Dainiaus Dirgėlos poezijos rinkinys VAID|MENŲ knyga 2017 m. poezijos knygų kontekste vienas konceptualiausių: nepaisant to, kad net kelis kartus perskaičiusi taip ir nesupratau, kokią funkciją atlieka didžiųjų ir mažųjų raidžių žaismas knygos pavadinime, tiek vaidmenų, tiek menų ir meniškumo iš tiesų pakanka. Gerai apgalvota ir rinkinio struktūra, ir minimalistinis apipavidalinimas (dizainą kūrė Ilona Kukenytė), ir Vido Poškaus piešiniai, ir net bordiniu lūpdažiu pasigražinusio autoriaus nuotrauka pirmojo viršelio atvarte – akivaizdi replika į vieną geriausių rinkinio eilėraščių „vaid|menų: 18“ (p. 34–35). Konceptualumu, lakoniška tekstų struktūra, poetinės programos nuoseklumu, grindžiamu glaudžiu eilėraščio ir vadinamojo kasdienio gyvenimo ryšiu (eilėraštis randasi iš kasdienybės stebėjimo ir savistabos, o ne iš anapusybės pajautų ar panirimo į kultūrą, jos kontekstus) naujausia knyga primena 2013 m. elektroniniu formatu išleistus Dirgėlos Stebėto jo užrašus, 2016 m. papildytus ir perleistus įprastu formatu Re:plikos. Stebėto jo užrašai.
VAID|MENŲ knyga, kaip ir ankstesnė Dirgėlos kūryba, įsilieja į lietuvių kontekste gana negausią žaismingosios poezijos srovę ar kryptį. Ši knyga lentynoje galėtų stovėti greta Agnės Žagrakalytės Štai: (2017) ir ypač šalia Visa tiesa apie Alisą Meler (2008). Greta galbūt galėtų būti Artūro Valiono kūryba, pavyzdžiui, vaizdo ir poetinio teksto sintezės ieškanti Iš natų: kameriniai kūriniai vienišam balsui (2015), Dovilės Bagdonaitės Mėlynojo banginio širdis (2016). Iš dalies – Indrės Valantinaitės Trumpametražiai (2017), vienus žavintys, kitus savotiškai atgrasantys gyvenimo džiaugsmu ir savotišku pozuojančiu estetizmu. O daugiau panašių knygų ar autorių lyg ir nežinau. Trumpai tariant, bendrame lietuvių poezijos knygų kontekste žaismingas, pabrėžtinai neegzaltuotas, ir traumines patirtis, ir vadinamąsias egzistencines/metafizines pajautas aplenkiantis poezijos rinkinys – savotiška alternatyva. Svarbu ir tai, kad Dirgėlos eilėraščių kalbantysis nepasimeta kvaileliu tam, kad neva naiviu žvilgsniu žvelgdamas į pasaulį galėtų užčiuopti visa ko tuštybę. Kitaip tariant, Dirgėlos eilėraštis nei moko, nei auklėja, yra nei kvailesnis, nei protingesnis už savo skaitytoją.
Pasitelkiant kaukės kaip vidinių ir išorinių kultūrinių vaidmenų atlikimo priemonės-pagalbininkės sampratą, paskiras scenas primenančiuose eilėraščiuose kalbama apie tokias, atrodo, paprastas, bet šiandienėje poezijoje pastaruoju metu gana retai aptinkamas patirtis kaip vyro ir moters santykiai, santykiai su savimi, savo įvairialypiais vidiniais „aš“, senėjimas ir žmogiškųjų ryšių silpnėjimas, aižėjimas. Kita vertus, kalbantysis niekada nėra vienas nei vienišas – tai dar vienas Dirgėlos poezijos ir ypač jos kalbančiojo specifinis ypatumas. Ir šiandienėje lietuvių poezijoje vis dar vyrauja tendencija lyrinį subjektą savotiškai išskirti, pakylėti virš kitų – akivaizdi romantinio pasaulėvaizdžio liekana. Toks pakylėjimas lemia, kad jis ar ji visuomet vieniši, net tuomet, kai yra su kitais, tarp kitų. Tuo tarpu Dirgėlos kalbantysis pačia savo esme yra daugybinis, o ir tai, kas yra anapus jo – vadinamieji kiti žmonės – suvokiami ne kaip uždaros monados, o kaip kalbantįjį atliepiantys, su jo vidujybe ir išorybe neatsiejamai susisaistę, jį steigiantys ir formuojantys lygiaverčiai individai. Kitaip tariant, ne individualios vadinamosios „pajautos“, o tarpsubjektinės kasdienės sąveikos yra rinkinio prasminė ašis ir pagrindinė problema.
