Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Eilėraščių rinkinys Raudonas slidus rūmas yra antroji rašytojos ir vertėjos Ievos Toleikytės knyga – 2009 m. laimėjusi Pirmosios knygos konkursą, ji išleido apsakymų rinkinį Garstyčių namas. Debiutinė knyga sulaukė nemažai teigiamų vertinimų, todėl nenuostabu, kad literatūros naujienas sekantieji laukė jei ne antro apsakymų rinkinio, tai romano, kurio fragmentai buvo publikuoti kultūrinėje spaudoje. Tačiau interviu Literatūrai ir menui Toleikytė teigė, kad šiuo metu novelių neberašo, o poeziją pradėjo kurti senokai, bet ilgą laiką nerado savo kalbos. Lūžis įvyko, kai perskaitė Giedrės Kazlauskaitės asmeniškos, išpažintinės poezijos rinkinį Meninos ir suprato, „jog galima rašyti savo poeziją – ne lygiuotis į kokį nors etaloną, bet atrasti, kas poezija yra man“1.
Kita vertus, tarp Toleikytės apsakymų, mėnraštyje Metai publikuoto romano fragmento apie mergaitės Pamėjos nuotykius2 ir eilėraščių, patekusių į rinkinį Raudonas slidus rūmas, yra gana daug panašumų tiek renkantis temas, tiek išraiškos būdus. Pirmas ir, mano manymu, pats svarbiausias bendras bruožas – tai gamtos estetizavimas pasitelkiant impresionistinį registrą. Rašytojos prozoje gamtos arba apleistų miesto erdvių aprašymai beveik visuomet pradeda pasakojimą ir taip užduoda emocinį toną. Personažai, nors patys to ir nesuvokia, yra aplinkos veikiami: jų apsisprendimus lemia vėjas, sezonų kaita ar nepaaiškinama trauka spinduliuojantis senas, apleistas pastatas. Subjektų subordinacija išorinėms – gamtos, įvairių objektų – galioms, šių galių mistifikavimas yra vienas esminių impresionistinės prozos bruožų. Kitaip tariant, ir prozoje, ir eilėraščiuose Toleikytė vaizduoja impresijoms, įspūdžiams pagavius personažus ir impresyvią, skaitytojui įspūdį turinčią padaryti ir jį savotiškai įaudrinti bei hipnotizuoti erdvę. Taip kuriamas magiškas, paveikus, tačiau pabrėžtinai literatūriškas pasaulėvaizdis.
Vadinamosios gamtos pajautos, jų egzaltavimas lietuvių literatūroje turi gilias šaknis, ilgą laiką buvo poezijos ir lyrinės prozos pagrindinis dėmuo. Vyresnės kartos literatūrologai dažnai kalba apie eilėraščių subjektus ištinkančias lyrines atvertis kaip apie eilėraščio „gerumo“ ar gilumo kriterijų. Teigiama, kad lyrinių atverčių metu pasaulis tampa vientisas, pilnatviškas, įvyksta subjekto ir jį supančios aplinkos susiliejimas – ne atsitiktinai „atvertis“ nurodo religinę konotaciją turintį atsivertimą, praregėjimą. Net lietuvių kilmės semiotikas Algirdas Julius Greimas studijoje Apie netobulumą estezės sampratą formuluoja lyrinės atverties pagrindu. Gamtos egzaltavimas, netikėti subjektės ir ją supančio pasaulio susitikimai bei jų metu ištinkantys „praregėjimai“ yra ir viena centrinių Toleikytės tekstų – tiek prozos, tiek poezijos – ašių.
