Virginija Cibarauskė. Gilūs ir paviršutiniški įkvėpimai (NŽA nr. 3)

Naujausioji Aido Marčėno poezijos knyga – 190 puslapių, pabaigoje pridėta net abėcėlinė tekstų rodyklė – primena ne rinkinį, o rinktinę. Nepaisant solidžios apimties ir gražių viršelių, Dirbtinis kvėpavimas tarsi pranyko poezijos knygų sraute: nepateko nei į populiariausių penketuką, nei į kūrybiškiausių dvyliktuką, recepcija taip pat ne itin gausi, vos kelios apžvalgos, paminėjimai. Išimtis – Viktorijos Daujotytės recenzija Šiaurės Atėnuose, konstatuojanti, kad „poetui pasisekė dar sykį išsprūsti iš inercijos ir kalbos pinklių“, o „[a]ukšta poezijos trajektorija, beveik neįžiūrima“ (Viktorija Daujotytė, „6 yra skaičius, 600 yra skaičius ir 666 yra“, in: Šiaurės Atėnai, 2017-04-06, p. 11). Jei ne profesorės tekstas, kurį pradėjau skaityti jau įpusėjusi rašyti šią recenziją, būčiau taip ir nesupratusi, kodėl kaskart nusiviliu pasirodžius naujai Marčėno knygai. Taigi kur tas šuo pakastas? Daujotytės recenzijoje Marčėno tekstai skaitomi ir interpretuojami kaip neabejotinai didelio poeto kūryba, todėl jai (ir jam) viskas ar bent jau daug kas leidžiama ir atleidžiama. Gal kiek per daug epigramų? „Galima būtų sakyti, kad gal per daug. Bet juk nekliudo. O jei nekliudo, tai gal padeda“ (ibid.), – pati sau kontraargumentuoja literatūrologė. Gal kiek per ilgas eilėraštis, o pabaigos dažnai – silp­nesnės? „Bet tiesa tokia – pasaulis kurčias poezijai“, todėl poezija „turi belstis, turi tikėti, kad bus atidaryta“ (ibid.). Kitaip tariant, poezijos prasmės ir reikšmės šaltinis – poetas, jo pavardė.

Marčėno didumą patvirtina ne tik Daujotytės recenzija, bet ir gausus (tiesa, pastaruoju metu kažkoks pabiręs, nuvėsęs) vadinamųjų marčėniukų pulkelis, ir paties poeto savivaizdis bei veiklos trajektorijos, išryškėjančios, pavyzdžiui, jo dienoraščiuose. Tarkime, Kasdienyne Marčėnas nevengia pasigirti, kad gali „inicijuoti“ kieno nors pergalę konkurse (Aidas Marčėnas, Kasdienynas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016, p. 93), vis užsimena apie tai, kad yra Nacionalinės premijos laureatas, kad draugai poetai jam skambina vien tik jo balso išgirsti ir pasakyti, jog jis saugotinas, vienintelis toks („Paskambino poetas G. B., „šiaip sau, be rimtos priežasties“, vien tam, kad balsą išgirstų… Šiaip jau priežastis kuo rimčiausia: „Esi labai saugotinas, paskutinis; vienintelė išlikusi šiapusinė tradicijos grandis.“ Net nežinau, ar labiau juokinga, ar liūdna…“ (ibid., p. 108)). Savo kaip mokinių apsupto poeto-tėvo statusą Marčėnas savotiškai reflektuoja ir rinkinyje Tuščia jo (2013) – cikle „Lyrika“ vis bando prisimatuoti karaliaus Lyro drabužį, o kartu su juo – ir didžiojo vienatvę. Tokių savojo svarbumo ir šio svarbumo ironizavimo ženklų gausu ir Dirbtiniame kvėpavime. Pavyzdžiui, eilėraštis „Žiūrint į vasaros debesis“ (p. 121) pradedamas žurnalo Literatūra ir menas redaktoriaus laišku, kuriame teigiama, jog „litmenis alkanas tavo eilėraščių“. Kitaip tariant, nors Marčėnui šiandienis literatūros pasaulis „labiau primena po savo ir kitų mėšlą besiknaisiojančiųjų kiaulidę“ (Aidas Marčėnas, Kasdienynas, p. 62), atsiriboti nuo jo ir savęs jame poe­tui niekaip nepavyksta. Ir tai – tik vienas iš daugelio Marčėno paradoksų.

