Dailininkas Zigmantas Butautis
Sauliaus Tomo Kondroto apsakymų rinktinė Kolekcionierius, sudaryta Palmiros Mikėnaitės, pasirodė 2020 m. – tais pačiais metais prozininkui buvo įteikta Nacionalinė premija už viso gyvenimo indėlį į Lietuvos kultūrą ir meną, „už literatūrą be ribų“. Paskelbus premiją, kai kurie literatūros lauko atstovai stebėjosi, kad už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas rašytojas dar net neįžengė į aštuntą dešimtį – paprastai šis apdovanojimas skiriamas (itin) garbaus amžiaus kūrėjams. Kitus nustebino faktas, kad premija įteikiama autoriui, kuris, galima sakyti, neišleido naujų knygų nuo 1989 m., kai pasirodė novelių rinkinys Kentauro herbo giminė. Tiesa, 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla publikavo Kondroto trumposios prozos rinktinę Meilė pagal Juozapą, kurioje buvo ir trys nauji apsakymai „Tautos gimimas“, „Meilė pagal Juozapą“ bei „Žiemos kampanija“. O po to sekė tyla. Negausiuose interviu prozininkas teigė rašantis nedaug, visą dėmesį skiriantis reklamine fotografija užsiimančiai firmai ir vertimams.
Faktas, kad Nacionalinė premija už gyvenimo nuopelnus Kondrotui skirta tik dabar, nors prozininkas vadinamas vienu ryškiausių XX a. pabaigos lietuvių kūrėjų, literatūros modernizatoriumi, puikiai iliustruoja net kelias Lietuvos literatūros lauko ypatybes. Viena iš jų – vėluojantis iš tiesų aktualių ir originalių kūrėjų pripažinimas. Stebint svarbesnes premijas dažnai susidaro įspūdis, kad jos skiriamos atstovėjus ilgoje, kartais net dešimtmečius trunkančioje nematomoje eilėje, todėl premijos pagaliau sulaukusį kūrėją galima vertinti už praeities nuopelnus, o ne už tai, ką jis kuria premijos teikimo metu. Reprezentatyviausias pavėluoto vertinimo pavyzdys: Poezijos pavasario metu teikiama svarbiausioji Maironio premija 2017 m. skirta poetui, eseistui ir vertėjui Tomui Venclovai, kurio reikšmingiausios, lietuvių poeziją ir poetus įkvėpusios knygos pasirodė XX a. pabaigoje. Šia prasme Kondroto situacija beveik analogiška – 1977 m. debiutavęs novelių rinkiniu Pasaulis be ribų, rašytojas iškart tapo ženklu, reiškiniu, savotišku lūžio tašku, tačiau dėl įvairių priežasčių oficialus jo kūrybos pripažinimas buvo vis „atidedamas“. Venclovos ir Kondroto biografijas sieja ir dar vienas svarbus aspektas, neabejotinai lėmęs pavėluotą kūrybos recepciją – abu iš sovietų okupuotos Lietuvos emigravo. Kondrotas Lietuvą paliko 1986 m., kai turistinės kelionės Vokietijoje metu pasiprašė politinio prieglobsčio. Sovietų Sąjungoje toks menininko poelgis lėmė ne tik viešą pasmerkimą, bet ir meninio palikimo savotišką sunaikinimą: emigravusių autorių kūriniai būdavo išimami iš kultūrinės apyvartos (prekybos, bibliotekų lentynų, etc.), jų pavardės ir kūryba oficialiai nebeminima. Tiesa, po kelių metų nuo Kondroto emigravimo sovietinė represinė sistema pradėjo smarkiai irti, todėl ir užsienyje kūrusių autorių tekstai vis lengviau pasiekdavo lietuvių skaitytojus. Kad prozininkas tuo metu buvo išties populiarus, iliustruoja tai, jog 1990 m. pagal romaną Žalčio žvilgsnis režisierius Gytis Lukšas pastatė filmą. Vis dėlto svarbiausieji apdovanojimai, pavyzdžiui, nuo 1989 m. teikiama Nacionalinė premija, Kondrotą aplenkdavo. Ką tokia situacija reiškia? Neabejotinai ir tai, kad daug didesnė tikimybė oficialaus Lietuvių literatūros lauko pripažinimo sulaukti tuomet, jei autorius fiziškai yra lauke – pageidautina, apsistojęs kuo arčiau sostinės.
