Buvo, ko gero, trisdešimt penki šešėlyje, autobuse grūstis, atrodė, plyš per siūles, pasaulyje jau buvo devyni milijardai žmonių ir nieko nepaisydami gimė vis nauji.
Kur tai nuves? Kas iš to bus?
Ponui Jandačekui – ne, palaukite, tai taip oficialu, Tomašui, taip – Tomašui buvo aišku, kad visai nieko, visai nieko gero iš to nebus. Net sukirto lažybų su kolega darbe – o kai sakau darbe, turiu mintyje viešojo integruoto transporto įmonę, kur kažkokie žmonės sėdėdami prie kompiuterių prižiūri, kad visi autobusai mieste važinėtų taip, kaip turi, – taigi su šiuo kolega, su ponu Šternu, arba tiksliau Josefu, kad skambėtų asmeniškiau, su Pepiku1, sukirto lažybų, kad po penkerių metų nei dispečerių centro, nei jokios viešojo integruoto miesto transporto sistemos nebebus, nes visa globalioji visuomenė bus žlugusi. Sukirto iš alaus.
Jei tik vis dar bus alus, bet pagalvoję sutarė, kad lažyboms atlyginti galima panaudoti ir kitą nestiprų alkoholinį panašaus svorio visuomenėje turintį gėrimą. Blogiausiu atveju nealkoholinį.
Visa civilizacija linksta link žlugimo, tai akivaizdu, tad ką gi kito pasirinkti visiems suvokiamu nuosmukio rodikliu nei tai, kad nebebus vieno iš esminių civilizacijos pasiekimų, kad sunyks pažangaus sistemiškumo ir technikos tobulumo įsikūnijimas, viešojo integruoto miesto transporto sistema?
Tomašas autobuse neatleistinai prakaitavo, pats tai puikiai suvokdamas, ir net pagalvojo apie nepanaudotą dezodorantą, kurį jam įdėjo žmona ir kuris dabar, deja, buvo įstrigęs kuprinėje ant nugaros ir praktiškai nebuvo pasiekiamas, jei Tomašas nenorėjo išsinarinti peties arba įžeisti bendrakeleivių.
O Pepikas Šternas visgi buvo optimistas. Na ir ką. Gal jis tikrai teisus ir nieko baisaus neįvyks, bet geriau būti pasiruošus blogiausiam. Tomašas sodų bendrijoje jau užsodino daržą ir planavo išsikasti šulinį, tačiau vis nesugebėjo apsispręsti, ar verta pasitikėti virgulininku.
Trisdešimt penki laipsniai šešėlyje, devyni milijardai žmonių, autobusas numeris du šimtai septyni. Maždaug.
Ir kol Tomašas šitaip stovėjo, prakaitavo ir spaudėsi prie kitų kaip sardinė, jam nutiko toks kvailas, visiškai netikėtas ir beveik net gėdingai nepatogus dalykas.
Jis prikepė prie šalia stovėjusio bendrakeleivio, prie pono Reznerio (pristatykime jį kol kas tik pavarde). Jei bent kiek suvokiate reikalo esmę, tuomet jums aišku, kad ir ponui Rezneriui nutiko panašus kvailas, netikėtas ir beveik gėdingai nepatogus dalykas, ir jis prikepė prie pono Jandačeko. Prie Tomašo.
Tai va. Jie buvo taip susispaudę, kad geras penketą minučių net patys nepastebėjo, kol Tomašui neprireikė išlipti.
Tomašas važiavo į Tachovo aikštę, o ponas Rezneris į Ohradą2. Tomašas norėjo išlipti, suprato, kad kažkaip įstrigo, pirmiausia pamanė, kad tik užsikabino už sagos, ar panašiai, o paskui pamatė, kad jis visiškai prikepęs.
Čia tai bent situacija.
Lyg to nebūtų gana, tuo metu į autobusą įlipo kontrolierius. Tomašui, žinoma, nereikėjo jo baimintis, nes būdamas transporto įmonės darbuotojas turėjo pažymėjimą, su kuriuo galėjo važinėti nemokamai – tačiau ponas Rezneris, pamatęs kontrolieriaus ženklelį, pamėgino nepastebėtas dingti spūstyje. Bet buvo prikepęs ir tai buvo neįmanoma.
– Jei būtumėt kiek greitesnis, man nebūtų tekę mokėti baudos, – papriekaištavo jis vėliau ponui Tomašui, kai jie sutrikę mindžikavo stotelėje.
Tomašas Jandačekas prieš savo valią jautėsi šiek tiek kaltas, nors būdamas lojalus transporto įmonės darbuotojas, be abejo, važiavimui zuikiu miesto autobusu nepritarė, taigi kartu ir pyko ant pono Reznerio, kad dėl šio kaltės tapo nemalonios situacijos dalyviu, o kolegos kontrolieriaus akyse – beveik nusižengimo bendrininku.
