Vilius Mėdžius. Indija antikos vaizduotėje (2025, NŽ-A nr. 5)

Tolimiausioms žemės vietoms teko visa tai,
kas rečiausia ir gražiausia; […] toliausiai į rytus
gyvenamas kraštas yra Indija.

Herodotas, Istorija (3.106, 1–4)¹

Terrae incognitae žmonių vaizduotę žadino nuo seno, nors žmonijos aušroje pažįstamo pasaulio riba galėjo būti ir tiesiog teritorija už anava to plika akimi matomo kalno. Tos ribos peržengti nevalia, anapus jos – pabaisų ar piktų dvasių teritorija. Laikui slenkant, drąsių smalsuolių dėka saugaus ir pažįstamo pasaulio riba stūmėsi vis tolyn. Dabar žemės rutulys mums atrodo jau visas pažįstamas, tačiau užtenka pavartyti ar nykščiu paslankioti po kokį nors bulvarinės spaudos leidinį, kad suprastum, jog šią vietą žmonių vaizduotėje dabar yra užėmusi kosmoso platybė. Būtent ten dabar projektuojamos įvairios neįtikėtinos gyvybės formos, kurių pagrindu netgi kuriasi naujieji religiniai judėjimai. Jei reptiloidai negyvena saulės sistemoje, tai gal anapus jos? Tokie naratyvai žmonėms reikalingi dėl įvairiausių priežasčių. Jie kompensuoja žinojimo stoką ar tiesiog patenkina prigimtinį smalsumą. Be to, tokie pasakojimai gali tarnauti ir kaip savos tapatybės konstravimo įrankis. Turint „Kito“, t. y. to, kuriuo mes nesame, vaizdinį, pasidaro aiškiau ir kas mes esame. Kartais tokie vaizdiniai ir pasakojimai konstruojami remiantis tuometiniu folkloru ar atgaivinant praeities pasaulėvaizdžio elementus, o kartais jie remiasi tik paskirų individų vaizduote². Vis dėlto pasakojimai apie nepažįstamas žemes ir jų gyventojus dažniausiai vienaip ar kitaip vis tiek remiasi į tikrovę. Juk neįmanoma pamąstyti to, ko nėra, kaip mokė Parmenidas. Tačiau tikri faktai būna skaidomi, jungiami su kitais, modifikuojami, perlokalizuojami į kitus regionus ar kontekstus, kol galiausiai jų ryšys su tikrove tampa sunkiai beįžvelgiamas.

Pažįstamo ar gyvenamojo graikų pasaulio (oikumenės) ribos (πείρατα γαίης) minimos jau Iliadoje ir Odisėjoje. Jos įprastai vaizduojamos kaip visą žemę supanti Okeano upė. Galime prisiminti Achilo ir Heraklio skydų aprašymus Homero Iliadoje (Il. 18. 478–608) ir Pseudo-Hesiodo Heraklio skyde. Vieningos tradicijos apie tai, kas plyti kitame Okeano krante, nebuvo. Homero epuose šis vaizdinys miglotas, nors keletas epizodų lyg ir kalba apie už Okeano esančią mirusiųjų šalį (Od. 504–512), kìtos užuominos, kaip teigia kai kurie tyrinėtojai, sufleruoja, kad Okeanas yra beribis (Il. 18. 485–489; Od. 5. 272–275)³. Kad ir kaip būtų, vėliau anapus žemę supančios upės jau nedviprasmiškai lokalizuojamos tokios mitinės vietos ir tautos kaip Eliziejaus laukai / palaimintųjų salos, mirusiųjų karalystė, hiperborėjų kraštas, kimerai, hekatoncheirai, hesperidės ir kiti stebuklingi bei šiurpūs gyventojai. Peržengęs Okeaną, atgal sugrįžti paprastas mirtingasis neįstengtų, tai padaryti gali tik tokie dievai ir herojai kaip Apolonas, Heraklis ar Odisėjas. Tuo tarpu pasaulio centre graikai, kaip įprasta daugeliui kultūrų, įsivaizdavo save. Platesne prasme žemės centras buvo Viduržemio jūra, aplink kurią, „it skruzdės ar varlės aplink balą“ (Plat. Faid. 109b)⁴, gyveno ir patys graikai. Siauresne prasme kiekvienas didesnis graikų polis geopolitinio žemėlapio centre matė save, tačiau egzistavo ir kitas panheleninis, religinis ir geografinis, axis mundi – Delfai⁵. Tokį žemės vaizdinį perėmė ir vėliau kūrę poetai bei mokslininkai.

Įsteigus žemės centrą ir ribą, erdvė tampa prasminga. Skirtingos žemės vietos tiek viena kitos, tiek žemės centro ir ribos atžvilgiu įgauna skirtingus semantinius krūvius. Su išlygom, bet galima teigti, kad kuo toliau nuo Graikijos ir arčiau Okeano yra tam tikras kraštas, tuo didesniais stebuklais ar tiesiog kitoniškumu jis pasižymi. Tą gerai iliustruoja Herodoto Skitijos logos, Juodosios jūros šiaurėje gyvenančių genčių aprašymas. Kuo toliau, viena vertus, į rytus (tad nuo Graikijos), kita vertus, nuo jūros (susisiekimo su Graikija kelio) gyvena gentis, tuo keistesniais ir žiauresniais papročiais ji pasižymi⁶. Alizonai – tik nekalti vegetarai, o neurai, sakoma, kasmet kelioms dienoms pavirsta vilkais (Hdt. 4.105). Nukrypimas nuo normos (į vieną ar kitą pusę) koreliuoja su geografine krašto padėtimi. Nutolusiose nuo vidurio (Graikijos) žemėse dalykai visomis prasmėmis yra nutolę ir nuo įprasto „vidurkio“.

