Greifsvaldo universitete 2019 m. apginta Odetos Rudling disertacija išėjo atskira knyga Von der nationalen Form zum nationalen Inhalt: Litauische Folklore zwischen Sowjetisierung und Nationsbildung (1940–1990) (Nuo tautinės formos prie tautinio turinio: Lietuviškas folkloras tarp sovietizacijos ir tautos formavimo (1940–1990 m.) labai tinkamu metu – prieš šimtmečio jubiliejui paminėti skirtą Dainų šventę. Lietuviško folkloro, o konkrečiau XIX−XX a. įsitvirtinusių sceninės kultūros elementų – liaudies dainų ir šokių – puoselėjimo sovietmečiu studijoje daug dėmesio skirta Dainų švenčių tradicijai. Tik kad ji, anot Lundo universitete šiuo metu dirbančios autorės, ne tokia jau sena. Visai ne šimtas, o mažiau nei aštuoniasdešimt metų. Bet tai dar ne didžiausias netikėtumas, laukiantis knygos skaitytojų.
Rudling darbo teorinis pagrindas – žinomo čekų istoriko Miroslavo Hrocho tautinių judėjimų modelis, kuriuo remdamasi ji pasiūlo naują lietuvių tautos istorijos interpretaciją. Jau pirmas knygos skyrius nustebina atkakliu įrodinėjimu, kad tarpukario Lietuvos Respublika buvo „žlugusi valstybė“: Čia paminėtina, kad ne tik kultūrinėje sferoje Lietuvos valstybės vadovai klaidingai dėliojo prioritetus ir todėl nedarė didelės pažangos kultūros sektoriuje – šalis žlugo ir kitose srityse: jos ekonominė padėtis buvo prasta, urbanizacija ir industrializacija menka. Paskelbusios nepriklausomybę Lietuvos ištekliai plėtoti ekonomiką ir pramonę buvo riboti, tai pavertė šalį viena didžiausių antimodernizmo atstovių Europoje. […] Net žemės ūkį pats žemės ūkio ministras Aleksa apibūdino kaip atsilikusį ir neefektyvų“ (p. 43−44). Kritiškas požiūris į tarpukario Lietuvą tikrai nekenkia Kauno modernizmu besižavintiems ir provincijos skurdą pamiršti linkstantiems apologetams. Tik vargu ar be konteksto pateikiami žodžiai iš buvusio (!) ministro Jono Prano Aleksos 1924 m., t. y. pačioje nepriklausomybės pradžioje, publikuotos knygelės Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis, kurioje aptarta valstybei reikalinga ekonominė programa, yra tinkamiausias argumentas. Ūpui pakelti autorė galėjo parinkti ir kokią citatą iš to paties leidinio poskyrio „Teigiamieji mūsų žemės ūkio padėties pamatai“1.
Tai, kad sovietų valdžia finansavo tautininkų spaudos organus, už ką pastarieji atsidėkodami varę antilenkišką ir „antibaltišką“ propagandą (p. 44), iliustruoja ne prastą Lietuvos finansinę situaciją, kaip kad teigia autorė, o Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarptautinės politikos interesų sankirtas. Tautinės konsolidacijos politikos žlugimas įrodinėjamas bedant pirštu į nesėkmingą Klaipėdos krašto integraciją. Atsižvelgus į geopolitines krašto prijungimo aplinkybes, darosi akivaizdu, kad ši nesėkmė situacijos visoje Lietuvoje nereprezentuoja. Apskritai į akis krinta tai, kad šis skyrius paremtas nedaugeliu bendro pobūdžio apžvalgų lietuvių ir anglų kalba2. Netrukus paaiškėja tokio negatyvaus vaizdinio priežastis. Autorės idée fixe yra ta, kad lietuvių tautinio judėjimo C (masinės mobilizacijos) fazė pagal Hrocho modelį datuotina ne laikotarpiu prieš ir po Pirmojo pasaulinio karo (kaip kad mūsų istoriografijoje tradiciškai priimta), o vėlyvuoju sovietmečiu. Todėl tarpukario Lietuva knygoje vaizduojama kaip tautinė valstybė be tautos. Valstybės elitui taip ir nepavykę mobilizuoti paprastų žmonių tautinei idėjai. Modernios lietuvių tautos vystymasis pasiekęs apogėjų kur kas vėliau, sovietinio režimo, ar tiksliau, opozicijos jam kontekste.
