Godotinas Redaktoriau,
pradėsiu savo mintį iš tolėliau. Išlydėję amžinybėn šviesaus atminimo karalienę Elzbietą, Britų monarchijos gerbėjai ir popierinių pinigų kolekcininkai ėmė nekantriai laukti pasirodant banknotų su naujojo karaliaus Karolio atvaizdu. Antroje pusėje liko kitų iškilių Jungtinės Karalystės vyrų ir moterų atvaizdai, tarp jų ir sero Winstono Leonardo Spencerio Churchillio. Anglakalbėje Vikipedijoje sakoma, kad, nepaisant naujausio mokslo – recent scholarship, – anot kurio šis buvęs imperialistas ir rasistas, istorikai ir britų publika jį dažnai laiko vienu didžiausių Britanijos premjerų.
Per paskutinius porą dešimtmečių daugumą nacionalinių banknotų pakeitė eurai. Langai ir tiltai – atvirumas ir ryšiai, abstrahuoti architektūriniai elementai. Tai nestebina, tokiam skirtingų istorijų ir skonių verpetui reikia rasti kažką labai neutralaus, kas nieko nežeistų ir nieko nepreferuotų. Bet štai Šveicarija naujoje frankų serijoje vaizduoja rankas, simbolizuojančias įvairias gyvenimo vertybes; tiesą sakant, nupieštas gan vidutiniškai. Norvegijos kronas reprezentuoja silkės galva, naują seriją pristato reklama, kurioje žvejų kraunamos dėžės su silkėmis galiausiai pavirsta naujaisiais banknotais. Žmonių veidai, banknotus kadaise puošę iškiliausi šalies piliečiai dingo kaip garsusis dūmas, nesklaidomas vėjo. Kažkas pasakė visai tiesiai – asmenybės yra pernelyg kontroversiškos, kad dėl jų būtų galima sutarti. Nėra žmogaus, kurio gyvenime nerastume kokios nors dėmės. O jei nerandame šiandien, nėra garantijų, kad nebus rasta rytoj. Blogiausia – tai, kas šiandien nėra dėmė, rytoj gali būti suvokiama kaip didžiulis juodulys, užtemdantis visą asmens šlovę.
Kultūros istorikui iškart į galvą ateina damnatio memoriae fenomenas. Žinomas nuo senovės Aigipto laikų, gan plačiai praktikuotas ir Romos imperijoje. Po mirties pasmerktų ar tiesiog nugalabytų valdovų vardai ir veidai būdavo išdaužomi. Šiandienėje Romoje galime pamatyti tokių Mussolinio atvaizdų. Būta ir švelnesnių formų – Vilniaus universiteto bibliotekoje galima rasti XVI a. graikų kalbos vadovėlių su užtepliota protestanto autoriaus pavarde. Istorinė patirtis parodė, kad ištrinti atmintį – beprasmė pastanga. Mes žinome visų užmarščiai pasmerktų faraonų ir imperatorių vardus bei darbus, pamename vardą to, kas padegė nuostabiąją Artemidės šventyklą, žinome ir išsamią eretikais pripažintų autorių bibliografiją. Tą patį galime pasakyti ir apie šiuos laikus.
Iš Evangelijos žinome Viešpaties parabolę, kurioje liepiama angelams leisti augti geriems augalams ir piktžolėms drauge iki laikų pabaigos. Tik tada, po pjūties, būsią galima saugiai atrinkti geruosius žolynus nuo blogųjų. Antraip galima suklysti ir išrauti gerą daigą, manant, kad šis esąs netikęs. Žinoma, šiame gyvenime esti visaip. Iš eschatologinės perspektyvos ne visada įmanoma, ne visada mokama ir, manding, ne visada reikia žvelgti. Ne veltui prilyginime kalbama apie angelus. Bet, drįsiu manyti, kad jis nebūtų pasakytas, jei jame neglūdėtų pamokymas ir mums. Jei jau angelai gali suklysti berankiodamai piktžoles – juo labiau mes, neturintys angeliško įžvalgumo.
Ar tai turėtų reikšti, kad mes – tauta, valstybė, gal net vietos bendruomenė – neturime teisės į tai, kas vadinama atminties politika? Turime laukti, kol praeities piktžolės toliau kerosis ir gal net užgoš išpuoselėtas dabarties pievas? Akivaizdu, kad klausimas nėra teisingas. Šventasis Augustinas įtikimai parodė, kad praeitis egzistuoja tik subjektyviai. Visa, kas yra prieš mus, yra dabartis. Didysis klausimas ne tas, kokia mūsų praeitis, o kaip mes pajėgūs tvarkytis dabartyje ir su dabartimi. Antai, kadaise vizualiai okupuota priešo teritorija tokia tebebus ir šiandien. Įvairių leninų paminklai, okupantų karių memorialai, komunistinę praeitį (dažnai fiktyvią) šlovinančios atminimo lentos buvo nušluotos per porą laisvės ir nepriklausomybės metų, dažnai net nesistengiant to kaip nors įforminti. Geriausias pavyzdys – Kryžkalnyje sovietiniams okupantams iškilęs grandiozinis paminklas. Norisi tikėti, kad iki šiol nežinome, kas pasirūpino jį likviduoti. Galima pasakyti, kad tai buvo išimties situacija, kurios metu neveikė įprasti įstatymai ar nuostatai. Aišku, tai labai pavojingas metas, kai veikia tie, kas imasi atsakomybės. Nebūtinai geriausi, išmintingiausi, labiausiai kvalifikuoti. Dažnai net ne drąsiausi, o įžūliausi. Pavojus ir kad susidarys pilkoji zona tarp „jau nebe“ ir „dar ne“. Tačiau akivaizdu, kad tokia išimties situacija baigiasi, kai atsiranda susiformavusi valstybė su veikiančiomis institucijomis. Tačiau gyvenimas demokratijos pagrindais sutvarkytoje valstybėje meta ne vieną iššūkį. Visada esama pavojaus, kad valdžių kaita atneš radikalias permainas atminties politikoje. Kalbame ne tik apie damnatio memoriae, bet ir apie tai, kas turėtų būti iškelta į atminties šviesą ir joje palaikoma.
