Žinia apie 2018 m. išleistą istorikės Tamaros Bairašauskaitės monografiją Bajorų dvaras keičia savininką: Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarų likimai 1863–1914 metais ne vienam XIX a. tyrėjui galėjo sukelti daug lūkesčių. Pirmiausia todėl, kad žemėvaldos santykiai yra socioekonominio šalies vystymosi analizės pagrindas. XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje Rusijos imperijoje sparčiai skleidėsi rinkos ekonomikos ir neluominės visuomenės daigai. Lietuvių gyvenamose vad. Šiaurės Vakarų krašto gubernijose – išimtinai žemės ūkio krašte – jie pradėjo reikštis būtent žemėvaldoje. Tačiau jų nagrinėjimui reikalingos specifinės matematinės statistikos žinios. Retas humanitaras pajėgus imtis tokios fundamentalios temos. Antras dalykas, kėlęs susidomėjimą šia knyga, buvo numanytas jos „iškritimas“ iš šios tematikos istoriografinio konteksto. Tarybinės mokslinės literatūros lentynoje randame herojišką valstiečių kovą su retrogradais dvarininkais akcentuojančius Leono Mulevičiaus, Juozo Jurginio, Vytauto Merkio, Antano Tylos, Leono Bičkausko-Gentvilos darbus. O Bairašauskaitė yra ilgametė aneksuotos LDK bajorijos gyvenimo Rusijos imperijoje tyrinėtoja. Atėjo metas žemės byloje prakalbinti patį dvarininką!
Pratarmėje autorė įvardija tyrimo prielaidas: „XIX a. antroje pusėje bajorija smuko ir išgyveno tapatybės krizę […]. Ieškant šios krizės priežasčių ir raiškų, gilinantis į išlikusius šaltinius, išsikristalizavo matymas, kad bajorijos krizė labiausiai atsiskleidė perskirstant žemę (prisiminus feodalinės žemėvaldos reikšmę bajorų luomo genezei, šis perskirstymas įgijo bene egzistencinę prasmę) taikant socialinį, tautinį ir religinį kriterijus. Kitaip tariant, tapatybės krizę stipriai veikė žemėvaldos krizė, o jos labiausiai matoma išraiška buvo dvarų perėjimas į svetimas rankas“ (p. 8). Ankstesnėms studijoms būdingą leitmotyvą – žemutinių sluoksnių emancipacijos patosą – šioje knygoje pakeičia degraduojančio bajorų luomo tragizmas. Į beviltišką padėtį LDK bajoriją, anot autorės, stūmė Rusijos imperijos valdžia. Iškėlusi tikslą surusinti vakarines gubernijas, ji nesitenkino 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, rėmėjų ir tuo įtartų dvarininkų represijomis žemėvaldos srityje. Šios priemonės – dvarų sekvestras, konfiskacija ir privalomas pardavimas – aptartos pirmame monografijos skyriuje. Generalgubernatoriai ir centrinės valdžios institucijos vykdė ilgalaikę nekilnojamo turto rinkos ribojimo tautiniu (religiniu) ir socialiniu pagrindais politiką. Ji pasireiškė draudimu „lenkų kilmės“ asmenims pirkti ir parduoti žemę, „rusų kilmės“ žemės pirkėjų protegavimu, selektyvia kreditavimo sistema, neracionaliai vykdyta baudžiavos naikinimo reforma. Tokios politikos raida atsispindi kituose dviejuose knygos skyriuose, skirtuose dvarų savininkų sluoksnio tautinės ir socialinės sudėties kaitai.
