Gruodį išėjęs Mykolas Drunga Lietuvai buvo žinomas žurnalistas ir atpažįstamiausias Laisvosios Europos Radijo balsas. Tiems, kurie pažinojo jį artimiau, Mykolas buvo stačiai išmintingas, dosnus ir laisvas žmogus.
Mano pažintis su Mykolu klostėsi etapais. Iš pradžių buvo tas atpažįstamas balsas, Laisvosios Europos Radijo lietuviškose laidose atsiradęs kartu su šalies nepriklausomybe ir greitai tapęs balsu, pagal kurį pirmiausia atskiri radijo stotį. Po kelerių metų, kai buvau pakviestas dirbti Laisvosios Europos Radijo reporteriu, pradėjome su tuo balsu bendrauti telefonu, aptarinėdami pranešimų temas ir kampus.
Labiausiai laisvaeuropietiško balso savininką pirmą kartą pamačiau Miunchene 1995 m., kai atvykau išsibandyti kaip studijinis radijo žurnalistas. Su Mykolu ir dirbome viename kabinete.
Pagal eterio balsą įsivaizdavau vyresnį žmogų, tad laukė netikėtumas – tikrovėje Mykolas pasirodė besąs gerokai jaunesnis. Žinoma, balso susijungimas su amžiumi įvyko akimirksniu, ir nuo tada Mykolas buvo vieningas ir nedalomas balsu, mintimi ir pavidalu. Kartu paaiškėjo, kodėl balsas atrodė vyresnis už žmogų – šalyje, kuri dar neseniai buvo Tarybų Lietuva, švari, neturinti jokių svetimžodžių, taisyklinga ir idealiai kirčiuojama lietuvių kalba skambėjo neva senamadiškai – girdi, taip kalba tik kaimo senoliai. Vėliau sužinojau, kad Mykolas tikslingai ir sąmoningai lavino savo kalbos jausmą nuo jaunų dienų, o Laisvosios Europos Radijuje pakliuvo į karingo kalbos puristo Kęstučio Jokubyno globą. Apie tą globą Mykolas vėliau atsiliepdavo su šventa pagarba ir šiek tiek su baime (beje, Tarybų, o ne Sovietų Lietuva buvo besąlygiškai vykdomas Jokubyno mokyklos reikalavimas).
Lietuvių redakcijoje pirmiausia Mykolas inicijuodavo dažnas kalbos diskusijas – dėl kirčiavimo, žodyno, sakinio ir ko tik ne. Mykolas nestokodavo ekscentriškų idėjų – pavyzdžiui, politinio korektiškumo eroje dažnai linksniuojamą lytinį priekabiavimą siūlė vadinti lytiniu kamavimu, esą šis žodis geriau perteikia reiškinio esmę.
Mykolas Drunga buvo išmintingas žmogus, ir ne vien todėl, kad baigė filosofiją Čikagos universitete. Pagal išsilavinimą turėjęs užsiimti amžinais dalykais, didžiąją dalį gyvenimo jis buvo žurnalistas – tai yra užsiėmė laikinybe. Lietuvių redakcijoje ginčytasi ne tik apie kalbą: nuolat liejosi begaliniai pašnekesiai politikos, istorijos, kultūros, pramogų klausimais. Mykolo pasisakymai dažnai turėjo nujaučiamą ar atvirai išsakytą filosofinį pamušalą. Komentuodamas Richardo Nixono politinį autizmą, jis galėjo pasakyti, kad Berkeley‘s būtų patenkintas, arba apgailestauti, kad kongresmenai aiškiai neskaito Platono, nes užsiima pork barrel politics (lašinių dalybų politika, reiškianti rinkėjų apygardose papirkinėjimą biudžeto pinigais).