Nors tyrėjai nuolatos ginčijasi dėl panheleninės tapatybės formavimosi aplinkybių ir chronologijos, didesniu ar mažesniu laipsniu ji neabejotinai egzistavo jau ir archajiniu laikotarpiu – dar kelis šimtmečius iki tol, kol graikai buvo apjungti į vieningą politinį darinį⁷. Turbūt visiems gerai žinoma, kad graikai visą žmoniją dalino į helėnus ir barbarus (βάρβαροι⁸). Skirtingų polių graikus vienijo panaši kalba, tų pačių dievų garbinimas, jų tapatybei itin svarbi polio institucija ir apskritai gyvenimas pagal santykinai tą pačią kultūrinę paradigmą. Be to, jie praktikavo ξενία(ritualizuotą svetingumą), tarnavusį ir kaip asmeninių, ir kaip tarptautinių („tarp-polinių“) santykių kūrimo įrankis⁹. Barbarai tuo pasigirti negalėjo, o tai juos darė tiek kultūriškai, tiek politiškai „Svetimais“. Nepaisant to, buvimas „Svetimu“ nesuponuoja vien tik morališkai smerktinų ar subversiškų praktikų ir ypatybių. Barbarai ir jų kultūros dėl vieno ar kito savo bruožo graikų politinėje mintyje galėjo būti vaizduojamos ir kaip (tuo atžvilgiu) pavyzdinės bendruomenės. Pavyzdžiui, graikus žavėjo sofistikuotas Persijos imperijos administracinis aparatas ar griežtas Egipto visuomenės susiskirstymas į klases profesiniu pagrindu¹⁰. Tačiau pagal ką tik aprašytos geografinės sąmonės logiką, radikaliausiai nuo Graikijos ir graikų skyrėsi pasaulio pakraščiai. Jie graikų sąmonėje pasižymėjo kraštutinumais – ten visko daugiau arba mažiau, gyvūnai ir žmonės (ar jų kūno dalys) didesni arba neįprastai maži, o įvairūs procesai vyksta intensyviau arba kaip tik kardinaliai silpniau. Tai ekscesų kraštai.

Kaip išdavė straipsnio epigrafas, rytinis žemės pakraštys VI–V a. pr. Kr. graikams buvo Indija, dar tiksliau – tik Indo upės slėnis (šiandieninis Pakistanas, dalis šiaurės vakarų Indijos). Teritorijos anapus Indo, t. y. Indijos subkontinento giluma, graikams atsivers tik po Aleksandro Didžiojo kampanijos į rytus IV a. pr. Kr. pabaigoje. „Už Indijos jokie žmonės negyvena“, – sako Ktesijas (FGrHist. F45§4), o Herodotas, matyt, omenyje turėdamas Taro dykumą, teigia, kad „rytinė Indijos dalis dėl smėlio yra negyvenama“ (Hdt. ΙΙΙ.98). Oikumenė čia baigiasi. Ir nors archeologiniai duomenys liudija apie jau pačioje III tūkst. pr. Kr. pabaigoje susiformavusį prekybinių kelių tinklą, jungusį teritorijas nuo Egėjo jūros iki Indo slėnio civilizacijos¹¹, raštu reflektuotas ir paliudytas šiųdviejų kultūrų kontaktas užsimezga tik VI a. pr. Kr. pabaigoje. Negausiai, bet tuo metu pradeda atsirasti etnografinių ir geografinių Indijos aprašymų. Tam sąlygas sudarė Persijos imperijos ekspansija. Apie 545–535 m. pr. Kr. ji užėmė graikų-jonėnų apgyvendintą vakarinę Anatolijos pakrantę, o apie 510 m. pr. Kr. į imperijos sudėtį inkorporuojamas ir Indo slėnis¹².

Neatsitiktinai svarbiausių ikialeksandrinių traktatų apie Indiją autoriai – Skilakas iš Karijandos ir Ktesijas iš Knido – savo veikalus parašė, ar bent jiems duomenis surinko, dirbdami persų karaliui. Apie Skilako biografiją beveik nieko nežinome. Nors rašė graikiškai, sprendžiant iš vardo, jis buvo karas¹³. Pasak Herodoto, prieš pat Indo slėnio aneksiją (~510 m. pr. Kr.) Persijos valdovas Darėjas jį pasiuntė į, galbūt, žvalgybinę kelionę po regioną. Atrodo, kad Skilakas pats buvo nukeliavęs iki Indo upės, leidosi ja žemyn, pasiekė Arabijos jūrą ir plaukdamas palei pakrantę kelionę užbaigė Raudonojoje jūroje (Hdt. IV.44):

Didelė dalis Azijos buvo atrasta Darėjo. Jis, norėdamas sužinoti, kur Indo upė (tai antra upė, kurioje gyvena krokodilai) išsilieja į jūrą, pasiuntė laivais tuos, kuriais pasitikėjo, kad sakys tiesą, taip pat ir Skilaką – vyrą iš Kariandos. Pajudėję iš Kaspatiro polio Paktijos žemėje, jie plaukė upe link rytų ir saulėtekio [krypties] į jūrą; o tuomet jūra plaukdami link vakarų trylika mėnesių, jie pasiekė vietą, iš kur Egipto karalius finikiečius, apie kuriuos pasakojau anksčiau, pasiuntė apiplaukti Libiją. Po to, kai jie apiplaukė [krantinę], Darėjas pavergė indus ir naudojosi ta jūra. Šitaip buvo atrasta, kad Azija, išskyrus tas žemes, kurios plyti kylančios saulės pusėje, tarp kita ko, turi panašumų su Libija.