Vis dėlto strategija Marčėno tekstus įprasminti ir įreikšminti jo pavarde man asmeniškai niekada nebuvo sėkminga, pasiteisinanti. Greičiau atvirkščiai: poetą sekančių, cituojančių ir parafrazuojančių ir viešai adoruojančių choras sukeldavo lūkesčius, kurių Marčėno eilėraščiai nepateisino jau nuo kokių 2005 m., kai pasirodė rinkinys Pasauliai. Kiekvieną naują poeto knygą atsivertusi ieškodavau unikalios, „vienintelės tokios“ poezijos, tačiau rasdavau tiesiog eilinių eilėraščių – kartais geresnių, kartais – prastesnių. Tačiau suvokus savo neadekvačius lūkesčius ir jų priežastis, skaityti Marčėno poeziją tapo lengviau. Kitaip tariant, savotiška ramybė aplanko pripažinus, kad gyvename pasaulyje ne milžinų, o nykštukų (eil. „Niekas nesiskundžia“, p. 32–33) – suspendavus poeto pavardės didybę, galima tiesiog skaityti knygą.

Dirbtinio kvėpavimo apimtis įspūdinga, tačiau tekstų rinkinyje ne tiek ir daug – mažiau nei 100. Žinoma, lyginant su įprastu eilėraščių rinkiniu, paprastai neperžengiančiu 50 eilėraščių ribos, tai solidi knyga, tačiau tekstų atranka galėjo būti kruopštesnė – kūriniai dubliuoja vienas kitą, menkai skiriasi ir jų forma, ir tematika, ir įvaizdžiai. Knygą „išpučia“ ir maketavimo ypatumai: dalies paskirų skyrių eilėraščių pavadinimai arba dedikacijos rašomos gretimame puslapyje, o ne, kaip įprasta, tame pačiame. Dėl to skaitant teko nuolat grįžti prie turinio: buvo sunku suprasti, ar eilė­raščio pavadinimas naujame puslapyje – tai naujo skyriaus ženklas, ar tik naujas kažkodėl neįprastai išskirtas eilėraštis. Be to, 60 puslapių užima savotiškas eksperimentas – tekstas „Apokalipsės angelas“. Jį sudaro mantrą primenantis skaičiavimas iki 666 ir grįžimas prie 1. Skaičiui didėjant sinchroniškai didėja šriftas, tamsėja puslapių spalva – nuo švelniai melsvos iki mėlynos. Šis žodį, skaičių ir vaizdą sinchronizuojantis eksperimentas, kaip ir minėti maketavimo bei tekstų atrankos sprendimai, mano manymu, greičiausiai nulemti ne tiek kūrybinės būtinybės, o ir banaliųjų knygų rinkos dėsnių: net ir poezijos rinkinys orientuojasi į vadinamąjį knygos-plytos formatą, o puslapių skaičiumi nebenusileidžia romanui viliantis, kad solidi apimtis pirkėjus paskatins nepagailėti 8 ar 9 eurų poezijai.

Rinkinio pavadinimas Dirbtinis kvėpavimas skamba dviprasmiškai. O dviprasmybės, kaip ir pastanga banaliam įvaizdžiui ar frazei įpūsti vadinamąjį antrą kvėpavimą, – viena iš esminių Marčėno poezijos ypatybių. Pirmoji mintis – naujasis Marčėno rinkinys pretenduoja atlikti dirbtinį kvėpavimą lietuvių poezijai. O gal tai bandymas atgaivinti, atnaujinti savo paties poeziją? Vis dėlto abu šūviai nebuvo taiklūs. Eilėraštis „Dirbtinis kvėpavimas“, publikuojamas ir ketvirtajame viršelyje, pasiūlo raktą – kvėpavimo ir (poetinio) įkvėpimo analogiją:

 

Apleistas, žmogaus užmirštas

sodas – saulės lopais, šešėliais

 

mirguliuoja

[…]

 

Po sena obelim byrančių žiedlapių

mirusiose poetikose pašarvotas esi.

