Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Hansas Küngas. 2015. CNS/Harald Oppitz nuotrauka, KNA

Šių metų balandžio 6 d. mirė šveicarų kilmės vokiškai rašęs teologas, kunigas, mąstytojas Hansas Küngas (g. 1928). Jis priklausė ypatingai kartai. Kartai, išgyvenusiai kelias epochas, patyrusiai neįtikėtinas permainas. Reliatyvumo teorija, atominė bomba, išsilaipinimas Mėnulyje, žmogaus genomo atradimas ir išmaniųjų telefonų era – visa tai pynėsi su politiniais įvykiais: parlamentinės demokratijos krizė visoje Europoje, Antrasis pasaulinis karas, studentų riaušės 1968-aisiais, kolonijinės sistemos išardymas, Šaltasis karas ir komunizmo žlugimas, galiausiai Rugsėjo 11-oji, Brexitas ir Trumpo prezidentavimas. Garsiausi tos kartos atstovai, išgyvenę visus šiuos įvykius – karalienė Elžbieta II (g. 1926) ir popiežius emeritas Josephas Ratzingeris (g. 1927). Daugelis įsiminė šiųdviejų susitikimo 2010 m. rugsėjo 16 d. Edinburge vaizdus. Bet juk kalba dabar ne apie juos. Nors… Ratzingeris, kitaip Benediktas XVI, balandžio 16 d. sulaukęs 94 metų, kiek neįprastai žanro reikalavimams atsidūrė kone visuose Küngo nekrologuose. Ir ne be reikalo. Šiuolaikinis Plutarcho mėgdžiotojas galėtų parašyti jų paralelinius gyvenimus, kuriuose sankirtos ir išsiskyrimo taškas būtų Vatikano II Susirinkimas, o abiejų bendras palydovas – Mozartas.

Bet grįžkime į pradžią. Hansas Küngas gimė Šveicarijoje, netoli Liucernos, kaip dabar sakytume, daugiavaikėje šeimoje. Iš septynių vaikų buvo vyriausias, berniukai buvo du. Tėvas prekiavo batais, motina kilusi iš ūkininko šeimos.

Anot paties Küngo, pašaukimą kunigystei pajuto 11 metų. Paskui viskas ėjo sklandžiai, net kiek rutiniškai. Gabus jaunuolis studijuoja Grigaliaus universitete, sulaukia pripažinimo. 1954 m. jis įšventinamas kunigu Šv. Petro bazilikoje. Paryžiaus Institut Catholique 1957 m. apsigina doktoratą apie šveicaro kalvinisto Karlo Bartho nuteisinimo teologiją. Išvados, kad katalikų ir garsiojo protestanto doktrinos iš esmės nėra nesuderinamos, sukelia ortodoksijos sergėtojų Romoje nerimą. Savo ruožtu Ratzingeris studijuoja Vokietijoje ir kunigu tampa kiek anksčiau – 1951 m., ankstėliau pradeda ir akademinę karjerą. Lygiai taip pat kunigas Ratzingeris įtarinėjamas eretišku mąstymu. Jų padėtis staiga pakinta 1962 m. Abu kunigai atsinaujinimo srovės kaip ekspertai atnešami į Vatikano II visuotinį Bažnyčios susirinkimą (1962–1965). Tuoj po susirinkimo naujoji teologų karta įkuria tarptautinį žurnalą Concilium. Küngas yra tarp jo steigėjų, Ratzingeris tarp pastovių autorių. Küngas, impozantiškos išvaizdos lektorius ir puikus komunikatorius, susilaukia tarptautinio dėmesio, be kita ko, pakviečiamas į Baltuosius rūmus – susitikti su pirmu JAV prezidentu kataliku Johnu Kennedy.

