Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Trečiasis Lietuvos statutas, iš rusėnų kalbos vertė Ričardas Jaramičius, Jevgenij Machovenko, Vilnius: Alma littera, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas, 2023, 471 p., 3000 egz.
Dizaineris Agnius Tarabilda

Ar pamenate pasaką apie karaliaus drabužius? Siuvėjai įtikino karalių, kad pasiūs tokius drabužius, kad tik tie, kurie pakankamai protingi, galės juos įžiūrėti. Atėjus lemtingajai dienai, nei karalius, nei jo ministrai, nei juo labiau žmonės gatvėje nematė jokių drabužių, kol galiausiai vaikas iš minios sušuko: „Karalius nuogas!“

Panašiai nutiko su Trečiojo Lietuvos Statuto vertimu. Daugybė reklamos, išankstinė prekyba, įvairios leidinį lydinčios laidos ir sukelti skaitytojų ir netgi tyrėjų, kuriems šis Statutas – vienas svarbiausių XVI–XIX a. istorinių šaltinių, lūkesčiai. Vertėjai Jevgenijus Machovenko ir Ričardas Jaramičius netruko apsiskelbti, kad netrukus pasirodys ir Antrojo Lietuvos Statuto vertimas! Neslėpsiu, kilo abejonių. Mokslininkai daugybę metų dirbo prie Lietuvos Statutų ir Lietuvos Metrikos. Parašyta daugybė mokslo veikalų, straipsnių, organizuota konferencijų. Profesorių Edvardo Gudavičiaus, Stanislavo Lazutkos ir Irenos Valikonytės dėka pasirodė Pirmojo Lietuvos Statuto publikacijos ir vertimas. Vartant šiuos leidinius akivaizdu, kad tai – ne vienerių metų įdirbis, sunkaus darbo rezultatas. Kiekvienam prie šaltinotyros prisilietusiam istorikui savaime suprantama, kad tokio masto istorinis šaltinis, dar savo laiku po dokumento priėmimo verstas į kelias kalbas, negali būti tiesiog paimtas ir išverstas. Tekstai turi būti lyginami tarpusavyje (Trečiojo Lietuvos Statuto atveju – rusėniškas ir vėlyvesnis lenkiškas tekstas), aiškinami terminai, kurie šiandien net istorikams nebūtinai yra savaime suprantami. Tad visai nekeista, kad tiek laiko neatsirado nė vieno mokslininko, kuris imtųsi Trečiojo Lietuvos Statuto vertimo ar bent mokslinės publikacijos.

Gavus leidinį į rankas, pirmiausia į akis krito viršelis: raudoni kraštai, kurie turėtų apsaugoti leidinį nuo laiko atnešamo gelsvumo, ar noras sukurti butaforinę prabangą? Mėlynas viršelio fonas ir auksinės žvaigždutės neturi nieko bendro su knygrišyste LDK. Bet juk negalima apie leidinį spręsti iš viršelio. Pradėjus versti puslapius, ėmiau ieškoti nuorodos į šaltinį, iš kurio tekstas buvo verstas, bet teko nusivilti. Vertėjai nesiteikė informuoti skaitytojo, iš kurio Trečiojo Lietuvos Statuto išlikusio egzemplioriaus tekstas buvo verčiamas, o tai humanitariniame darbe yra būtina – jei ne priešlapiuose, tai bent įvade paaiškinti, kodėl pasirinktas vienas ar kitas šaltinio egzempliorius (jei jų išlikę bent keletas, jei jie tarpusavyje skiriasi), pateikti saugojimo vietą ir šifrus. Bet čia ir iškilo kita problema – įvado leidinyje apskritai nėra. Ten, kur šis turėtų būti, leidėjai pateikė prezidento Valdo Adamkaus tekstą apie Trečiojo Lietuvos Statuto svarbą ir glaustą Egidijaus Aleksandravičiaus Trečiojo Lietuvos Statuto aptarimą. Pastarasis bent nurodė, kad sprendimas nepateikti mokslinio įvado prieštaringas. Tiesa, leidėjai jau seniai buvo sukūrę internetinę svetainę, kurioje pateikiami visi moksliniai Trečiojo Lietuvos Statuto tyrimai. Jeigu skaitytojas siuntinėjamas ieškoti papildomos informacijos kažkur kitur, beliko paklusti – pradėjau jos ieškoti internete. Deja, vėlgi teko nusivilti. Svetainėje pateikti tik lietuvių (sic!) autorių tyrimai, kurių naujausias nurodomas dar iš 2016 m., nors vien lietuviška istoriografija per tą laikotarpį pasipildė naujais tyrimais, nes, kaip tiksliai pastebėjo Aleksandravičius: „jo tyrinėjimas ir aiškinimas, jau seniai pradėtas ir, tikėtina, niekad nepasibaigsiantis“ (p. 10). Suprantama, kad šis vertimas nepretenduoja į mokslinį leidimą, bet bent jau bendriniai principai, tokie kaip šaltinio šifras, kuo remiantis aiškinami sudėtingi ir šių dienų neatitinkantys terminai, paaiškinimai turėtų būti net ir tokiame leidinyje.