 

[…] Gyvas

tiek, kad įkvėpęs net jas

 

gali trumpam atgaivinti.

Kartą kaskart paskutinį,

Kas kartą – alsuojant be atgaivos. (p. 95)

 

Įkvėpimas (poeto) atgaivina ne tik mirusias poetikas (ataidėjimas prikelia senus tekstus ar paskirus literatūrinius vaizdinius naujam gyvenimui), tačiau atgaivina ir patį pasaulį – apleistą, užmirštą sodą. Taip formuojamas oksimoronas: poezija, t. y. tai, kas dirbtina, padaryta, tampa ir kalbančio subjekto, ir pasaulio, apie kurį jis kalba, ir pačios kalbos gyvumo sąlyga. Vis tik šia prielaida nuolat abejojama – galbūt rašymas tėra gyvenimo švaistymas? Tačiau net ir tokiu atveju šis švaistymas yra gražus, ir tai jį išteisina bei įprasmina („pamatai grožį / gyvenimo, žodžiais – / kaip vėjais – paleisto“, p. 15). Grožio – tiek kalbos, tiek poetine kalba užfiksuoto gyvenimo – adoracijos prasme Marčėnas itin artimas Antanui A. Jonynui. Tai dar vienas atradimas, kitiems galbūt visai ne naujas, tačiau mane nustebinęs. Pavyzdžiui, tokiuose eilėraščiuose kaip „Sidabrinis“ (p. 18), „Paskutinis paauglystės bliuzas“ (p. 104) ar „[Tą, kuris pabaigė dainą]“ (p. 128) situacijų ir pačios poetinės vaizdinijos banalumas įveikiamas kalbos skambesiu, tarsi tinkamas apšvietimas vulgariems daiktams suteikiančiu gelmę ir naują prasmę.

Gebėjimas kurti, o tai reiškia – alsuojant įkvėpti prasmę ir grožį pasaulio objektams – sudaro lyrinio subjekto džiaugsmo (dažnai naivaus, beveik vaikiško) šaltinį, kelia savotišką artumo Dievui pojūtį. Todėl kiekvieno vadinamojo eilėraštuko gimimas – beveik ekstatinė būsena. Savaime suprantama, negatyvusis tokio buvimo pasaulyje aspektas – priklausomybė nuo eilėraštukų, nes tik jie leidžia pajusti savo paties prasmingumą. Šiai priklausomybei nusakyti savotiškai tinka rinkinį pradedantis dvieilis iš Bhagavadgytos: „Vis tiek atliksi, kvaily, / ką atlikt privalai“. Subjektas šios savo priklausomybės atžvilgiu yra sąmoningas, na, bent iš dalies – priklausomybė nuo eilėraštukų rašymo ir šio proceso metu gimstantis prasmės pojūtis apmąstomi didžiojoje dalyje rinkinio eilėraščių („kaip visą gyvenimą truko / trunka ir truks kol esu // dėliodamas eilėraštuką / kad nebūtų baisu“, p. 35). O tai lemia kitą rinkinio ir didžiosios dalies pastarojo dešimtmečio poeto kūrybos problemą – nuolat varijuojama ta pačia rašymo apie rašymą, poezijos dieviškumo („Dievas man davė poeziją“, p. 49), žodžio šventumo („Žodžiu, tavęs neturėdamas – / žodis! – kitų dievų neturiu“, p. 48) tema. Kartais varijuojama žaviai, ironiškai – pavyzdžiui, eilėraštyje „Eilėraštis su gegute“ (p. 106). Tačiau daug dažniau tai tėra kartotė. Žinoma, į tokį monotonišką tos pačios melodijos grojimą galima žvelgti, pavyzdžiui, kaip į Viduramžių meistro darbą – tas pats veiksmas atliekamas tol, kol daiktas tampa tobulas („jei belsiesi ilgai, tai ir įleis“, p. 11). Vis dėlto Viduramžių meistras dirba vienumoje, o Marčėno tobulo eilėraštuko apie eilėraštuko rašymą kūrybos dirbtuvės viešos.