Tačiau pats visgi skausmingai suvokė, kad murmėti dėl tokių dalykų atsidūrus daug rimtesnio prikepimo fakto akivaizdoje yra neprotinga.
Taigi atsiduso ir dešine ranka parodė į savo kairę alkūnę, prilydytą kiek žemiau pono Reznerio šonkaulių:
– Ką su šituo darysim?
Jam neskaudėjo, tik truputį niežėjo.
– Nežinau. Laikosi kaip prikalta, – pasakė ponas Rezneris. – Turbūt reikia važiuoti pasirodyti greitajai, ar kaip?
Greitojoje labai nusistebėjo ir nusiuntė juos į ligoninę kompleksiniams tyrimams.
Kompleksiškai tiriantis gydytojas taipogi labai nusistebėjo, pasikvietė konsultacijai chirurgą, tasai taipogi nustebo, itin smarkiai, ir konstatavo, kad operacija būtų gerokai rizikinga, nes ponai vienas prie kito prikepė vietomis, kur vienoje pusėje esama limfmazgių, reguliuojančių apetitą ir šlapinimosi sensorinę-motorinę koordinaciją, taigi ponas Rezneris galbūt jau niekada nebegalėtų pasimėgauti kuo nors gardžiu ir nebepataikytų į pisuarą, tuo tarpu kitoje pusėje prikepę nervai, valdantys kairiosios rankos judesius ir drebulį, ir greičiausiai grėstų paralyžius bei neprognozuojami tirpimo priepuoliai. Tomašas Jandačekas buvo kairiarankis.
Tačiau pirmiausia iškilo komplikacijų dėl draudimo bendrovės, tokių dalykų lentelėse nebuvo numatyta ir kilo klausimas, kurio iš jų draudimas apskritai turėtų kompensuoti operaciją. Audinys esą sukepęs itin chaotiškai, riba tarp pono Jandačeko ir pono Reznerio neaiški, o pjūvio į pono Jandačeko audinį negalima apmokėti iš pono Reznerio draudimo ir atvirkščiai.
– Kad galų gale nereikėtų mums patiems susimesti, – pasakė chirurgas, jaunas atletiškos figūros linksmuolis.
– Cha cha, – nusijuokė kompleksiškai tiriantis gydytojas, ko gero, gerokai garsiau, nei buvo būtina.
Prabėgus ilgesniam laikui ponas Rezneris šį nutikimą taipogi pasakojo garsiai juokdamasis – ir būtų nusijuokęs jau tada, juk buvo linksmo būdo, – bet jį apramdė mirtinai rimta išraiška kolegos prikepėlio veide.
– Man tai visai neatrodo komiška, – pažymėjo ponas Jandačekas, nors iš jo veido ir taip visiems seniai buvo aišku.
Sužinoję apie rimtas rizikas, abu ponai nusprendė visą reikalą dar apsvarstyti, ir ponas Jandačekas pranešė žmonai grįšiąs su svečiu.
Ponas Rezneris pasirodė esąs smagus pašnekovas, taigi pirma stojusi gerokai nepatogi atmosfera netrukus išsisklaidė, net ir ponas Jandačekas įsikalbėjo (apie įvairius tramvajų tipus), pokalbis mezgėsi maloniai ir sklandžiai, ir slogi realybė primindavo apie save tik tomis akimirkomis, kai Tomašas pamėgino gestikuliuoti kairiąja ranka.
Jandačekų atžalas, sūnų Janą (8 metų) ir dukterį Pavlą (6 metų), situacija iš pradžių suglumino, bet ir juos galiausiai pergalėjo pramogos ir smalsumo pojūčiai. Pavlą ponia Jandačkova galiausiai turėjo kiek sudrausminti, nes dukrelė vis prašėsi iš arti apžiūrėti prikepimo vietą, o poniai Jandačkovai neatrodė tinkama, kad visgi visai svetimas vyras vaikų akivaizdoje apnuogintų pilvą. Tais metais saulėti orai buvo tik beprasidedantys, ir pono Reznerio pilvas dar buvo baltas kaip nekeptas batonas.
Kai vaikai nuėjo miegoti, ponas Rezneris, o gal jau galėtume asmeniškiau – Robertas, taigi Robertas linksmino Jandačekų porą pasakojimais apie savo bandymus tapti verslininku. Bankrutavo jis iš viso triskart: kaip videokasečių nuomos, spurgų gamybos ir kelionių organizavimo firmų savininkas. Šiuo metu jis dirbo sandėlininku, ir būtent todėl neturėjo progų pasideginti saulėje, bet jau buvo pastebėjęs naują neužpildytą nišą rinkoje, tačiau apie tai kitą kartą.
