Godotinas Redaktoriau,
Gerai žinai, kad nieko naujo nėra po saule. Net pats pasakymas senas kaip Biblija. Tai ir ryžtas pasidalyti su Tavim ir Skaitytojais keliais dingtelėjimais apie atminties kovas, prisiminus šią tiesą, staiga apiblėso. Pernelyg daug visko jau būta. Senos tos kovos kaip pasaulis, ir kaip pasaulis plačios. Nežinau, kaip tai atrodė actekų ar majų civilizacijose, bet neabejoju, kad ir ten to būta. Man gana pereiti per Romos miestą – nuo nudaužytų kai kurių imperatorių veidų iki iš fundacinių įrašų išgremžtų nuorodų į fašistų „eros“ metus. Damnatio memoriae, cancel culture, vadinkime tai, kaip norime, yra ne tik nepaprastai seni ir nepaprastai modernūs reiškiniai. Tai tik negatyvioji kovų pusė. Yra ir kita – kokie praeities įvykiai bus sužvejoti užmaršties okeane ar pelkėje ir bus iškelti į atminties šviesą kaip reikšmingi, paaiškinantys istoriją ar net keičiantys dabartį. Matau, kad pradėjau byloti beveik poetiškai, bet jau pati atminties kovų sąvoka yra metafora. Maža to, ji atskleidžia patį žmonių, tautų ir politinių darinių santykį su istorija ar bent praeitimi – leisiu sau taip pavadinti neapiformintą, nesujungtą priežastingumo ryšiais, neįprasmintą ir nesugulusią į pasakojimą būtų įvykių visumą. Vis dėlto neturime nei vietos, nei tikslo nuklysti į teorines abstrakcijas. Mokslinių tekstų šiomis temomis galima pakankamai rasti net lietuviškai. Man knieti glaustai apšnekėti atminties kovas, kai kada beveik sutampančias su vadinamąja atminties ar istorijos politika, iš sveiko proto perspektyvos.
Vienas iš įdomesnių pastarojo meto reiškinių – atminties kovų suliejimas su vadinamaisiais kultūriniais karais. Pats kultūrinių karų pavadinimas, atkeliavęs, regis, iš JAV, nėra adekvatus, bent jau mūsų semantikoje. Galbūt tai būtų galima įvardyti kaip vertybinius karus, nors jau pats žodis „karas“ labiau primena džihadą, o ne demokratinį, tegu ir radikalizuotą, procesą, turintį viešajame gyvenime įtvirtinti tam tikras vertybes. Šio daugiaveidžio „tradicionalistinio“ sąjūdžio, tiesa, šiai minutei apiblėsusio, bet niekur nedingusio, baubimai minint Sausio 13-ąją ir Vasario 16-ąją ne tik išreiškė priešiškumą demokratinei valstybės sanklodai (anot jų – „sistemai“). Tai buvo ir ženklas, kad atmetamas ir daugmaž nusistovėjęs visuomenės konsensusas dėl naujausių laikų Lietuvoje istorijos. Tiesa, mėginimas perkurti Sąjūdžio genezę, galima sakyti, nepavyko. Vytautui Landsbergiui alternatyvi, su juo idėjiškai neva konfrontuojanti Romualdo Ozolo figūra nebuvo vykęs pasirinkimas – jo ne tik kad nežino jaunesnioji karta, bet ir vyresnei jis lieka tik vienu iš Sąjūdžio veikėjų būrio. Nėra mokslinių tyrimų, kaip atsimenami (jei atsimenami) įvairūs Sąjūdžio lyderiai, bet žmonėms, kuriuos sutinku kasdienybėje, Ozolas tėra išvaizdus latviškos pavardės savininkas, mėgęs įmantrias ir painias kalbas. Aišku, kova dėl to, kaip bus atmenami Atgimimo procesai, ateinant naujai kartai gali ir aštrėti, bet drauge iškeliaujant senesnei kartai, pats Sąjūdis kaip konkretus reiškinys gali likti tiek pat gyvas kiek Žalgirio mūšis ar Dariaus ir Girėno skrydis. Kita vertus, gal porą dešimtmečių trukęs rankos laužimas vardan to, kad Landsbergis gali būti vadinamas valstybės vadovu, baigėsi nusistovėjusio pasakojimo pergale ir marginalizavo – bet ne neutralizavo – pastarojo kritikus ir priešus. Galiausiai, grupelė senų socialdemokratų, regis, mėgins perkonstruoti Atgimimo naratyvą, jo centran statydami velionio pirmininko konfliktą su tuo pačiu Landsbergiu. Visi šie personažai ir jų santykiai beturi mažai ką bendro su savo prototipais, taip kuriami pasakojimai yra iš esmės anachronistiniai, atsieti nuo realių aplinkybių, politinių ar asmeninių motyvacijų, galiausiai – nuo tolesnės įvykių raidos. Personažai pristatomi kaip tam tikrų vertybių proponentai ar oponentai, netgi kaip jų gyvieji atvaizdai. Iš to, ką čia nelabai vykusiai išdėsčiau, Godotinas Redaktoriau, manau vis dėlto aiškėja, kad vertybių karai, pasiglemždami atminties lauką, jį paverčia griežtai politiniu. Kovotojai siekia užgrobti kuo didesnius istorinės atminties gabalus, arba net ją visą.