Bene svarbiausia Mykolo išminties raiška buvo draugiška ironija. Jos pavyzdžiu gali būti Marijos Gimbutienės legendos dekonstravimas tekste, paskelbtame VDU Darbuose ir dienose. Gimbutienės mokymas su atlaidžiu sarkazmu pristatomas kaip kvazifeministinė fantazija apie žmonijos priešistorę. Mykolas cituoja Violetą Kelertienę, teigusią, kad Gimbutienė buvo vertinama prieštaringai, nes Amerikoje buvo siejama su feministiniu spiritualizmu, kuris „buria iš krištolinio rutulio“. Tačiau galutinė Mykolo išvada grąžina pusiausvyrą: „Turiu aiškiai pasakyti, kad profesorės Kelertienė ir Gimbutienė, kaip ir dauguma racionalių žmonių, šiandien yra feministės ne dėl to, kad turi „trenktų“ idėjų, o dėl to, jog giliai tiki, kad visos žmogiškos esybės – moterys ir vyrai – turi tas pačias teises ir nusipelno vienodos pagarbos“ (žr. Mykolas Jurgis Drunga, „Why Lithuania’s international university is unique“, in: Darbai ir dienos, 2022, t. 78). Kitas draugiškos ironijos taikinys dažnai buvo jo draugas iš „Santaros-Šviesos“ Vytautas Kavolis. Mykolas su daug kuo nesutiko ir kritikavo, dažnai šmaikščiai, bet kartu brangino ir vertino Kavolį kaip solidžią intelektualinę pajėgą.
Mykolas buvo vaikščiojanti išeivijos intelektualų, ypač filosofų, enciklopedija, kurioje sukauptos žinios atėjo ne tik iš knygų, bet pirmiausia iš asmeninio bendravimo. Jis yra sakęs, kad pažinojo praktiškai visus lietuvių išeivijos filosofus, išskyrus Europoje likusį Antaną Maceiną. Asmeniniai ryšiai didele dalimi radosi aktyviai ir daug metų dalyvaujant „Santaros-Šviesos“ veikloje, ir iš ilgamečio darbo Amerikos lietuvių spaudoje.
Išeivijos žiniasklaida, Amerikos ir Europos spauda buvo kita sritis, kurioje Mykolui nebuvo paslapčių – nuo Kalifornijos iki Šveicarijos puikiai žinojo, kur koks laikraštis ar apžvalgininkas stovi, ir kur link juda. Tad ilgus metus darytos Vakarų spaudos apžvalgos puikiai atitiko Mykolo žinias ir interesus, kartu leido toliau kaupti ir gilinti vakarietiškos spaudos išmanymą.
Kartą redakcijos kambaryje, nutolusios refleksijos akimirką – tai Mykolui nutikdavo reguliariai – jis be ypatingų įžangų pasakė: „O Laisvosios Europos Radijas vis dėlto prisidėjo prie pergalės prieš komunizmą – mes prisidėjome“. Buvo pasakyta mykoliškai – pusiau juokais, pusiau rimtai, bandant pasižiūrėti, kaip reaguos kolegos. Šie, nelauktai užklupti reikalavimo įvertinti savo darbo prasmę iš istorinės perspektyvos, kuklindamiesi kiek padvejojo, kol galiausiai pripažino: „Na taip, kai pagalvoji – prisidėjome“.
Nepaisant žaismingo tono, kova su komunizmu Mykolui nebuvo tuščias garsas. Jis didžiavosi rezistentu tėvu, kuris buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos narys, ir pabrėždavo, kad visa jo žurnalistinė ir akademinė veikla Amerikoje turėjo Tėvynės vadavimo dimensiją.
Tarybų Lietuvos propaganda išeiviją karikatūrino kaip „vaduotojus“ – būtinai kabutėse – kurie esą tuščiai gaišo laiką laisvindami šalį, neva laimingai klestinčią Tarybų Sąjungos sudėtyje. Ši propagandos linija vis dar gyva laisvoje Lietuvoje, kai Vytenis Andriukaitis tvirtina, kad Lietuvą išlaisvino čia likę, o ne neva pabėgę, – pirmiausia komunistai su Algirdu Brazausku priešakyje. Taip tarybinės propagandos ugdyta panieka Amerikos lietuviams perduodama naujoms kartoms, kas tarytum turėjo žeisti tokius kaip Mykolas. Bet nežeidė – jis tokius dalykus matė kiaurai ir, galima sakyti, užjautė tuos, kurie beviltiškai nesuprato egzilio žmonių motyvų ir mentaliteto.