Posusirinkiminė idilija tęsiasi neilgai. Prasideda Vakarų civilizacijai galą padaryti turėjusios studentų riaušės, raudonoji beprotybė, apėmusi Europos akademinius centrus, sukrečia ne vieną intelektualą. Naujoje teologų kartoje prasideda nesutarimai – kaip gi iš tiesų skaityti „laiko ženklus“. Pamažu ji išsiskirsto, dalis Concilium steigėjų bei autorių, tarp jų ir Ratzingeris, 1972 m. pradeda leisti naują žurnalą Communio, turintį Bažnyčioje atverti dialogo tarp „modernistų“ ir „tradicionalistų“ erdvę. Küngas tuo tarpu vis labiau ryškėja kaip povatikaninio atsinaujinimo radikaliojo sparno veidas. Šiandienio žmogaus akimis žvelgiant nepakeliamo ilgumo jo knygos verčiamos į daugelį kalbų ir aptarinėjamos ne tik teologų ar kunigų, bet ir aktyviųjų pasauliečių. Pirmiausia tai lyg ir trilogija: Bažnyčia (1967), Būti krikščionimi (1974), Ar yra Dievas? Atsakas šiandienai (1978). Šios knygos skirtos duoti naujus atsakymus į senus klausimus apie žmogaus egzistencijos ir krikščioniškojo tikėjimo prasmę. Daug kas jose tuo metu skambėjo kaip radikali tradicinių pažiūrų kritika. Vis dėlto daugiausia viešojo dėmesio sulaukia jo knyga Neklystantis? (1971), kvestionuojanti popiežiaus neklystamumo dogmą ir siūlanti naują Bažnyčios neklystamumo sampratą.

Konfliktas su Roma gilėjo, kol garsus teologas ir viešasis intelektualas 1979 m. neteko teisės dėstyti kaip katalikų teologas. Išoriškai jį tai mažai paliečia. Tiesa, jis turi palikti Tiubingeno universiteto katalikų teologijos fakultetą, bet tuoj pat pradeda dirbti to paties universiteto Ekumeninių tyrimų centre. Drauge Küngas tampa kone svarbiausiu krikščionybės ir Bažnyčios ekspertu bei Jono Pauliaus II kritiku sekuliarioje Vokietijos žiniasklaidoje. Jo aštrūs, kartais sąmoningai provokuojantys pasisakymai palydi kiekvieną bažnytinio gyvenimo įvykį. Naujos akademinės pareigos jį paskatina gilintis į pasaulio religijas, 1986 m. išeina jo knyga, skirta krikščionybės dialogui su islamu, hinduizmu ir budizmu. Religijų dialogo klausimas veda prie minties apie universalią etiką, kurią galėtų priimti skirtingos tautos ir religijos. Išėjęs į pensiją, 1996 m. jis įsteigia Stiftung Weltethos / Global Ethic Foundation – Pasaulinės etikos fondą, skirtą skatinti tarpkultūriniams ir tarpreliginiams tyrimams, prisidedantiems prie kultūrų ir religijų dialogo ir santaikos. Vienas iš negausių Küngo tekstų, išverstų į lietuvių kalbą, yra skirtas kaip tik šiai idėjai (Hans Küng, Helmut Schmidt (sud.), Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė: dvi deklaracijos, Vilnius: Logos, 1999).

Laikas bėgo, pasaulis kito, Ratzingeris 2005 m. buvo išrinktas vyriausiu Katalikų Bažnyčios ganytoju. Viena didžiausių jo pirmų metų sensacijų buvo susitikimas su Hansu Küngu. Sakoma, kad jis įvykęs pastarojo prašymu. Sakoma, kad pranešimą apie jųdviejų pokalbį Benediktas XVI surašęs asmeniškai. Kas buvo kalbama dviejų senų žmonių akis į akį – nesužinosime. Oficialiai buvo pasakyta, kad temos buvusios religijų santaika ir mokslo bei tikėjimo dermė. Küngas paklaustas, kaip sekėsi pokalbis, atsakė, kad abudu jie esą du seni kunigai, kuriems labai rūpi Bažnyčia, tad buvę ką kalbėti. Aišku, senasis kritikas liko sau ištikimas, dar ne kartą spėjęs prikišti Benediktui konservatizmą. Vis dėlto susitikimas su popiežiumi buvo ženklas, kad Küngas nebėra toks gąsdinančiai svetimas kaip teologas ir kaip tikėjimo brolis. Daugelį šiek tiek sutrikdė ir net suerzino žinia, kad kardinolas Walteris Kasperis perdavė katalikų kunigui Hansui Küngui, jau esančiam mirties patale, popiežiaus Pranciškaus palaiminimą ir palaikymo žodžius.

