Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Akimirkos iš Literatūros salų akademinės stovyklos. 2018-08-08–11. Marijaus Gailiaus
nuotraukos

Rugpjūčio pradžioje tryliktą kartą į kasmetinę Literatūros salų akademinę stovyklą būrėsi įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų literatai. Pati šiame renginyje dalyvavau ketvirtą kartą ir kaip pagrindinį motyvą čia vėl keliauti įvardinčiau išskirtinę šio susibūrimo atmosferą. Iš kitų panašaus pobūdžio akademinių vasaros renginių Literatūros salos išsiskiria mažu dalyvių kiekiu (apie 40 žmonių) ir savitu buvimo saloje pojūčiu. Pastarasis apibūdinimas gali nuskambėti negatyviai, kaip bendruomenės uždarumo įvardijimas, bet omenyje turiu ką kita. Registruotis gali bet kuris akademinės bendruomenės narys. Antai šįmet renginyje dalyvavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Klaipėdos, Vytauto Didžiojo, Vilniaus universitetų mokslininkai (nuo profesūros iki doktorantų) ir studentai.

Buvimo bendruomenėje pojūtį kuria rengėjų sumanymas lokalizuoti Literatūros salas kaskart kitoje ir paprastai gana atokioje vietoje, tradiciškai kaimo turizmo sodyboje. Taigi trejetą dienų pranešimų klauso, diskusijose ir kitose veiklose dalyvauja, po tuo pačiu stogu valgo ir miega vis ta pati kelių dešimčių žmonių grupė, kuri per bendro buvimo dienas pavirsta mažyte bendruomene. Nors egzistuoja pastovus Literatūros salų branduolys (jo centre – vienas šio renginio sumanytojų ir spiritus movens literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas), kiti čia atvyksta pirmą kartą arba dalyvauja nereguliariai. Taigi tai nėra uždaras bičiulių ratas, kuriame visi vieni kitus pažįsta jau ilgus metus. Priešingai, tai vieta, kurioje susibičiuliaujama, kurioje mezgasi naujos pažintys, kur studentai gauna progą neformaliai pabendrauti su dėstytojais, o tyrėjai asmeniškai susipažįsta su kolegomis, ligi tol pažinotais tik iš tekstų.

Viena pagrindinių šių metų akademinės stovyklos temų tapo draugijos. Orientuodamiesi į valstybingumo šimt­mečio sukaktį, rengėjai potencialiems dalyviams siūlė savo pranešimuose aptarti XIX a. aušrininkų ir vėlesnių kultūros bei literatūros sambūrių vaid­menį Lietuvos istoriniuose ir visuomeniniuose procesuose. Neatsitiktinai ir renginio vieta buvo pasirinkta aušrininko Jono Basanavičiaus gimtinė (dalis renginių vyko Ožkabaliuose, memorialiniame Basanavičiaus muziejuje, likusi dalis – gretimoje kaimo turizmo sodyboje).

Literatūros salose trumpai teviešėjęs istorikas Egidijus Aleksandravičius pakartojo jau šiemet Santaroje-Šviesoje išsakytą teiginį, kad 1918 m. Lietuva radosi iš sambūrių ir draugijų, susitelkusių dėl bendro tikslo. Retas kuris XX a. pirmos pusės lietuvių inteligentas nepriklausė bent vienai draugijai. Būtent savanoriškas būrimasis į draugijas, pasak Aleksandravičiaus, liudija pilietinės visuomenės gyvybingumą. Pačią visuomenę jis visų pirma ir suvokia kaip į laisvanoriškas asociacijas susibūrusių ir bendrų tikslų siekiančių sąmoningų individų grupę. Jeigu nėra draugijų – nėra ir visuomenės, tik paskiri individai ir valdžia su savuoju biurokratiniu mechanizmu. Posovietinės Lietuvos situaciją, kai savo privačiais rūpesčiais teužsiėmę piliečiai nenori priklausyti jokioms bendrijoms, istorikas laiko pilietinės visuomenės silpnumo išraiška.

Ne visiems dalyviams toks praeities ir dabarties supriešinimas atrodė priimtinas: jaunoji auditorija oponavo Aleksandravičiaus bandymui nurašyti virtualiąsias socialinių tinklų bendruomenes kaip simuliakrus, nevykusius gyvo bendravimo ir bendradarbiavimo pakaitalus. Kiek vėliau, baigiamojoje diskusijoje, kuri taip pat buvo skirta draugijų rūpesčiams aptarti, literatūrologė Aistė Kučinskienė dar kartą sugrįžo prie visuomenės bendrabūvio formas keičiančių technologijų klausimo. Remdamasi Marshallo McLuhano idėjomis, ji siūlė medijas traktuoti kaip žmogaus tęsinį, bet ne pakaitalą įprastam tarpasmeniniam bendravimui. Ragindama a priori neatmesti teigiamos socialinių tinklų reikšmės kaip vienos iš individų telkimąsi lengvinančių priemonių, ji priminė XIX a. situaciją: juk filomatai arba aušrininkai irgi retai fiziškai tesueidavo draugėn, didelė dalis jų bendravimo vyko laiškais.