Priešingai nei buvo galima tikėtis, pačių bajorų požiūrio į žemėvaldos pokyčius knygoje beveik nerasime. Pateikusi vos kelias dienoraščių ir laiškų ištraukas (p. 257–258, 300–303), autorė negraudina skaitytojo nusigyvenančios bajorijos verksmais ir keiksmais, kurių, reikia manyti, egodokumentuose apstu. Vietoje jų istorikė remiasi vietinių ir centrinių imperinės valdžios įstaigų archyviniais dokumentais, daugiausia Vilniaus generalgubernatūros kanceliarijos fondu, saugomu Lietuvos valstybės istorijos archyve. Tad už bajorus byloja pačios dvarų pardavimo, išvaržymo ir parceliavimo bylos. Matyt, autorė tikėjosi, kad kiekviename skirsnyje aprašyti konkrečios valdos perėmimo atvejai padės skaitytojui susidaryti bendresnį žemėvaldos kaitos vaizdą. Pavyzdžių mozaiką, manyčiau, galėjo apibendrinti susistemintų duomenų lentelės ir grafikai. Dvi amžininkų parengtomis suvestinėmis paremtos žemvaldžių sudėties pagal kilmę lentelės (p. 140, 155), nors iliustratyvios, statistinės analizės metodinių galimybių toli gražu neišsemia.
Apibrėžta pirminių šaltinių grupė suponuoja tai, kad pagrindiniu monografijos veikėju tampa ne dvarus prarandantys bajorai, o atitinkamą politiką vykdantys valdžios pareigūnai. Autorė detaliai išanalizavo žemėvaldą liečiančios įstatyminės bazės kūrimo eigą ir ją įgyvendinant išryškėjusias prieštaras. Pastarųjų būta per akis, kadangi imperinių pakraščių asimiliacijos ambicijos sunkiai derintos su socioekonominėmis realijomis. Rusų kilmės žemvaldžių, ypač tarnautojų, kolonizacija skatinta nepaisant menkos jų ūkininkavimo patirties ir nenoro reziduojant vietoje rūpintis įsigytais dvarais. Draudimai „lenkų kilmės“ asmenims lietė ir valstiečius, tai trukdė formuotis vidutiniam ūkiui. Tokios feodalinės liekanos kaip prorėžiai ir servitutai, be kita ko, stabdė daugialaukės sėjomainos sklaidą. Vis dėlto monografijos išvados gali nustebinti įdėmų skaitytoją. Teigiama, kad „Bajorijos sutramdymas, siekis panaikinti jos galios svertus Rusijos imperijos valdžiai buvo svarbesnis nei imperijos socialinė ir ekonominė modernizacija. […] Nacionalistinis mąstymas užgožė racionalų, vakarinius imperijos pakraščius pasmerkė ekonominiam, socialiniam ir ūkiniam atsilikimui“ (p. 347). Toks radikalumas neatrodo plaukiąs iš knygos turinio. Skaitant į akis veikiau krenta teisinės kolizijos ir skirtingų lygių valdžios institucijų nesusikalbėjimas. Tai iliustruoja diskusijos dėl vangios rusų žemėvaldos plėtros (p. 160–162) ir valstiečių katalikų teisių įsigyti žemę problemų (p. 334–337). Pati autorė rašo: „XX a. pradžios valdininkų karta pripažino, kad tikybos kriterijaus taikymas žemėvaldos srityje nepasiteisino ir neigiamai veikė krašto ekonomiką. Žemės nuosavybės koreliavimas su tikyba labiausiai palietė tuos, kurie, pvz., Kauno ir Vilniaus gubernijose, sudarė pagrindinę žemės ūkio produktų gamintojų grupę – katalikus valstiečius“ (p. 203). Vietiniai valdininkai siūlydavo problemų sprendimo būdus, tačiau arba pasiūlymai pasimesdavo tarpžinybinio susirašinėjimo metu, arba pasikeisdavo įtakingi pareigūnai (kartu ir atitinkamos institucijos pozicija), arba uždelsus priimtos nuosaikios reformos nepajėgdavo pakeisti situacijos iš esmės. Klausimas, ar tokį konservatyvų trypčiojimą vietoje pagrįsta demonizuoti kaip nuoseklią engimo politiką.
