Kiekvienas Vilnių atranda ir pažįsta savaip. Skirtingais gyvenimo laikotarpiais šis pažinimas keičiasi, atsinaujina, dėl vienų ar kitų priežasčių miestą pamatome vis naujomis akimis, o senuosius akinius pamirštame. Po miestą mes visi judame skatinami tam tikrų veiklų, jos savitai formuoja miesto erdvę mūsų sąmonėje, apibrėžia mūsų gyvenimo būdą joje ir priverčia vertinti bei mylėti skirtingas Vilniaus puses. Taip ir mano gyvenime pasitaikė daug kam egzotišku galintis pasirodyti tarpsnis – kai miestą pažinau važinėdamas riedlente.
2014 metais, vasarą tarp penktos ir šeštos klasės, mama nuvedė mane į riedlenčių stovyklėlę „Kablio“ skateparke. Prie riedlentės pripratau iškart, o stovyklai pasibaigus į „Kablį“ toliau vaikščiojau savarankiškai, pažindinausi su kitais, bandančiais įvaldyti riedlenčių subtilybes. Galiausiai skateparko erdvės nusibodo, tad su naujaisiais draugais išriedėjome į miesto gatves. Taip prasidėjo tikroji mano pažintis su Vilniumi – iki tol miesto ribos neperžengdavo gimtojo Antakalnio (ar net, griežčiau, Rudens gatvės) ribų ir, žinoma, mokyklos. Riedėti gatvėse buvo visai kas kita nei tikslingai tam susimuliuotoje uždaroje erdvėje. Šešerius metus Vilnius man visų pirma buvo vadinamųjų skate spotų – vietų, kurios traukia skeiterius – tinklas.
Vilniuje yra keli pagrindiniai skeiterių zulinami miesto kampai, kuriuos įvardytų turbūt ir ant riedlentės niekada nestovėjęs, bet senamiesčiu bent retkarčiais praeinantis žmogus. Tačiau visų Vilniaus skate spotų turbūt net išvardinti neįmanoma – kiekvienas bordiūras gali tokiu tapti, todėl mūsų medžioklės plotai vis plėtėsi. Iš esmės, pasitelkęs vaizduotę, išnaudoti gali bet kokią miesto detalę, tad spotai veikiau ne atrandami, o įžvelgiami. Nors pats nebevažinėju daugiau nei trejus metus, vis dar neatsikratau skeiterio optikos – jisnemato tiesiog bortelio ar tiesiog laiptų. Nuobodu. Kiekvienas objektas – galimybė ir iššūkis, o visas miestas – šokių aikštelė.
Tuomet riedlenčių kultūra Vilniuje buvo gerokai apmirusi, o mes daugelio praeivių buvome laikomi vandalais. Beveik visi šios kultūros virtuozai, legendos ir veteranai buvo arba emigravę, arba metę šį jaunystės pomėgį dėl „solidaus“ gyvenimo, tad mokytis nelabai buvo iš ko. Gelbėjo internetas ir socialiniai tinklai, kur atkapstydavome vyresnės kartos legendų video. Taip atrasdavome naujas vietas, bandydavome kopijuoti jų triukus ir net gyvenimo būdą. Mokėmės ne tik iš vietinių didvyrių, bet ir, kaip pridera kartai, kuri į gyvenimiškus klausimus atsakymų ieško į Google arba Youtube paieškos langą suvedusi burtažodį „How to…“, iš amerikiečio Aarono Kyro, kuris Youtube pagalba tapo svarbiausiu meistru ir guru viso pasaulio riedlenčių pradinukams. Taip riedlenčių kultūra išlieka gyva, nors dabar situacija gerokai pasikeitusi. Riedlentės tapo olimpiniu sportu, o Lietuva netgi turi oficialią riedlenčių sporto federaciją. Tiesa, tarp skeiterių tai, žinoma, vertinama kontroversiškai. Ne vienam skeiteriui tokie epitetai – pomėgis ar sportas – yra atgrasūs. Kaip ir kiekviena save gerbianti (sub)kultūra, skeiteriai vadovaujasi banaliu pasakymu, kad riedlentės – ne sportas, o gyvenimo būdas. Net negali prieštarauti. Tai nėra užsiėmimas, kuriam gali skirti porą valandų kelis kartus per savaitę, o paskui apie jį pamiršti – šioje kultūroje gyveni nuolat ir tai reikalauja labai daug laiko. Vasaromis važinėdavome nuo ryto iki vėlyvo vakaro, o žiemą, deja, tekdavo važinėjimą derinti su mokykla ir skateparko darbo laiku. Net naktimis dažnai sapnuodavau ateityje planuojamus triukus vienoje ar kitoje Vilniaus vietoje. Pradėjus važinėti riedlente, ji persmelkia ne tik visą tavo socialinį, bet ir asmeninį gyvenimą. Pasikeičia idealai, estetinis skonis, klausoma muzika.
