Mauricijus Pranciškus Karpis
Žemaitijos kunigaikštystės pasiuntinio rinktiniai raštai
sudarytojas ir vertėjas Dalius Viliūnas
serija Lietuvos filosofijos istorija. Paminklai ir tyrinėjimai
Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017, 336 p., 300 egz.
Dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė
Dariaus Viliūno sudaryta ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto išleista Mauricijaus Pranciškaus Karpio raštų rinktinė – Žemaitijos kunigaikštytės pasiuntinio rinktiniai raštai – yra puikus ginklas tiems, kurie kariauja Kristinos Sabaliauskaitės įvardytuose „atminties ir užmaršties karuose“ (Kristina Sabaliauskaitė, „Nepatogioji LDK: atminties ir užmaršties karai“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2018, Nr. 5, p. 27–35). Tai, žinoma, ginklas tų, kurie siekia atminti LDK ir jos įvairovę, „kai, nežiūrint visų mūsų protėvių ir kunigaikštystės trūkumų, mes buvome laisvi savo šalies šeimininkai ir lygiaverčiai, kompleksų nekamuojami Europos nariai, sukūrę pasaulinės vertės kultūros kūrinius“ (ibid., p. 35). Karpio raštai puikiai perteikia būtent tokį norą – kurti ir išlaikyti laisvą ATR, reflektuojant ir asmens, ir valstybės tobulėjimo projektus. Pirmiausia, tai Apšvietos tekstai, „gal kiek egzotiški, bet ir sunkoki tekstai mokslininkams istorikams, pirmiausia –
XVIII amžiaus, Apšvietos epochos žinovams“ (p. 7).
XVIII a. ATR atsilikimas neleido ignoruoti Vakaruose vykstančios mokslo ir ekonominės pažangos. Su Stanislovu Augustu Poniatovskiu atėjusių reformatorių naujoji karta, siekianti esminių valstybės reformų, skatino permąstyti nusistovėjusią politinę tvarką, o naujos mokymo tendencijos apeliavo į visuotinį švietimą ir moralines piliečių nuostatas. Šios idėjos reiškėsi skirtingais lygmenimis ir intensyvumu, tačiau pirmiausia veikė tradiciniame politinių bajorijos teisių ir laisvių diskurse. Jo esminės sąvokos išliko tos pačios – teisės, laisvės ir pilietiškumas – nors, veikiamos Apšvietos, jos ir keitė savo turinį. Karaliaus ar magnatų inicijuojamas šalies politines reformas buvo sunku įgyvendinti dėl bajorijos griežtai ginamos laisvės kaip privilegijos sampratos. Nepaisant to, XVIII a. antroje pusėje piliečiams diegiamos moralinės nuostatos ir reformuotos mokymo programos mokyklose bei universitete keitė dalies bajorijos politinį mąstymą. Šioje švietėjiškoje aplinkoje subrendęs Karpis parodė vieną tokios politinės refleksijos pavyzdžių, dar jaunystėje surašęs „Pašlovinimo kalbą Stanislovui Augustui Poniatovskiui į sostą jam įžengus“. Kalboje matyti ir jo respublikoniškos nuostatos, kurių nuosekliai laikėsi ir kurias gynė visuose savo (vėliau rašytuose) politiniuose tekstuose.
Ankstesnė šios serijos knyga (Dalius Viliūnas, Vygandas Aleksandravičius, Jeanas-Jacques‘as Rousseau ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016) leido pažinti „keistuolį“ (Linas Jokubaitis, „Jeano-Jacques‘o Rousseau susitikimas su Abiejų Tautų Respublika“, in: Knygų aidai, 2016, Nr. 4), Rousseau sekėją LDK – Mauricijų Pranciškų Karpį, išvertusį žymiojo filosofo veikalą Pastabos Lenkijos valdymui ir jo numatomai reformai. Tad dabartinėje knygoje skelbiami Rousseau sekėjo darbai suvoktini kaip apšviestojo respublikonizmo pavyzdžiai, kūrę alternatyvą vyraujančiam fiziokratizmui (p. 72).
Rinktinių raštų knyga suskirstyta į dvi dalis. „Tyrinėjimai“ leidžia susipažinti su Apšvietos epochos ir jos tyrimų Lietuvoje kontekstu bei pateikia Karpio darbų anotacijas, jų kaip „nechrestomatinės, ne karaliaus rūmų diegtos uniformuotos Apšvietos“ (p. 91) įprasminimą. Antrojoje dalyje „Paminklai“ publikuojami Karpio tekstų vertimai į lietuvių kalbą: pašlovinimo kalba karaliui, epigrafas Rousseau, politinės esė, seimo kalbos, filosofinės esė ir sukilimo kalba.
Viliūno teigimu, „yra lengva argumentuoti, kad visi iki vieno Karpio kūriniai […] priklauso sentimentalizmo pasaulėžiūros bei estetikos krypčiai“ (p. 86–87). Karpio kūryboje šalia proto argumentų išties dažnai pastebimas ir „širdies balso tiesos“ motyvas, kuriame juslės persipina su gamtos dėsniais. Šitaip jo darbai ne tik atliepia švietėjišką filosofiją, bet ir „skina nepramintą kelią romantizmui“ (p. 92). O išverstos Jacques-André Naigeono veikalo Tikėjimo sunkumai, išdėstyti tėvui Malenbrache‘ui ištraukos, pateikiančios „priekaištus krikščionių religijai“, Karpio aiškiai pasirašytos, liudija jo pritarimą radikaliai laisvamaniškai minties krypčiai (p. 209–291).