Šioje vietoje kyla pats sudėtingiausias klausimas,  į kurį, prisipažinsiu, nežinau atsakymo ir nesu tikra, ar kur nors istoriografijoje būta svarstymų: kas apskritai sudaro Trečiąjį Lietuvos Statutą? Statutas buvo išverstas į lenkų kalbą, ne kartą perleistas, o jį papildydavo vis naujos seimuose priimtos konstitucijos, tad čia ir kyla pagrindinis klausimas: kas sudaro Trečiąjį Lietuvos Statutą? Ar pats Statuto tekstas be tribunolo nuostatų ir kitų seimuose priimtų įstatymų (jei pasirinktas vėlyvesnis Statuto egzempliorius) yra pakankamas? Autoriai dar prieš patį Statuto tekstą pateikė karaliaus Zigmanto III Vazos privilegiją dėl Statuto patvirtinimo, Leono Sapiegos prakalbą į valdovą Zigmantą III, Andriaus Rimšos panegiriką Leono Sapiegos herbui, Leono Sapiegos prakalbą į visus LDK luomus, tačiau į knygą nepateko Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo nuostatai, trūksta ir registro, kurie būtent Leono Sapiegos kanceliariavimo metu atsirado perrašant Lietuvos Metriką, o taip pat ir Statute. Svarbu suprasti, kad registras – tai ne šiuolaikinis turinys, bet tiek jau to. Šiame leidinyje turinys ir registras suplakti į vieną.

Aptarus formos klausimus, galima pereiti prie turinio, t. y. vertimo. Pavyzdžiui, I skyrius, I straipsnis, viena svarbesnių sąvokų, žodis „врядъхь“ išverstas kaip „[teismų] apygarda“ (p. 27). Tačiau to meto kalboje žodis „apygarda“ neegzistavo. Šią sąvoką būtų galima išversti ir kaip „urėdas“, kadangi Gudavičius yra išaiškinęs, jog urėdas buvo XV–XVIII a. LDK pareigūnas. Mintis, kad nusižengusieji turi būti teisiami toje vietoje, kur nusižengė, galėjo būti taip tiesiogiai ir perteikta. Kitas variantas, kad žodis „врядъхь“ galėjo būti verčiamas kaip „pavietas“, nes 1564–1566 m. LDK buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. Žodis „apygarda“ neperteikia to meto kalbos, žodyno, administracinio suskirstymo ir veikusių teismų pavadinimų. Savaime suprantama, kad tokie dalykai kaip pasirinkimas tarp prasminio vertimo, labiau suprantamo šiandienos skaitytojui, ir vertimo, artimesnio originalo kalbai, galėjo būti apibrėžti įvade, bet vėlgi – jo nėra. Apskritai dokumentų terminija ir jos vartojimas yra nuolatinė XVI–XVII a. tyrėjų diskusija. Skirtingi tyrėjai siūlo skirtingai versti tam tikras sąvokas, pavadinimus. Vieni siūlo laikytis šaltinių kalbos ir, pavyzdžiui, „gleitus“ vadinti gleitais, o kiti siūlo vertimą artinti šiuolaikinei lietuvių kalbai, tokiu atveju „gleitai“ turėtų būti vadinami garantiniais raštais. Panašu, kad autoriai rinkosi pastarąjį variantą – vertimą artinti prie šiuolaikinės lietuvių kalbos, tačiau originalus dokumento įvardijimas bent jau skliausteliuose būtų padėjęs labiau skaitytojui susigaudyti, apie ką čia kalbama. 