Tiesa, poetės eilėraščiuose lyriniai praregėjimai beveik visuomet turi savotišką metalygmenį, nes persipina su santykio tarp juslinės patirties ir kultūrinio konteksto švelniai ironiškais apmąstymais. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Bučinys“ hipnotizuojantis, žavus ir baugus, net obsceniškas besiporuojančių šliužų vaizdas primena to paties pavadinimo Gustavo Klimto paveikslą. Tai verčia susimąstyti, kad dailės kūrinys formuoja tai, kaip matomi gamtos objektai: „Mieganti mėlyna gatvė birželį / sulaikę kvėpavimą stebim ekstazėje tirpstančius šliužus […] // žvilgantys, sulipę, tamsiomis dėmėmis nuberti […] // man tai daug didesnis stebuklas / už aukso košele nuteptą / aukso dulkėm nubertą Klimto paveikslą // nors be jo matyčiau kitaip“ (p. 20). O eilėraštyje, pavadintame „Atspėjau“, subjektė laukia keisto, magiško kvapo, kurį kartą jau buvo užuodusi. Itin reikšminga, kad šiame eilėraštyje aprašant lyrinės atverties momentą pasirenkama aliuzija į gamtą estetizavusio Henriko Radausko originalių metaforų prisodrintą poetinį pasaulėvaizdį: „pirmą kartą jį [„tą kvapą“, – V. C.] užfiksavau 2015 metų rudenį: / į miestą kelioms dienos siūbtelėjo / į ežerus smingančiom dulkėm dvelkianti vasara / viskas teikė malonumą […] // šį pavasarį jis sugrįžo, drauge su vidurvasario karščiu / kaip radauskiškos pasakos spąstuos žalios skaros suplyšo / žodžiu, naiviai sužydėjo viskas – nuo slyvų iki kaštonų… // visa sutirpau, plaukiojau tame žydinčių rūdžių kvape“ (p. 60–61). Panašūs egzaltacijos ir refleksijos momentai, kurių metu prozišką eilėraščių pasakojimą staiga keičia lyriniai intarpai, prisodrinti neoromantinių topų (pilys, pasakos, magija ir mistika, sapnai, stebuklai, karūnos ir veliumai), subjektę ištinka bėgiojant kapinėse, stebint šliužus, kirminus, medūzas, grybus, rupūžes, narvalo iltį muziejuje ar video apie ant kranto išmestą banginį.
Estetizuotą paslaptingą gamtos ir jos kūnų pasaulį nurodo ir Toleikytės rinkinio pavadinimas. Metafora „raudonas slidus rūmas“ knygoje turi dvi artimai susijusias reikšmes, grindžiamas hiperbolizavimu: „raudonas rūmas“ pasirodo esąs širdis („[…] jausiu nei daug, nei mažai – / pačią širdį: / raudoną, karštą, ūžiančią“, p. 13) ir kūno vidujybė, kitaip tariant tai, kas slypi po oda („mano kūnu minta daug kitų / mažyčių kūnų, jiems visai neįdomu, kaip atsirado / raudonas, šiltas ir slidus jų rūmas“, p. 30). Rinkinio struktūra (eilėraščių išdėstymas, jų grupavimas) taip pat organizuojama pagal širdies struktūrą, kurią sudaro trys dalys – vidinis sluoksnis, raumenynas ir išorinis sluoksnis. Šį principą autorė nurodo epigrafe, patikslina interviu: pirmame skyriuje, arba „[V]idiniame dangale – mano privatūs eilėraščiai“, antrasis skyrius – tai „raumenynas – jėgos ir pykčio eilėraščiai“, o trečiasis yra „išorinis“ – „apie išorinį pasaulį“3.
Vertinant Raudoną slidų rūmą kaip visumą, toks pasirinkimas neabejotinai konceptualus. Prasminį lauką, apimantį įvairias kūniškumo (tiek žmogaus, tiek gamtos objektų) apraiškas, puikiai papildo ir Deimantės Rybakovienės knygos dizainas. Skyriai pradedami raudonos spalvos „negatyvais“, kuriuose užfiksuoti mįslingi vaizdai, primenantys padidintas ląsteles, kraujo kūnelius ar audinius. Raudona spalva tradiciškai siejama su aistra, gyvybingumu, „pilnakraujiškumu“. Ji sudaro opoziciją baltai, siejamai su išsekimu arba abejingumu (pavyzdžiui, „blyškus kraujas“ reiškia ir anemiją, ir pasyvumą, baltakraujyste vadinama leukemija). Raudonos ir baltos opozicija formuluojama eilėraštyje „Pykčio nykštukas“: stresinėse situacijose subjektei „kraujas plūsteli į smilkinius“, ji pyksta arba liūdi, tačiau įsivaizduoja, kad galėtų būti šalta, mandagi „baltaskruostė“. Eilėraštis baigiamas retoriniu klausimu, ar tapus „baltaskruoste“, t. y. abejinga, „tampama blogu žmogumi?“ (p. 38). Vis dėlto anotacijoje žadėtas judėjimas nuo to, kas asmeniška, prie to, kas visuotina, rinkinyje neryškus, didesnių prasminių lūžių neįvyksta nei tematikoje, nei stiliuje – vyrauja ilgas, prozinis eilėraštis su eseistiniais pasvarstymais ir lyriškais, metaforizuotais objektų ir jausminių reakcijų aprašymais.