Abejoti Skilako kelionės realumu (o tuo suabejota jau Antikoje) galima, tačiau rimto pagrindo nėra. Nepaisant kai kurių šio liudijimo keistenybių (neįprasta kelionės trukmė, neteisingai nurodyta Indo tekėjimo kryptis), dauguma tyrėjų jį laiko patikimu¹⁴. Skilako rašytas periplas (περίπλους)¹⁵ mūsų dienų nepasiekė, tačiau išliko saujelė veikalo citatų ir liudijimų kitų autorių darbuose. Amžiumi vėliau gyvenęs Ktesijas, savo ruožtu, dirbo karališkosios Persijos šeimos gydytoju¹⁶. Kaip karaliaus rūmų gyventojas jis turėjo ypatingą galimybę sutikti pirklių ir keliautojų iš tolimiausių imperijos kraštelių (tarp jų ir iš Indijos), tačiau pats Indijoje jis tikrai nesilankė. Pagrindinis jo šaltinis apie Indiją buvo sutiktųjų pasakojimai, kartais ir pirklių atgabentos prekės ar ant jų vaizduojami dekoratyvūs piešiniai, kurių dalis buvo veikiau persiški ar baktriški (šiandieninis šiaurės Pakistanas), o ne indiški¹⁷. Tarp šiųdviejų chronologiškai įsiterpęs Herodotas persų karaliui nedirbo ir Indijoje nesilankė, tačiau yra kilęs iš Halikarnaso polio vakarinėje Anatolijos pakrantėje, aktyvaus tarpkultūrinių kontaktų taško. Tai itin daugiatautis ir daugiakalbis regionas, kur kalba žinių mainams ar pasakojimų sklidimui tikrai nebuvo kliūtis.

Iš išlikusių fragmentų ir tekstų matyti, kad autorius labiausiai domino Indijos klimatas, flora, socialinė tenykščių bendruomenių tvarka ir, žinoma, pasakiški krašto gyventojai – tiek žvėrys, tiek žmonės. Kitoniškumas persmelkė visas šias dimensijas. Kartais tai visiškai suprantama, juk ir šiuolaikiniams graikams (ką ir kalbėti apie mus, lietuvius) Indijos klimatas bei augmenija atrodo neįprasta ir egzotiška. Štai Skilakas mini kažkokį dygliuotą artišoką (FGrHist. F3), kurį dabar tyrėjai tapatina su paprastuoju erškėčiu¹⁸. Ktesijas, savo ruožtu, mini indiškas nendres (Ἰνδικός κάλαμος), „storas kaip dviejų vyrų [rankų] apimtis“ ir „aukštas kaip krovininio laivo stiebas“ (FGrHist. F45§14). Be to, jos gali būti vyriškos ir moteriškos – vyriškos neturi šerdies (bet yra labai stiprios), o moteriškos turi. Nūdien manoma, kad čia kalbama apie bambukus. Klausimų kelia nurodytas itin didelis indiškų nendrių storis. Kadangi bambukai įprastai auga tankiais guotais, galbūt Ktesijo informantas suklydo visą guotą palaikęs vienu augalu, o galbūt ši painiava tėra nesusikalbėjimo rezultatas¹⁹. Juk pats Ktesijas minimų nendrių savo akimis matyti negalėjo. Beje, kartais atrodo, kad pirkliai, turbūt norėdami pakelti savo prekės vertę, ją sąmoningai mitologizuodavo. Pavyzdžiui, Ktesijas mini brangakmenį pantarba, kuris įmestas į Indo upę pritraukė kitus 477 brangakmenius, priklausiusius baktrų pirkliui. Šiuolaikiniai tyrėjai šiam akmeniui jokio realaus atitikmens nei gamtoje, nei mitologijoje neranda, tad tikėtina, kad tai pirklio pramanai²⁰. Į akis (ar ausis) autoriams, be abejo, krito ir neįprastai karštas Indijos klimatas. Štai, pasak Herodoto, Indijoje karščiausia būna ryte, o ne vidudienį: „tą dienos laiką saulė ten kepina labiau nei Heladoje vidurdienį; žmonės tą laiką praleidžia vandenyje pasinėrę“ (Hdt. III. 105). Ktesijas priduria, kad Indijoje nelyja, o žemė yra drėkinama upės (FGrHits. F45§5). Be abejo, tai netiesa, galimai tai egiptietiškų gamtos sąlygų perprojektavimas į Indiją. Nepaisant kritulių nebuvimo, Indijos gamta ypač turtinga: „ten yra begalės aukso – ir kasamo, ir upių nešamo, ir, kaip pasakojau, grobiamo. Laukiniai medžiai ten augina vilnas“ (Hdt. III.106). Tai nestebina, turtinga gamta yra vienas iš įprastų graikiškų τόποι apie tolimus kraštus.

