Dailininkė Silva Jankauskaitė
Jau tapo įprasta, kad LR Seimui paskelbus minėtinus metus, istorikai, savo ruožtu, pradeda rengti proginius leidinius, kuriuos lydi įvairių formų pristatymai. Taip nutiko ir 2019 m., kai LR Seimas tuos metus paskelbė Žemaitijos metais. Šia proga buvo išleista Jono Drungilo disertacijos pagrindu parengta mokslinė monografija Erelis lokio guolyje: Lenkų bajorai Žemaitijoje XVI–XVIII a.: Migracija, kalba, atmintis. Tiesa, knyga pasirodė jau metams baigiantis, todėl pristatymai nusikėlė ir į 2020 m. Vienas svarbiausių šios knygos pristatymų vyko 2020 m. Vilniaus knygų mugėje. Itin retai pasitaiko, kad į mokslinės monografijos pristatymą netelpa visi susirinkę. Net ir netilpę žiūrovai stovėjo tarpduryje ir už jų, o ne išsivaikščiojo, kaip būtų galima tikėtis. Tokį susidomėjimą galėjo lemti ne tik puikiai žinomi renginio dalyviai: Rimvydas Valatka, Rimvydas Petrauskas ir Alvydas Nikžentaitis, bet ir klausytojams įdomi daugiasluoksnė tematika (žr. https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/02/25/news/knygu-mugeje-pristatytoje-knygoje-apie-tai-kaip-lenku-bajorai-tapo-zemaiciu-agentais-13767108). Toks susirinkusių klausytojų būrys rodo, kad identitetus, kilmę ir atmintį liečiančios temos yra aktualios ir svarbios skaitytojams.
Vienas svarbiausių ir skaitytojus pritraukiančių veiksnių yra intriguojantis knygos pavadinimas Erelis lokio guolyje: Lenkų bajorai Žemaitijoje XVI–XVIII a.: Migracija, kalba, atmintis. Toks pavadinimas savyje talpina ne tik problematikos daugiasluoksniškumą – žodinis heraldinių simbolių panaudojimas pavadinime suteikia stiprų pasididžiavimo jausmą (pati būdama iš Akmenės ir pagal tarmę save labiau skyrusi prie latvių, jau vien dėl pavadinimo pagalvojau, o vėliau ir knygoje perskaičiau, kad Akmenės gyventojai vis dėlto priskirtini žemaičiams). Galiu tik spėti, kad tokie pamąstymai aplankys ne vieną skaitytoją.
Knygos įvade pristatyta temos problematika, aiškiai apibrėžtas objektas, išsikeltas tikslas ir uždaviniai, aptarta chronologija, pristatyti moksliniai metodai ir naudoti istoriniai šaltiniai, išanalizuota istoriografija. Knyga tematiškai suskirstyta į tris dalis, kiekviena jų turi savo skyrius ir poskyrius. Pirmojoje dalyje, pavadintoje „Lenkų bajorų atvykimo ir įsikūrimo LDK bruožai“, išsamiai analizuojami visi trys LDK Statutai ir kiti teisės aktai, nusakę visuomenines taisykles, pagal kurias užsieniečiai (pirmiausia lenkai) galėjo įsikurti LDK. LDK Statutai yra tas istorinis šaltinis, nuo kurio paprastai prasideda daugelis LDK istorijos tyrimų. Nepaisant to, kad juose ne visada randama reikiamos informacijos konkrečiam tyrimui, šiuo atveju visi trys Lietuvos Statutai gausūs straipsnių, numatančių svetimšalių įsikūrimo LDK galimybes. Drungilas tuo puikiai pasinaudojo ir atliko Lietuvos Statutų bei kitų teisės aktų (pavyzdžiui, Liublino unijos akto) palyginimą, kuris atskleidė, kaip keitėsi LDK teisė svetimšalių atžvilgiu nuo 1529 iki 1588 m.
Viena įdomiausių ir turbūt stipriausių knygos vietų – tai detali imigracijos į Žemaitiją analizė. Derinant prozopografinį, genealoginį ir kitus sociologijoje taikomus metodus, buvo gautos iš tiesų labai įdomios ir naujos išvados. Atsakyta į klausimą, kodėl lenkai norėjo keltis į LDK ir konkrečiai į Žemaitiją, atskleista, dėl kokių priežasčių neprisitaikę svetimšaliai reemigruodavo. Skaitytojui gali iškilti istorinio stereotipo vaizdinys – mūsų bajorai norėjo lenkiškų teisių ir laisvių, o jau XVII a. visas politinis gyvenimas virė beveik tik Varšuvoje, o ne Vilniuje. Svarbu pažymėti, kad šioje knygos dalyje autorius išimtinai aprašo XVI a. ir šiek tiek išlendaį XVII a. pradžią. Taigi norėdamas sužinoti apie migracijos procesus XVII a. viduryje ar XVIII a., skaitytojas liks nepatenkinęs savo smalsumo. Šioje knygos dalyje autorius pasirinktus chronologinius rėmus argumentuoja teiginiu, kad būtent šiuo laikotarpiu pastebimi intensyviausi demografiniai pokyčiai (p. 14). Taip pat norėtųsi pabrėžti, kad monografijoje autorius analizuoja ir tai, koks LDK vaizdinys tuo metu vyravo Lenkijoje (p. 64).