Nors lyginti vieną rašytoją su kitu dažniausiai nelabai prasminga, šiuo atveju vis tik norėtųsi brėžti paraleles su Kazlauskaitės, kurią Toleikytė vadina savotišku įkvėpimo šaltiniu, poezija. Manau, toks palyginimas leis geriau išryškinti Toleikytės poezijos, kuri anotacijoje vadinama „asmeniška“ ir „išpažintine“ (epitetai, dažnai vartojami ir Kazlauskaitės kūrybai apibūdinti), specifiką. Paskutiniosios Kazlauskaitės eilėraščių knygos pavadinimas, kaip ir Toleikytės rinkinio, nurodo eilėraščių subjektei itin reikšmingą uždarą erdvę. Tačiau šie du pavadinimai savo sandara ir kontekstais, į kuriuos nurodo, yra visiškai skirtingi, net priešingi. Kazlauskaitės Gintaro kambarys – šnekamosios kalbos frazė, pavadinimas, nekuriantis jokio „efekto“ ar impresijos, neturintis jokios paslapties. Tik skaitant Kazlauskaitės eilėraščius paaiškėja jo daugiareikšmiškumas: Gintaras – tai eilėraščių subjektės tėvo, į kurio kambarį žvilgčiojama, vardas, taigi galbūt kalbama apie tėvo kambarį, tačiau minimas ir psichoterapijos kambarėlis, ir Antrojo pasaulinio karo metu pradingęs kambarys iš gintaro, ir gintariniai rūmai, kuriuose gyveno Jūratė iš pasakos, ir grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose įsikūręs Gintaro muziejus. Tuo tarpu Toleikytės eilėraščių rinkinio pavadinimas – dėmesį patraukianti „pasakiška“ metafora, aktyvuojanti suvokėjo jusles: rūmas raudonos spalvos, taip pat – slidus, taigi apeliuojama ir į regą, ir į lytėjimą. Be to, „rūmas“ yra ne kasdienės, o literatūrinės kalbos elementas, primenantis pasakas ir neoromantinės bei simbolistinės poezijos įvaizdžius.
Impresyvias metaforas Toleikytė naudoja dažnai. Pavyzdžiui, toks kasdienis objektas kaip vonios kriauklė Kazlauskaitės eilėraštyje „Voverės ratas“ aprašoma realistinei prozai būdingu registru – „prie kriauklės priskretusi dantų pasta“ (Gintaro kambarys, p. 46). Ši frazė nežada poteksčių, nors pats eilėraštis yra metapoezija – nagrinėja kūrybos fenomeną, jo ištakas. Toleikytės poezijoje užsikimšusi kriauklė virsta pačia tikriausia „poezija“ – „murzino, lyg atskiesto pieno“ kupinu „baseinu“, kuris „neturi poezijos“. Ši sudėtinė metafora kelia ypatingo prasminio krūvio lūkestį, tačiau iš tiesų eilėraštis tarsi ir neturi jokių įdomesnių, netikėtų poteksčių – metafora tėra poetiškas būdas pasakyti „drumzlinas vanduo užsikimšusioje kriauklėje“. Apibendrinant, Kazlauskaitė savo vadinamoje išpažintinėje poezijoje pabrėžtinai siekia paprastinti, „depoetizuoti“ kalbą ir tokiu būdu parodo, kad prasminis gylis, tirštumas gali būti kuriamas ne tik metaforų pagalba. O Toleikytė, atvirkščiai, pernelyg nenutolsta nuo lyrinės poezijos tradicijos, noriai poetizuoja ir hiperbolizuoja – pagrindinis jos taip pat išpažintiniais vadinamų eilėraščių paveikumo šaltinis yra efektinga metafora.
Raudono slidaus rūmo anotacijoje minima, kad knygą galima skaityti „kaip brandos istoriją, kurioje išsivaduojamą iš įvairių iliuzijų, socialinių ir egzistencinių baimių“, taip pat minimos tokios šiuo metu populiarios temos kaip „mėsos valgymas, tarša, klimato karštėjimas, ekologinė atsakomybė“. Vis dėlto šį eilėraščių rinkinį visų pirma skaičiau kaip prieštaringą pasakojimą apie norą estetizuoti pasaulį, paversti jį „magišku rūmu“, ir siekį pasinerti į betarpiškas patirtis, apčiuopti „pačią tikrovę“. Kitaip tariant, dilema kyla tarp estetinio tinklelio, kuris pasaulį (ir save, tą magišką pasaulį stebintį) padaro patrauklų, ir pastangos „išsivaduoti iš iliuzijų“.