Tačiau kliūva ne tik terminija, dėl kurios vertimų ir įvardijimų galima įsivelti į ilgas, niekur nevedančias diskusijas. Pavyzdžiui, visame tekste naudojamas terminas „Vyriausiasis teismas“. Kadangi vertėjai nepateikia pilno termino, lieka tik numanyti, kad kalbame apie „Головный трыбуналь“ arba – Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą. Tačiau tokiu atveju kalbame apie visuotinai istoriografijoje ir, ko gero, net mokykliniuose vadovėliuose įsitvirtinusį Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo terminą, kurio autoriai dėl kažkokių priežasčių nesirenka. Tai ne tik stilistinė problema: sąvoka „Vyriausiasis teismas“ įneša sumaišties, nes LDK veikė ir karališkieji teismai, kurie taip pat gali būti vadinami aukščiausiaisiais, vyriausiaisiais ir kitais aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais. 

Panašių pastebėjimų ar abejonių dėl vertimo galima rasti žymiai daugiau, čia visko tikrai neaptarsime. Labai daug painiavos buvo galima išvengti svarbiausius terminus įvardijant originalo kalba arba paaiškinti išnašose, įvade ar knygos gale pateikiant terminų žodynėlį, paaiškinant vienos ar kitos formos pasirinkimą. Toks žodynėlis apskritai būtų palengvinęs darbą skaitytojui, ypač ne specialistui, kuris ir nėra šio leidinio auditorija, atsižvelgiant į visą knygą gaubiantį foną. Dėl nuo originalo nutolusios kalbos ir komentarų nebuvimo apskritai kyla abejonių, ar šis leidinys bus naudojamas istorijos moksle. Nenustebčiau, jeigu jis taps vienu iš pavyzdžių, kaip nereikėtų elgtis su istoriniu šaltiniu. Vartant knygą, matant pigius bandymus imituoti kažin kokią prabangą, nori nenori prisimeni vieną Lietuvos leidyklą, kuri įvairius sovietinius vertimus įvelka į labai gražius viršelius, prideda dovanų puodelį ir paleidžia į prekybą už didelę kainą, kartais net kokį knygos „autentiškumo sertifikatą“ žioplam skaitytojui pasiūlydama. Lentynoje šie leidiniai gal ir neblogai žiūrisi (skonio reikalas), bet turinys užmuša: skaitydamas randi nužudytus buržujus ir feodalines pilis, kuriose Šerlokas Holmsas tiria nusikaltimus. Tokie leidiniai turi teisę egzistuoti, leidyklos – uždirbti, o profanai papuošti savo lentynas. Tik klausimas, ar panašaus pobūdžio akcijai reikėjo imtis Trečiojo Lietuvos Statuto? 

Lieka visiškai neaišku, ką iš šio vertimo gaus istorijos mėgėjai. Vis dėlto reikia sutikti, kad knyga nėra nepaskaitoma, tad lieka tikėtis, jog platesnioji visuomenė galbūt geriau pažins XVI a. teisės šaltinį, suvoks ir supras, kokios teisinės normos buvo svarbiausios, kurias buvo norima įrašyti į Lietuvos Statutą. Pamatys moterų teisę ir išskaitys apie Statute įrašytas politines realijas, su kuriomis Lietuva susiduria ir šiandien.

Leidėjams, kurie planuoja užsiimti Antrojo Lietuvos Statuto vertimu, siūlyčiau aiškiai nurodyti istorinio šaltinio saugojimo vietą ir šifrą, paaiškinti svarbiausius rusėniškus terminus, aiškiai naudoti istoriografijoje įsitvirtinusius LDK institucijų pavadinimus. Parengti įvadą, kuriame visi vertėjų pasirinkimai būtų  argumentuoti. Tuomet toks leidinys galės pretenduoti į plačios visuomenės pažinimą ir gilesnį suvokimą apie LDK teisės originalumą ir svarbą XVI a. visuomenei, o ne į abejotinos vertės komercinį projektą.