Vorobjovo užburti. Giedrę Jankevičiūtė kalbina Vytautas Ališauskas (NŽA nr. 3)

Jeigu atskirus žmones galėtume vadinti jungtimis, tai dailės kritikas ir istorikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954) tikrai būtų viena iš jų – intelektualinė jungtis tarp tarpukario Lietuvos ir Vakarų pasaulio. Žinios apie vieną talentingiausių to meto intelektualų ilgą laiką, net ir po nepriklausomybės atkūrimo, išliko fragmentiškos. Dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė su grupe tyrėjų prieš kelerius metus ėmėsi nuosekliai atkurti visuminį jo intelektinės ir asmeninės biografijos vaizdą. 2013 m. Vilniaus paveikslų galerijoje buvo atidaryta 110-osioms Vorobjovo gimimo metinėms skirta paroda, o visai neseniai išėjo Jankevičiūtės sudarytas dvitomis Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954) (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017). Šios knygos sudarytoją kalbiname apie knygos sumanymą, impulsus ir atliktą tyrimą.

Mikalojus Vorobjovas iki šiol buvo gerokai primirštas, jaunoji karta, regis, jo veik nežino. Ar tai ir buvo motyvas pradėti tirti jo paveldą?

 

Ne, tikrai ne. Galvojau ne apie jaunąją kartą, o apie Vorobjovą. Mano susidomėjimas juo kilo iš profesinės būtinybės. Pirmiausia užkliuvau už Vorobjovo kaip už dailės kritiko. Žodį „užkliuvau“ vartoju sąmoningai, nes bene garsiausią jo veikalą Vilniaus menas bandžiau skaityti dar būdama moksleivė, bet tuomet jis man pasirodė pernelyg daugiažodis ir patetiškas. Studijų metais sužinojau apie Vorobjovą kaip čiurlionistą. Tačiau vokiškai pakankamai nemoku, tad ir jo knygos studijuodama neatsiverčiau. Kad paimčiau į rankas Vorobjovo Čiurlionį, turėjau susidomėti knygos dizaino istorija. Tada įvertinau ir šio veikalo poligrafinę kokybę, ir apipavidalinimo privalumus.

Įsiskaityti į Vorobjovo tekstus ėmiau tada, kai man parūpo primityvo įtaka modernizmui, apie kokius 1995 m. Vorobjovo straipsniai šiuo klausimu išsiskyrė požiūrio platumu ir gyliu, argumentų logika, na, ir kalba, kuri man jau nebeatrodė daugiažodė. Atvirkščiai – skaidri, sklandi, vaizdinga. Paliko įspūdį ir jo dailės parodų recenzijos. Ypač įsiminiau negatyvų mano mėgstamo Ušinsko paveikslo Lakūno sapnas apibūdinimą ir tuo metu dar visai jaunutės tapytojos Marijos Cvirkienės talento pašlovinimą: „Jos kūryboje švyti saulėta Mozarto šypsena“. Ar galima pasakyti
tiksliau?

 

O kaip ėmėtės paties Vorobjovo tyrimo?

 

Kai, parašiusi knygą apie tarpukario Lietuvos dailę, nutariau patyrinėti Antrojo pasaulinio karo metų dailės gyvenimą, atėjau į Lietuvos dailės muziejaus archyvą ieškoti medžiagos. Ketinau išsiaiškinti tik knygos Vilniaus menas atsiradimo istoriją, bet tarp Vorobjovo dokumentų nusėdau ilgam. Tai vienas didžiausių išlikusių XX a. pirmos pusės ir vidurio Lietuvos dailės lauko veikėjų archyvinių fondų po Pauliaus Galaunės. Gal net didesnis už Vytauto Kairiūkščio rinkinį. 1944 m. vasarą bėgdamas iš Vilniaus Vorobjovas visus savo popierius paliko darbovietėje, t. y. rotušėje įsikūrusiame dailės muziejuje.

 

Ir per pokario suirutę jie išliko?