Kita svarbi tema, vienokiu ar kitokiu pavidalu šmėkštelinti daugumoje Dirbtinio kvėpavimo eilėraščių – „juntamas artėjančios žiemos kvėpavimas“ (p. 11). Kitaip tariant, senėjimas, entropija, kartojimasis („viską puikiai žinai / čia, kur esi. Esi, esi ir esi“, p. 20). Miestas, kuriuo vaikšto subjektas – jau svetimas, tai praeities miestas (eil. „Lapai jau numesti“, p. 15), ypatingos būsenos, susitikimai – jau įvykę (eil. „Kartais dar apie jus pagalvoju“, p. 89), didieji poetai-draugai – mirę (eil. „Paskutinę dieną“, p. 125). O Marčėnas – vis dar čia. Šia prasme tikrai nebūtų klaidinga pradėti galvoti, kad poetas iš tiesų yra ta „vienintelė išlikusi šiapusinė tradicijos grandis“. Savaime suprantama, šios būsenos ir jų nulemtas savo atminties reikšmingumo suvokimas taip pat tampa prasmės šaltiniu, kuriam gelmę teikia distancija, nuotolis. Apie tokį nuotolį, savotišką susidvejinimo efektą – vienas gražiausių rinkinio eilėraščių „Nutviekstas“ (p. 16). Subjektas čia – tuo pat metu ir senose kapinėse stovintis danguje lėktuvą stebintis suaugusysis (nors amžius nėra minimas, jį sufleruoja peizažas, kuriame stebintysis įsikūnijęs – klevų lapais nuklota kalva, seno miesto senos kapinės), ir kartu prie lėktuvo lango prisiplojęs iš nuostabos išsižiojęs berniukas. Tuo pat metu visažinis senis ir naivus vaikas – tokia prieštaringa charakteristika itin tiksliai nusako Marčėno poezijos kalbantįjį. Bent jau man šis susidvejinęs bevardis personažas daug simpatiškesnis už ne viename rinkinio eilėraštyje pasirodantį išminčių Santapą Nerėpą. Minėtoje recenzijoje Daujotytė jį giminiuoja su Marcelijaus Martinaičio Kukučiu, tačiau man tai – visiškai skirtingi tipažai. Visų pirma tuo, kad Kukutis veikia, o ne svarsto, šia prasme jis yra naivioji čia ir dabar esanti sąmonė, o Marčėno Santapa Nerėpa – naiviu apsimetantis, tačiau save išminčiumi laikantis subjektas. Kitaip tariant, tai pretenzinga, o ne naivioji būtis.