Mums pradėjus važinėtis, dalis spotų, kuriuos spėjo nuzulinti mūsų pirmtakai (pavyzdžiui, borteliai parkavimo aikštelėje priešais Best Western viešbutį Konstitucijos prospekte) jau buvo nugriauti. Pirmasis spotas, kuriame pradėjau važinėti ir įsitraukiau į šią bendruomenę giliau, buvo, kaip ir pridera, Vilniaus skeiterių axis mundi – Katedros aikštė. Tiksliau, kunigaikščio Gedimino paminklas, bet niekas iš mūsų jo taip nevadindavome. Ant šio paminklo (pasirodo, radioaktyviausio Vilniaus objekto) gyvenime prasėdėjau turbūt ne mažiau laiko nei mokyklos suole. Ten atėjęs beveik visada sutikdavau pažįstamų, kartais net nebūdavo būtina su kažkuo tartis iš anksto. Nuo Katedros aikštės dažniausiai pajudėdavome link Kudirkos aikštės ir Baltojo tilto skateparko, mūsų vadinamo white bridge akronimu – wb. Tai trys pagrindiniai Vilniaus spotai, kiekvienas jų gali pasiūlyti ir porą alternatyvių vietelių visai šalia, kai anie pabosdavo. Katedros atveju – tai po klevu palei Šventaragio gatvę stūksantys du raudoni granitiniai apskritimai, praminti baronka, ir Odminių skveras. Šalia Kudirkos aikštės – Operos ir baleto teatro laiptai bei fontanas, kuris, skeiterių laimei, nežinia dėl kokių priežasčių ilgus metus neveikė ir tik prieš keletą metų vėl atgijo kaip fontanas, bet užgeso kaip skate spotas. Norėdami pabėgti nuo Baltojo tilto riedlenčių parko, traukdavome į aikštę tarp „Europos“ prekybos centro ir Vilniaus savivaldybės, lyjant – į šalia esančią požeminę parkavimo aikštelę. Visus juos jungė mums palankus grindinys – tiek abi minėtos aikštės, tiek visas Gedimino prospektas, vedantis Baltojo tilto link, dengti pakankamai plačiomis ir didelių tarpelių nesudarančiomis plokštėmis. Jomis malonu riedėti. Tuo tarpu pasaulis į kitą pusę nuo Katedros – Pilies gatvė ir nuo jos atsišakojančios senamiesčio gatvelės – mums buvo uždaras ir nesvetingas, nes akmenimis grįsta gatve riedlente važiuoti neįmanoma. Norint kirsti Pilies gatvę, tekdavo prisitaikyti, nulipti nuo lentų ir pagarbiai eiti pėsčiomis. Visa ši miesto dalis mums buvo neaktuali, išskyrus prie Vokiečių gatvės fontano esantį ir save peršokti besiprašantį gapą (nepravažiuojamą, bet peršokamą tarpą), daugiau spotų ten kaip ir nebuvo. Ne vienas tikėjomės sulaukti tokio prie MO muziejaus, mat Europos miestuose modernaus meno muziejai dėl savo skverų dažnu atveju netrunka tapti skeiterių buveinėmis – ko gero, garsiausias spotas pasaulyje yra Barselonoje, šalia šiuolaikinio meno muziejaus MACBA (Museum of Contemporary Art of Barcelona). Deja, teko nusivilti – grindinys geras, bet erdvė gerokai per ankšta. Vietoje to netikėtai iškilo kita pastaruosius kelerius metus Vilniaus skeiterių retkarčiais uzurpuojama vietelė – Jono Basanavičiaus paminklas. Taip patiems skeiteriams šiame procese nedalyvaujant, jų valdos Vilniuje iš lėto plečiasi. Gal tik pačiam kiek keista, kad Vilniuje dabar daugiausia trinu seniau vengtas vietas – pradėjus studijuoti, asmeninis pasaulio centras persikėlė būtent į Pilies ir Šv. Jono gatves, o pro Gedimino prospektą prasieinu praktiškai tik prispirtas kokių nors prievolių ar reikalų.