Kolekcionieriaus pasirodymas – puiki proga įsitikinti autoriaus tekstų aktualumu šiandien. Būtent tai padaryti kviečia ir rinktinei įžanginį tekstą, pavadintą „Magas“, parašiusios prozininkės Danutės Kalinauskaitės elegantiški svarstymai: „Grįžti prie kitados taip mėgstamo autoriaus, iš kurio mokeisi (visi iš jo mokėmės pasaulio be ribų), ar tai ne sugrįžti po daugelio metų į savo mokyklą ir rasti ją pažemėjusią, stadioną, kuriame be kvapo sukdavai paskutinį ratą, susitraukusį, o suolus – sakytum, žaislinius? Ar pasikeitus kontekstams […] S. T. Kondrotas tebėra toks išskirtinis? Nepaprastas ir mįslingas?“ (p. 6). Studijų universitete laikais Kondroto apsakymai, kuriuos lietuvių filologijos bakalauro studentės ir studentai ne tik aptarinėdavo (tikriausiai ir dabar aptarinėja) seminaruose, bet ir itin noriai analizuodavo kursiniuose bei baigiamuosiuose darbuose, ir man atrodė keisti, mįslingi, kitokie, nei iki tol skaityta lietuvių autorių kūryba. Tuomet rašytojas buvo pristatomas kaip intelektualiosios ar konstruktyviosios prozos kūrėjas, kurio tekstai sudarė opoziciją vadinamajai lyrinei prozai, atstovaujamai visų pirma Juozo Apučio ir Romualdo Granausko.
Per kelias dienas prarijusi Kolekcionierių galiu pasakyti, kad į Kalinauskaitės klausimą vienareikšmio atsakymo neturiu. Taip, Kondroto apsakymai neabejotinai verti dėmesio – tai pačios aukščiausios kokybės literatūra, sukelianti skaitymo malonumą, ugdanti kalbos estetikos pojūtį ir vaizduotę. Kita vertus, meluočiau sakydama, kad Kolekcionieriuje publikuojama proza tebėra mįslinga ar keista – ypač vertinant ją panašiu periodu sukurtos pasaulinės prozos kontekste. Su šiais svarstymais susijęs įdomus intertekstinis žaismas: Kondroto rinktinės ir įvadinio Kalinauskaitės straipsnio pavadinimai sutampa su žymaus anglų prozininko, vienu iš literatūrinio postmodernizmo pradininkų vadinamo Johno Fowleso romanų pavadinimais (abu romanai išversti ir į lietuvių kalbą). Kolekcionierius – pirmasis 1963 m. pasirodęs britų rašytojo romanas-alegorija apie jauną merginą pagrobusį drugelių kolekcionierių. 1965 m. išleistame romane Magas akcentuojami žmogaus pasąmonę veikiantys mitai, savitai formuojantys patiriamą „realybę“. Nežinau, ar dėl šių (sąmoningai ar ne) Kondroto rinktinės sudarytojų aktualizuotų intertekstinių nuorodų, ar dėl savo pačios sąmonėje glūdinčių ir kūrinių skaitymą bei vertinimą savavališkai veikiančių kontekstų, Kondroto apsakymus skaičiau kaip gana įprastą intelektualiąją prozą, kurioje persipina modernistinis siekis kelti bei analizuoti pamatinius klausimus ir postmodernistinė žaismė bei ironija.