Apskritai rinkinyje vyrauja tendencija įkvėpimui seklėti didėjant kultūros ženklų, kontekstų skaičiui. Gal tai bendra šiandienės lietuvių poezijos tendencija – kultūrinis kontekstas, ypač vadinamieji „bendro naudojimo“ įvaizdžiai, ženklai dusina, nebeįtikina. Gal tai lemia šiandienos ir praeities patirčių (karų, nepriteklių, sociokultūrinių kolizijų ir pan.) nuotolis, kurį Marčėnas mini baigiamajame eilėraštyje „Coda“ („noris, / kaip prieš šimtmetį, kitą, / diskutuoti su mirusiais / lenkais // iškirstais šileliais šventais byloti“, p. 183). Tačiau norams ne visada lemta išsipildyti. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Neužsimerkti“ pasitelkiamas karo žudynių, galbūt Holokausto vaizdinys – subjektas kartu yra ir auka, ir budelis, ir tas, kuris niekada nepatyrė tokių žiaurybių, o tekstas baigiamas fraze „poeziją kursiu, / nes tik ji // net šitokio siaubo akimirką išdrįsta neužsimerkti“ (p. 41). Eilėraštis tarsi ir atlieka tai, ką suformulavo Vytautas P. Bložė – „poetas turi teisę kalbėti / visų vardu“. Tačiau Marčėno eilėraštis tėra fantazija, ir tai, kad poetas pirmojoje strofoje savo pretenziją demaskuoja, teksto ir jame aprašomų patirčių fiktyvumo nepanaikina. Kitaip tariant, skaitant tokį ir panašius poezijos ir poetų galias egzaltuojančius, praeities patirtis įkūnyti ir įkalbinti siekiančius eilėraščius tampa akivaizdu, kad žodis (gal tiksliau – Marčėno žodis) užsiiminėja manipuliacijomis, ir ne visada „trumpomis melo kojomis / tiesą pėduoja“ (p. 60).

Su „jausmu artėjančios žiemos“ susijęs ir svetimumo vadinamajam šiandienos pasauliui ir jo reiškiniams topas. Marčėno subjektas savas jaučiasi tik belaikėje gamtoje ir kalboje, o šiandienai jaučiama savotiška panieka („Nebeturiu tau, pasauli, ką duoti. / O tu man? Tinklą, pančius naujųjų / vergų, išmaniųjų telefonų?“, p. 27). Poezija kaip savotiškas „kryželis“ ir čia tampa išsigelbėjimu: „Esame saugūs / tiesos ir laisvės buveinėje, / eilėraščio kūno būste, suręstame meilės / plynuose laukuose, kur poezija su gyvenimu / susikryžiuoja“ (p. 39). Kūryba yra ir savotiška estafetė – atėjus laikui, kryželis perduodamas kitam („Trys karaliai atėjo (antras variantas)“, p. 29). Priklausymo rašytojų, tiksliau, poetų bendruomenei jausmas persmelkęs ne tik Marčėno, tačiau ir vadinamųjų marčėniukų kūrybą, pavyzdžiui, Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščių rinkinyje Mo (2014) svarbi poezijos kaip savotiško choro, kuriame kiekvienas traukia savo balsu, bet kartu su kitais, metafora. Šia prasme galima kalbėti apie tam tikrą poetinės bendruomenės poreikį. O reprezentatyvieji tokio bendruomeniškumo ženklai – minėti epigrafai, skiriami poetiniams tėvams ir draugams. Dirbtiniame kvėpavime tokie ryšiai mezgami su Sigitu Geda, Vytautu P. Blože ir kitais vadinamaisiais „kentaurais“, kūrusiais „miglotas eiles“ (eil. „Niekas nesiskundžia“, p. 32–33). Todėl visai nestebina, kad su didžiaisiais besigiminiuojantis subjektas šiandienos, t. y. „tvarkingų nykštukų“, pasaulyje jaučiasi piktžole. Gaila, bet senas kaip pasaulis pasauliui svetimo poeto topas naujų atspalvių nei prasmių neįgyja, o ir santykis su praeitimi, nepaisant norų, nėra taip sklandžiai užmezgamas.

Tai, kad Dirbtinis kvėpavimas nesusilaukė tiek dėmesio, kiek ankstesni (tikrai nebūtinai geresni) Marčėno rinkiniai, greičiausiai simbolizuoja poetinių madų ir kartų kaitą. Sunku pasakyti, kas užims Aido Marčėno vietą – gal ne vienoje recenzijoje „kartos balsu“ vadintas Vytautas Stankus? O gal į skaitymus gerbėjų minias (tiesiogine šio žodžio prasme) pritraukiantis slemeris Marius Povilas Elijas Martynenko? O gal ateina metas, kai poetiniai tėvai išnyks kaip dinozaurai? Bet kuriuo atveju norisi tikėti, kad poetinių hierarchijų pokyčiai lems ir ryškesnius pačios Marčėno poezijos pokyčius.