Literatūros salose ne tik prisimintos XIX a. pabaigos lietuvių draugijos ar iškilūs jų nariai, bet nemažai kalbėta ir apie šiandienį jų vertinimą, mitologizavimą ar stereotipizavimą. Plačiai pristatęs aušrininkų ir konkrečiai Basanavičiaus veiklos recepciją XX a. Lietuvoje ir išeivijoje, literatūrologas Marijus Šidlauskas apgailestavo, kad vis dar stinga mokslinių monografijų ne tik apie Basanavičių, bet ir apie daugelį kitų istorinių asmenybių. Būtent šis trūkumas sukuria erdvę mokslinio korektiškumo stokojančiai asmenybių ir jų idėjų kritikai, ar priešingai – idealizacijai, kurioje nevienareikšmiški istoriniai reiškiniai brukami į savus vertybinius rėmus ir ideologinio mąstymo schemas. Užuot rimtai analizavus, siekiama demaskuoti arba glorifikuoti.

Apie poliarizuotus istorinių asmenybių vertinimus kalbėjo ir Kvietkauskas. Jis išskyrė pastaraisiais metais viešojoje erdvėje išryškėjusią priešpriešą tarp negatyvaus ir įtaraus kai kurių Lietuvos kultūros figūrų (Simono Daukanto, Basanavičiaus, Justino Marcinkevičiaus) vertinimo ir vienpusiško jų adoravimo. Kvietkausko teigimu, problema laikytinas ne pats nuomonių išsiskyrimas, bet pastebima tendencija bet kokią (net ir nemotyvuotą) minėtų nacionalinės kultūros asmenybių kritiką traktuoti kaip vakarietiškojo liberalizmo apraišką ir sieti su moksliniu objektyvizmu, o iš kitos pusės – tų pačių asmenybių kultūrinę sakralizaciją pateisinti valstybės ir tautos tapatybės gynyba informacinio karo sąlygomis. Pasak literatūrologo, Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžiai rodo, kad visuomenę skaldantis vertybinių stovyklų tarpusavio priešiškumas kelia grėsmę Europos demokratiniam pliuralizmui. Kvietkauskas diskutavo su Kristinos Sabaliauskaitės pranešimu šių metų Santaroje-Šviesoje, kur ji pavadino Daukantą carinės Rusijos kolaborantu, ir Nerijos Putinaitės kiek ankstesniais kritiniais pasisakymais apie Marcinkevičių ir Basanavičių.

Beje, Putinaitės pavardė iškilo visuose trijuose jau minėtuose Literatūros salų pranešimuose ar po jų kilusiose diskusijose. Tiesa, skirtingai nei Šidlauskas ir Kvietkauskas, Aleksandravičius provokatyvius Putinaitės pasisakymus apie Basanavičių vertino pozityviai: jie griauna per dešimtmečius susiformavusią patriarcho figūros heroizaciją ir skatina kritiškai persvarstyti nusistovėjusius vertinimus. Kita vertus, profesorius kalbėjo ir apie keblią tyrėjo situaciją imantis analizuoti simbolinėmis figūromis virtusių kultūros asmenybių veiklą. Šią būklę jis palygino su buvimu tarp Scilės ir Charibdės – tarp heroizacijos pavojaus ir pagundos visus „teplioti pagal savo degeneracijos lygį“.

Apžvalgos žanras nesuteikia galimybių aptarti visų akademinėje stovykloje skaitytų pranešimų, juolab kad šiemet programa išsiskyrė jų gausa. Trumpai paminėjau diskusinio pobūdžio pranešimus, susijusius su draugijomis kaip pagrindine tema. Jai buvo skirta ir baigiamoji renginio diskusija „Humanitarų bendrija: savanoriai, šauktiniai ar verktiniai?“ Kalbėta apie valdžios ir humanitarų atotrūkį ir tarpusavio nepasitikėjimą, kultūros leidinių finansavimo stoką, bendrą valdžios ir visuomenės abejingumą kultūrai. Audrius Ožalas pristatė portalo www.15min.lt kultūros ir literatūros populiarinimo programą, kuria siekiama įveikti negatyvų masinės auditorijos nusistatymą prieš šio pobūdžio informaciją. Kultūros aktua­lijas pateikdami patraukliai, visiems suprantamu būdu, šio portalo žurnalistai siekia griauti stereotipinį įsivaizdavimą, kad tai esanti nuobodi, nišinė, tik specialistams aktuali tema.

Diskusijos įžangoje Kvietkauskas lakoniškai užsiminė ir apie dar vieną humanitarų rūpestį – užtikrinti jau susibūrusių bendrijų tęstinumą. Per aukštojo mokslo ir konkrečių aukštųjų mokyklų reformas nyksta ar persitvarko akademiniai humanitarų padaliniai, todėl atrodytų, kad vienintelės stabilios išlieka neinstitucinės bendruomenės – apie kultūros leidinius besiburiančios bendraminčių grupės ir akademiniai Santaros-Šviesos, Baltų lankų, Literatūros salų sambūriai. Pastarasis yra jauniausias savo gyvavimo trukme (pirmąkart surengtas 2006 m.), tebekuriantis savo tradicijas ir ieškantis naujų, įtraukiančių veiklos formų (vos prieš keletą metų nuolatine stovyklos dalimi tapo didžiulio populiarumo sulaukęs literatūrinis protmūšis ir tekstų iš atminties skaitymo vakaras). Kaip tik savo jaunyste, lankstumu, neformalumu ši akademinė stovykla ir patraukia kasmet čia atvykstančius literatūros tyrėjus ir studentus. Aktyvus pastarųjų dalyvavimas Literatūros salose rodo, kad jaunai literatų kartai yra reikalingas kasmetinis akademinis vasaros sambūris kaip viena iš profesinio bendravimo ir bendradarbiavimo formų. Tai leidžia spėti, kad šis renginys turi perspektyvų gyvuoti dar ne vienerius metus.