Italų semiotikas Umberto Eco postmodernistinės prozos išskirtiniu požymiu vadina tai, kad dėl įvairių intertekstinių nuorodų bei kultūros atminties struktūrų tekstas tampa daugiaprasmis, įdomus skirtingas skaitymo kompetencijas turintiems skaitytojams. Pavyzdžiui, postmodernistinio romano etalonu laikomą Eco romaną Rožės vardas galima skaityti ir kaip istorinį romaną, ir kaip detektyvą, ir kaip kovų tarp įvairių semiotikos atšakų parodiją. Kitaip tariant, romane kažką sau ras tiek akademikas, tiek žanrinės literatūros skaitytojas. Panašiai nutinka ir skaitant Kondroto apsakymus, kuriuose filosofiniai pamatinių klausimų (gėrio ir blogio, mirties, atminties, etc.) svarstymai persipina su žanrinei literatūrai (detektyvams, mokslinei fantastikai, istoriniams ir jausmų romanams) būdingu pagaviu pasakojimu, mokėjimu užmegzti ir palaikyti intrigą. Prozininkas mėgsta intertekstines nuorodas, žaidimą binarinėmis opozicijomis ir jų apvertimu – tikriausiai pastaroji strategija ir sukelia „konstruktyvizmo“ įspūdį. Tačiau Kondroto apsakymai nestokoja ir lyrinei prozai būdingo jusliškumo, tirštų gamtovaizdžių aprašymų, vaizdingų palyginimų: „Šlapi, aplyti kaštonai, gatvė, tiesi ir ilga, kurioje nematyti nei žmogaus, nei šuns, nei sužvarbusios lietuje katės. Toks vasaros rytas, kai aušta, bet dangus debesuotas, apniukęs ir vos vos krapnoja, kai naktį girdėjai šniokščiant lietų, o dabar kvepia drėgna žeme, sliekais ir jazminais. Žolė už metalinių, surūdijusių tvoros virbų šlapia ir aštri“ (p. 7); „Atėjo žiema […], o tėvas vis dar gulėjo, neblogdamas ir negerėdamas. Jis įjunko žiūrėti į sniegą, krentantį iš dangaus, valanda po valandos, diena po dienos. Laukė. Galop vieną dieną išvydo, kaip sniegas, užuot leidęsis, ėmė kilti aukštyn. Pasišaukė Germano motiną ir liepė paduoti rašalo ir popieriaus testamentui rašyti. Rašydamas pažvelgė į vakarinę kambario sieną. Išvydo spiečių kažkokių vabzdžių, kurie, skrisdami link sienos, susminga į ją tarsi į tankesnį orą ir dingsta. […] Daiktai prarado tą patvarumą ir formų pastovumą, kurį kantriai saugojo daugiau kaip šešiasdešimt metų. Daiktų pastovumas, nuskirtas jo amžiui, baigėsi“ (p. 210); „Ir tuomet į kavinę įėjo tas vyras, nelyginant didelis, šeriuotas, nešvarus vabalas suglamžytais sparnais“ (p. 351).