 

Juos čia kažkas išsaugojo, o po kelerių metų ėmėsi kruopščiai tvarkyti 1951 m. dirbti į muziejų atėjusi Pauliaus Galaunės mokinė Ona Jaskūnaitė. Taip išliko viskas – net ant suplėšyto cigarečių pakelio pieštuku pakeverzotos pastabos, bibliotekų kny­gų užsakymų lapeliai, antikvarinių knygynų reklamos. Visa ši įvairovė – nuostabus, vaizduotę uždegantis vizua­linės ir tekstinės medžiagos rinkinys, liudijantis ne tik Vorobjovo biografiją, bet ir jo laiką. Vorobjovo archyvas mane tiesiog užbūrė.

 

Žodis „užbūrė“ rodo šį tą daugiau, negu vien akademinį domėjimąsi?

 

Aišku, prisidėjo asmeninis santykis. Pavyzdžiui, sužinojau, kad Vilniuje Vorobjovas gyveno Žvėryne, kur ir aš pati gyvenu. Vaikštinėjo tomis pat gat­vėmis, su draugais, tarp kurių buvo mano mėgstamas filosofas Vosylius Sezemanas, iškylaudavo pušynėliuose prie Neries.

Mane giliai sukrėtė jo savižudybės istorija. Turėjo reikšmės keli dalykai: ir tai, kad Lietuvoje sparčiai ėmė smukti humanitarinių mokslų prestižas, ir tai, kad pati peržengiau 50 metų ribą. Vorobjovas nutarė, kad jam jau užteks, kai atšventė 51 metų sukaktį. Tokio poelgio iki galo paaiškinti neįmanoma, bet aiškiai pajutau ir supratau, kad JAV stiprėjančio makartizmo sąlygomis rusų kalbos ir literatūros specialistui gresiantis nedarbas nebūtų jo taip giliai išgąsdinęs, jei ne sutirpusi profesinė savigarba, pasitikėjimas savo žiniomis ir jų verte. Jis juk užaugo tarp meno žinovų ir garbintojų, nuo paauglystės manė, kad skaitantis, muziką, dailę, teatrą mėgstantis ir išmanantis žmogus savaime priklauso visuomenės elitui. Šį įsitikinimą palaikė net gyvenimas DP stovyklose: Vorobjovui darbo pagal specialybę ieškojo jo kolegos aust­rai menotyrininkai, gal jis net būtų įsitvirtinęs Austrijos universitetinėje aplinkoje, jei būtų ryžęsis likti Europoje. Amerika gyveno kitais idealais ir vertybėmis. Mūsų dabartis savo siauru pragmatizmu, ekonominės gerovės suabsoliutinimu, praeities atmetimu kažkuo panaši ir leidžia savo kailiu pajusti, kas galėjo lemti Vorobjovo savinieką, atvedusią iki savinaikos. Taigi pajutau emocinį ryšį su savo herojumi.

 

Ar tai kažkaip darė įtaką tyrimo krypčiai?

 

Tyrinėtojui susitapatinti su savo herojumi yra pavojinga. Tad iš pradžių galvojau, kad apsiribosiu straipsniu apie Vilniaus meno skaitymą bei skaitytojus ir surengsiu jo 110-osioms gimimo metinėms skirtą parodą, kurioje paviešinsiu pluoštą Vorobjovo gyvenimo kelią, jo biografiją iliustruojančių archyvinių dokumentų. Parodą surengėme kartu su LDM tapybos rinkinio kuratore Rima Rutkauskiene. Mums labai padėjo dizaineris Gedas Čiuželis. Neįsivaizduoju, kaip be jo pagalbos būtumėm suvaldžiusios margas Chodkevičių rūmų sales, kuriose visai nėra modernios muziejinės įrangos. Gedas minimaliomis priemonėmis sugebėjo sukurti vientisą ir elegantišką ekspoziciją. Nustebau, kiek daug žmonių atėjo į atidarymą. Lankytojų netrūko ir vėliau. Be to, į parodą tilpo gal tik pusė atrinktų eksponatų, didžiausia krūva įdomių dalykų liko neparodyta.