Antrojoje knygos dalyje „Atvykėlių įsiliejimo į Žemaitijos bajoriją kultūriniai ypatumai“ iš esmės pateikiami nauji onomastikos duomenys. Pasitelkęs antroponimiką ir aptaręs jos bruožus, Drungilas pereina prie onomastikos. Tai – vienas įdomiausių pagalbinių istorijos mokslų, be kurio neapsieina nė vienas genealoginis tyrimas, tiesa, didžiausią įdirbį šioje srityje turi kalbininkai (Zigmas Zinkevičius, Vitalija Maciejauskienė). Drungilas naujai pažvelgia į pavardžių formavimosi problematiką ir jų išplitimą regione bei griauna mitą, kad priesaga –ski reiškia bajorišką kilmę.
Stabtelėti norėtųsi prie kalbinės situacijos LDK aptarimo. Autorius, naudodamasis lenkų tyrėjo Jano Jurkiewicziaus tyrimu apie Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo teisėjų autografus nustatė, kad lenkų kalba LDK įsigalėjo XVI a. pabaigoje ir tai aiškina argumentuodamas kartų kaita, kai po Liublino unijos gimusi karta jautė stiprią lenkų kalbos įtaką visuomeniniam gyvenimui ir teikė jai prioritetą (p. 97). Šiuo aspektu autorius praleidžia vieną svarbų momentą. Autografai nebūtinai nurodo pagrindinę asmens kalbą, nes paprasčiausiai asmuo tiek ir galėjo mokėti lenkiškai – tik pasirašyti. Levas Vladimirovas (1912–1999) teigė, kad „kiekvienas šlėkta turėjo žinoti LDK statutą, kuriame buvo nusakytos jo privilegijos ir teisės, vadinasi, ir suprasti tą kalbą, kuria statutas buvo surašytas“ (cit. iš: Raimonda Ragauskienė, „Kalbinė padėtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (iki XVI a. vid.): interpretacijos istoriografijoje“, in: Lituanistica, 2013, t. 59, nr. 3, p. 149). Trečiasis Lietuvos Statutas į lenkų kalbą buvo išverstas tik 1614 m. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Metrikos 1569–1610 m. Viešųjų reikalų knygas. Jose vis dar vyrauja rusėnų kalba, o lenkiškų dokumentų pradeda daugėti nuo XVII a. antro dešimtmečio. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad rusėnų kalba buvo paskelbta oficialia teismų kalba Antrajame Lietuvos Statute, 4 skyriuje „Apie teismus ir teisėjus“. Bajorijos atstovai siekdami karjeros turėjo mokėti šią kalbą. Taigi manytume, kad autorius pernelyg ankstina lenkų kalbos įsigalėjimą ne tik Žemaitijoje, bet ir LDK (p. 96–97). Kita vertus, oficiali raštų kalba ir kasdienis kalbos vartojimas yra dvi atskiros problemos, ypač kalbant apie ankstyvuosius naujuosius laikus.
Trečiojoje knygos dalyje „Lenkiškos kilmės atspindžiai genealoginėje savimonėje“ autorius analizuoja, kaip XVII–XVIII a. atvykėlių palikuonys prisiminė savo kilmę ir kaip jų atmintis atsispindėjo heraldikoje ir heraldinėse legendose. Ši knygos dalis įdomi ne tik dėl konkrečių giminių atminties pavyzdžių, čia taip pat atskleidžiama to meto žmogaus savimonė, išgryninami svarbiausi gyvenimo aspektai. Drungilas įrodo, kad XVII–XVIII a. žmogui buvo svarbi ne tik jo kilmė, bet ir giminės atmintis.
Monografijos tekstas skaitomas nesudėtingai, nors kartais ir yra apsunkinamas smulkmenomis, kurių ypač apstu trečiojoje dalyje. Skaitymą sunkina ir išnašose pateikiama medžiaga, kurios kartais puslapyje daugiau nei paties teksto (p. 26, 83 ir kt.). Vis dėlto tokių neišvengia ir daugelis kitų mokslinių monografijų. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad Jono Drungilo monografija yra subrandintas ilgo darbo vaisius, įnešantis svarų indėlį ne tik į Žemaitijos, bet ir apskritai į visos LDK istorinius tyrimus. Tekste atskleidžiama ne tik Žemaitijos socialinė istorija, bet nagrinėjami LDK vaizdiniai ir bajorijos mentalitetas.