Jau buvo vėlu ir atėjo laikas eiti miegoti.
– Ką gi. Robertas, ko gero, galėtų pamiegoti ant sofos, jei neprieštarautų, – nusišypsojusi pasakė ponia Jandačkova, bet pagavo savo vyro žvilgsnį, ir stojo nepatogi tyla.
Asmeninės higienos veiksmai iš pradžių, ypač Tomašui, taipogi buvo lydimi ženklaus varžymosi. Visgi po kelių savaičių neįprasti dalykai tapo tiesiog rutina.
Mano žmona, trokštanti pikantiškų detalių, ragino mane, kad šį sugyvenimą aprašyčiau kiek išsamiau, ypač detales apie sofą ir galbūt miegamąjį, bet aš nenoriu pasirodyti nediskretiškas, o be to, planavau rašyti apie svarbesnius dalykus.
Beveik po pačiu transporto bendrovės stogu buvo terasa su nuostabiu Prahos vaizdu, nutolusi nuo triukšmo apačioje, su kėde ir pelenine. Tomašas jau ilgus metus čia ateidavo parūkyti, o kadangi jo kolegos surūkovai įprato vaikščioti į kitą, žemiau įrengtą terasą, į kurią nevedė šitiek laiptų, jis čia vaikščiodavo vienas.
Stovėdavo prie turėklų – tik kartkartėmis, pasitaikius itin prastai dienai, sėsdavosi ant kėdės – ir žiūrėdavo į miestą, Senamiestį ir Naujamiestį, Petršiną už upės, Hradčanus, viskas matėsi kaip ant delno, kartais atsinešdavo ir puodelį kavos, žiūrėdavo į tą architektūros jūrą, išvagotą miesto viešojo transporto linijų, arba pakeldavo žvilgsnį į dangų ir žiūrėdavo į žydrą skliautą, ataustą reaktyvinių lėktuvų kondensaciniais dryžiais, ak, kaip delnas – su likimo ir gyvenimo linijomis, – ir tuo metu galvodavo, pavyzdžiui, apie tai, jog nors devyni milijardai žmonių ten apačioje ir artėja link nesustabdomos pražūties, bet juk viskas ne taip jau blogai, kol laikinai atidėjus apokalipsę atsiranda laiko ir vietos cigaretei.
Savaime suprantama, tai nebuvo itin gilūs pasvarstymai, ir juos čia pateikiu tik kaip šiokią tokią iliustraciją, tačiau vien iš to, kiek eilučių paskyriau šioms vienišos kontempliacijos akimirkoms, skaitytojas gali susivokti, jog terasa Tomašo gyvenime vaidino pakankamai svarbų vaidmenį.
– Na taip, ten tokia Tomašo asmeninė mažutė karalystė, – sakydavo Pepikas Šternas. – Iš ten jis viską valdo.
O dabar turbūt jau nujaučiate, kaip viskas baigsis, juolab šis pasakojimas iki romano netraukia, tai tik smulkus atsitikimas iš gyvenimo, kurio gal net ir neturėčiau tęsti. Bet papasakosiu dar keletą smulkmenų, kad nesuklaidinčiau.
Kaip jau minėjau, ponas Rezneris, tiksliau dabar jau Robertas, buvo linksmas pašnekovas, mėgstamas kolektyve ir greitai pritapęs viešojo miesto transporto integruotos sistemos dispečerių centre. Jis integravosi be problemų, kaip visada. Darbo ir meilės santykiais praplaukdavo su intuityviu lengvumu ir nevaržomas gilesnių saitų, nuolat pasirengęs įleisti šaknis iš naujo.
Savaime suprantama, Tomašas dabar visur jį vedėsi kartu, ir pasirodė, jog praktiniu požiūriu tai ne taip jau sudėtinga, kaip kad kam nors, pavyzdžiui, galėtų pasirodyti. Net atvirkščiai, Robertas ne tik visiškai kompensavo iš dalies nejudrią Tomašo kairiąją ranką – jis atsverdavo ir daugiau Tomašo trūkumų, o daugeliu požiūrių jie vienas kitą puikiai papildė. Tik tarpdury kartkartėmis kuris nors atsitrenkdavo į staktą, laikui bėgant vis dažniau Tomašas.
Ir Tomašo populiarumas tarp kolegų ir pažįstamų išaugo, žmonės juos vis dažniau matydavo kaip vieną asmenį, ir pamėgo Robertą. Net ir kolega kontrolierius linksmai prisimindavo, kaip tąsyk šviežiam prikepėliui išrašė baudą.
– Norėjo dėti į kojas, gudročius, bet negalėjo, negalėjo, cha cha! – Ir pliaukšėjo Robertui per petį.
