Lenkiškumas tarpukario Lietuvos Respublikoje buvo jautri, nuolat (re)aktualizuojama tema, kurios problemiškumą atspindi literatūrinis lenko paveikslas – sudėtingas vaizdinių kompleksas, nulemtas specifinių istorinių, socialinių ir politinių aplinkybių, taip pat folklorinės tradicijos ir joje įspaudą palikusios baudžiavos istorinės atminties, romantinės (ir mėgėjiškos) XIX a. istoriografijos ir valstietiškąsias šaknis akcentuojančios tarpukario lietuvių tautinės savimonės.
Algis Kalėda ir Paulius Subačius yra atkreipę dėmesį, kad literatūrinis lenko vaizdavimas Lietuvoje lūžį patyrė XIX a. pirmoje pusėje1. Iki tol bajoriškos kilmės lietuvių autorių tekstuose lenkai dažniausiai buvo traktuojami kaip broliai, to paties istorinio likimo bendrai. Literatūrinis įvaizdis ėmė šlyti išplitus Simono Daukanto idėjoms apie negatyvų lenkų vaidmenį Lietuvos valstybės istorijoje. XIX a. pabaigoje antilenkiškas nuostatas pakurstė negatyvus didžiumos lenkakalbės Lietuvos bajorijos požiūris į demokratinį lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį.
Juodasis obeliskas. 1930. Vytauto Didžiojo Karo muziejaus
nuotrauka
ISTORINIS IR VIDINIS PRIEŠAS
XX a. pradžioje lietuvių grožinė literatūra turėjo didelę įtaką formuojant tautinius įvaizdžius, mat Lietuvoje palyginti vėlai susikūrė profesionalioji istoriografija ir jos plėtotei skirtos institucijos. Tai sukūrė prielaidas „savo kultūrinę vaizduotę ilgam įkalinti literatūrinių […] praeities įvaizdžių lauke“2. Nors 1922 m. įkūrus Lietuvos universitetą Kaune ėmė augti profesionalių istorikų gretos, tačiau tarpukario lietuvių visuomenės istorinę sąmonę daugiausia tebeformavo literatūros, dailės ir teatro sukurti mitologizuoti Lietuvos praeities vaizdiniai. Daukanto, bet dar labiau jo idėjas perėmusių ir išpopuliarinusių literatų dėka lietuvių tautos ir valstybės „aukso amžiumi“ tarpukariu laikyta LDK epocha iki unijos su Lenkija, vėlesnis laikotarpis vienareikšmiškai traktuotas kaip nuosmukis, Maironio žodžiais tariant, „penketas amžių – naktis be aušros“. Būtent ikiunijinei LDK epochai pašlovinti yra skirta dauguma tarpukario istorinių dramų. Nors Lietuvos Respublika buvo katalikiškas kraštas, o kunigai anuomet vaidino svarbų vaidmenį šalies politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, tai nė kiek netrukdė istoriniame naratyve, literatūroje ir teatro scenoje heroizuoti ikikrikščioniškosios Lietuvos laikų. Romantinės istoriografijos stipriai paveikta tarpukario dramaturgija vaizdavo „dorus laukinius“ – lietuvius pagonis – priešpriešoje su krikščionybę kaip politinės manipuliacijos priemonę naudojančiais lenkų diplomatais (ryškiausias pavyzdys – Vinco Krėvės drama Skirgaila (rus. 1922, liet. 1925)).
Antilenkiška lietuvių istorinė vaizduotė peno sėmėsi ne tik iš romantinės istoriografijos, bet ir iš trauminės Vilniaus netekties situacijos, kurią lietuviai vienareikšmiškai traktavo kaip tarptautinius susitarimus pažeidžiančios Lenkijos užsienio politikos padarinį. Šią temą gausiai eskaluojanti tarpukario Lietuvos propaganda stipriai prisidėjo prie itin radikalaus lenko įvaizdžio demonizavimo. Klasta ir išdavyste kaltinta ne tik Lenkija, bet ir unijinius sentimentus demonstravę vietiniai lenkai. Priešiškumą jiems dar labiau paskatino didžiulį rezonansą Lietuvos vidaus gyvenime sukėlusi žinia apie 1919 m. Lietuvos žvalgybos susektą Lenkų karinės organizacijos (lenk. Polska Organizacja Wojskowa) rengtą valstybės perversmą. Vykdydami Varšuvos sumanytą planą, į minėtą slaptą organizaciją susibūrę vietos lenkakalbiai siekė sukelti sumaištį Lietuvoje, paralyžiuoti vyriausybės veiksmus ir sudaryti naują ministrų kabinetą, kuris paskelbtų Lietuvos sąjungos su Lenkija atkūrimą.