Tokie realūs kraštutinumai kaip itin vešli ar vaisinga augmenija, karštas klimatas ir mažas kritulių kiekis turėjo tik sustiprinti kitas, iš mūsų perspektyvos klaidingas, išankstines nuostatas apie rytinį pasaulio pakraštį. Štai Herodotas teigia, kad Indijoje „visi keturkojai ir paukščiai yra daug didesni negu kitose šalyse“ (Hdt. III.106). Ktesijas mini milžiniškus Indijos gaidžius (FGrHist. F45§8), o „šunys Indijoje yra tokie dideli, jog kovoja net su liūtais“ (FGrHist. F45§10). Nors šunys minimi jau Vedose²¹, jokių užuominų apie neįprastą jų dydį ten neaptinkame²². Netgi atvirkščiai, iš Atharvavedoje minimo palyginimo galime manyti, kad liūtams indiški šunys toli gražu neprilygo: „lyg liūtą išvydę šunys, jie neranda slėptuvės“ (AV 4.36.6cd). Kita vertus, Ramajanoje jau regime aprašytus itin didelius, stiprius kaip tigrai ir su į ietis panašiomis iltimis šunis (Ram. 2.64.21). Mahabharatoje medžioklinių šunų ruja puola miegantį liūtą (Mhbh. 2.37.8). Kad tai nėra tik mitologinės būtybės, liudija vėlesni autoriai. Baktrų karalius Aleksandrui Didžiajam surengė šių šunų kovą su jaučiais bei liūtais ir kelis jų padovanojo pačiam Aleksandrui²³. Vis dėlto sunku identifikuoti, kokius žinduolius omenyje turi Ktesijas, tikėtina, kad indiškų šunų savybės buvo hiperbolizuotos, atsižvelgiant į pasaulio pakraščio kontekstą.

Neišeitų nepaminėti ir žymiųjų Herodoto aprašytų, auksą į smėlio paviršių dykumoje kasančių skruzdžių – jos yra „už šunis mažesnės, bet už lapes didesnės“ (Hdt. III.102). Šiais laikais pateikta daug teorijų, aiškinančių galimus šio vaizdinio šaltinius. Auksą kasančios skruzdės tapatintos su įvairiausiais gyvūnais nuo skujuočio ar švilpiko iki leopardo. Nesutariama net dėl Herodoto minimos dykumos lokacijos – siūlomos teritorijos nuo Ladako iki Centrinės Azijos ar net Sibiro. Anot vienos teorijos, auksas į Indo slėnį atkeliaudavo iš Mongolijos, o „skruzdžių auksu“ buvo vadinamas pagal vieną Mongolijos gentį, kurios pavadinimas neva skambėjo panašiai, kaip ir skruzdę reiškiantis mongoliškas žodis. Buvo siūloma auksą laikyti visai ne auksu, o grūdais, kurie dėl savo spalvinio ir vizualaus panašumo į auksą buvo vadinami „skruzdžių auksu“. Atitikmens ieškota ir Indijos mitologijoje. Mahabharatoje tarp Judišthirai atneštų dovanų minimas ir „skruzdžių auksas“, atneštas, atrodo, iš šiaurės vakarų (Mhbh. 2.48.4)²⁴. Nepaisant teorijų gausos, auksą kasančių skruzdžių vaizdinio kilmė neaiški, jai išsiaiškinti duomenų tiesiog nepakanka.

Ktesijas mini ir didžiulius, 7 uolekčių²⁵ ilgio „vikšrus“, gyvenančius Indo upėje. Jie turi po vieną, bet itin stiprų dantį viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje. Naktį šie milžiniški vikšrai iššliaužia į sausumą ir ryja visus pakeliui sutiktus gyvulius (FGrHist. F45r). Jie gaudomi ant milžiniško kablio užmovus ožkelę. Kai kas nors tokį vikšrą pagauna, iš pradžių 30 dienų jį laiko pakabintą, o jam po apačia pakiša indą, nes nuo vikšro laša riebus aliejus, kuris vėliau atiduodamas indų karaliui. Niekam kitam neleidžiama jo turėti, nes jis pasižymi ypatingomis galiomis – kad ir kur būtų išpiltas, užsiliepsnoja tokia liepsna, kokią užgesinti gali tik gausybė tankaus molio (FGrHist. F45§46). Šį gyvį norėtųsi sieti su Herodoto minimais Indo krokodilais (Hdt. IV.44), tačiau paprastu krokodilu šio vikšro nepavadinsi. Įdomi paralelė aptinkama Indijos mitologijoje. Apskritai gyvačių garbinimas Indijoje turi labai seną ir net iš kelių skirtingų šaltinių kilusią tradiciją. Mitologijoje gyvatės dažnai siejamos su pirmapradžiais vandenimis. Be to, yra nemažai mitologinių sąsajų tarp geografinio Indo žemupio regiono ir mitologinės Nagų²⁶ požeminės gyvenvietės Pātāla. Ypač įdomus yra siužetas, kuriame kosminė gyvatė Śeṣa (tų pačių Nagų karalius) kosminio ciklo (kalpos) pabaigoje savo nasrų ugnimi (kuri yra Višnus Rudros pavidalu) sudegina visus tris visatos lygmenis. Tokios miglotos užuominos sufleruoja, kad galbūt Ktesijas nesuprato, jog jo informantas kalba apie mitinę plotmę ir mitologines realijas priskyrė fizinei tikrovei.