Ką šioje situacijoje daryti vargšui istorikui? Ką daryti politikui, kuris – drįstu sakyti, kad esama tokių – nenori eskaluoti skirtingų paradigmų konflikto? Nesenas, bet jau daugelio pamirštas, susirėmimas dėl paprastai vadinamo Genocido centro vadovo vietos – puikus pavyzdys. Dalis politikų ir visuomenės veikėjų atvirai sakė, kad vadovo (ir jo institucijos) darbas – vykdyti ar grįsti valdžios nurodymus, nes tik taip gali būti užtikrintas Lietuvos identitetas ir saugumas. Viena bėda – tie politikai nenori pripažinti, kad jie ne amžini, o valdžioje esančiųjų vizija, kokia atmintis yra teisingiausia ir geriausia Lietuvos žmonėms, gali pasikeisti po kiekvienų rinkimų. Tiesą sakant, taip ir įvyko, laimei, naujai atėjusios politinės jėgos pasirinko ne karo kelią – buvo paskirtas politiškai neįsipareigojęs profesionalas.
Už pasakojimų grynąja prasme rentimą ne mažiau svarbu ir viešųjų erdvių pertvarka. Deja, ne kartą susidaro įspūdis, kad vėlgi politikai ar kultūrininkai tarnauja užkulisiniams interesams, ką jau kalbėti apie savo galios įtvirtinimą. Pirmu žvilgsniu tarsi neabejotinas monumentas Jonui Basanavičiui, dėl kurio asmens, regis, visuomenė nėra susiskaldžiusi, buvo numatytas statyti neadekvačioje vietoje. Juo labiau panaudojus neadekvatų modelį – galbūt norint viską įgyvendinti kuo greičiau. Abejojantys iniciatyva patys užsitraukė abejonę savo patriotiškumu. Galiausiai iškilo tam tikros labai abejotino skaidrumo aplinkybės. Paminklas, pastatytas kitur ir kitoks, tik nedaugeliui liudija neskaidrų kovos dėl atminties epizodą. Tarsi priešingas pavyzdys – paminklo Petrui Cvirkai nugriovimas. Jis prastovėjo visą Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Niekas negali paaiškinti, kas įvyko, kad staiga jam, tiek metų beprasmiam, suteiktas ideologinio užkrato statusas. Nesunku identifikuoti politikus, kurie būtent tuo metu sukruto griauti, Rolando Rastausko ironiškais žodžiais tariant, „sapne visagalį paminklą“. Paminklas buvo nušluotas, nors to būtinumu abejojo nemaža net ir prokonservatoriškų kultūrininkų. Erdvė taip ir liko „neįveiklinta“, o abejonės dėl griovėjų intencijos grynumo taip ir liko neišsklaidytos. Be abejonės, esama ir kitokių atvejų – Ukrainos karo kontekste gan ryžtingai buvo pašalinti sovietinio laiko memorialai, skirti okupantų kariams. Dauguma jų neturėjo jokios meninės vertės, kelių pašalinimas kitomis sąlygomis gal irgi būtų sukėlęs diskusiją. Dabar net pati Rusija neturėjo jėgų reikšti pakankamą pasipiktinimą. Dievas duos, karas pasibaigs ir niekas nepasiges po miestelius išbarstytų paminklų „išvaduotojams“. Vis dėlto tai ir liudys, kad tų paminklų poveikis visuomenės vertybėms ir atminčiai buvo niekinis – beveik niekas jų nebepastebėdavo, todėl niekas ir nepastebės, kaip jie dingo.