Kondroto kūryba dažniausiai siejama su magiškuoju realizmu. Be abejo, tokioms sąsajoms pagrindo yra, nes magijos, keistų transformacijų netrūksta. Pavyzdžiui, viskas, prie ko prisiliečia Antanas, miršta („Netekėsiu už jūsų, Antanai“), kunigaikštis ir jo žmona virsta ropliais („Kentauro herbo giminė“), Kornelijus Jedermanas pasigamina laimės mašiną („Kita versija“), Amerikos miestuose vyksta mūšiai, kurių metu priešininkai žudomi grojant muzikos kūrinius („Žiemos kampanija“), mirusieji sukinėjasi tarp gyvųjų („1982 metų progreso idėja“), vyrą įsiurbia motociklo variklis („Facecija“), iš mergaitės pradeda pūsti vėjas („Vėjas“), žmonės kolekcionuoja saulėlydžius („Kolekcionierius“). Kita vertus, magiškas transformacijas beveik visuomet motyvuoja alegoriškas siekis atvaizduoti, įkūnyti, kitaip tariant, parodyti materialios išraiškos neturinčias būsenas ar idėjas. Tarkime, apsakymas „Netekėsiu už jūsų, Antanai“ yra išplėstinė metafora, perteikianti kūrėjo santykį su aplinka: Antanas yra poetas, todėl nesąmoningai, prieš savo valią viską, kas jį supa, traktuoja kaip medžiagą vidiniam pasauliui ar kūrybai. Antano santykis su išorybe vartotojiškas, vienkryptis (nors apie tai apsakyme tiesiogiai neužsimenama), todėl viskas, ką jis paliečia, netenka gyvybės, sunyksta. Žmonių virtimas šlykščiais ropliais „Kentauro herbo giminėje“ perteikia destruktyvų baimės efektą – baimė žmogų paverčia gyvuliu. Alegorizavimo strategija dažniausiai vyrauja ir tuose kūriniuose, kuriuose akivaizdžių magiškų virsmų nėra. Pavyzdžiui, „Sename name“ išraišką įgyja atminties, kurią turi ne tik žmonės, bet ir išorinio pasaulio objektai, fenomenas – nuvalius seno namo baldus gaubiančias dulkes, pakyla ankstesnių namų gyventojų palikti kvapai, primenantys mirusių asmenų patirtis, kurios yra tokios tirštos ir slopios, kad name gyventi neįmanoma. Apsakyme „Facecija“ modernaus (ar – sovietinio) žmogaus menkumo, bejėgiškumo idėja „materializuojama“ groteskiškame į motociklo motorą įsiurbto vyro vaizdinyje – specifiška, kad pats veikėjas dėl jį ištikusios lemties pernelyg nenustebina. Apsakyme „Rytas išaušo“ sunkiai nusakomą praeities ar tiesiog kitos, kitokios būties ilgesį simbolizuoja slidininkų poilsiavietės restorane pasirodžiusio keisto, tarsi iš praėjusių amžių nužengusio senio figūra.
Santykis tarp numanomos idėjos ir jos „materializacijų“ daugumoje Kondroto apsakymų tobulas. Skaitytojas panardinamas į iš žodžių sukurtą, tačiau įvairiausias jusles ir vaizduotę veikiantį pasaulį, tačiau nepaliekamas kapanotis vienas pats – pasakotojas, priklausomai nuo to, ko siekia, gramzdina arba iškelia skaitytoją į paviršių, vedžioja kūrinio labirintu tol, kol parodo viską, ką pamatyti privaloma, kad be akivaizdaus sufleravimo, be baigiamojo moralo pats skaitytojas pajustų ar suvoktų (jutimas ir mąstymas Kondroto pasaulyje glaudžiai susiję) „antrojo dugno“, paslėptos žinios egzistavimą. Kitaip tariant, iš pažiūros organišką, gyvą, takią apsakymų „medžiagą“ laiko tvirti pamatai.
Su alegoriškumu ir postmodernistinio teksto pomėgiu mistifikuoti, žaisti kultūrinėmis nuorodomis sietinas ir pomėgis aktualizuoti įvairius istorinius ar mitinius kontekstus. Nors mitinių prosenių, pirmųjų kunigaikščių ar technikos bei mokslo progresu tikinčių XX a. pradžios miestiečių vaizdiniai lengvai atpažįstami, skaitytojui sukelia spiečių kultūrinių asociacijų, Kondrotas juos pasitelkia kaip galimybę abstrahuoti, universalizuoti. Kitaip tariant, apsakymų tikslas nėra priartinti praėjusius laikus ar, pasitelkiant Ezopo kalbą, netiesiogiai perteikti savojo laikmečio aktualijas. Žinoma, apsakymo „Raudona lapė“ simbolika, situacijos iš pirmo žvilgsnio gali priminti kovas su „raudonuoju priešu“, tačiau įdėmesnis skaitymas tokios interpretacijos nepalaiko. Lapė yra tiesiog „Kitas“, bet kuriame laikmetyje pasirodyti galintis svetimas, kurį įveikti įmanoma tik supratus, kas svetimasis yra ir ko siekia. „Tik tas, kas gali įlįsti į lapės kailį, kas pats gali būti lape, tegali ją medžioti“ (p. 329), teigia lapę persekiojantis Jeronimas Kintana. Ši frazė primena daug variacijų turinčią pasaką apie su drakonu kovojusį princą, kuris pavirto drakonu tą akimirką, kai savo priešą nukovė.