Minėti įvykiai lėmė, kad lietuvių visuomenė Lenkiją ėmė traktuoti kaip klastingą, mažojo kaimyno teritorijos besigviešiančią valstybę, o vietinius lenkus – kaip tėvynės išdavikus. Tokia savo gyvenamojo meto įvykių traktuotė pagimdė viešajame tarpukario Lietuvos diskurse įsigalėjusį „klastingojo lenko“ įvaizdį3. Vienas charakteringų pavyzdžių, kaip šis įvaizdis buvo įtvirtinamas kolektyvinėje lietuvių sąmonėje, yra vadinamojo Juodojo paminklo atvejis. Minint Vilniaus praradimo dešimtąsias metines, 1930 m. spalio 9 d., pagrindinėje oficialių valstybinių iškilmių vietoje, Karo muziejaus sodelyje Kaune, buvo atidengtas gedulingas juodo granito obeliskas, ant kurio aukso raidėmis iškaltas tekstas: „Atmink, lietuvi, kad klastingas lenkas [čia ir toliau kursyvas mano, – V. Š.], pasirašęs Suvalkų sutartį 1920 m. spalio m. 7 d. jau po 2 dienų tą sutartį sulaužė ir pagrobė tavo sostinę Vilnių“.
„Klastingojo lenko“ įvaizdis taikytas ne tik tuometiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams apibūdinti, bet ir retrospektyviai formavo lietuvių visuomenės požiūrį į Lenkijos vaidmenį Lietuvos istorijoje. Vilniaus praradimo šviesoje naujai aktualizuota ilgaamžė tarpusavio santykių raida kaip „istorinė lenkų skriauda“ Lietuvos valstybingumui. Tarpukariu įsigalėjusią klasta grįsto Lenkijos vaidmens Lietuvos istorijoje interpretaciją vaizdžiai perteikia Juodojo paminklo atidengimo iškilmėse pasakyta įtakingos ano meto asmenybės, generolo Vlado Nagevičiaus kalba:
Lietuvis mokėjo atremti kryžiuotį, atėjusį su kardu rankoj. Bet lenkas, kai pamatė, kad kardu padaryti nieko negalima, pasiėmė kryžių rankon, pasipuošė skolintos civilizacijos plunksnomis ir tokiu būdu įsiveržė Lietuvon. Prisidengęs kryžiumi, evangelija ir savo pseudocivilizacija, jis paskelbė žūtbūtinę kovą lietuvybei. Pasidarbavę tokiu būdu apie tris amžius lenkai pakirto lietuvybės šaknis ir jos vietoje išugdė lenkystę. Jie užkrėtė drausmingus kadaise lietuvius anarchijos nuodais. Nuo šitų nuodų pagaliau žuvo lenkų lietuvių nepriklausoma valstybė.4
Klasta ir veidmainyste grįsta Lenkijos politika vaizduojama ir istorinėse tarpukario dramose. Neatsitiktinai jose dominuoja kunigaikščio Vytauto laikų siužetai. Šis valdovas tapo svarbiausia tarpukariu konstruoto tautinio istorinio naratyvo figūra, mat jis ne tik laikytas geriausiu visų laikų Lietuvos politiku ir karo vadu, bet ir principingiausiu LDK autonomijos nuo Lenkijos karalystės gynėju. O tai tapo itin aktualu turint omenyje nuolat rusenusį konfliktą su Lenkija dėl Vilniaus krašto5. Tarpukario lietuviškojo nacionalizmo mentalinės erdvės simboline kvintesencija, pasak Dangiro Mačiulio, laikomas 1932 m. Kaune pastatytas paminklas Vytautui vaizduoja Vilniaus kryptimi atsisukusį kunigaikštį, kurį ant savo pečių laiko simbolinės įveiktų jo priešų figūros: kryžiuotis, rusas, totorius ir lenkas. Jie vaizduojami prislėgti ir sulinkę po Vytauto simbolinės galios našta. Rankomis veidą užsidengusią skulptūrinę lenko figūrą Bernardas Brazdžionis interpretavo taip: „Lenkas gi, negalėdamas pakęsti Vytauto didybės, užsidengęs akis rankomis iš Vytauto pusės, kad jo nematytų, stovi su visišku, tačiau klastingu nusižeminimu“6.