Niekas nesiginčijo, kai Lietuvos aikštėse krito leninai, kapsukai, dzeržinskiai. Kiek daugiau abejonių kelia tai, kad veik visi jie buvo atiduoti privačiam Grūto parkui (ar jis dar egzistuoja?) ir tikrai neramina, kai kūrinių meninė vertė sutapatinama su jų tematika. Nesinori konkretizuoti, bet bent jau fotografijose neseniai pamatytas vieno sovietinio rašytojo biustas, numestas kažkurio muziejaus sąvartyne (?), atrodė visai įdomus tos epochos meno kūrinys. Tokių esama ne vieno. Gal didžiausia bėda – mūsų pastarojo šimtmečio praeitis itin komplikuota. Dabartinė cancel culture pasižymi ypatingu aistriškumu, apie ką jau užsiminėme. Tiesa, daugeliui Lietuvos žmonių atrodo juokinga, kai Niujorke svarstoma nugriauti paminklą Kristupui Kolumbui, tačiau per „mindaugines“ pasigirsta balsų, reikalaujančių „panaikinti“ Mindaugą už tai, kad Ordinui atidavė Sėlą, Žiemgalą ir dar kaži kokias „mūsų“ žemes. Vytautas Didysis, kaip žinia, perleidęs kryžiuočiams Žemaičius, o paminkle Kaune pavaizduoti po jo kojomis suklupę rusas ir totorius. Kudirka esąs antisemitas, rusofobas (kol kas atrodo tai vėl galima) ir seksualinis priekabiautojas, galiausiai visi Vasario 16-osios akto signatarai buvo baltieji, bent jau viešai heteroseksualūs, vidurinio ir vyresnio amžiaus vyrai, išsilavinę, ir dar beveik visi religingi. Ši tirada aišku skamba kaip juokai, gal net sarkazmas, bet reikalai yra dar prastesni artėjant prie mūsų dienų. Kaip jau esu kažkur rašęs, šiuolaikiniai atminties kovotojai nemato skirtumo tarp šventojo ir herojaus. Tiesa, net ir šventajam leidžiama nupulti, bet paskui jis atgailauja visą likusį gyvenimą. Herojus pasižymi ne besąlygišku moraliniu tobulumu, o veiksmais, atnešančiais šlovę. Tai gali būti meno ar minties kūriniai, gali būti išradimai ir socialinės reformos, bet gali būti ir karo žygiai, deja, ne visada taurūs. Lietuvos herojai dabar itin diskutuojamą šimtmetį yra retai kada ne dviprasmiški. Užtenka paminėti Antaną Smetoną, ir aistros įsiplieskia – nors retas to meto politinis veikėjas Lietuvai yra davęs tiek, kiek jis. Apie karo metus nėra ką kalbėti, manau, negreit rasime sutarimą, peržengiantį mūsų politinius kivirčus. O ką daryti su sovietmečiu? Lengva reikalauti „panaikinti“ Venclovų muziejų, apsimetant, kad Salomėja Nėris nusikaltusi (būtent juridine prasme) ne tik ne mažiau, bet gal ir daugiau. O ką daryti su kai kuriais pirmojo Atgimimo ir pirmos Nepriklausomybės veikėjais, kurie paskui mėgavosi ir sovietų malonėmis – iš visko sprendžiant, pelnytomis. Net čia nedrįstu įvardyti tų žmonių. Bet ir dori žmonės gavo vykdyti valdžios užsakymus, uždarbiauti ideologine kūryba, net tada, kai jau negrėsė kalėjimas ar tremtis. Galiausiai – Algirdas Mykolas Brazauskas. Neįsivaizduoju, kaip jį galėtume „panaikinti“, „atšaukti“, „kancelinti“. Pirmas Lietuvos laisvės dešimtmetis neįsivaizduojamas be jo figūros. Jo valdymas stabdė pažangą, leido kerotis korupcijai, bet… Ne mano uždavinys ieškoti, ką jis padarė gero – bet Lietuva gyvuoja ir stiprėja, o kai kurie vėlesni politiniai lyderiai yra tikrai didesnis blogis negu AMB. Pasiduoti staiga iš kažkur iššokusiam „desovietizacijos“, „delandsbergizacijos“ ar „desistemizacijos“ entuziazmui yra labai smagu, bet labai pavojinga. Tai gali sugriauti, kaip sakiau, vos vos nusistovėjusią silpną konvenciją dėl pagrindinių Lietuvos atminties vietų. Tetrūksta dar kelių šūvių atminties kovose ir mus užgrius istorijos apie rašytojus, muzikus ir dailininkus – seksualinius grobuonis, rasistus ir mačistus. Politinę dešinę nesunkiai užgrobs nacionalistai ir „liberaliosios demokratijos“ (nevykęs pavadinimas, bet tegu) priešai, o kairieji pasistengs, kad išsilavinusiam ir nuosaikiam žmogui „dešinysis“ taptų keiksmažodžiu. Karas pridengia šitą pavojų. Bet jis nėra įsibaiminusios vaizduotės padaras.
Godotinas Redaktoriau, prirašiau daug ir ne pernelyg gudriai. Nežinau, koks vaistas yra nuo tų visų pavojų ir bėdų. Intuicija kužda vienintelį, tegu abstraktų ir sunkiai įgyvendinamą. Tai tiesos meilė. Netgi ne Tiesos, užtektų ir tiesos. Leisti praeičiai tapti pasakojimu apie viską, pripažinti, kad visa praeitis yra dabartyje, kad visa dabartis kuria ateitį. Kitaip sakant, prisiimti istoriją tokią, kokia ji yra – ne tik kaip savo valstybės, bet ir savo paties likimą. Ir leisti istorikams ne tik kalbėti, bet ir jų klausytis. Taip pat apmąstant ir neskubant daryti išvadų.
2022 m. liepos 25 d.,
šv. Kristoforo minėjimo dieną