Itin įdomių asociacijų sukėlė naujausi Kondroto apsakymai. Pavyzdžiui, „Tautos gimimas“ puikiai rezonavo su apie svetimus kraštus svajojančių, tačiau greitai jais nusiviliančių emigrantų savivoka. O „Žiemos kampaniją“ galima skaityti ne tik kaip šaltojo karo, kai priešininką galima nukauti paskleidus dezinformacijos triukšmą, alegoriją, bet ir kaip Eurovizinių kovų parodiją: „Daužėm priešą galingomis sąskambių salvėmis, lupom ir lupom nelyginant kūju, bet naudos iš to vis tiek nebuvo daug. Priešai nesitraukė nė pėdos, ir mes šiek tiek pasistūmėjom tik tada, kai buvo duotas įsakymas groti Bartoko Koncertą orkestrui, kurio harmonijos nedarnumas tarytum uraganas užgriuvo priešą ir sukėlė sąmyšį anoj barikadų pusėj“ (p. 268). Be abejo, pastaroji interpretacija kvepia pernelyg didele skaitytojos, t. y. mano, savivale, tačiau nepaneigiamas faktas, kad Kondroto proza dėl savo specifinio alegoriškumo puikiai prigyja įvairiuose kontekstuose. Šia prasme rašytojo proza iš tiesų yra „be ribų“.
Didysis rinktinės trūkumas: pasigedau Kolekcionieriaus sudarytojos Mikėnaitės įvado, kuriame būtų atskleisti sudarymo principai, tekstų atrankos ir išdėstymo strategija. Anotacijoje minima, kad rinktinėje publikuojami du anksčiau Lietuvoje nespausdinti Kondroto apsakymai „Eskizas“ ir „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai“, o pabaigoje pateikiamas sąrašas leidinių, iš kurių apsakymai atrinkti. Tačiau aiškumo šis sąrašas, bent jau man, nepridėjo: leidiniai išdėlioti nechronologiškai, nenurodyta, kokie apsakymai paimti iš kurios knygos. Žinoma, chronologinis rinktinių sudarymo principas nėra vienintelis galimas (tekstus galima grupuoti tematiškai ar dar kaip nors kitaip), tačiau patį principą atskleisti derėtų. Rinktinės dažnai perkamos ir skaitomos ne tik savo malonumui: tokio pobūdžio leidiniai vertinami ir kaip šaltinis, kuriame galima pasitikrinti, kada vienas ar kitas tekstas buvo sukurtas, pamatyti, kaip autoriaus kūryba kito, kaip buvo plėtojamos (ar siejamos) temos. Redaktorės žodžio ir detalaus bibliografinio aprašo stoka aktuali dar ir dėl to, kad Kolekcionierius nėra pirmoji Kondroto rinktinė – prieš daugiau nei penkiolika metų buvo išleista jau minėta Meilė pagal Juozapą, kurią tikriausiai sudarė pats prozininkas (sudarytojas rinktinėje nenurodytas). Nors Meilė pagal Juozapą tekstų skaičiumi nėra tokia solidi kaip Kolekcionierius, tačiau filologiškai vertinant, abi knygos gana panašios būtent tuo, kad sudarytos neaišku kokiu principu, stokoja išsamaus įvadinio (ar – išvadinio) žodžio, abiejose nėra išsamių bibliografinių aprašų. Taigi sudarytojos „Įvadas“ ar knygos gale pateikti komentarai apie Kondroto apsakymų publikavimo datas, tekstų redagavimo ypatumus Kolekcionieriui neabejotinai būtų pridėję vertės – bent jau profesionalių literatūros skaitytojų tarpe.
