Lietuvos konteksto, bet analizuoja ir rašytojų strategiją įsitvirtinti vyrų dominuojamame ano meto literatūros lauke vaizduojant drąsias, novatoriškas valdovių asmenybes – karalienę Jadvygą ir Barborą Radvilaitę („šios simbolinės moterų figūros pasirenkamos tarsi tam tikra sakymo scena“, p. 237).
Jau buvau bemananti, kad posūkį į kitakalbę moterų literatūrą lituanistikoje bus nulėmusios išsemtos XIX–XX a. pradžios lietuviakalbių moterų kūrybos tyrimų galimybės, bet maloniai nustebau knygoje radusi Eglės Viskantaitės ir Eglės Kačkutės straipsnį „Lyties ir negalios sąveika Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apysakoje Vilkienė“. Ši feministinę sąveikos teoriją taikanti publikacija ryškiausiai atskleidžia metodologinį Lietuvos moterų tyrimų atsinaujinimą naujai prakalbindama, atrodytų, nebeaktualią realistinę XIX a. lietuvių moterų prozą.
Teminiu aspektu lietuvių feminizmo studijas atnaujina Nidos Gaidauskienės straipsnis, kuriame remdamasi egodokumentais ir nepublikuota kūryba ji analizuoja Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės seksualinę savivoką. Nors straipsnio išvada gana tikėta – nepatenkintus poreikius po vyro mirties rašytoja sublimavusi kūryboje, šios publikacijos stiprybe laikyčiau straipsnio autorės atskleistą XX a. pradžios kultūrinės ir filosofinės minties kontekstą, konkrečias idėjas, kurios veikė ar galėjo paveikti intensyviai save reflektavusios Čiurlionienės seksualinę savivoką.
Ramunė Bleizgienė straipsnyje „Šatrijos Raganos Viktutė – moteriška bildungsromano variacija“ atnaujina ligšiolinėje lituanistikoje vyravusią brendimo romano sampratą, oponuodama Gintaro Lazdyno darbams ir drauge paankstindama šio žanro atskaitos tašką lietuvių literatūros istorijoje kone trimis dešimtmečiais. Tiesa, galima būtų abejoti, ar minėta apysaka išties išpildo vieną iš bildungsromano kriterijų – apmąstyti gyvenimo pokyčius iš laiko perspektyvos, mat Viktutės dienoraštis apima labai trumpą, tegu ir apsisprendimų kupiną laikotarpį. Abejonių kelia ir Šatrijos Raganos kūrybosgretinimas su garsiais Viktorijos epochos anglakalbių moterų romanais. Adekvatesnė kita straipsnyje pasitelkta paralelė – su panašaus laikotarpio čekių bildungsromanais, kuriuose, kaip ir Viktutėje, individualios asmenybės branda siejama su nacionaline emancipacija. Nesupratau knygos rengėjų sprendimo tiek šiame, tiek įvadiniame knygos straipsnyje įsigalėjusį moderniojo lietuvių nacionalizmo terminą nuosekliai keisti nacionalinės (arba lietuvių!) ideologijos sąvoka.
Straipsnis, dėl kurio (turiu vilties) šią knygą į rankas paims ne tik moterų istorijos tyrėjai, bus Dalios Pauliukevičiūtės „Atpildo ir atgailos paieškos: derybos dėl Salomėjos Nėries“. Tokio objektyvaus analitinio žvilgsnio į konfliktinę Nėries recepciją labai trūko nuo emocijų kibirkščiuojančiame šiandienos poetės vertinimų diskurse. Tyrimo sėkmę, mano manymu, lėmė autorės išsivadavimas iš siaurai lokalaus diskurso (ir jam būdingos ambivalentiškos kolaboravimo traktuotės), aptariant Nėries atvejį su naciais kolaboravusių Europos rašytojų vertinimo kontekste. Pauliukevičiūtė nesiima spręsti rašytojos kaltės klausimo, bet žvilgsnį perkelia į kolektyvinę traumą ir iš jos kylantį atpildo poreikį. Pasiremdama Vakarų literatūrologų ir filosofų darbais, šiuolaikinį Nėries vertinimą tyrėja nagrinėja kaip potrauminėms visuomenėms būdingą siekį, kad „prasikaltęs asmuo pripažintų savo poelgių sukeltą kančią kitam, tarsi mintimis apsikeisdamas su auka vietomis, vidujai suprastų savo nusikaltimą“ (p. 328). Tai, pasak straipsnio autorės, kaip tik ir lemia „atgailos archeologija“ grįstą šiuolaikinę Nėries recepciją: atsikartojančius simbolinės bausmės ritualus ir tekstines atgailos rekonstrukcijas.