Po Vatikano II Susirinkimo teologija tapo svarbiu kultūros dėmeniu. Teologų knygos galėjo tapti bestseleriais – tokiu tapo ir Küngo Būti krikščionimi, ir Ratzingerio Krikščionybės įvadas, ir net populiariau parašytos Edwardo Schillebeeckxo knygos. Nežinia, ar jos buvo iš tikro skaitomos, bet jų idėjos sklido per aptarimus spaudoje, viešas autorių paskaitas, galiausiai per Romos pasmerkimus. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, Küngo liestos temos nebėra tabu, daugelis jo teiginių atrodo veikiau kaip mėginimas naujai permąstyti ir dabarčiai aktualia kalba išsakyti tikėjimo dalykus. Galiausiai pasikeitė ir požiūris į akademinę teologiją. Küngas ją visada suprato kaip tarnaujančią tikinčiųjų bendruomenei, tačiau pagrįstą tyrimų laisve. Benediktas XVI ir jo įpėdinis Pranciškus faktiškai nustojo riboti teologines diskusijas. Antra vertus, pasikeitė pats teologijos statusas visuomenėje. Vargu ar kas dabar ieško įkvėpimo ir palaikymo savo tikėjimui povatikaniniuose foliantuose (nebent dar paskaito Krikščionybės įvadą). Teologijos vietą viešajame diskurse užėmė kultūrinių karų pamfletai, nemažai daliai katalikų gerąją naujieną apie tai, kad Dievas Jėzuje yra su žmonėmis, pakeitė pamokslavimas apie „prigimtinį įstatymą“, redukuotą į seksualumą, kitai daliai krikščionybė ėmė regėtis kaip socialiai atsakinga už šio pasaulio pažangą. „Tradicionalistiniai“ katalikai popiežiaus neklystamumo dogmą įgudo dekonstruoti net radikaliau negu velionis teologas, o jo keltas klausimas, kiek teologiškai pagrįstas kontracepcijos draudimas, liko prasmingas nebent moralinės teologijos doktorantams ir jų vadovams.

Jei Hansas Küngas šiuos poslinkius suprato, jam turėjo skaudėti širdį ne menkiau, negu tada, kai buvo pašalintas iš bažnytinių teologų luomo. Ir ne menkiau, negu skaudėjo Benediktui XVI. Pasaulis po Rugsėjo 11-osios, po klonavimo ir genomo atradimo, po pabėgėlių antplūdžio liko visiškai kitoks, negu buvo po Susirinkimo, netgi nebe toks, koks buvo po 1968-ųjų krizės. Kitoks, dar iki galo neišryškėjęs yra ir organizuotos religijos bei asmeninio tikėjimo pobūdis ir statusas. Hanso Küngo, kaip ir daugelio to meto autorių, veikalai, manding, netaps nauju įkvėpimu Bažnyčiai ir žmonijai. Bet istorija apie teologą, ieškojusį tiesos, galbūt kai kada pasidavusį ambicijoms, nebijojusį konflikto, bet ir likusį ištikimą savo kunigiškam pašaukimui, kai nemažai jo aplinkos jį pametė – ši istorija liks kaip raiškus Bažnyčios gyvenimo epizodas. Ar retrospektyviai žvelgdami Küngo gyvenimą Bažnyčioje ir su Bažnyčia galime apibūdinti kaip liebender Streit? Dievas težino, jis jam dabar ir teisėjas.