Įtampa tarp poezijos ir „tikrovės“ aktualizuojama pirmajame rinkinio eilėraštyje „Išlikimo kaina“. Subjektė prisimena frazę iš mokyklos laikų eilėraščio. Tai (ir vėl) radauskiška tradicija parašyta eilutė – „melsvu alyvų muilu nuskalauti parkai“. Tarsi atsitolinusi nuo mokyklos laikų kūrybos ir savęs pačios, subjektė pradeda savianalizės seansą – ieško atsakymo į klausimą „kas buvo tas žmogus? kas jam rūpėjo? / ką nutuokė apie pasaulį, jo dydį ir savybes?“ (p. 9). Paradoksalu, bet minėta įmantri seno eilėraščio eilutė tampa savasties – ne tik buvusios, bet ir esamos – pažinimo galimybe. Įdomu ir tai, kad ši eilutė taip pat palyginama su gamtos objektu – fosilija: „melsvu alyvų muilu nuskalauti parkai“ / tokia 2007-ųjų metų fosilija / kartais galvoju, joje užfiksuota / mano esmė // ta naivi romantika, estetinis pojūtis / mokėjimas mėgautis (nematant kitų ir savęs) // tokia romantika, kurioje iš tiesų svarbesni / santykiai su gamta / o ne (įsi)vaizduojamu partneriu / (meilės siužetas tik fonas parko medžių šlamesiui / žvyro gurgždėjimui, nulytos žemės vėsai ryte / melsvoms alyvų kvapo bangoms) // romantika, kurios naivumas / gali pasirodyti piktybiškas, nuoseklus ir klastingas […] //
ar tas žmogus aš?“ (p. 9).
Piktybiškumas Toleikytės poezijoje identifikuojamas kaip žmogui esminga savybė: malonumą (ir net šiokią tokią piktdžiugą) teikia tai, kuo mėgautis nederėtų – besiporuojančių šliužų ar pritrėkštų rupūžių vaizdas, gamtą naikinančios vartotojiškos visuomenės privalumai. Daugiausia tekstų piktybiškumo tema yra trečiajame rinkinio skyriuje, kurį sudaro vadinamieji ekologiniai eilėraščiai. Šie eilėraščiai įdomūs tuo, kad neprimena manifestų – autorė sugebėjo išvengti pasaulio skirstymo į juodą ir baltą. Vietoj to demonstruojami vidiniai prieštaravimai tarp „teisingų“ idėjų ir „neteisingos“ (bet malonios) praktikos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kliuni muziejuje“ subjektė stebi eksponuojamą narvalo iltį, kuri ją baugina, hipnotizuoja. Idėjiškai tai nėra „teisinga“, nes banginis buvo nudobtas tam, kad vartotojiška Vakarų visuomenė galėtų pasigrožėti jo iltimi. Kita vertus, narvalo iltis sukelia „pagarbią baimę, estetinę kapituliaciją“ (p. 46), generuoja vaizduotę. Taip pat kūrybinę vaizduotę stimuliuoja ir video įrašas, kuriame nušaunamas ant kranto išplaukęs banginis („iš tiesų tirpau iš nuostabos“, p. 64). Tačiau subjektė tapatinasi ne su šiuo gyviu – jį pražudę celofaniniai maišeliai yra tai, ką įsivaizduoti ji norėtų: „galbūt Atlanto vandenyne / milžiniškam, kiaukutais ir jūržolėm / apaugusio banginio skrandyje keliauja / nykus prekybcentrio maišelis / kuriame vieną dieną parsinešiau maisto ar rūbų / niekam nereikalingas, sprangus, beprasmis / labai lėtai ir kantriai / kviečiantis mirtį // Atlanto vandenyne… // jei pajėgčiau jį įsivaizduoti / tai jau būtų tas pats / kas suvokti begalybę“ (p. 64–65).
Raudonas slidus rūmas teikia skaitymo malonumą dėl aukštos filologinės kultūros ir lyrinės vaizduotės. Kita vertus, anapus skaitymo malonumo kirba neišspręsti ir tikriausiai neišsprendžiami klausimai apie iliuzijų galią, gėrio ir malonumo netapatumą bei subjekto ir pasaulio (vadinamojo Kito) ambivalentiškus ryšius, balansuojančius ties žavėjimusi ir noru nusavinti, prisijaukinti ir „pagerinti“, pasitelkiant tam tinkamus įrankius – techniką, mokslą ar poeziją.
1 Ieva Toleikytė, „Kiekvienai knygai reikia rasti kalbą“, parengė Virginija Cibarauskė, in: Literatūra ir menas, 2020-07-10.
2 Ieva Toleikytė, „Pamėja, arba Pasakojimas apie kailį“, in: Metai, 2018, nr. 1, in: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=2520.
3 „Kodėl Trakų pilis nebūtinai svarbesnė už gėles prie jos? Pokalbis su poete Ieva Toleikyte“, parengė Monika Bertašiūtė, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kodel-traku-pilis-nebutinai-svarbesne-uz-geles-prie-jos-pokalbis-su-poete-ieva-toleikyte-286-1356948.