Tiek viešajame diskurse, tiek istorinėse tarpukario dramose ryškus Lenkijos vykdomos valstybinės politikos ir lenko kaip tautinio tipažo tapatinimas: jie abu esą klastingi, veidmainiški, be principų, be idealų. Vytauto laikus heroizuojančioje Balio Sruogos dramoje Milžino paunksmė (1932) geografinė ir tautinė erdvė koreliuoja su morale: esminė konflikto linija kerta dvi valstybes – Lenkiją ir Lietuvą, kurios sujungtos politiškai, bet atsietos kaip moraliai priešingi pasauliai7. Lietuva heroizuojama kaip stipri ir vieninga valstybė, susitelkusi apie savo lyderį Vytautą. Jai priešpriešinama tarpusavyje besiriejančių, vienas kitą skundžiančių, šnipinėjančių, tik turto, galios ir malonumų siekiančių lenkų didikų valdoma Lenkija kaip sugedusių papročių ir anarchijos erdvė8. Tokį Lenkijos ir lenko bajoro įvaizdį formavo viena svarbiausių lietuvių istorinio pasakojimo nuostatų, esą ATR žlugo dėl perdėm plačių bajorijos laisvių, kuriomis jie naudojosi paisydami ne valstybės, o asmeninių interesų. Priešprieša tarp atkakliai ir pasiaukojamai valstybę ginančių lietuvių bei asmeninės naudos siekiančių, politines stovyklas kaitaliojančių lenkų regima daugelyje tarpukario lietuvių istorinių dramų. Kurdami savo nacionalinį įvaizdį, rašytojai akcentavo idealizmą, patriotizmą ir laisvės siekį, o lenkus vaizdavo kaip savanaudžius ir nepatikimus, bet kurią akimirką išduoti galinčius sąjungininkus.
„Klastingojo lenko“ tipažas pasirodo ne tik istorinėse dramose. Antai tarpukario Lietuvos miesto visuomenės moralines problemas narpliojančiame Juozo Grušo romane Karjeristai (1935) kuriama priešprieša tarp valstiečių kilmės lietuvių inteligento Domanto ir lenkakalbio bajorų kilmės valdininko Nikolskio. Nors abu yra Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai, bet skirtingai nei nuoširdžiai demokratinėmis vertybėmis tikintis ir uoliai tautos labui besidarbuojantis Domantas, Nikolskis vaizduojamas tik apsimetąs Lietuvos patriotu, nes iš tikrųjų jis niekina prie valstietiškų šaknų prisirišusius lietuvius, laiko juos primityvia ir nekultūringa tauta. Priešpriešinamos ne tik šių dviejų personažų pažiūros, bet ir vertybių sistema. Priešingai Domanto principingumui, Nikolskis vaizduojamas esąs prisitaikėlis ir aferistas, besivadovaująs šūkiu „kas tau pinigus moka, tu tam […] ir priklausai“. Be to, romano pabaigoje paaiškėja, kad Nikolskis nuslėpė buvęs Lenkų karinės organizacijos rengto antivalstybinio sąmokslo dalyvis, o tapęs įtakingu valdininku visomis išgalėmis siekia tarpusavyje supjudyti Lietuvos politines jėgas. Tokia lenkakalbio valdininko siužetinės linijos plėtotė atskleidžia, koks gajus tarpukariu buvo tautinio istorinio naratyvo suformuotas lenkų bajorų kaip anarchiją sėjančių, klastingų Lietuvos nepriklausomybės priešų stereotipas, o kartu perteikia įtarų lietuvių požiūrį į „konvertitus“, ypač tuos kitataučius, kurie lietuviškąjį patriotizmą ėmė deklaruoti jau po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje atsivėrus plačioms valdiškos karjeros galimybėms.