Mūsų pasaulio pakraštyje knibždėte knibždėjo demonai ir pabaisos – marozai ir vadinamieji centriniai. Su jais nekonfliktuodavome, tačiau šiokia tokia trintis egzistavo. Visada jausdavome nuoskaudą ir pyktį, kad policiją žmonės kviesdavo mums, o ne jiems. Nors būtent jie dažniausiai pažeisdavo viešąją tvarką garsiai leisdami muziką, viešai gerdami, šiukšlindami ir – nesusilaikysiu – gadindami miestą savo neskoningu buvimu. Jei policijos ar viešosios tvarkos prižiūrėtojų sulaukdavome tik retkarčiais, tai praeivių (dažniausiai – bobučių) priekaištų ir neapykantos susilaukdavome kone kasdien. Kiekvienas reaguodavome skirtingai – vieni bandydavo mandagiai pasikalbėti, kiti ignoruodavo, o treti netaktiškai veldavosi į konfliktus. Žvelgdamas retrospektyviai, kaip antropologas-mėgėjas, pagal šias reakcijas galėčiau tipologizuoti buvusius kolegas į vidines subkultūras pagal klausomą muziką. Sunkiojo roko ar metalo ir repo gerbėjai atsakydavo agresyviau. Indie roko ar šiaip lengvesnės muzikos klausytojai – švelniau. Įdomu, kad klausoma muzika dažnai atspindėdavo ne tik skeiterių reakcijas į prikibdavusius praeivius, bet ir jų važinėjimo stilių. Visgi pasitaikydavo ir tokių praeivių, kurie mus užstodavo ir girdavo: štai, pavyzdingas jaunimėlis, ne kompiuteriu žaidžia, ne svaigalus vartoja, o lauke grynu oru kvėpuoja. Kai kurie praeiviai nepykdavo, bet moralizuodavo dėl sveikatos gadinimo, rūpindavosi vargšais mūsų sąnariais. Nei vandalizmo, nei viešo turto niokojimo apraiškų tokie žmonės neįžvelgdavo – juk riedlentės neišvengiama bet kokio didesnio miesto dalis. O ir kovoti su šia kultūra šioks toks Sizifo darbas. Kudirkos aikštėje įprastai bazuodavomės Vyriausybės pašonėje, „GO9“ prekybos centro pusėje. Beje, pažvelgę aukštyn, ten pamatytumėte ant klevo (jei ten tikrai buvo klevas) šakų užmestus suplyšusius skeiterių batus – juos tekdavo keisti itin dažnai. Kitoje aikštės dalyje ir ant paties Kudirkos paminklo važinėdavome tik retkarčiais. Kovoje su skeiteriais dar nepatyrusi Vilniaus savivaldybė, norėdama sustabdyti bortelių gadinimą, prie dviejų Kudirkos aikštės laiptelių uždėjo metalinius turėkliukus, taip vadinamus skatestopperius. Deja, netyčia mums pagelbėjo – turėklai puikūs. Atvažiavus viešosios tvarkos skyriaus atstovams, tiesiog atsisėsdavome ir sėdėdavome. Juk sėdėti niekas nedraudžia. O atėjūnai amžinai nelauks. Vos jiems išvažiavus, važinėdavome toliau. Policija, deja, elgdavosi kitaip. Prieidavo pasikalbėti ir liepdavo išeiti, dažniausiai mandagiai, tačiau pasitaikydavo ir ne itin malonių pareigūnų. Į komisariatą manęs asmeniškai, galbūt dėl jauno amžiaus, niekada nėra išvežę, tačiau ne vienas Vilniaus skeiteris yra tai patyręs. Dažniau taip vykdavo seniau, bet pasitaikydavo ir mūsų laikais, o dabar, ko gero, tai visiška retenybė. Matyt, miestiečiai priprato.
