Petras Kimbrys. 2009-11-28. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka
Kai reikia rašyti apie žmogų, iškeliavusį į Amžinybę – tokį žmogų, su kuriuo daug metų bendrauta, dirbta, netgi svajota ir pramogauta, – nieko nėra sunkesnio, kaip įtikinti save, kad jo gyvenimas pavirto užbaigta istorija. Bandydamas jį prisiminti, susigriebi mąstąs apie jį kaip vis dar esantį šalia su nebaigtais pokalbiais, neaptartais reikalais, tik tik pradėtais svarstyti ateities planais.
Petras Kimbrys kaip reta kas turėjo progą prieš savo iškeliavimą pasimatyti, pasikalbėti, apsitarti su visais savo draugais ir bendražygiais, netgi tais, kuriuos matydavo itin retai. Jo 70-asis gimtadienis pavirto seka susitikimų, pripildytų atsiminimų apie tai, kas buvo, ir svarstymų apie tai, kas galbūt bus. Tad kai jo draugai – šįsyk visi iš karto ir vienoje vietoje – susirinko išlydėti Petro, atrodė, kad tai yra natūrali tų gimtadienio susitikimų tąsa ir atbaiga. Jei Petras būtų galėjęs numatyti tokį savo atsisveikinimą su žemiškąja tikrove, manau, jam tai būtų patikę.
Kaip toji užbaigta Petro Kimbrio gyvenimo istorija atrodo? Norisi atsiversti paskutinįjį skyrių, kai aplankiau jį norėdamas pasveikinti su jubiliejumi, o iš tikrųjų tiesiog džiaugdamasis pretekstu, privertusiu pagaliau susitikti po ilgesnio laiko ir pokalbių telefonu. Tuomet buvau šiek tiek nustebintas – atrodė, kad grįžome į tuos laikus, kai tik planavome Naująjį Židinį ir ištisas valandas svarstydavome, koks žurnalas turėtų būti, kad – kaip jis mėgdavo sakyti – „būtų įdomus skaityti mums patiems“. Šįkart irgi kalbėjome apie daugybę dalykų – apie ateinančių naujų autorių kartą ir kuo ji turėtų skirtis nuo mūsų, apie kylantį politinį jovalą, apie kasdienius Bažnyčios rūpesčius, o po to vėl grįžome prie Naujojo Židinio, kurį, kaip jis sakė, dabar gali skaityti „ačiū Dievui, iš šono, nebe kaip redaktorius“. Neatrodė, kad kalbiesi su žmogumi, kurį jau daug metų vargina ligos ir kuris tik su artimųjų pagalba gali išjudėti į viešumą. Mažai kas žino, kad sveikatos neteko, kai sovietinio režimo buvo priverstas dirbti sunkų fizinį darbą. Tada susižalojo stuburą, negalėjo gauti reikiamo gydymo, o ir jaunam žmogui tai neatrodė taip dramatiška. Kai jau teko dirbti redaktoriaus darbą ir valandų valandas sėdėti prie rašomojo stalo, tai buvo ne tik intelektinis, bet ir fizinis iššūkis.