SUPUVĘS DVARININKIJOS SVETIMKŪNIS
Tarpukario lietuvių literatūroje nacionaliniai įvaizdžiai yra susidubliavę su socialiniais: žydai dažniausiai vaizduoti kaip prekeiviai, lenkai – kaip bajorai dvarininkai, lietuviai – kaip valstiečiai arba iš valstiečių kilę inteligentai. Išimtį sudaro istorinės dramos, kuriose vaizduojama ikiunijinės LDK diduomenė. Lenko ir dvarininko tapatinimas iš dalies buvo nulemtas socialinės tikrovės: 1919 m. lenkai sudarė 66,4 proc. stambiųjų Lietuvos žemvaldžių9. Jį politiniais tikslais skatino ir lietuvių propaganda, antilenkiškoms nuotaikoms kurti pasitelkusi istorinę baudžiavos atmintį ir luominį valstietijos priešiškumą dvarininkams. Antai viename iš antilenkiškų plakatų Lietuvos piliečiai raginami kilti į kovą prieš Lenkijos agresiją šūkiu: „Lenkai eina į Lietuvą savo dvarų ginti ir mus pavergti!“
Valstiečių kilmės elito vadovaujama tarpukario lietuvių visuomenė savo šaknis siejo su gimtąją kalbą išsaugojusiu valstietijos luomu ir jo kultūrine tradicija, todėl kolektyvinėje lietuvių atmintyje itin stipriai pasireiškė keturis amžius trukusios baudžiavos trauminė patirtis. Lenkakalbė bajorijos kultūra laikyta svetima, nepriklausančia lietuvių kultūrinei savasčiai. Kadangi lietuvių bajorijos perėjimas į lenkų lingvistinę-kultūrinę erdvę vyko apytikriai kartu su baudžiavos įsigalėjimo procesu, tarpukario lietuvių istorinėje vaizduotėje lenkakalbė vietos diduomenė demonizuota kaip išdavusi tautą ir politine, ir socialine prasme: esą po unijos susibroliavę su Lenkijos diduomene ir lojalumą Lietuvai išmainę į meilę Lenkijai, jie nusigręžė nuo savo „tikrųjų brolių“, lietuviškai kalbančių valstiečių, paversdami juos savo vergais. Tarpukariu pasirodė nemažai istorinių socialinių romanų ir dramų, vaizduojančių baudžiavinio ir pobaudžiavinio kaimo situaciją, kurios centre – socialinis lenko dvarininko ir lietuvių valstiečių konfliktas. Nuorodų į baudžiavos laikų dvarininkų savivalę gausu net ir tuose kūriniuose, kuriuose vaizduojami jau tarpukario Lietuvos dvarininkai. Dvigubos – lingvistinės-kultūrinės ir socialinės – ribos nuo lietuvių valstiečių atskirta lenkakalbė dvarininkija juose vaizduota kaip „kitas“.
Tiesa, nepriklausomybės laikų literatūroje būta retų atvejų, kai dvarininkai vaizduoti be išankstinės negatyvios nuostatos, perteikiant bajoriškąją lietuviškos tapatybės sampratą ir tokiu būdu eliminuojant etninę perskyrą tarp lenkiškai kalbančių dvarininkų ir lietuvių valstiečių. Vis dėlto priešingai autorinėms intencijoms tarpukario skaitytojas bajoriškos kilmės literatūrinius veikėjus vis tiek buvo linkęs traktuoti kaip „kitą“, priešpriešindamas „aš“ kategorijai priskiriamam valstietijos luomui. Ryškiausias tokio literatūros teksto adresanto ir adresato nesusikalbėjimo atvejis buvo bajorų kilmės romanisto Fabijono Neveravičiaus sukurtos XVIII a. Lietuvos dvarininkų šeimos sagos Blaškomos liepsnos (1936) recepcija. Romaną recenzentai kritikavo už tai, kad jo socialinė erdvė apsiriboja vien bajorijos luomu, o liaudis pasakojime dalyvauja tik kaip nereikšmingi masinių scenų statistai: „Romano medžiaga būtų įvairi ir įdomi, bet lietuviui skaitytojui toks svetimas ir nemielas yra tasai sulenkėjusių bajorų, mūsų prosenelius baudžiauninkus engusių, dykaduoniškas gyvenimas. Jis [skaitytojas, – V. Š.] pasigenda valstiečių gyvenimo vaizdų“10. Taigi interpretuodamas tekstą, kurio meniniame pasaulėvaizdyje visiškai eliminuotas luominis antagonizmas, tarpukario skaitytojas pats jį kūrė, impulsyviai atmesdamas teksto siūlomą skaitymo būdą.