Su tokia pozityvia sąveikomis grindžiama subjekto savijauta pasaulyje („siaube kokie jūs visi / mane mylėdami ir nekęsdami / buvote esate liksite gražūs“, p. 27) susijusi VAID|MENŲ knygoje nuosekliai ir žaismingai išplėtota nevienalytės tapatybės idėja. Nevienalytė, taki tapatybė grindžiama tuo, kad kiekvieno viduje „gyvena“ kiti: vidiniai vyrai ir moterys, kurie, savo ruožtu, turi savuosius vidinius vyrus ir moteris, ir taip iki begalybės. Todėl susitikus kitą įmanomos biologinės lyties nulemtų tradicinių vyriškų ir moteriškų elgsenos modelių inversijos – netikėtai vyras gali pajusti savyje prabudusią ir dominuoti ėmusią moterį, o moteris – vyrą:
jos vidinis vyras
pavaišino mane kava
mano vidinė moteris
skanaudama ją išgėrė
[…]
duokdie nepamiršti
sugrįžti į įprastus vaidmenis
(„vaid|menų: 1“, p. 7)
Samprata, kad kiekvienas savyje turi vyrišką ir moterišką pradus, tikrai ne nauja. Pavyzdžiui, ją savo analitinėje psichologijoje plėtojo Carlas Gustavas Jungas. Pasak Jungo, tai universalūs, archetipiniai pradai: anima – moteriškasis, animus – vyriškasis. Tiek vyras, tiek moteris savyje turi abu šiuos pradus, tačiau jie nėra vienodai įsisąmoninti: vyrai represuoja savo moterišką pusę, moterys – vyrišką. Dažnai tai, kas represuota, pasireiškia per sapnus, neurozes ir pan. Be abejo, Jungas tiek animus, tiek anima siejo su tuo, ką dabar vadintume vyriškumo ir moteriškumo stereotipais. Tarkime, anima vyro sapnuose dažniausiai įgyja mergelės, kekšės arba motinos vaizdinius, o animus moteriai pasirodo kaip meilužis, tėvas, dvasininkas ar pan. Idėja, kad sveiką psichiką lemia savo pasąmoninių troškimų bei baimių atpažinimas ir pripažinimas, buvo plėtojama ne vienoje psichinei sveikatai skirtoje studijoje. Pavyzdžiui, Luise Kaplan knygoje Moterų perversijos (Female perversions, 1991), iš tiesų aptariančioje ne tik moterų, bet ir vyrų (savi)destruktyvius elgsenų scenarijus ir jų priežastis, apibendrindama teigia, kad šiems scenarijams susiformuoti lemiamu faktoriumi tampa siekis tobulai išpildyti vyriškumo ar moteriškumo stereotipus eliminuojant bet kokius jų „pažeidimus“ – moters atveju tai reiškia nepripažinti savyje egzistuojant tų savybių, troškimų ir būsenų, kurios tradiciškai laikomos vyriškomis, o vyrų atveju – baiminamasi savyje nuolat atrandamų bet kokių moteriškumo apraiškų.