Bet peršokime į pirmuosius gyvenimo istorijos skyrius. Petro tėvai – rezistencijos dalyviai nuo pat karo metų – jam buvo pavyzdys ir autoritetas. Apie to laiko tėvo pažintis ir veiklą Petras pasakodavo kaip romantinę legendą. Nežinau, kaip jis pats įsitraukė į rezistencinį kultūros darbą, tačiau supratau, kad tai įvyko labai anksti, dar studijuojant Kauno politechnikos institute – į humanitarinius mokslus nestojo sąmoningai, nenorėdamas prievartauti sąžinės. Kai 1985 m. KGB majoras manęs paklausė, kur susipažinome, niekaip negalėjau atsiminti. Tuo metu, manau, žinojau, bet iš atminties tas aplinkybes pavyko taip sėkmingai ištrinti, kad negaliu atgaminti ir dabar. Tik pamenu, kad per pirmą pažintį Petras buvo pristatytas kaip pogrindžio kultūros žmogus. Nepriklausomybės meto Petro darbai ir vargai gerai žinomi ir įvertinti – Gedimino ordinas, „Auksinė lupa“, Bronio Savukyno premija, tačiau stebėtinai neatsimenama, kad jis iš esmės tą patį darė ir iki Nepriklausomybės: vertė, redagavo nepriklausomos kultūros tekstus, tyrinėjo krikščionybės istorijos epizodus, ypač šv. Kazimiero ir palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimus, be jo neapsieidavo nė viena rimtesnė ano meto Kauno rezistencinės kultūros iniciatyva. Tiesa, jau tuose pasitarimuose Petras pasirodė kaip žmogus, mąstantis ne tik analitiškai, bet ir strategiškai – ir tais laikais, ir vėliau Nepriklausomybės metais turime būti jam dėkingi ne tik už daugelį įvykusių dalykų, bet ir už tai, kad savo kieta ir drąsia kritika sustabdė ne vieną neapgalvotą projektą, reikiama kryptimi pasuko ne iki galo subrandintą sumanymą ar tiesiog sužlugdė entuziastingą kvailystę.
Petras – grįžkime į skyrių apie redaktoriaus darbą – mėgdavo kartoti Marko Twaino posakį, kad apie save „mes“ sakyti gali tik redaktoriai. Jam šis posakis buvo giliai prasmingas, nes žurnalą matė kaip bendrą darbą, už kurį atsakomybė galiausiai tenka jo vyriausiajam redaktoriui. Jau žurnalo leidimo pradžioje buvo nutarta – dėl tekstų ginčysimės nesivaržydami, išsakysime visus argumentus ir emocijas, bet galutinį sprendimą priims vyriausiasis redaktorius ir po sprendimo diskusija bus baigta. Neturėjome jokios vadybinės arba, kaip tuo metu buvo sakoma, organizacinio darbo patirties, tačiau ši paprasta sveiko proto taisyklė atstojo visą įmantrią vadybos teoriją. Apskritai pats Naujojo Židinio suorganizavimas ir jo leidybos faktas, jokio sovietinio aukštojo mokslo nebaigęs redaktorius tapo iššūkiu posovietinės Lietuvos kultūrinei terpei ir ne vien jai. Vyriausiajam redaktoriui teko ne tik telkti autorius, vadovauti redakcijai, rūpintis tekstų kokybe. Jam teko turbūt labiausiai intelektualą alinantis darbas rūpintis finansiniu ir materialiniu žurnalo išlikimu. Būdavo, kasdienio absurdo užgultas su lengva šypsena pasiguodžia: „Niekas mums nežadėjo, kad į šitą gyvenimą susirinksime linksmintis“. Kartais jau atrodydavo, kad štai šis numeris bus paskutinis ir belieka paskutinė priebėga – Apvaizda. Dabar, žvelgiant iš beveik trijų dešimtmečių perspektyvos, matyti, kad pasitikėjimas Apvaizda nebuvo prasta strategija.
Kai žmogaus gyvenimas – kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti – virsta užbaigta istorija, visada savaime kyla poreikis ją kaip nors apibendrinti. Petro Kimbrio gyvenimo istorija galėtų būti pavadinta išsipildymo istorija. Jis ne tik išsaugojo orumą, savigarbą, sąžinę, bet ir visą gyvenimą darė tai, kas jam atrodė prasminga ir ką jis laikė savo pareiga, prisidėjo prie savo valstybės atkūrimo, sulaukė tikros religinės ir kultūrinės laisvės, o jo didžiausias darbas pragyveno jį patį. Antikos filosofai tokį gyvenimą kaip Petro Kimbrio pavadintų tiesiog laimingu gyvenimu.