Kituose skyriuose aptartas Lietuvos TSR valstybinio dainų ir šokių ansamblio, vėliau gavusio pavadinimą „Lietuva“, įsteigimas ir vystymasis Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu. Rudling pažymi, kad pagal sovietinį modelį sukurto ansamblio folkloro interpretacijos buvo taip estetiškai įtaigios, kad sovietų „nušlifuotas“ kaimiškos kultūros vaizdinys toliau kultivuotas nacių okupacijos metais, jį netgi perėmę į Vakarus pasitraukę pabėgėliai (p. 73−74). Gali kilti klausimas, kaip ansamblis per tokį trumpą laiką sugebėjo palikti tokį gilų pėdsaką. Sovietinio modelio „eksportas“ į Vakarus knygoje kelis kartus postuluojamas, tačiau taip ir lieka plačiau nepaaiškintas. Argi lietuvių išeivių bendruomenės neturėjo ankstesnės liaudies ansamblių tradicijos? Sovietinės įtakos diasporos liaudies muzikos kolektyvams paaiškintos Nerijos Putinaitės monografijoje Skambantis molis3. Nors ši knyga panašia tematika pasirodė jau Rudling apsigynus disertaciją, pastaroji savo knygoje ne kartą ją cituoja. Naujausios istoriografijos lietuvių kalba įtraukimas neabejotinai padidina Rudling monografijos vertę.
Autorė detaliai parodo, kaip valdant Stalinui lietuviško folkloro ansamblių repertuaras „turtintas“ sovietinę valdžią šlovinančiais motyvais. Kartu kaip tik pokariu, anot autorės, nusistovėjo kas ketverius metus rengiamų dainų švenčių su nuolatine programa tradicija. Prieš šimtmetį surengta Dainų šventė negali, pasak jos, būti laikoma šios tradicijos pradžia, kadangi tarpukariu taip ir nepavyko pastoviu ritmu organizuoti dainų švenčių. Rudling pagrįstai pažymi, kad protestantiškiems kraštams būdinga dainų švenčių tradicija katalikiškoje Lietuvoje laikytina veikiau kultūriniu „importu“ nei lietuvių tautinės tapatybės simboliu, kurio įtraukimu į UNESCO pasaulio žodinio ir nematerialaus paveldo sąrašą taip didžiuojamasi. Vis dėlto tai, kad Maskva tris Pabaltijo respublikas traktavo kaip vieningą regioną (vad. Pribaltika) ir todėl vykdė jose vieningą kultūrinę politiką, ką taip pabrėžia Rudling, neturėtų užgožti anksčiau vykusių regioninės sampratos formavimosi etapų. Juk trys šalys jau tarpukariu buvo suprantamos kaip „Baltijos valstybės“, nors dėl konkrečios šio apibūdinimo reikšmės tebediskutuota4. O 1924 m. Dainų dienos organizatoriai orientavosi į latvius ir estus, siekė pavyti šiaurinius kaimynus muzikinės kultūros ir organizacinėje srityje. Tad apie mechaninį dainų švenčių tradicijos įdiegimą sovietmečiu kalbėti netikslu.
Poskyryje apie folkloro kultivavimą Chruščiovo laikais itin įdomiai pateikti liaudies kultūros modernizacijos kuriozai. LTSR valstybinis dainų ir šokių ansamblis neliko visuotinio susižavėjimo kosmosu ir naujausiomis technologijomis nuošalyje, kaip kad rodo šokių „Kosmodromai“ ir „Kibernetika“ įtraukimas į 1965 m. atnaujintą ansamblio programą. Nuotraukose iš to meto pasirodymų (il. nr. 6−8) matomi kone futuristiniai drabužiai puikiai iliustruoja šią eksperimentų bangą. Apskritai nuotraukų panaudojimas knygoje vertas pagyrimų: įžvalgiais vaizdinės medžiagos komentarais autorė integruoja jas į pateikiamą naratyvą. Įžūlūs bandymai deformuoti liaudies kultūros sampratą galiausiai sukėlė vietinių muzikologų ir kraštotyrininkų pasipiktinimą. Autorė daug dėmesio skiria kraštotyros judėjimui, propagavusiam „autentiškumo“ svarbą. Chruščiovinio atšilimo laikais įsisteigę „Alko“, „Žygeivių“, „Ramuvos“ ir kiti klubai buvo, pasak autorės, nacionalistų aktyvistų būrimosi centrai (p. 197−209). Juos sekė vietos veikėjų suburti „etnografiniai“ ir „folkloriniai“ ansambliai, taip pat pabrėžę skirtybę nuo krizę patiriančių valdžios sankcionuotų (šį terminą vartoja Rudling) ansamblių (p. 229−260). Skaitant knygą, deja, neaišku, kur ėjo skirties linija tarp valdžios sankcionuotų ir tų kitokią folkloro sampratą kultivuojančių ansamblių. Savaime aišku, kad jokie kitokią, „autentišką“ folkloro sampratą propaguojantys ansambliai be sovietinės valdžios sankcijos veikti negalėjo. Autorė pabrėžia folklorinio judėjimo masyvumą: 9-tajame dešimtmetyje, anot jos, net „1 000 000 žmonių […] folklorą vertino kaip lietuvybės išraišką“ (p. 281; kursyvas originale). Tik kad autorės metodas sumuoti ansamblių, dainų švenčių dalyvių ir žiūrovų skaičių nėra tikslus, ypač kai ankstesniame skyriuje pabrėžta, kaip dažnai skirtinguose ansambliuose veikė tie patys žmonės.