Ne vienas iš minimų Ktesijo pasakiškų žvėrių yra skirtingų tikrų gyvūnų hibridai. Pavyzdžiui, Ktesijo minima martichora²⁷ turi žmogaus veidą, po tris dantų eiles viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje, liūto dydžio plaukuotą kūną, liūto kojas ir skorpiono žnyples vietoj uodegos, kurių įgėlimas aukai būna stačiai mirtinas (FGrHist. F45§15; F45dα, β). Nerasdami jokio atitikmens nei gyvūnų tarpe, nei mitologijoje, dalis tyrinėtojų šį gyvį atmeta kaip gryną Ktesijo ar jo informanto fantaziją. Šiam vaizdiniui įtakos galėjo turėti persų ar kitų Artimųjų Rytų kultūrų mitologija ir vaizduojamasis menas, kuriame apstu hibridinių būtybių. Geriausias to pavyzdys yra Sfinksas arba žymieji Ištarės vartai Babilone, ant kurių vaizduojamas drakonas Mušhuššu, turintis ragus, gyvatės kūną ir kaklą, liūto priekines kojas ir paukščio užpakalines²⁸. Kita vertus, Ktesijas aprašo ir realius, šiuolaikinio graiko tikrai nebestebinančius gyvūnus. Atrodo, kad jis pats matė kalbančią papūgą: „[Ktesijas rašo] apie bittakos paukštį, kuris gali kalbėti kaip žmogus, yra sakalo dydžio, turi tamsiai violetinį veidą ir tamsią barzdą. […] Jis šneka indiškai, bet jei būtų mokinamas, galėtų kalbėti ir graikiškai“ (FGrHist. F45§8). Vėlgi, tokia egzotika turėjo tik sustiprinti autorių patiklumą keliautojų pasakojimais ir savo pačių išankstinėmis nuostatomis. Jei egzistuoja didelis, spalvotas ir kalbantis paukštis, kodėl negalėtų egzistuoti toks gyvis kaip martichora? Martichora, kaip ir kai kurie kiti Skilako ar Ktesijo minimi pasakiški žvėrys ir žmonės, dar ilgai gyvavo ir vidurinių amžių žemėlapiuose, bestiarijuose ar kituose etnografinio turinio veikaluose, nors pirmą kartą paminėti
buvo būtent čia.

Kadangi vėlesnius autorius labiausiai domino pasakiškos Indijos žmonių rūšys, daugiausia fragmentų išliko būtent apie juos. Tai ir šiuolaikinių tyrinėtojų mėgstama tema, nors ji kelia ir gana daug sunkiai atsakomų klausimų. Štai Skilakas mini tokius Indijoje gyvenančius žmones kaip Šešėliapėdžiai (Σκιάποδες) ir Vėtykliaausiai (Ὠτόλικνοι) – „Šešėliapėdžiai turi stebinančiai plačias pėdas, tad pačiu vidurdieniu parkritę ant žemės ir iškėlę pėdas, jie pasidaro sau šešėlį. Tuo tarpu Vėtykliaausiai, turėdami didžiules ausis, užsidengia jomis tarsi skėčiu“ (FGrHist. F7b). Argi ne patogu? Iš stebuklingų gyventojų Skilakas dar mini Vienaakius (Μονόφθαλμοι), Vienąkart-gimdančius (‘Ενοτίκτοντες) (FGrHist. F7b), Ilgagalvius (Μακροκέφαλοι) ir požeminius pigmėjus (Πυγμαῖοι ὑπογείοι²⁹) (FGrHist. F7a). Dalį šių pasakiškų žmonių mini ir amžiumi vėliau rašęs Ktesijas, nors šį sąrašą jis ir gerokai papildo, o kai kurias rūšis modifikuoja ar aprašo plačiau. Pavyzdžiui, Šešėliapėdžiai, pasak Ktesijo, turi tik vieną pėdą, o pigmėjus jis apibūdina kaip bjaurius, itin mažus (dauguma jų tesiekia pusantros uolekties) riestanosius žmogeliukus su didžiuliais, kulkšnis siekiančiais vyriškais organais ir plaukais iki kelių (F45fα-γ).

Nūdien šiuos aprašymus siekiama racionalizuoti, minėtosioms žmonių rūšims atitikmenų ieškoma arba tarp gyvūnų, arba pačių indų mitologinėje tradicijoje. Pirmasis būdas ydingas visų pirma dėl to, kad šaltiniuose jie aiškiai įvardijami kaip žmonės (ἄνθρωποι). Be to, negi tai, kad kokia nors beždžionė turi didesnes pėdas, yra pakankamas argumentas ją tapatinti su Skilako ar Ktesijo minimais Šešėliapėdžiais?³⁰ O kokia beždžionė turi vieną pėdą? Produktyviau ir įdomiau senovės graikų etnografų minimiems Indijos gyventojams atitikmenų ieškoti pačių indų mitologinėje-literatūrinėje tradicijoje, nors ir čia neabejotinų išvadų pasiekti neįmanoma.