Į tylios rezistencijos ir nenutrūkstančio darbo Lietuvai mitą įsijautę žmonės nenori prisiminti tarybinių realijų. Su jomis istoriniame komunizmo laike Mykolas tiesiogiai susidūrė tik kartą, kai 1987 m. su giminaičiais lankėsi Lietuvoje ir galėjo pralinksminti radijo kolegas anekdotu apie tai, ką vadino savo vieninteliu kontaktu su KGB. Buvę taip: „Lietuvos“ viešbučio kambaryje Mykolas pasiskundė seseriai, kad nėra rankšluosčių. Po kelių minučių kažkas pasibeldė į duris ir paklausė: „Ar jums nereikia rankšluosčių?“ Mykolo žodžiais, kagėbistai tikrai paslaugūs, nereikia nė į registratūrą skambinti.
Taip, Mykolas buvo vaduotojas be kabučių, nes visą gyvenimą rūpinosi Lietuvos laisvės byla iš idealizmo, ką andriukaitiško sukirpimo lietuviai laikė naivumu ar kažkokia prabangos preke, kurios negalį sau leisti vadinamieji Lietuvos gyventojai. Mykolas šią prabangą sau leido – jis vadovavosi grynai amerikietišku supratimu, kad bet kokia tironija, įskaitant buką žmonių šnipinėjimą viešbučiuose, yra nesuderinama su žmogaus orumu, sąžinės ir žodžio laisve, su sąžininga intelektualine veikla. Gyvenimo laisvoje visuomenėje patirtis ir šeimoje išsaugotas patriotizmas – regis, šis mišinys buvo pagrindinis Mykolo įkvėpimo šaltinis. Tik būtina pabrėžti, kad jo patriotizmas buvo ne tautininkiškas, o pilietinis, liberalus.
Mykolas buvo amerikietis, kuriam Abrahamo Lincolno demokratijos samprata – government of the people, by the people, for the people – buvo natūrali ir būtina kaip oras. Jis labai amerikietiškai tikėjo, kad valdžia yra žmonių nuosavybė, kad kiekvienas žmogus gali kažką nuveikti, gali pakeisti pasaulį. Savo išsilavinimo dėka jis visapusiškai išmanė teorinius, filosofinius liberalios demokratijos pagrindus. Dalyvavimo JAV politikoje ir ilgamečio jos stebėjimo dėka jis ne mažiau gerai žinojo, kad demokratijos praktika – toli gražu ne ideali, nes veikia gyvi ir ne visada tobuli žmonės. Šia prasme Mykolas entuziastingai palaikė garsiąją Donaldo Rumsfeldo frazę democracy is untidy, nes laisvė yra svarbiau už tvarką.
Matyt todėl iš Mykolo niekad neteko girdėti skundų, kurie dažnai skamba Lietuvoje – girdi, ne už tokią Lietuvą kovojom. Atidėjus į šalį įtarimus, kad taip kalba tie, kurie realiai nekovojo, įrodytas kovotojas už Lietuvos laisvę Mykolas kažkokių nepatenkintų lūkesčių niekada neturėjo. Jo žvilgsniu šiek tiek betvarkės, nesusipratimų ir klaidų komedijos Lietuvos politikoje yra natūrali demokratijos būklė, ne kažin ką blogesnė nei Amerikoje. Na, tik pastaraisiais metais atsirado ženklų, kad Donaldas Trumpas, regis, bus viršijęs labai aukštą Mykolo kantrybės slenkstį.
Mykolas buvo dosnus žmogus. Jis neleisdavo niekam patirti alkio ir troškulio, ir kalba eina ne tik apie dvasinį alkį ir troškulį. Kitados žmonėms iš Lietuvos vynas Vokietijoje atrodė nepasiekiamai brangus, bet Mykolo lengva ranka taupumo demonai bėgdavo neatsigręždami. Vynas ir maistas juk reikalingi prasmingesniam pokalbiui, tad Mykolo dosnumas sukūrė daug laimingų dienų Miunchene ir Prahoje.
Laisvosios Europos Radijo lietuvių kompanijoje netrūko ir labai spalvingų, ir labai kampuotų charakterių, bet Mykolas buvo neabejotinai mandagiausias, šilčiausias ir pakančiausias. Todėl reikia tik džiaugtis, kad Sugiharos fondas įvertino šias esmines savybes jo viešojoje veikloje ir 2008 m. pagerbė Mykolą Drungą metų tolerancijos žmogaus titulu. Žmogus išeina, pagarba lieka.