Daug palankiau tarpukario skaitytojai vertino Šatrijos Raganos apysakoje Sename dvare (1922) sukurtą XIX–XX a. sandūros lenkakalbių Žemaitijos dvarininkų šeimos paveikslą. Tačiau nors kritikams ir imponavo tautinio atgimimo idėjoms prijaučiančios dvarininkės Marijos tipažas, jie kritiškai vertino socialines įtampas eliminuojantį luominės visuomenės sanklodos idealizavimą, kai dvarininkė vaizduojama esanti valstiečių globėja ir geradarė, o kaimiečiai pagarbiai nusižeminę prieš ponus11.
Ideologinė tarpukario Lietuvos terpė formavo stiprų imperatyvą susidubliavusius etninius-socialinius lietuvio valstiečio ir lenko bajoro tipažus paversti moralinėmis kategorijomis. Nacionaliniai įvaizdžiai formuojami ne vieno, bet daugelio tekstų veikimo būdu, todėl viename kūrinyje pakanka nedidelės užuominos į kitą, gilią kultūrinę tradiciją turintį tekstą, kad skaitytojas savo vaizduotėje susikurtų visuminį (kelių tekstų ir intertekstų sąveikos nulemtą) vaizdinį12. Kuo labiau paplitęs ir įsigalėjęs yra tam tikras stereotipas, tuo mažiau užuominų pakanka duoti konkrečiame tekste, kad skaitytojas pats papildytų likusį nacionalinio tipažo paveikslą. Lenkakalbių dvarininkų demonizavimas Lietuvoje rėmėsi stipria folklorine tradicija. Negatyvų pono vertinimą tautosakoje skatino baudžiavos laikų socialinės skriaudos patirtis („Ponai sėdi pekloj, dar ir katilėly, o vargdienėliai – dangaus vidurėly“, „Dvaras – ne kaimynas, o ponas – ne brolis“) ir bajoriškos tradicijos kaip svetimos kultūros samprata, pavyzdžiui, pašiepiant valstiečio požiūriu paiku laikytą didžiavimąsi savo kilme ar giminės herbu („Giriasi kaip bajoras su popieriais“).
DVASINIS IŠSIGIMIMAS
Valstietiškam tarpukario mentalitetui būdingą kritišką dvarininko vertinimą dar labiau stiprino romantinės istoriografijos suformuota nuostata, esą lenkų bajorijos papročius perėmusi lietuvių aukštuomenė patyrė moralinį nuosmukį. Anot Daukanto, po unijos su Lenkija Lietuvos didikai nebeužsiėmė jokiais valstybės reikalais, vien tik mėgavosi malonumais ir puikavosi aukšta kilme13. Degeneravusių vietos didikų mitas buvo nepaprastai gajus ir įtakingas tarpukario Lietuvoje. Literatūroje jis pasireiškė alegoriniu pasakojimu apie moralinę atrofiją (dvasinį išsigimimą, sielą ėdantį vėžį ir pan.), kuriuo Lietuvos diduomenė unijos laikais tariamai užsikrėtusi nuo Lenkijos bajorų.