Baltuoju tiltu tekdavo dalintis su paspirtukininkais ir bmxeriais. Abi rūšys buvo mums pavojingos. Bmxeriai galėdavo stipriai sužeisti, jei pasitaikydavai jų kelyje, o paspirtukininkai skateparke elgdavosi nenuspėjamai ir neprotingai, tad nuolatos patys visiems maišydavo. Tiesa, paspirtukininkų dauguma – maži vaikai. Pykdavome ant tėvų, kad juos ten leisdavo – mums tai buvo daugiau nei žaidimų aikštelė, o jei kurį nors sužeisdavome, jausdavomės kalti. Teko stebėti ne vieną konfliktą tarp nudaužto vaiko supermamytės ir skeiterio ar bmxerio. Pasauliečiai neišmanydavo nerašytų skateparko įstatymų – kas ką turi praleisti ir taip toliau. Mano važinėjimo laikais wb buvo medinis, tačiau jau kartą perstatytas. Mūsų pirmtakai važinėjo taip pat mediniame, bet kitaip išplanuotame parke. Dabar prie Baltojo tilto turime ilgai skeiterių lauktą betoninį parką. Vis dėlto, turbūt dėl blogo išplanavimo, jis nėra toks mėgstamas.
Kaip jau užsiminiau, šalia Baltojo tilto, kitoje Konstitucijos prospekto pusėje, buvo kitas mūsų mėgstamas spotas – „Europos“ aikštė. Ten važinėdavome savivaldybės panosėje – ant nežinia kam skirtų, iš žemės iškilusių kubų. Aplinkui stūksojo pilna rečiau mūsų aplankomų spotų: septyni ir penki oranžinių plytelių laiptai (taip, laiptus tipologizuojame pagal pakopų skaičių), arba kitoje prospekto pusėje – kiti septyni požeminės perėjos laiptai. Kadangi mums tai buvo jau nemažas skaičius laiptelių, ten triukus dažniausiai filmuodavome. Kažkaip juk reikia įsiprasminti ir pranešti gerąją naujieną pasauliui. Vėliau, vasaromis, pradėjome filmuoti ilgesnius, visos vasaros, o ne vienos dienos video ir kartais net organizuodavome premjeras riedlenčių bendruomenei. Nuobodu ir filmuoti, ir žiūrėti triukus, atliktus vietose, kuriose važinėji kasdien, tad filmuoti dažnai važiuodavome į rečiau skeiterių lankomas vieteles. Viena tokių – Žaliojo obuolio skulptūra Mindaugo gatvėje ar šalia esantis bortelis palei nuožulnius laiptelius prie Romaino Gary skulptūros. Man pačiam itin svarbus spotas – dešimt laiptų prie „Impuls“ sporto klubo Gedimino prospekte. Ten palikau daug prakaito ir kraujo bandydamas atlikti vieną triuką. Taip ir nepavyko… Ne kartą nusileidau ant lentos, tačiau neteisingai paskirstęs kūno masę, lentą iš po kojų išspjaudavau. Šią vietą mane verčia prisiminti vis dar ištampyti ir nestabilūs čiurnos raiščiai. Kartais dėl kokio nors turėklo, bortelio ar laiptų nusitrenkdavome ir į kitus rajonus – Antakalnį, Žirmūnus, Saulėtekį. Aplankydavome ir jau gerokai pagyvenusį bei aplūžusį Lazdynų skateparką. Jei norėdavome nuokalnės, lentomis bombarduodavome arba Kalinausko gatvę, arba nusileidimą nuo Kalnų parko estrados.