– Cha cha, – juokėsi Robertas, – maniau, kad mes tik prilipom, o, pasirodo, visam laikui. Ką gi. Zuikiu jau nebevažinėju, jau seniai ne. Pasitaisęs visam laikui.
Bet niekas nepastebėjo, kad Tomašas – tiksliau pasakius, buvęs tikrasis Tomašas, nes žmonės įprato juos abu vadinti vienu vardu ir kreipdavosi į juos kartu „Tomašai“, – taigi niekas nepastebėjo, kad tikrasis Tomašas dabar dar tylesnis nei anksčiau, tarytum savo mažakalbyste būtų stengęsis atsverti savo naujos antrosios pusės iškalbą. Jo prikepėlis greitai susivokė dispečerio darbe, netgi pasiūlė keletą patobulinimų, taigi naujasis, išplėstinis Tomašas savo užduotis vykdė kuo puikiausiai ir niekas net nepastebėjo tikrojo Tomašo sumenkusio aktyvumo darbe. Nors ir kaip mano žmona įkalbinėja, diskretiškai nutylėsiu Jandačekų šeimos privataus gyvenimo detales, išduosiu tik tiek, jog dirbdamas sode Robertas įdegė pilvą.
Tam tikras ginčas kilo dėl žolės pjovimo. Tomašas sodą įsigijo pirmiausia tam, kad šeimai užtikrintų pakankamai savų maisto produktų katastrofos atveju, bet iki šiol tuo užsiėmė labiau teoriškai. Išstudijavo krūvas vadovėlių ir prisėjo įvairių rūšių daržovių, tačiau kruopščiai suprojektuotos lysvės vėliau užželdavo piktžolėmis. Aukšta žole džiaugdavosi drugiai, tačiau sodų bendrijos kaimynai iš už tvoros žvalgėsi smerkdami. Žolę Tomašas tiesiog nupjaudavo pjautuvu, nes neturėjo žoliapjovės, o ir jos garsas jį erzino.
Vasarą sodui jis dar vadovavo tvirta ir žolės atžvilgiu santūria ranka, bet kai rugpjūtis linko link rugsėjo, jo jėgos silpo, ir jis nebeišgalėjo atsispirti Roberto žoliapjovei, padariusiai galą nevaldomai permakultūrai.
– Palauk, atsargiai, ten moliūgas! – šaukė Tomašas, velkamas paskui Robertą ir jo žoliapjovę.
– Viskas tvarkoj, – atsakė Robertas, įvažiuodamas į aukštą žolę ir rotuojančiais ašmenimis perkirsdamas moliūgo gyvačiuką, vinguriuojantį tarp obelaičių. Nespėję prinokti moliūgai, sudėlioti palei tvorą, neužilgo supuvo.
– Kaip pas jus išgražėjo aplinka, – žinovės tonu pareiškė kaimynų bobutė.
Ridikėliai kerojo, žiediniai kopūstai žydėjo, o šulinys buvo pamirštas.
O tikrasis Tomašas… Trumpai tariant… Tikrasis Tomašas pamažu džiūvo, džiūvo ir traukėsi, kol galiausiai savaime nudžiūvo.
Dabar pagalvojau, kad net neaprašiau, kaip jis atrodė. Anuomet mane kažkas įtikinėjo, gal kuris nors redaktorius, kad daugiau erdvės skirčiau veikėjų aprašymams, kad šie geriau įsitvirtintų skaitytojų vaizduotėje. Bet gal dabar jau vis vien.
Jo niekas nepasigedo.
Praėjus penkeriems metams, kai civilizacija nesužlugo ir dispečerių centras veikė toliau, Pepikas Šternas suabejojo, ar lažybos vis dar galioja.
Bet naujasis Tomašas – tiksliau, kas iš jo liko – nesismulkino ir kilniaširdiškai už jo alų sumokėjo.
VRATISLAV KADLEC (g. 1981) – čekų prozininkas, vertėjas ir redaktorius, įvairių literatūrinių apdovanojimų laureatas. Už debiutinį apsakymų rinkinį Miško riba (2019) autoriui buvo skirta viena svarbiausių Čekijos literatūros premijų „Magnesia litera“, metų atradimo kategorijoje. Pernai Kadlecas svečiavosi tarptautiniame rašytojų ir knygų festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Apsakymą „Prikepęs“ iš apsakymų rinkinio Miško riba (Vratislav Kadlec, Hranice lesa, Praha: Argo, 2019) iš čekų kalbos vertė Vaida Braškytė-Němečková.
1 Pepa – maloninė, buitinė vardo Josefas forma čekų k. (vert. past.).
2 Prahos miesto vietovės (vert. past.).