„Dainuojanti revoliucija“ žymėjo folkloro judėjimo apogėjų. „Kai atsirado reikalas žmones mobilizuoti nacionalinei idėjai, sovietinio mėgėjų meno praktika tarnavo kaip masinio dalyvavimo politiniuose renginiuose modelis, dešimtmečius vykdyta treniruotė“ (p. 281−282). Dainų švenčių renginių vietos tapo manifestacijų už nepriklausomybę vietomis, anksčiau tik oficialiuose renginiuose dėvėti liaudies kostiumai puikiai tiko patriotiškiems renginiams, tokiems kaip Baltijos kelias. Autorė pažymi aktyvų kraštotyros klubų ir folkloro ansamblių narių įsitraukimą į Sąjūdį.
Studija nesibaigia šiuo tautinės euforijos momentu. Rudling analizuoja tolesnį folkloro puoselėjimą atkūrus nepriklausomybę. Šis patyrė krizę nutrūkus dosniam valdžios finansavimui ir kasdienybėje įsigalėjus Vakarų popkultūros bei techninių inovacijų alternatyvoms. Autorė netikėtai išryškina senovės baltų kulto įsitvirtinimą nepriklausomos Lietuvos kultūros meinstryme. Kraštotyros judėjimo kontekste išsirutuliojęs senovės baltų kultas buvo sovietinės valdžios palankiai vertintas elementas kovoje su katalikybės įtaka. Pasak Rudling, kultą nepriklausomoje Lietuvoje toliau remia valdžia, nepaisant to, kad jis remiamas ir dešiniųjų radikalų. Autorės pateikti argumentai (p. 313−315) atrodo gana selektyvūs. Pavyzdžiui, ji nutyli nesėkmingą ilgametę „Romuvos“ religinės bendruomenės kovą dėl valstybės pripažinimo, dėl ko jos lyderiai nuolat teikia skundus prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismui.
Knyga baigiama net 30 puslapių (!) užimančiomis išvadomis, kuriose nuodugniai primenami ir kontekstualizuojami tyrimo rezultatai. Svarbiausia žinia pabaigoje suformuluota taip: „Iš šių faktų išplaukia paprasta išvada: lietuvių valstiečiai nepriklausomybės metais [tarpukariu, – V. V.] nesugebėjo suprasti, koks vaidmuo jiems tenka mobilizuojant tautą, o lietuvių liaudis – jau kaip homines sovietici – sugebėjo tai suprasti ir „Dainuojančioje revoliucijoje“ įgyvendino masinės mobilizacijos fazę“ (p. 343; kursyvas originale).
Čia vėl susiduriame su minėtu Hrocho modeliu, todėl būtina problemą panagrinėti nuodugniau. Istorikas pats yra komentavęs dažnai neteisingai suprastos jo A-B-C periodizacijos pritaikymą įvairiausiems kontekstams5. Jis kritiškai vertino vėlesniais dešimtmečiais išpopuliarėjusį konstruktyvistinį požiūrį. Be kita ko, ir žymiąją „tradicijos išradimo“ (invention of tradition) koncepciją, kuria Rudling remiasi. Anot Hrocho, naujovės turi derėti su žmonių turimomis praeities sampratomis ir įsivaizdavimais, kad taptų tradicija6. Sovietinės folkloro formavimo politikos ribos išryškėja ir pačios Rudling knygoje, jai aprašant pasipriešinimą stalinistinėms ir chruščiovinėms deformacijoms. Atkreiptinas dėmesys, kad Hrochas nacionalinių švenčių nelaikė svarbiu tautų formavimosi proceso elementu. Jo nuomone, „tautiniuose judėjimuose šventės pradėjo vaidinti svarbesnį vaidmenį tik pasiekus masinę tautos vystymosi fazę“7. Rudling prieštarauja Hrochui teigdama, kad „folklorizuoto mėgėjų meno patirtis įgalino lietuvių liaudį, pasitelkus sovietinį kultūros modelį, 1990−1991 m. pagaliau pasiekti tautos vystymosi C – masinės mobilizacijos – fazę“ (p. 282). Pati šios svarbios prieštaros ji nekomentuoja.