Knygos įvade vykusiai pagrįstas pasirinktas chronologinis tyrimų tarpsnis – XIX a. antroji pusė – XX a. pirmoji pusė – kaip daugiausia pokyčių į europiečių moterų gyvenimą atnešusi epocha. Per palyginti trumpą laiką moters socialinė padėtis keitėsi iš esmės. Bet ar šią kaitą atliepė Lietuvos visuomenės mentaliteto ir pačių moterų savivokos raida? Dalios Leinartės publikacija „Lietuviškojo feminizmo transformacijos Rytų ir Vidurio Europoje“ į šį klausimą atsako neigiamai. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje tautinio judėjimo paskatinta moterų emancipacija nuslopo, lietuvių visuomenė grįžo prie patriarchalinio moters kaip namų židinio kurstytojos stereotipo: „emancipuotai tarpukario moteriai vis dažniau buvo priešinama idealizuota XIX a. lietuvių valstietė, kurios dėka neva ir padėti nepriklausomos valstybės pagrindai“ (p. 49). Sovietų Lietuvoje deklaruota lyčių lygybė iš dalies įgyvendinta darbo rinkoje, tačiau patriarchaliniai vaidmenys (ypač šeimoje) niekur nedingo, o „susirinkimų metu moterys buvo perspėjamos, kad sovietinėje šalyje privalu laikytis tam tikros lyčių lygybės sampratos, kuri neturi nieko bendra su moterų ir vyrų konfliktu ir priešprieša kapitalistinėse šalyse“ (p. 51). Priėjusi antrosios Lietuvos Respublikos laikus straipsnio autorė nuo moterų padėties ir vaizdinio visuomenėje staiga peršoka į akademinių feminizmo studijų centrų steigimosi ir gyvavimo apžvalgą Rytų ir Vidurio Europoje. Skaitytojo(s) neapleidžia mintis, kad pirmoji straipsnio dalis (kurioje Leinartė iš dalies pakartoja savo ankstesnių tyrimų išvadas) tebuvo reikalinga kaip pretekstas aptarti jos pačios 2000–2017 m. vadovauto VU Lyčių studijų centro istoriją bendrame Rytų ir Vidurio Europos kontekste. Iš karto po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusi aktyvi minėto centro veikla, vėlesniu laikotarpiu, pasak straipsnio autorės, prigeso dėl istoriškai silpnų liberalaus feminizmo šaknų Lietuvoje. Panašią situaciją ji fiksuoja visame Rytų ir Vidurio Europos regione: čia savo veiklą aktyviai tęsia tik JAV paramos fondų finansiškai palaikomi moterų studijų centrai.
XX a. pradžios Lietuvos moterų savivokos temai skirti dviejų istorikų – Juozapo Paškausko ir Olgos Mastianicos – straipsniai man pasirodė kiek problemiški dėl pasirinktų tyrimo šaltinių. Paškausko publikacijos pavadinimas „Gyvenimas tarp atminties ir faktų: modernybės patirtys moterų autobiografijose“ nekoreliuoja su formuluojamu tyrimo tikslu – nagrinėti 1905–1907 m. revoliucinėje veikloje dalyvavusių darbininkių socialinę savivoką. Nors objekto pasirinkimas sveikintinas – Lietuvoje išties stinga naujo, desovietizuoto žvilgsnio į XX a. pradžios darbininkiją, bėda ta, kad tyrėjas pasitelkė itin problemišką šaltinį – chruščiovmečiu Partijos istorijos instituto rinktą revoliucinėje veikloje dalyvavusių darbininkių atsiminimų medžiagą. Tiesa, šį korpusą straipsnyje papildo (taip pat sovietmečiu parengta) Marijos Lastauskienės (Lazdynų Pelėdos) autobiografija ir XX a. pradžios (darbininkų) spaudos publikacijos, bet tai mažai gelbsti. Iš pavadinime įvardytų polių – atmintis ir faktai – straipsnyje atsispindi tik pirmasis: nesiremiama jokia statistine, faktografine medžiaga, pasitikima tik minėtais egodokumentais ir publicistika. Todėl kyla hipotetinis klausimas, ar nesikeistų straipsnio išvados, jei „modernybės patirtys moterų autobiografijose“ būtų rekonstruojamos ne iš revoliucionierių, o, tarkime, iš katalikes tarnaites ir darbininkes vienijusios (gana gausios) zitiečių draugijos narių atsiminimų.