Visus tuos dokumentus, norint išgauti iš jų informaciją ir ją perduoti, būtina pamatyti, dar geriau – pačiupinėti. Pavyzdžiui, nacių okupacijos laikotarpio produktų kortelės. Žinom, kad jos buvo. Tačiau visai kas kita, kai jas matom, kai skaitom, kaip buvo klasifikuojami ir skirstomi produktai, kur ir kokiomis sąlygomis jų būdavo galima įsigyti. Arba radijo abonento knygelė, išleista sovietų okupacijos metais, bet galiojusi ir nacių laikais. Su lietuviškais, lenkiškais, vokiškais įrašais. Tai mažytis kompaktiškas sudėtingo istorinio tarpsnio dokumentas su gausybe informacinių sluoksnių.

 

Paroda, kaip ir kiekvienas bandymas artikuliuoti tam tikrą faktų, daiktų, vaizdų sankaupą, turėjo pasiūlyti ir naujų prieigų, naujų idėjų, ar ne?

 

Žinoma, pavyzdžiui, ieškodama eksponuoti tinkamo knygos Vilniaus menas egzemplioriaus, pirmą kartą aiškiai supratau, kad visi man žinomi leidiniai yra be aplanko. Parodai skolinomės Nacionalinio spaudos archyvo egzempliorių. Mėgėjiškai restauruotą, bet vis dėlto su ryškiai oranžiniu Jono Kuzminskio aplanku. Kai pamačiau knygą su aplanku parodoje, mane staiga nudiegė mintis, kad Vilniaus menas labai primena Vokietijoje leistas serijos Die blauen Bücher knygas. Pradėjusi ieškoti daugiau informacijos, sužinojau, kad vienas serijos idėjinių rėmėjų ir autorių buvo Vorobjovo profesorius Wilhelmas Pinderis, be to, kad nacių laikais išpopuliarėjo ir pigesnis serijos variantas Die eiserne Hammer – knygos oranžinės, tiksliau rūdžių spalvos viršeliais, kaip ir Vilniaus meno atveju dekoruotos aprašomo paminklo vaizdžia nuotrauka.

Šios smulkmenos paskatino pasidomėti platesniu Vorobjovo veiklos kontekstu, paieškoti, ką dar, be akademinių žinių ir menotyros metodų, jis perėmė iš vokiškosios aplinkos. Taip iškerojo knygos apie Vorobjovą ir jo epochą idėja.

 

Pati knyga šiek tiek panaši į ekspoziciją – autorių, tekstų, fotografijų gausa. Savotiška mozaika.

 

Kiek margesnis yra tik pirmasis tomas. Antrasis beveik neiliustruotas, jis akademiškesnis. Atitinkamai skirtinga ir abiejų tomų autorių sudėtis. Nutarusi imtis leidinio, supratau, kad bus neįdomu, jei knygoje išdėstysiu tik savo požiūrį, neturėdama pakankamai žinių nei apie Miuncheno menotyros mokyklą ir jos ryškiausio atstovo Wilhelmo Pinderio pažiūras, nei apie Baroko istoriografiją, kurioje tenka vietelė ir Vorobjovui, nei apie čiurlionistiką. Ryžausi surinkti tyrinėtojų grupę ir koordinuoti jos darbą, o pati likau prie savo pirminio susidomėjimo objektų – Vorobjovo biografijos, kritikos ir Vilniaus meno.

Pagrindinį darbą nudirbome aštuoniese. Tekstus rašė, rankraščius transkribavo, kai ką išvertė Audra Kairienė, Severija L. Kubilius, Aistė Paliušytė, Rasa Žukienė ir aš. Giedrė Sodeikienė buvo pagrindinė vertėja iš vokiečių kalbos, Birutė Railienė sudarė anotuotą Vorobjovo publikacijų ir publikacijų apie jį bibliografiją. Gedas Čiuželis suteikė mūsų tekstams ir juos lydintiems vaizdams knygos formą. Jam dėkoju už dvitomio idėją. Pirmasis tomas yra knyga visiems besidomintiems tarpukario Lietuvos istorija ir mėgstantiems biografijos žanrą. Tai tikrai įtraukiantis, dinamiškas, lengva kalba parašytų tekstų rinkinys. Be to, kaip pastebėjai, gausiai iliustruotas.