Šia prasme Dirgėlos knyga gali būti skaitoma kaip žaisminga tokių teorijų interpretacija, skirtumas tik tas, kad eliminuojamas tragiškasis aspektas. Tiek kalbantysis, tiek jo moteris čia – brandžios ir psichiškai itin sveikos asmenybės, puikiai suvokiančios, pripažįstančios ir atpažįstančios savo vyriškąsias ir moteriškąsias puses. Tokios tapatybės moto galėtų būti paskutinio rinkinio eilėraščio paskutinės eilutės – „nuolat kintančiu / esu“ („vaid|menų: 25“, p. 63). Kiek nuvilia, kad vyriški ir moteriški vaidmenys suvokiami itin stereotipiškai: vidiniai vyrai geria, ginčijasi apie politiką, moterys lakuojasi nagus, vaikšto po parduotuves („vaid|menų: 2“, p. 8–9). Vis dėlto būtina pabrėžti, kad šie stereotipiniai vaidmenys nėra „sukabinti“ su biologine lytimi: kartais, kaip kad cituotame epizode apie kavos gėrimą, moteris atlieka stereotipinį vyro vaidmenį, o vyras – moters, ir abu jaučiasi puikiai visų pirma dėl to, kad nė vienas vaidmuo nesuvokiamas kaip galutinė ir nekintanti tapatybė. Vyriškumo ir moteriškumo kaip tam tikro performatyvo aspektą teoretizavo Judith Butler, išplėtojusi biologinės lyties ir socialinės lyties, siejamos būtent su atlikimu, sampratą. „Labai svarbi ir Butler performatyvumo teorija (dabar ji taikoma ne tik kalbant apie lytis). Socialinė lytis nėra duota, mes ją atliekame įvairiais gestais ir aktais, veikiančiais mūsų aplinką ir sukuriančiais „socialinės lyties tikrovę.“ Galime atlikti nebūtinai tokią lytį, kuri mums tarsi priklausytų pagal biologinius požymius. Tai nėra vaidyba: negali vieną dieną būti vienos socialinės lyties, kitą – kitos. Tačiau vis dėlto atlikimas, kurį įmanoma sąmoningai ryškinti, slopinti ar panašiai“, – teigia Butler vertėja į lietuvių kalbą Rima Bertašavičiūtė („Rima Bertašavičiūtė: man feminizmas pirmiausia siejasi su sąmoningumu“, in: Literatūra ir menas, 2017-04-28).
Dirgėlos eilėraščiuose itin svarbi tampa skirtis tarp vaidybos ir atlikimo, tiksliau, tokios skirties nureikšminimas. Vaidyba suvokiama ne kaip maskaradas, o kaip chrestomatinės frazės „gyvenimas – tai teatras“ interpretacija. Ne atsitiktinai viename iš Dirgėlos eilėraščių šmėkšteli „vargšas jorikas“ – tiesą sakantis juokdarys iš Williamo Shakespeare‘o Hamleto, reprezentuojantis „mus visus“:
argi nematote mes visi juokdariai
ar negirdite kaip visi juokiatės iki ašarų
o paskui išsigąstate atpažinę patys save
savo gyvenimų tekstuose vaidmenyse ir paveiksluose
mūsų kaukolės ir joriko kaukolė:
raskite skirtumus
(„vaid|menų: 14“, p. 29)
Tiek Jorikui, tiek pačiam Hamletui kalbėti apie tai, kas rūpi, sakyti tai, ko negali pasakyti kiti, pavyksta prisiimant tam tikrą – juokdario, pamišėlio – vaidmenį. Kaip savotiškus iš kultūros atminties perimamus vaidmenis galime interpretuoti ir buvimą vyru ar moterimi. Dirgėlos eilėraščiuose vyriškumas ar moteriškumas nėra tikslas savaime, tapatybės esmė, o būdas per šiuos vaidmenis pasakyti kažką apie save ir kitus, išreikšti, perteikti tam tikras būsenas, emocijas. Šia prasme vienas labiausiai pavykusių „atlikimų“ yra eilėraštis „vaid|menų: 18“ (p. 34–35). Eilėraščio inspiracija tampa socialiniame tinkle facebook.com perskaityta vieno iš tinklo vartotojų istorija apie bordiniu lūpdažiu išsitepliojusį seną vyrą, baigiama spėliojimu, kas gi jam nutiko. Eilėraštyje pateikiamas vienas iš galimų scenarijų susitapatinant su feisbuko istorijos personažu. Toks vaidybiškas susitapatinimas tampa galimybe eilėraščio pasakotojui motyvuoti savo ir savo vidinės moters, kitaip tariant, takios savo savasties, situaciją:
mano vidinė moteris
visada pasidažiusi
tiek kiek man mano išvaizda
vis mažiau rūpi
tiek jos lūpdažių spalva
vis ryškyn ir sodryn
[…]
nusipiešiu veidą ir paryškinu lūpas bordiniu lūpdažiu
apsiaunu aukštakulnius ir negrabiai vaikštau po kambarį
įsikibęs sienų
mano vidinė moteris juokiasi iki ašarų
aš klupčioju ir murmurmurmu kaip smagu nors truputį
pabūti švelniame moters kailyje
kartais netyčia išeinu į koridorių
skambinu į kaimynų duris
jie kažkodėl neatidaro o sutiktieji laiptinėje
kažkodėl nesisveikina
lyg aš būčiau ne aš
Vis dėlto, nepaisant rinkinio konceptualumo ir minimalaus jį sudarančių tekstų skaičiaus (iš viso tik 27 eilėraščiai), Dirgėlos knyga gana monotoniška, nuspėjama: ir eilėraščių intonacijos, ir struktūra, artima pakartojimais bei ironiškomis parafrazėmis grindžiamai slemo poezijai, ir įvykiai, ir vaidmenys greitai pradeda kartotis. Tarkime, ne viename eilėraštyje vidinė moteris eilėraščių subjektą moko ar guodžia, motiniškai aiškina, kaip elgtis su moterimis, o subjekto ir jo moters vidiniai vyrai vis ginčijasi ir išgėrinėja. Šia prasme akivaizdu, kad, nepaisant tariamos vaidmenų įvairovės, praktiškai atliekami vis tie patys stereotipiniai nuspėjami judesiai. Atrodo, tai puikiai suvokia ir knygos autorius, ir jo subjektas, svarstantis, ar verta kartoti išmoktus judesius ir gestus, kai viskas visiems jau seniai aišku:
grįžti ar negrįžti į visą tą gyvenimo pas de deux
su nuolatiniais paraginimais balancé, balancé,
chassé, pas de bourrée
su priminimais vaikščioti ant pirštų galiukų
su nuolatiniais plié prieš visus ir prieš viską
grįžti ar negrįžti į visus tuos nebylius vaidmenis
kai jau seniai be žodžių viskas pasakoma
(„vaid|menų: 26“, p. 52)
Baleto terminija eilėraštyje pasirenkama ne atsitiktinai – vidinis monologas vyksta per baleto spektaklio pertrauką. Kita vertus, nuotaikas, emocijas ir net akimirkos tapatybę išreiškiančio fiksuoto išmokto gesto samprata Dirgėlos eilėraščiuose artima romantinę meilę kaip tam tikrų figūrų ir jų kombinacijų atlikimą aprašiusiam prancūzų semiotikui Roland‘ui Barthes‘ui. Studijoje „Meilės diskurso fragmentai“ (iš prancūzų kalbos vertė Jurga Katkuvienė ir Greta Štikelytė, Vilnius: Žara, 2016) Barthes‘as žmogiškųjų santykių tragizmą ir komizmą įžvelgia būtent šiame paradoksaliame pasikartojime – įsimylėjėliai religingai atlieka jiems žinomus „meilės gestus“, leidžiančius išreikšti save ir suprasti kito intencijas. Paradoksalu tai, kad būtent išmokimo, žinojimo ir bendro kultūrinio konteksto veiksnys leidžia perteikti ir interpretuoti neapibrėžiamą ir takią kiekvieno vidujybę. Barthes‘as nepateikė recepto, kaip ištrūkti iš šio uždaro pasikartojančių figūrų ir jų kombinacijų rato, tikėtis, kad atsakymą pateiks Dirgėlos eilėraščiai, taip pat neverta. VAID|MENŲ knyga – lengvas, neįpareigojantis flirtas, kartais žavintis nuoširdumu, žaismingu atvirumu, kartais meistrišku technikų įvaldymu, kartais virstantis gana banaliu žaidimu žodžiais („kartą saviškės klausiu / ką tu manai apie kantą // ir ji staiga sprogsta / tai tu vis prisimeni tas nelemtas kelnes“, „vaid|menų: 15“, p. 48).