Mielas Redaktoriau,
Šiandien noriu pakalbėti apie glaustumą. Ne apskritai, o humanitariniuose moksluose. Pradėsiu nuo keleto pavyzdžių.
Mano mėgstamas – gal net mėgstamiausias – filosofijos žurnalas Analysis savo svetainėje prisistato kaip „labiausiai įsitvirtinęs ir gerbiamas trumpų filosofijos straipsnių žurnalas“. Pirmajame, 1933 m., tome, užimančiame 64 puslapius, paskelbti 23 tekstai. Tarp autorių Susan Stebbing, G. E. Moore’as, A. J. Ayeris, Gilbertas Ryle’as, eilė kitų to meto anglakalbės analitinės filosofijos ryškiausių atstovų. Vidutinis tekstas užima kiek daugiau nei pustrečio puslapio. Jei galėjo klasikai, gal galėtų ir šių laikų mirtingieji. Visgi jei paimtume į rankas šviežią Analysis numerį, vidutinis straipsnis užimtų keturis ar penkis kartus daugiau panašaus formato puslapių. Kituose filosofijos žurnaluose vidutinis straipsnis būtų dar dvigubai ar trigubai ilgesnis.
Kitas mano mėgstamas žurnalas yra nuo 1849 m. leidžiamas Notes and Queries, daugiausia skirtas anglų literatūrai, bet taip pat publikuojantis tekstus anglų kalbos ir istorijos klausimais. Pirmame žurnalo tome retas tekstas užima daugiau nei vieną puslapį. Ten galima rasti pranešimus apie senose knygose rastus lapelius su žymių žmonių paliktais įrašais, diskusijas dėl žodžio „grogas“ kilmės, kaltinimų Shakespeare’ui dėl tariamai pavogtų elnių aptarimą ar admirolo Nelsono laiškus broliui, rašytus iš karto po Trafalgaro mūšio. Šviežiuose numeriuose tekstai – nors didele dalimi išsaugantys žurnalo specifiką – yra vidutiniškai kelis kartus ilgesni, neretai užimantys keturis ar penkis puslapius. Vėlgi, jei reikėtų paminėti humanitarinių mokslų žurnalą, kuriame vidutinė teksto apimtis yra lygi ar mažesnė nei dabartiniame, pailgėjusiame Notes and Queries, negalėčiau to padaryti.
Šie žurnalai panašūs savo buvusia – ir iš dalies vis dar esama – eksplicitiška orientacija į labai trumpo formato tekstus, tačiau čia panašumai ir baigiasi. Analysis tipiškas tekstas remiasi prielaida, kad filosofija daroma argumentais. Kartais ir labai glaustas samprotavimas filosofijoje gali būti reikšmingas ėjimas, ypač kai kontekstas nustato labai aiškias taisykles. Tada ir vienas kontrpavyzdys filosofinės sąvokos apibrėžimui ar glaustas teorijoje glūdinčio loginio prieštaravimo atskleidimas gali tapti atradimu, su kuriuo reikia skaitytis. Notes and Queries tekstai paprastai remiasi kita prielaida. Čia glaustumą pateisina tai, kad ir mažas faktas yra faktas, su kuriuo reikia skaitytis. Kad būtų galima užsiimti apibendrinimais, reikia turėti ką apibendrinti. Be to, ir patys paskiri individualūs faktai gali būti savaime įdomūs.
Negaliu tvirtinti, kad šie du pavyzdžiai atskleidžia platesnę trumpų tekstų nykimo tendenciją. Nepavyko aptikti jokių išsamesnių bibliometrinių mokslinės komunikacijos tyrimų, bandančių įvertinti, kaip laikui bėgant keičiasi būtent humanitarinių mokslų žurnaluose publikuojamų tekstų charakteristikos. Visgi, jei tekstų ilgėjimo tendencija tikrai egzistuoja, tas manęs tikrai nenustebintų. Atrodytų, tam yra daug priežasčių: kartais gerokai sudėtingesni tyrimo metodai, daugiau tarpdiscipliniškumo, vis lengvesnis literatūros ir archyvinės medžiagos prieinamumas, didesni lūkesčiai dėl literatūros apžvalgos išsamumo, kompleksiškesnis recenzavimo procesas, sukuriantis autoriams iniciatyvas išsamumu užbėgti galimoms recenzentų pastaboms už akių.