Tarpukario literatūroje rasime visą seriją „išsigimusio dvarininko“ tipažų. Tradicijos požiūriu bene įtakingiausias tokio tipo personažas yra lenkakalbis dvarininkas Sviestavičius iš Vaižganto Pragiedrulių (2 d., 1918–1919). Sviestavičiaus portretas romane kuriamas kaip apibendrintas visos dvarininkų socialinės grupės paveikslas. Esminė jo charakteristika yra dvasinis išsigimimas, kurį tariamai užkodavo prigimtinį prieraišumą ir įsipareigojimą savo gimtinei (Lietuvai) nuslopinusi bajoriška politinės tautos samprata. Kadangi lenkakalbius bajorus tautinio lietuvių atgimimo ideologai laikė suklaidintais, tautiškai dar nesusipratusiais lietuviais, jie puoselėjo viltį, kad senasis krašto elitas galiausiai atsisakys „kentauriškos“ lenkiškai-lietuviškos savimonės ir perims „natūralią“ etnolingvistinę lietuvybės sampratą kartu su demokratiniais visuomeninio gyvenimo principais. Kitaip tariant, manyta, kad nykstanti senoji luominė visuomenės sankloda nusineš į praeitį ir ilgus amžius gyvavusią bajoriškąją savimonę, o jos vietą užims modernioji lietuvybė ir tautinio atgimimo metais susiformavęs etnocentrinis istorinis naratyvas.
Tarpukario rašytojai noriai modeliavo šį lenkakalbės dvarininkijos „atlietuvėjimo“ procesą. Vaižganto Pragiedruliuose „išgyti“ nuo bajoriško „apsigimimo“ dvarininkui Sviestavičiui padeda lietuvis gydytojas Gintautas (svarbi jo pavardės etimologija: ginti tautą), kuris yra ne tik medikas pagal profesiją, bet ir tautinio atgimimo veikėjas, taigi visuomenės gydytojas. Sumanaus jo plano dėka didžiąją gyvenimo dalį užsienyje praleidęs dvarininkas pamažu pamilsta tėviškę ir pirmą kartą gyvenime atsidūręs tarp lietuvių valstiečių akimirksniu jais susižavi. Ūmaus praregėjimo ištiktas Sviestavičius patetiškai atgailauja dėl ligšiolinio nusišalinimo nuo savo krašto ir jo žmonių bei prisiekia nuo šiol tarnauti lietuvių liaudžiai. Panašių dvarininko praregėjimo ir atgailos už kolektyvinę luomo kaltę scenų tarpukario literatūroje rasime ir daugiau.
Vis dėlto tarpukario rašytojų modeliuotas lenkakalbių dvarininkų „atlietuvėjimo“ procesas mažai tesisiejo su XX a. pradžios Lietuvos tikrove. Priešingai lietuvių tautinio atgimimo veikėjų lūkesčiams, didžioji dalis dvarininkų nepripažino naujojo, iš valstiečių kilusio lietuvių elito vadovavimo ir nepanoro būti jų „išgydyti“. Nors dalis tautiškai nusiteikusių bajorų dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo procese ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos kūrime, dauguma kilmingųjų nepanoro atsisakyti lenkų kalbos ir kultūros. Lietuvių iliuzijas dėl savanoriško lenkakalbės bajorijos asimiliavimosi prasklaidė vietos dvarininkijos parama Lenkijos kariuomenei Nepriklausomybės kovų metu ir dalyvavimas prieš Lietuvos valstybę nukreiptame Lenkų karinės organizacijos sąmoksle. Praėjus dešimčiai metų nuo tada, kai pradėjo rašyti savo Pragiedrulius, Vaižgantas viename publicistinių straipsnių apgailestaudamas pripažino, kad bajorijos „obskurantizmas neleido jiems suprasti naujųjų laikų dvasios“.