Susidaro įspūdis, kad abu autoriai toms pačioms sąvokoms teikia skirtingas reikšmes. Socialinės istorijos tyrinėtojas Hrochas tautą suprato kaip kalbiniais, istoriniais, teritoriniais, ekonominiais, religiniais ir politiniais ryšiais susietą grupę, kurios nariai „komunikacija ir bendru likimu yra labiau susiję tarpusavyje nei su kitų tautų atstovais“8. Jam tautinės autonomijos ar nepriklausomybės realizavimas žymėjo tautinio sąjūdžio (kaip vieno iš tautų vystymosi tipų, būdingo nedominuojantiems etnosams) pabaigą9. O Rudling, regis, rašo apie lietuvių tapatybės raidą, kai pati tautos egzistencija jau niekam negalėjo kelti abejonių. Ji analizuoja prieštaras dėl „teisingo“ lietuvybės interpretavimo sovietmečiu. Prieštaras, kurios rėmėsi plačiai priimtomis sampratomis apie lietuvių liaudies kultūrą, susiformavusiomis anksčiau – modernios tautos formavimosi eigoje. Nors ji ir pakartotinai mini urbanizaciją bei industrializaciją, jos dėmesio centre ne socialinis, o kultūrinis dėmuo. Tad ir bandymas statistiškai nustatyti masinės mobilizacijos fazę atrodo keistokai. Jau vien dėl turimų komunikacijos priemonių sunku lyginti masinę mobilizaciją XX a. pabaigoje su mobilizacija, vykusia amžiaus pradžioje10. Hrochas, apibūdindamas fazę C, akcentavo ne tikslius skaičius, o didžiosios dalies gyventojų įsisąmoninimą, kad jie priklauso konkrečiai tautai, bei iš to kylančius politinius reikalavimus. Šis procesas Vidurio ir Rytų Europoje vyko XIX−XX a. sandūroje. Rudling idée fixe Sovietų Sąjungos žlugimą būtinai įsprausti į Hrocho fazių modelį veikiau nukreipia dėmesį nuo to, ką jos studija iš tiesų atskleidžia: kad tautinė tapatybė sukūrus tautinę valstybę automatiškai nevirsta konstanta, o vystosi toliau.
Retai susimąstoma, kaip lietuvybės samprata keitėsi sovietmečiu. O juk turėjo keistis, kaimiškai visuomenei kolektyvizacijos ir urbanizacijos eigoje virstant miestietiška visuomene, augant raštingumui, plintant naujoms komunikacijos priemonėms. Sovietinės ideologijos fone, kas be ko. Rudling knyga apie lietuvių folkloro puoselėjimą skatina persvarstyti kai kuriuos savaime suprantamais laikomus lietuvybės požymius. Pirmiausia prigimtinį paslaptingos Cantor Lituanus (lietuvių dainingųjų) genties iš šiųmetės Dainų šventės reklaminio klipo11 dainingumą.
1 Jonas Aleksa, Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis, Kaunas, 1924, p. 15, 26–29.
2 Pvz., Indrė Adomavičiūtė et al., Tarpukario Lietuva, Kaunas: Šviesa, 2007; Andrejs Plakans, A Concise History of the Baltic States, Cambridge University Press, 2011.
3 Nerija Putinaitė, Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, p. 207–212.
4 Plačiau apie „Baltijos valstybių“ sampratą žr. Pärtel Piirimäe, „The Baltic“, in: European Regions and Boundaries: A Conceptual History, edited by Diana Mishkova, Balázs Trencsényi, New York, Oxford: Berghahn Books, 2017, p. 57–78.
5 Joep Leerssen, „Interview with Miroslav Hroch“, in: Studies on National Movements, 2022, Nr. 10, p. 95–109.
6 Miroslav Hroch, Das Europa der Nationen: Die moderne Nationsbildung im europäischen Vergleich, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2005, p. 163.
7 Ibid., p. 226.
8 Ibid., p. 20–21.
9 Ibid., p. 45–47.
10 Miroslav Hroch, „Nationalism and National Movements: Comparing the Past and the Present of Central and Eastern Europe“, in: Nations and Nationalism, 1996, t. 2, Nr. 1, p. 35–44.
11 https://www.youtube.com/watch?v=IQw0llQkK_4, (2024-05-13).