Šalia posukiliminės „rusų pradų atkūrimo“ politikos antrą svarbų monografijos aspektą sudaro baudžiavos panaikinimo reforma. Sukilimo malšintojai pakreipė jos eigą Vakarų gubernijose kiek kitokia vaga. Paskubomis panaikintas buvusiems baudžiauninkams dvejus metus turėjęs galioti „laikinųjų prievolininkų“ statusas, pakeista prievolių nustatymo ir mokėjimo sistema, bežemiai aprūpinti žeme (p. 241–250). Šias priemones diktavo politinis tikslas eliminuoti sulenkėjusią bajoriją, netgi nesibodint aukoti ekonominio ir socialinio reformos racionalumo. Keistai skamba autorės teiginys, kad „Dėl imperijos valdžios politikos Vakarų gubernijose susidarė dar viena situacija, lėmusi ilgalaikį dvaro ir kaimo konfliktą. Dvaro ir kaimo nesutarimų šaltinį sudarė neišspręsti žemės atribojimo, prorėžių ir servitutų klausimai“ (p. 250). Regis, ši problema buvo būdinga visai Rusijos imperijai, ne tik kolonizuotam Šiaurės Vakarų kraštui.
Monografijoje išsamiai apibūdinti žemės dalybų tarp dvaro ir kaimo vargai, dvarininkų kova su naujais pretendentais į žemę: be buvusių baudžiauninkų, tai ir sentikiai, dviejų kategorijų laisvieji žmonės bei „amžinieji činšininkai“. Autorė atkreipia skaitytojų dėmesį į teismuose bylinėtis įpratusių bajorų ir paprotine teise besivadovavusios valstietijos teisingumo sampratos skirtį. Pastariesiems atrodė, kad žemė turi priklausyti ją dirbančiam. Iš vienos pusės apgultas priešiškos valdžios, iš kitos – piktų valstiečių, senasis LDK bajorų dvaras trupėjo ir keitė šeimininkus. Susikoncentravusi į bajorijos nuosmukį veikusius politinius aspektus, lemtingų ekonominių veiksnių autorė, deja, nenagrinėjo. Aišku, kad atgyvenusi feodalinė žemėvalda turėjo užleisti vietą į rinką orientuotam ūkiui. Diskriminacinė valdžios politika, kaip ne kartą pažymėta knygoje, apsunkino šį procesą. Tačiau biurokratinės kliūtys, atrodo, pasistengus būdavo įveikiamos. Galime prisiminti kad ir XIX–XX a. sandūros kooperacijos sąjūdį, lietuviškose gubernijose prasidėjusį būtent dvaruose. Tik naujam ūkininkavimo tipui būtini bajoriško mentaliteto pokyčiai vyko itin lėtai ir skausmingai. Tai gali būti intriguojantis ateities tyrimų objektas.
Lūkesčiai lūkesčiais, bet XIX a. tyrėjai ir mėgėjai gavo papildyti savo bibliotekas solidžia studija. Jos rimtumas pasireiškia ne tik apimtimi, ne tik nuotaika, bet visų pirma nagrinėjamu objektu. Žemėvaldos krizės tyrimai neabejotinai pasitarnauja socialinės ir kultūrinės modernizacijos tyrinėjimams. Monografijos prieduose Tamara Bairašauskaitė pateikė konfiskuotų ir privalomai parduotų trijų gubernijų dvarų sąrašą, pravartų genealogams ir kraštotyrininkams. Tiesą sakant, pats domėjimosi LDK bajorija augimas yra įdomus nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos visuomenės bruožas. Aptarta knyga taps svarbiu šaltiniu ateities istorikui, tirsiančiam, kaip mes, dauguma atvejų kadaise dvarui priešiškos liaudies ainiai, iš naujo atradome graudų LDK bajorų pasaulio diminuendo.