Nors Mastianicos straipsnio pavadinime nurodytas „inteligento vaizdinys“ XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių moterų viešajame diskurse, publikacijoje iš tiesų nagrinėjama inteligentės moters savivoka (daugiausia remiantis Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Čiurlionienės tekstais). Baigiamojoje straipsnio dalyje autorei suabejojus tokio tyrimo prasmingumu dėl šaltinių stokos, tampa aišku, kodėl publikacijos pavadinime (darbo eigoje?) inteligentė pakeista inteligentu. Ar dėl mokslinio redagavimo spragų, ar dėl kitų priežasčių straipsnyje užsiliko keistų sąvokų, pavyzdžiui, „inteligentijos kolektyvinis mąstymas [savimonė?]“ (p. 82, sąvoka collective thinking egzistuoja, bet reiškia ką kita, nei galima numanyti iš straipsnio konteksto) arba „Varpo vedamuosiuose straipsniuose su semantiniu [simboliniu?] pavadinimu „Tėvynės varpai“ (p. 90).
Moterų savivoką XX a. pirmosios pusės spaudoje tyrinėjo ir Žydronė Kolevinskienė. Vertingu jos publikacijos indėliu į moterų istoriją laikytinas pirmas toks išsamus JAV lietuvių diasporos moterų periodikos pristatymas ir palyginimas su panašiu metu Lietuvoje publikuotais analogiškais leidiniais. Pastarųjų formuojamas moters socialinis vaidmuo, pasak straipsnio autorės, buvo perdėm patriarchalinis lyginant su kitoje Atlanto pusėje ryškėjančia moters savivoka: „Būtent Amerikos pirmųjų moterų draugijų, organizacijų veikloje, viešajame diskurse (žurnalai kaip medija) moteris buvo reprezentuojama kaip veikiantis ir kuriantis subjektas. Panašiu laiku Lietuvoje mergaitės, merginos buvo mokomos būti geromis šeimininkėmis namuose, geromis žmonomis“ (p. 118).
Konceptualiai moterų istoriją atnaujina Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės straipsnis „Rankdarbystė tarpukario Lietuvoje: pomėgis, verslas, tapatybės įtvirtinimas“. Įveikusi etnologijos inerciją fokusuotis į tradicinius kaimo amatus (visų pirma audimą), straipsnio autorė žvilgsnį nukreipia į tarpukariu išpopuliarėjusius siuvinėjimą, nėrimą, mezgimą, kurie ilgą laiką buvo priskiriami masinei kultūrai ir todėl nesulaukė tyrėjų dėmesio. Nors straipsnyje nemažai vietos skirta instituciniam amatų ir rankdarbių mokymo tinklui bei praktikai aptarti, kartu konceptualiai aptartas ir pats moterų rankdarbystės reiškinys. Teigiama, kad modernybė jam suteikė naują turinį – skatino moteris išeiti į viešumą, demonstruoti meninius gabumus, paversti pomėgį profesine veikla. Rankdarbystės sąjūdis tarpukario Lietuvoje tapo ir viena nacionalinės kultūros politikos sričių: rankdarbius norėta išsaugoti ir eksponuoti kaip tradicinės liaudiškosios kultūros tąsą. Dėl šios priežasties amatininkes ruošę tarpukario tautodailininkai atkakliai kovojo su kitataučių rankdarbių įtaka: „Žemės ūkio rūmų specialistai siūlė „nustatyti jaunąsias šeimininkes ant tikresnio kelio“, vengiant rankdarbiuose „liūtų, gėlių ir kitokių svetimų padabinimų“, lietuviams nebūdingų raštų ir technikų, ypač daugianyčių audinių, „kuriais apsikrečia svetimuose kraštuose (kaip kokia limpama liga) arba iš kitų šalių albumų“ (p. 141).
Pastarąją publikaciją atliepia knygos apipavidalinimui panaudoti Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūriniai – ant buitinių metalo objektų (puodo dangčio, kibiro) kryželiu siuvinėtos gėlės. Apskritai knygos dizainas maloniai nustebino sugriaudamas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidyboje įsigalėjusį šabloną – santūrios spalvos viršelį su (asociatyvine) istorine nuotrauka.
Baigiant verta ir vėl grįžti į knygos įvadą. Jame leidinio sudarytojos teigia, jog „[r]inkinio straipsniai rodo, kad pribrendo laikas įvairių sričių mokslininkes ir mokslininkus suburti bendram ilgamečiam kolektyviniam darbui“ (p. 43). Tai skamba kaip moterų istorijos proveržio pažadas. Nekantriai lauksiu išsipildymo.