Vis dėlto šiuo atveju (kaip ir kalbant apie žvėris) daroma prielaida, kad Skilakas ir Ktesijas tiesiog nesuprato, jog jų informantai kalba apie mitinę plotmę ir mitologines realijas priskyrė fizinei tikrovei. Dažnai mokslininkai mini indų epuose (Ramajanoje ir Mahabharatoje) ir Puranose³¹ figūruojančius demonus Rakšasus, taip pat ir kitas pusiau dieviškas būtybes – Jakšus, Gandharvus ar jau minėtus Nagus³². Nors pats Indo slėnis buvo sanskrito kultūros periferijoje (sanskrito literatūrinė tradicija formavosi Indo ir Gangos tarpupyje), turint omenyje stipriai išreikštą Indijos kultūros orališkumą, folkloriniai siužetai ar jų elementai nesunkiai galėjo pasiekti ir tas žemes. Epuose Rakšasai apibūdinami kaip riaumojančios, didelį seksualinį geismą turinčios ir žmones ėdančios pabaisos. Be to, dažnai konkretus Rakšasas pasižymi tik jam vienam būdingomis savybėmis, pavyzdžiui, Kabandha Ramajanoje aprašomas kaip vienaakė plaukuota būtybė be galvos ir kaklo, su veidu ant pilvo³³. O ir dabartiniais laikais Dardistano (šiaurės Pakistanas) folklore pasakojama apie vienaakius demonus³⁴. Natūraliai norėtųsi juos sieti su, sakykime, Skilako minėtais Vienaakiais. Tačiau anatominės Rakšasų anomalijos tokios gausios, kad tai laisvai galėjo būti ir tiesiog atsitiktinis sutapimas. Be to, tolimame krašte gyvenančios ir žmones ėdančios vienaakės būtybės Kiklopai graikams jau buvo žinomos ir anksčiau. Paminėtina ir tradicija apie Skitijoje gyvenančią vienaakių arimaspų gentį³⁵. Todėl visiškai tikėtinas ir toks variantas, kad Skilakas ar Ktesijas, susidūrę su vietinių ar keliautojų atneštais mitologiniais pasakojimais, juose atpažino graikiškus mitologinius vaizdinius ir juos tiesiog sutapatino – tai švelnus interpretatio graeca atvejis.

Sanskrito literatūroje randama ir daugiau paralelių, kai kurios iš jų itin stebina. Pavyzdžiui, Mahabharatoje minimi vienapadžiai (ekapadāḥ). Taip pat, nors ir kiek vėlesniame tekste (Brihatsamhitoje³⁶), yra minimi visiškai pažodžiui sutampantys vėtykliaausiai (śūrpakarṇāḥ), kurie, lygiai kaip ir jų Skilako atitikmenys, gali prisidengti savo ausimis lyg apsiaustu³⁷. Vis dėlto būtybėms su viena akimi, plačiomis pėdomis ar kitomis neįprastomis kūno savybėmis dažnu atveju nesunku rasti tipologinių pavyzdžių ir kitose kultūrose. Jos laikytinos tiesiog folklorinėmis universalijomis³⁸. Kai kada, žinoma, jos būna tarpusavyje genetiškai susijusios. Tie patys iš Antikos perimti vaizdiniai gyvuoja tūkstantmečius. Štai V–IV a. pr. Kr. sandūroje Ktesijas rašo apie Indijoje gyvenančius žmones su šuns galva (FGrHist. F45oβ, F45). VI a. po Kr. minimas šv. Kristoforas, kuris, anot jo kankinystės aprašymo, „priklausė kinokefalų genčiai“, o Rytų Ortodoksų Bažnyčios ikonose dažnai vaizduojamas su šuns galva³⁹. XIV a. pradžios Eslingeno poetas Johanas Viurcburgietis savo poemoje mini Lietuvoje gyvenančius žmones su šuns galva⁴⁰.

Žodelis tartinas ir apie vietinių papročius. Ne vienoje vietoje Ktesijas pabrėžia indų teisingumą, jų prielankumą savo karaliui ir panieką mirčiai (FGrHist. F45§16, §30). Aristotelis, remdamasis Skilaku teigia, kad Indijoje valdantieji nuo valdomųjų skiriasi taip smarkiai, kaip niekur kitur (FGrHist. F5; Arist. Pol. 1332b 12–27). Dalis tyrinėtojų čia regi Indijos kastų sistemos įžvalgą⁴¹, nors tikri dėl to būti negalime. Herodotas aprašo dviejų Indijos genčių mitybos įpročius. Viena yra tokia mėsėdė, kad valgo ne tik žalią mėsą, bet ir žmogieną, o kad liga nesugadintų mėsos, žmogų nužudo vos jam susirgus (Hdt. III.99). Kita priešingai, tokia žolėdė, kad jokio gyvio nežudo ir net javų nesėja, bet maitinasi tik žole (Hdt. III.100). Ar Herodotas (arba jo informantas) iš tiesų turėjo omenyje konkrečias gentis, žinoti negalime, tačiau tikėtina, kad čia regime du priešingus mitybinius kraštutinumus, projektuojamus vienam kraštui – dar vieną pasaulio pakraščio kaip ekscesų krašto τόποςmanifestaciją.