Aš net nežinau, ar labai glaustam tekstui rasti namus humanitarinių mokslų žurnale dabar sunkiau, nei kažkuriuo ankstesniu laikotarpiu. Galbūt labai trumpo formato akademiniai tekstai mažiau krinta į akis ne todėl, kad jie nespausdinami, o todėl, kad jie net nėra rašomi. Galbūt, jei būtų daugiau bandymų tiesiog parodyti archyvuose ar senuose tekstuose rastą įdomybę, nediduką atliktą empirinį tyrimą, trumpą samprotavimą, šie bandymai be didelių skausmų rastų pastovesnius namus ir nenugultų efemeriškuose socialinių tinklų ir tinklaraščių įrašuose. Bent aš norėčiau skaityti daugiau tokių tekstų (ir net kartais parašyti). Ne vietoje ilgesnių formų, bet šalia jų. Noriu mažo įdomybių kabineto kiekviename žurnalo numeryje. Aš noriu, bet nežinau, ar/kiek yra kitų to norinčių.
Kalbą pradėjau apie humanitarinius mokslus apskritai, bet didesnės apimties pasvarstyme reikėtų atidžiau panagrinėti skirtingų mokslų specifiką. Parodymas, paskiro fakto užregistravimas atrodo labai svarbus ten, kur dirbama su istorine medžiaga. Glaustas formalus samprotavimas natūraliau vietą atras humanitarinių mokslų dalyse, kuriose svarbų vaidmenį vaidina formaliai griežtos teorijos. Tarkime, lingvistikoje svarbų vaidmenį atlikti gali tiek glaustas anksčiau nepastebėtų ar nepakankamai įvertintų deskriptyvių faktų apie kalbos reiškinius konstatavimas, tiek ir konkretaus lingvistinio modelio taikymą liečiantis glaustas formalus samprotavimas.
Nesu tikras, kiek realistiška įtikinti mokslo žurnalus įsisteigti po tokį Wunderkammer. Veikiausiai yra įvairių priežasčių, kodėl labai glausti tekstai žurnalams gali nepatikti. Daugiau darbo redaktoriams („O tai čia šitai dabar recenzuoti reikia?“), papildomos komplikacijos kiekybinio mokslinės produkcijos vertinimo baruose („O kiek čia linksmųjų LMT taškų už tai?“), pagadinta žurnalo cituojamumo statistika („O juk nukentės žurnale publikuojamo teksto cituojamumo mediana!“), šiaip bendro pobūdžio priešiškumas („Tai ar čia mokslas?“). Šitai dar reikia išsiaiškinti. Tik pridursiu, kad Naujajam Židiniui-Aidams bent dalis šių sumetimų nėra aktualūs. Gal kils minčių.
Pabaigai šiek tiek apie mano paties pastangas labiau prisijaukinti rašymo glaustumą. Prieš porą metų sugalvojau, kad noriu rašyti trumpesnius straipsnius. Pradėjau sąmoningai savęs klausti, ar galiu tai, ką noriu padaryti, padaryti panaudodamas mažiau žodžių. Dabar atrodo, kad akademiniai tekstai gaunasi lengviau skaitomi, labiau suveržti ir sufokusuoti, recenzentai dėl glaustumo scenų nekelia. Vieni pliusai, jokių minusų. Gal kam bus svarbu perskaityti šitą pastraipą.
Tai tiek apie glaustumą humanitariniuose moksluose. Deja, glausčiau išdėstyti negalėjau – Naujasis Židinys-Aidai laiškams redaktoriui nustato minimalios apimties reikalavimus.
Vilnius, 2024 m. liepos 26 d.