Žiemą mūsų pasaulis grįždavo į Kauno gatvę, į „Kablį“, buvusius Geležinkelininkų kultūros rūmus. Ten ateidavome po pamokų ar savaitgaliais ir išeidavome sutemus. Pietaudavome Raugyklos ir Kauno gatvių sankirtos arba Pylimo gatvės „Ikiukuose“. Iš autobuso išlipdavome, o atgal grįždami įlipdavome MO muziejaus stotelėje, kuri tada dar vadinosi Trakų stotele. Kaskart šaltą žiemos vakarą, belaukiant troleibuso namo, tyliai melsdavausi, kad atvažiuotų naujas ir šildomas. Deja, dažnai tekdavo nusivilti ir važiuoti šaltu, dardančiu, devyniasdešimtuosius ar dar ankstesnius laikus menančiu troleibusu, kurių ilgainiui Vilniuje vis mažėja, deja, nepakankamai greitai.
Dabar skateparko „Kablyje“ nebėra. Jis išsikėlė į Saulėtekį, o Kauno gatvėje liko tik baras ir renginių bei vakarėlių erdvė. Atsidarė ir dar vienas vidinis riedlenčių parkas Savanorių prospekte. Nusibodus važinėti viename parke, keldavomės į draugo garažą. Jo senelis buvo sumeistravęs mums figūrų – jas išsitempdavome į požeminę parkavimo aikštelę ir važinėdavome. Vieną tokią žiemą du, pora metų už mane vyresni, draugai iš kelionės į Rygą grįžo su neįprastai plačiomis, kokias tris kojas talpinančiomis, kelnėmis. Lyg prometėjai jie dovanojo Vilniaus skeiteriams ugnį, mat užsienyje tai jau seniai buvo neatsiejama skeiteriųkultūros dalis. Iš pradžių jos mums atrodė keistai, tačiau netrukus tapo ir mūsų skiriamuoju ženklu, o kitus žmones pradėjome skirstyti į siaurakelnius ir normalius. Į siauras kelnes žiūrėjome su pašaipa, mums jos atrodė negražios ir neskoningos, nors dar visai neseniai patys tokias nešiojome. Dabar plačiakelnių Vilniuje turbūt net daugiau. Drįstu teigti, kad šią madą Vilniuje paskleidė būtent skeiteriai.
„Kablio“ pastogėje glausdavomės ne tik žiemą, bet ir itin karštomis vasaros dienomis. Vieną tokią dieną patyriau ir pirmą rimtą traumą – susilaužiau kairės rankos dilbio kaulus… Teko susipažinti su Vilniaus greitosios pagalbos aptarnavimu ir Santariškių traumatologijos skyriumi.
Toks tas skeiterio Vilnius – savitas ir įdomus, bet fragmentuotas, nepilnas. Turbūt nėra gyvenimo būdo, kuris leistų aprėpti visą miestą. Per kol kas dar trumpą gyvenimą Vilnių atradau mažiausiai dukart, nežinau, kaip ir kiek kartų jį dar pažinsiu ateityje. Vilnius, kaip ir bet koks kitas pilnavertis miestas – neišsemiamas, o jo sluoksniai – nenuspėjami. SkeiteriuiVilnius – betono pertrūkiai, turėklai, tarpai tarp plytelių, laiptai, paminklų postamentai ir niekam kitam nepažįstamų aikštelių žiema – objektai, kurie kitus miestiečius gali labiau erzinti, nei tapti miesto širdimi. Net didžiausiais Vilniaus mylėtojais save laikančių miestiečių ambicija aprėpti ir pažinti visą miestą, deja, lieka neįgyvendinama.