Indijos vaizdinys ankstyvojoje graikų istoriografijoje yra sunkiai išpainiojama įvairiausios kilmės informacijos raizgalynė. Dalis jos tikra, dalis autorius pasiekė iš Indijos mitologijos, o dalis, galbūt, iš Persijos mitologijos ar vaizduojamojo meno. Vis dėlto lemtingą vaidmenį graikiško Indijos vaizdinio formavimesi turėjo graikų pasaulio pakraščio samprata. Visa informacija pereidavo per jos filtrą ir būdavo apdorojama – hiperbolizuota ar kaip nors kitaip iškraipyta. Kartais tradiciniai pasaulio pakraščio vaizdinio elementai tiesiog, kaip paruoštukai, būdavo projektuojami į Indiją. Apie tai mums byloja ir tai, kad Indija ir Etiopija, kaip pasaulio pakraščiai, turėjo nemažai bendrų vaizdinių. Skilako amžininkas Hekatajas Miletietis šešėliapėdžius priskyrė Etiopijai (FGrH. F265). Indijos ir Etiopijos painiojimas apskritai yra įprastas reiškinys antikinėje istoriografijoje. Kadangi Indiją graikai pažino vėliau (į archajinės graikų poezijos geografinę aprėptį ji dar nepateko⁴²), dažnai daroma prielaida, kad Etiopijos stebuklus autoriai tiesiog perkeldavo į Indiją. Čia yra dalelė tiesos, tačiau viskas kiek sudėtingiau. Nėra aiški ir pirminė Etiopijos lokalizacija. Homeras jos aiškiai nenurodo, pasako tik tiek, kad tai tolimas kraštas prie Okeano. Be to, yra indikacijų, kad ji galėjo būti ir rytuose – Memnono, mitinio etiopų karaliaus, motina yra aušros deivė (Ἠως), neišlikusiame epe Etiopija etiopai Trojai į pagalbą atskuba iš rytų, o Poseidonas grįždamas iš Etiopijos, atrodo, parvyksta taip pat iš rytų (Od. 5.282)⁴³.Homero minimi rytiniai etiopai (Od. 1.23–25) vėliau dažnai tapatinti su indais – Herodotas net mini Azijos etiopus, gyvenančius prie Indijos (Hdt. 3.94). Kita vertus, Herodotas mini ir kažkokius indus, gyvenančius „į pietus nuo persų“, kurie „lytiškai santykiauja viešai kaip gyvuliai“, o jų oda „juoda kaip etiopų“ (Hdt. 3.101). Nepaisant lokalizacinės painiavos, graikų sąmonėje šie kraštai siejosi ir, kaip pasaulio pakraščiai, dalinosi bendrais įvaizdžiais. Įdomu tai, kad Etiopija ir Indija painiojama būtent tik mirabilia kontekste. Nerasta atvejų, kad šie kraštai būtų painiojami kalbant apie valdovus ar kitas istorines realijas⁴⁴. Tai reiškia, kad esminis juos jungiantis elementas buvo būtent jų lokacija prie Okeano.

Tai tik dalelė Indijos įdomybių. Reikėtų pridurti, kad toks tolimų ir nepažįstamų žemių vaizdavimas nėra būdingas vien graikams. Kaip jau sakyta pradžioje, tai būdinga visoms kultūroms ir visais laikais. Graikų pasaulėvaizdyje pasaulio pakraščiai funkcionavo tarsi liminali erdvė, savotiškas buferis tarp pažįstamo ir nepažįstamo pasaulio, neapibrėžto Okeano. Įdomu pastebėti, kad Indijos mistifikavimas ir mitifikavimas, kurį kritikuoja Edwardo Saido Orientalizmo įkvėpta postkolonijinė teorija, prasideda būtent čia – su pirmaisiais vakarietiškais šio krašto aprašymais. Vis dėlto tuometiniai graikai Indijos atžvilgiu nei buvo galios pozicijoje, nei turėjo imperinių ambicijų. Pagrindinė, postkolonijiniu žargonu tariant, žinojimo kūrimo (production of knowledge) varomoji jėga ieškotina ne ten.

Tekstas parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą pagal priemonę „Studentų tyrimai semestrų metu 24/25“ (sut. Nr. P-ST-24-169).

¹ Čia ir toliau cituojamas Jono Dumčiaus vertimas: Herodotas, Istorija, iš graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1988. Vietomis vertimas nežymiai modifikuotas.

² Erik A. W. Östling, „‘I Figured That in My Dreams, I Remembered What Actually Happened’: On Abduction Narratives as Emergent Folklore“, in: Handbook of UFO Religions, edited by Benjamin E. Zeller, Leiden: Brill, 2021, p. 220–221.

³ James S. Romm, The Edges of the Earth in Ancient Thought: Geography, Exploration, and Fiction, Princeton: Princeton University Press, 1992, p. 10–16.

⁴ Platonas, Faidonas, arba Apie sielą, iš graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė, Vilnius: Aidai, 1999.

⁵ Susan Guettel Cole, „I Know the Number of the Sand and the Measure of the Sea“: Geography and Difference in Early Greek World“, in: Geography and Ethnography: Perceptions of the World in Pre-Modern Societies, edited by Kurt A. Raaflaub, Richard J. A. Talbert, Oxford: Wiley-Blackwell, 2010, p. 198–200.

⁶ Susan Guettel Cole, op. cit., p. 207–210.

⁷ Plačiau žr. Kostas Vlassopoulos, Greeks and Barbarians, Cambridge: Cambridge University Press, 2013, p. 30–41, 170–190.

⁸ Onomatopėja, kilusi iš negraikų kalbų pamėgdžiojimo.

⁹ Susan Guettel Cole, op. cit., p. 198–200.

¹⁰ Ibid., p. 200–206.

¹¹ Robert Arnott, Crossing Continents: Between India and the Aegean from Prehistory to Alexander the Great, Oxford: Oxbow Books, 2022, p. 7–14.

¹² Matt Waters, Ancient Persia: A Concise History of the Achaemenid Empire, 550–330 BCE, New York: Cambridge University Press, 2014, p. 38–42, 78–79.

¹³ Philip Kaplan, „Skylax of Karyanda (709)“, in: Brill‘s New Jacoby, edited by Ian Worthington, Goettingen: Brill Online, 2009, p. 20–21; karas – Karijos, regiono Mažosios Azijos pietvakariuose, gyventojas.