Žvelgiant chronologiškai matyti, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų lietuvių rašytojų entuziazmas dėl lenkakalbių dvarininkų „atsivertimo“ palaipsniui blėso, o ryškiausiu literatūrinio dvarininko tipažo bruožu tapo obskurantizmas, arba priešiškumas pažangai. Pažanga buvo siejama su Lietuvos Respublikoje vykdytomis demokratinėmis visuomenės ir ūkio permainomis, konkrečiai – 1922 m. pradėta įgyvendinti žemės reforma, kuri visiškai sunaikino stambiąją dvarininkiją Lietuvoje. Kadangi lenkakalbiai dvarininkai nepalankiai sutiko jų ekonominį interesą pažeidžiančias permainas, viešajame ir literatūriniame diskurse jie vaizduoti kaip progreso priešininkai, retrogradai, siekiantys sugrąžinti kraštą į baudžiavos laikus. Naujo ir gyvybingo bei seno, žlugti pasmerkto pasaulių priešprieša yra daugelio lenkakalbės dvarininkijos temą plėtojančių tarpukario literatūros kūrinių simbolinė ašis. Antai Petro Vaičiūno komedijoje Naujieji žmonės (1937) kuriama priešprieša tarp praeitimi gyvenančio bei kasdien vis labiau skurstančio lenko grafo ir kadaise jam priklausiusioje žemėje apsigyvenusių sėkmingai ūkininkaujančių buvusių jo baudžiauninkų palikuonių. Pastarieji apibūdinami kaip naujieji žmonės, jaunos Lietuvos ūkinius pajėgumus reprezentuojantys, demokratiniais pagrindais naująjį gyvenimą kuriantys, veiklūs modernieji herojai. Taigi socialinių ir etninių įvaizdžių persiklojimas lėmė, kad lietuviškasis gyvenimo modelis buvo reprezentuojamas kaip modernus, perspektyvus, o lenkiškasis – kaip atgyvenęs, pasmerktas išnykti.
Radikaliausią lenkakalbio dvarininko, kaip progreso priešininko, paveikslą pateikia Jonas Marcinkevičius romane Benjaminas Kordušas (1937). Po žemės reformos ekonominių galių ir socialinių privilegijų netekęs dvarininkas Kordušas nuo gyvenimo permainų atsiriboja užsisklęsdamas savo griūvančiame dvare, kuris vaizduojamas kaip atavistinis XIX a. inkliuzas sparčiai modernėjančios Lietuvos žemėlapyje. Liguista Kordušo panieka viskam, kas yra lietuviška ir valstietiška, Marcinkevičiaus romane priskiriama visai dvarininkų socialinei grupei ir pateikiama kaip paskutinė jos dvasinio išsigimimo fazė. Skirtingai nei vyresnės kartos autorius Vaižgantas, Marcinkevičius nesiūlo dvarininkijai jokių vaistų nei gydymo būdų. Lenkakalbė bajorų kultūra tekste identifikuojama kaip ateities perspektyvų nebeturinti tradicija, o dvarininkai – kaip šiandienos pasaulyje nefunkcionalios praeities atgyvenos:
Čia sugurgėjo visi paskutinieji mohikanai, tartum išmesti iš lizdų, bet dar cypčiojantieji paukščiai. […] Jų gyvenimo ratas jau užbaigtas, jį peržengti virpa kojos, slegia titulai ir buvęs nerūpestingumas. Šiurpulingai jie drovisi sidabrinius šaukštus įmerkti į lietuviškus barščiukus. […] Buvę išdidūs ir puikūs, nematydami nei žemės nei dangaus, o tik save ir savo įgeidžius, tie visi Kordušai, Stančikai, Makovskiai ir dar šimtas panašių vardų, prarado tėvynę, prarado tikrąjį žmogaus vertės pajautimą ir dabar bastosi pamėlynavę iš pykčio […] jie, tie grafai ir bajorai, skraido po mūsų žemę, kaip iš kažkur atskridusios žibančios, nuodingos musės ir lietuviui artojui sukelia ir pasigailėjimo ir nuostabos šypseną.
Svetimšalio kenkėjo – nuodingos musės – vaizdinyje persipina lenkakalbės bajorų kultūros kaip svetimos tradicijos identifikacija ir istorinė baudžiavos atmintis (dvarininkas kaip baudžiauninkų krauju mintantis išnaudotojas). Tuo tarpu atlaidžiai pašaipi „lietuvio artojo“ reakcija („artojų tauta“ yra tarpukario lietuvių saviidentifikacijos klišė) perteikia pasididžiavimą demokratinėmis Lietuvos visuomenės ir ūkio permainomis, kurios andainykščius „kenkėjus“ pasmerkė išnykimui. Skirtingai nei Vaižgantas, kūręs kad ir menkai įtikimą, bet susiskaldžiusiai Lietuvos visuomenei susitaikymo viltį teikusią lenkakalbio dvarininko „išgijimo“ istoriją, Marcinkevičius savo romaną užbaigė moraline ir fizine Kordušo savižudybe.