Antrasis tomas – ne visiems, nors Rimos Rutkauskienės transkribuotą Vorobjovo habilitacijos darbą apie simbolizmą ir art nouveau rekomenduoju skaityti savo trečiakursiams studentams, nes tai tikrai puiki, aiški ir kartu išsami fin de siècle studija. Visiems ant­rame tome gali būti įdomūs ir kiti Vorobjovo tekstai – apie Glaubitzą, apie kauniečių nemeilę Vilniui, recenzijos. Ne visiems – ankstyvieji akademiniai Vorobjovo straipsniai, disertacijos apie Zimermanno pastatų langų formų genezę ištrauka, Kubilius, Paliušytės, Žukienės ir mano akademiniai straipsniai. Sunkiausia darbo dalis – asmenų ir dalykų rodyklė, kurią su Audra Kairiene kūrėme pagal Pauliaus Subačiaus nurodymus. Dabar, kai ji užbaigta, esu Pauliui la­bai dėkinga ir kitą kartą panašiai kny­gai vėl darysiu tokią pačią, nes ji paranki bei patogi ir autoriams, ir skaitytojams. Na, bet darbo, darbo…

 

O kas pačiai, sklaidant jau išleistą knygą, atrodo įdomiausia?

 

Knygos naratyvas gerokai praplečia mūsų turimą tarpukario ir Ant­rojo pasaulinio karo metų Lietuvos gyvenimo vaizdą, suteikia naujų žinių apie mūsų išeiviją, skatina labiau pasidomėti tarpukario intelektualų tarptautiniais ry­šiais ir kontaktais, jų vėlesnėmis pa­sekmėmis. Šiuo požiūriu pavyzdys – Georgas Maximas Hanfmannas ir jo recenzija Vorobjovo knygai apie Čiurlionį. Ši recenzija daug metų minima ir cituojama čiurlionistų veikaluose, akcentuojant, kad atspausdinta auto­ritetingame Niujorko žurnale The Art Bulletin ji smarkiai prisidėjo prie Čiurlionio vardo ir kūrybos sklaidos po Antrojo pasaulinio karo, padėjo jam persikelti per Atlantą. Niekas nesuko sau galvos, kaip atsitiko, kad garsėjantis etruskų meno specialistas staiga atrado Europos pakraščio simbolisto meną. Susidomėjusiems šia istorija galėčiau pasiūlyti atsiversti knygą, bet būtų per žiauru vaikyti žmones per abu tomus, nes ne visa informacija sutelkta vienoje vietoje. Atsakymas paprastas – jaunystės ryšiai.

Hanfmannas, ku­ris kartais dar pri­sisegdavo ir mamos mergautinę pavardę Anossov, su Vorobjovu susipažino Europoje, greičiausiai kai abu studijavo Vokietijoje. Du rusakalbiai iš Baltijos šalių: Vorob­jovas – iš Kauno, Georgas – iš Rygos. Jis gimė teisininko, žurnalisto, visuomenės veikėjo Maksimo Hanfmano ir Jekaterinos Anosovos šeimoje. Georgo tėvas buvo kilęs iš Šiaulių, mokėsi Šiaulių gimnazijoje, gyveno Peterburge, po bolševikų perversmo persikėlė į Rygą, dirbo tenykščio rusų laikraščio Segodnia redaktoriumi. Taigi kelias nuo etruskų prie Čiurlionio vedė per Kauną, Šiaulius, Rygą, Marburgą ir Berlyną.

Tokie keliai įdomūs ne tik kultūros istorikui, bet ir romanistui, ir kino scenaristui. Nepaprastai kinematog­rafiški ir Vorobjovo laiškai, tiksliau jo korespondentų laiškai, kurių vertimus spausdiname savo knygoje. Šiais laikais žmonės taip rašyti nebemoka. Tačiau kitų gerai parašytus tekstus skaityti tebemėgsta. Todėl dėl knygos likimo esu rami. Skaitytojų jai tikrai nepritrūks.