XVIII a. antros pusės ATR politinis laukas yra neatsiejamas nuo laisvės kaip valstybės politinės sistemos pagrindo apmąstymo, užtikrinimo ir apsaugos. Toji laisvė turėjo užtikrinti bajorų respublikos politinę egzistenciją ir tęstinumą, apsaugant bajorijos politines teises ir privilegijas. XVIII a. antros pusės politiniai debatai ir reformos pirmiausia turėjo persvarstyti šios laisvės ribas, kas neišvengiamai skatino bajorijos reakciją. Karpis šiuose debatuose laikėsi respublikoniškų nuostatų, atstovavo ir švietėjiškai sarmatizmo ideologijai (atitinkančiai Rousseau požiūrį), pasisakančiai už protingą laisvę, ir sentimentalistinei, su „širdies polėkiu ir aistringu spontaniškumu“ (p. 97) susijusiai laisvės koncepcijai. „Racionalistinio pliuralizmo“ (p. 91) pozicijos laikęsis Karpis tikėjo seimelių bei seimo institucijos pirmumu. Politiniuose esė ir seimo kalbose teigdamas, kad „kas norėtų panaikinti seimelius, tuo pačiu norėtų ir mūsų valstybės konstitucijos prigimtį iš esmės apversti“ (p. 152) ir kad „nerasime kitur laisvės, nerasime mūsų respublikos“ (p. 178), Karpis siekė seimeliuose išlaikyti respublikoniškos valdžios esminę savybę – „pačiai leisti įstatymus“. Kartu satyriškai teigdamas, kad „ta kraupi, pasibjaurėtina baidyklė, kuria iki dabar buvo seimeliai, neturi nieko bendro su tuo, kuo jie turėtų būti“, jis pasisakė už jų reformų būtinybę ir niekino kišeninį patriotizmą pabrėždamas, kad pastangos reformuoti politinį ATR kūną yra jos laisvės išsaugojimo pamatas – „kodėl veikti neturėtume? Nebent nežinotume laisvės vertės?“ (p. 140).
Laisvės garantą Karpis matė ir Gegužės 3-iosios Konstitucijoje. Kaip didžiausią blogį įvardydamas bevaldystę (p. 241), jis sveikino Konstituciją kaip geriausią, pabrėždamas jos taikingą priėmimo procesą – „lašas kraujo nekaptelėjo“ (p. 247), o savo aistringa kalba uždegęs susirinkusiuosius Šiaulių seimelyje paskatino juos prisiekti Konstitucijai. Švietėjiškas politinis mąstymas linko piliečių tarpusavio įsipareigojimus supriešinti su savivale, kas leido bajorišką prigimtį ir jos teikiamą laisvę susieti su pilietine atsakomybe, taigi Karpis pabrėžė, kad Konstitucija nori pavaldumo, neatsiejamo nuo gero piliečio. Ši pilietiškumo samprata pabrėžė visuomeninio būvio kuriamus įsipareigojimus, kritikavo savivalę ir kėlė protingos laisvės idėją. Apšvietos įtaka aiškiai reiškėsi ir per visuotinio švietimo palaikymą (Karpis nuosekliai sekė Rousseau manydamas, kad švietimas eina pirmiau politinių teisių suteikimo valstiečiams), siekį ugdyti pilietiškumą, kuris LDK suvokiamas ir aiškinamas kaip šalies gerovės siekimas ir tėvynės meilė. Šią suprasdamas kaip „visuotinį interesą, tampantį vieninteliu asmeniniu interesu“ (p. 125), Žemaitijos kunigaikštystės pasiuntinys Karpis pats ją puoselėjo savo veikloje. Suvokdamas pasiuntinišką atsakomybę ir save kaip visuotinės valios reprezentantą, net ir remdamas Konstituciją Seime kritikavo senatorių galias, pakartodamas dar jaunystėje išmoktą citatą, kuri puikiai apibendrina jo politinę nuostatą: „Nematomas dalykas valdantiesiems yra tautos laisvė“ (p. 198). Respublikoniškai agituodamas už griežtą valdžių atskyrimą, aiškindamas, kad „politinė laisvė esmingai priklauso nuo galios rašyti joms [valstybėms] pačioms sau įstatymus“ (p. 198), Karpis integravo politinės bajorų tautos (neretai sarmatiškus), švietėjiškus mokslo ir reformų bei preromantinius jausmo idealus.
Tyrėjai lituanistai liks neabejotinai dėkingi Daliui Viliūnui už visą triūsą išleidžiant Mauricijaus Pranciškaus Karpio raštus lietuviškai. Karpio asmenybė ir jo rašytinis palikimas leidžia kalbėti ne tik apie tekstus, reprezentuojančius XVIII a. antros pusės LDK, tačiau ir apie pliuralistinę Apšvietos koncepciją, aprėpiančią net keletą mąstymo apie valstybę ir jos pertvarką pavyzdžių. Karpio apmąstymuose užfiksuotas gyvos, diskutuojančios ir reflektyvios politinės tautos vaizdinys, o pati diskusija yra neabejotinos vertės ir verta kovos.