Taigi XIX a. pradžios lietuvių literatūroje istorinio likimo broliu laikytas lenkas praslinkus šimtmečiui persikūnijo į aršiausio priešo įvaizdį. Šiuo laikotarpiu konstruojamame lenko vaizdinyje dominuoja klasta, kaip tariamai istoriniame Lietuvos ir Lenkijos santykių raidos procese išryškėjęs šios tautos charakterio bruožas. Grožinėje to meto kūryboje dominavo susidubliavęs etninis-socialinis lenko dvarininko tipažas. Socialinių ir etninių įvaizdžių persiklojimas lėmė, kad lietuviškasis, t. y. visuomeninis ir ekonominis Lietuvos Respublikos gyvenimo modelis buvo vaizduojamas kaip demokratiškas, modernus ir perspektyvus, o jam priešpriešinamas lenkiškasis, t. y. lenkakalbių dvarininkų atstovaujamas pasaulis, kaip antidemokratiškas, atgyvenęs ir pasmerktas išnykti.
Viktorija Šeina (g. 1978) – hum. m. dr., literatūrologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vadovė, mokslo darbuotoja. Tyrinėja XX a. trečio ketvirto dešimtmečio literatūros ir kultūros procesus, literatūrinę kanonizaciją, nacionalinės literatūros kanono istoriją tautokūros aspektu. Yra išleidusi monografiją Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014). Straipsnio lietuviška versija parengta pagal: „The Literary Image of the Pole in the Republic of Lithuania (1918–1940), in: Laura Laurušaitė (ed.), Imagology Profiles: The Dynamics of National Imagery in Literature, Cambridge Scholars Publishing, 2018, p. 199–213.
1 Algis Kalėda, „Literatura litewska wobec polskości“, in: Konteksty, 1993, Nr. 3–4, p. 20–22; Paulius Subačius, „Tautinių įvaizdžių metamorfozės: lenkas nuo ‚brolio‘ iki ‚velnio“, in: Kultūros barai, 1998, Nr. 7, p. 49–53.
2 Aurelijus Gieda, Manifestuojanti Klėja: Istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2017, p. 127.
3 Krzysztof Buchowski, Litvomanai ir polonizuotojai: Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmoje XX amžiaus pusėje, vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 163–168.
4 „Klastingas lenkas savo sutartį sulaužė: Gen. Nagevičiaus kalba, atidarant ‚Juodąjį paminklą‘“, in: Karys, 1930, Nr. 42, p. 836.
5 Dangiras Mačiulis, „Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė“, in: Lituanistica, 2001, Nr. 2, p. 54–75.
6 [Bernardas Brazdžionis] V. Nemunėlis, „Kariuomenės dovana Vytautui Didžiajam“, in: Lietuvos aidas, 1932-09-07, p. 3.
7 Reda Pabarčienė, „Vertybių statusas moderniojoje tragedijoje: Balio Sruogos Milžino paunksmė, Kazio Binkio Generalinė repeticija“, in: Lietuvių raštijos istorijos studijos, sud. Stasys Skrodenis, Vytautas Martinkus, Vilnius: VPU leidykla, 2005, p. 48–49.
8 Ibid., p. 48.
9 Gediminas Vaskela, Tautiniai aspektai Lietuvos ūkio politikoje 1919–1940 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014, p. 190.
10 Cit. iš: Giedrius Viliūnas, Lietuvių istorinis romanas, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 84.
11 Vincas Mykolaitis-Putinas, Naujoji lietuvių literatūra, t. 1, Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1936, p. 373.
12 Manfred Beller, „Perception, Image, Imagology“, in: Imagology: The Cultural Construction and Literary Representation of National Characters, edited by Manfred Beller, Joep Leerssen, (Studia Imagologica 3), Amsterdam: Rodopi, 2007, p. 5.
13 Simonas Daukantas, Raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1976, p. 639–640.