¹⁴ Dėl argumentų už ir prieš Herodoto liudijimo patikimumą žr. Michael Louis Allain, The Periplous of Scylax of Karyanda, Thesis (Ph.D.), The Ohio State University, 1977, p. 53–59.

¹⁵ Periplas, pažodžiui – „apiplaukimas“, yra ankstyvasis istoriografinės graikų prozos žanras. Tai kelionės laivu, aplankytų uostų ir atstumų tarp jų, matytų kraštų ir jų gyventojų aprašymas. Kelionės žeme periplo atitikmuo – periodas (περίοδος), „keliavimas aplink, apėjimas“, dar vadinamas periegeze (περιήγεσις, liet. „apvedimas“).

¹⁶ Tyrėjai sutaria, kad Ktesijas iš Persijos grįžo 398/397 m. Tuo tarpu Diodoras (FGrHist. T3) ir kiti autoriai mini, kad Ktesijas Persijoje praleido 17 metų, todėl jo atvykimą į Persiją turėtume datuoti 415 m., Darėjo II valdymo metu. Vis dėlto Ktesijo veikaluose nepalyginamai gausiau nuorodų į Darėjo II įpėdinio Artakserkso II valdymą. Ši problema sprendžiama trejopai: 1) daroma rankraščių emendacija ir 17 metų keičiama į 7, 2) teigiama, kad autoriai remiasi paties Ktesijo veikalais, kuriuose jis savo Persijoje praleistą trukmę, norėdamas pasididžiuoti, pailgino, 3) teigiama, kad gydytojo pareigas jis gavo vėliau, nes iš pradžių atvyko kaip karo belaisvis; daugiau žr. Andrew Nichols, Ctesias on India: Introduction, translation and commentary, London: Bristol Classical Press, 2011, p. 13–15.

¹⁷ Andrew Nichols, op. cit., p. 16–17, 21–24. Kartais jis akivaizdžiai remiasi ir Skilaku ar Herodotu.

¹⁸ Philip Kaplan, op. cit., p. 10–11.

¹⁹ Andrew Nichols, op. cit., p. 102–103.

²⁰ Ibid., p. 24, 95–96.

²¹ Vedos – II–I tūkst. pr. Kr. susiformavę sanskrito religiniai tekstai, laikomi seniausiais Indijos rašytiniais šaltiniais.

²² Klaus Karttunen, India in Early Greek Literature, Helsinki: PunaMusta, 1989, p. 163–164.

²³ Ibid., p. 164–167.

²⁴ Plačiau apie bandymus identifikuoti Herodoto minimas skruzdes žr. Ibid., p. 171–176.

²⁵ Uolektis (gr. πῆχυς) – antropologinis ilgio matas, atstumas tarp alkūnės linkio ir pirštų galų (apie 65 cm).

²⁶ Nāga – dieviškųjų gyvačių klasė indų mitologijoje.

²⁷ Senąja persų kalba pažodžiui reiškia „žmogėdra“.

²⁸ Andrew Nichols, op. cit., p. 26–27, 104–115.

²⁹ Pažodinis Πυγμαῖοιvertimas – „kumštukai, kumštiniai“.

³⁰ Klaus Karttunen, op. cit., p. 127.

³¹ Puranos – religinių sanskrito tekstų korpusas.

³² Ibid., p. 193–194.

³³ Sheldon Pollock, „Rākṣasas ant Others“, in: Indologica Taurinensia, 2015, t. 13, p. 266–268.

³⁴ Klaus Karttunen, op. cit., p. 133.

³⁵ Arimaspai minimi, pavyzdžiui, Aischilo Prikaltajame Prometėjuje (873), Herodoto Istorijoje (3.116; 4.13; 4.27).

³⁶ Brihatsamhita – VI a. sanskrito astrologinis ir enciklopedinis veikalas.

³⁷ Klaus Karttunen, op. cit., p. 196. Puranose „śūrpakarṇa“ funkcionuoja kaip vienas iš Ganešo epitetų (pvz.: Brahmandapur. 44.64–71a).

³⁸ Dėl tipologinių pavyzdžių vienaakėms būtybėms žr. Robert L. Fowler, Early Greek Mythography, Oxford: Oxford University Press, 2013, p. 53–58.

³⁹ Šv. Kristoforo kankinystės aprašymą žr. Darius Baronas, „Vilniaus globėjo šv. Kristoforo kankinystės aprašymas (BHG 310)“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2023, t. 46, p. 201–218.

⁴⁰ S. C. Rowell, „Of Men and Monsters: Sources for the History of Lithuania in the Time of Gediminas (ca. 1315–1342)“, in: Journal of Baltic Studies, 2010, t. 24, p. 75.

⁴¹ Ivan Matijašić, „Scylax of Caryanda, Pseudo-Scylax, and the Paris Periplus: Reconsidering the Ancient Tradition of a Geographical Text“, in: Mare Nostrum, 2017, t. 7, p. 5.

⁴² Klaus Karttunen, op. cit., p. 103–108, 131.

⁴³ M. L. West, „Commentary“, in: Hesiod Theogony, Oxford: Clarendon Press, 1966, p. 426.

⁴⁴ Pierre Schneider, „The So-Called Confusion Between India and Ethiopia: The Eastern and Southern Edges of the Inhabited World from the Greco-Roman Perspective“, in: Brill‘s Companion to Ancient Geography: The Inhabited World in Greek and Roman Tradition, edited by Serena Bianchetti, Michele R. Cataudella, Hans-Joachim Gehrke, Leiden: Brill, 2016, p. 194–195.