Jei visuomenėje esama sutarimo dėl pamatinių vertybių, dėl santykio su aktualios istorijos įvykiais ir dėl kultūros kanono, politinė dinamika nėra labai pavojinga. Tačiau visada lieka pavojus, kad bendrosios istorinės atminties eroziją provokuos politikų veiksmai ir iniciatyvos. Tokie politikai gali būti patys įvairiausi – nuo solidžių valdančiosios jėgos ar opozicijos atstovų, pritrūkusių idėjų, kuo sudominti savo šalininkus, iki marginalinių grupelių lyderių, kurie nebūtinai nėra nenuoširdūs ir manipuliatyvūs. Vėlgi, jau gal kiek nudėvėtas Škirpos pavyzdys. Menkai reikšmingas tarpukario veikėjas, kuriam pasitaikė įvykdyti misiją iškelti vėliavą ant Gedimino kalno atgautame Vilniuje, vėliau nedrausmingas diplomatas, įtikėjęs savo genialumu, toks likęs iki gyvenimo galo. Mėgavęsis savo beprasme veikla nacistinėje Vokietijoje, bet nei padaręs kažką tikrai baisaus, nei kilnaus ir didingo. Toks tiesiog žmogus sudėtingoje situacijoje staiga vienų paverčiamas kovos už laisvę ir tautos išlikimą simboliu, kitų demonizuojamas. Galiausiai kova dėl šios mažareikšmės asmenybės „įamžinimo“ visiems (tiksliau, daliai visuomenės, kuri domisi tokiais dalykais) pabodo, tik valdžios įstaigos turi vis vykdyti savo prievolę sutramdyti sauvaliavimą.
Vėlgi visiems jau turbūt pabodęs pavyzdys, šiuo atveju atminties ištrynimo. Salomėja Nėris. Sunkiau Nėriai atleisti ne išdavikišką kelionę į Maskvą, o įsimenantį „Gintarėlį tau nešu ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusį…“ (lygiai kaip Just. Marcinkevičiui ne jo eiles apie Leniną, o jo teoriją, kad savi šaudė į savus, kad partizanai ir stribai buvę lygiaverčiai). Vis dėlto tariant jos vardą, norisi pridurti: „Vargšė“. Tačiau žmogus „vargšas“ yra kažkas priešinga „herojui“. Galime būti jam gailestingi, tačiau tai nereiškia, kad jo vardu reikia vadinti mokyklą. Bet reikalas komplikuojasi, kai randasi iniciatyva nugriauti tikrai puikų Vlado Vildžiūno kūrinį, stovintį šalia mokyklos. Ką mes čia pašalinsime – Nėries atminimą ar puikaus skulptoriaus darbą? O gal čia ir galėtų pasireikšti gailestingumas?
Mielas Redaktoriau, jaučiu, kad nukrypau į gerokai švinktelėjusias aktualijas, užuot tęsęs pradėtus apmąstymus apie tai, kaip sunkiai šiuolaikinė Vakarų kultūra randa santykį su žmogaus veidu. Tiesiog norisi pridurti – reikia būti be galo atsargiam, reikalaujant iš istorijoje, kultūroje, politikoje iškilusių vyrų ir moterų ar tai besąlygiško šventumo, ar tai ideologinio (kurios ideologijos atžvilgiu?) tyrumo, ar tai tiesiog atitikimo naujai susiklosčiusiai situacijai. Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą yra vienas tokių pavyzdžių, kai pasikeitusi situacija reikalauja nelengvų ir, nors ne visiems tai patiktų, atsargių sprendimų. Natūralu ir net puiku, kad šiuo metu rusiškos kultūros funkcionavimas Lietuvoje suspenduojamas, bet naivu tikėtis, kad taip įvyks visame pasaulyje ir Rachmaninovas arba Čaikovskis bus ištrinti iš kultūrinės pasaulio atminties. Labai glaustai kalbant – svarbiau formuoti pozityvų mūsų tapatybės diskursą, apimantį ir perteikiantį daugybę skirtingų ir prieštaringų mūsų ir pasaulio istorijos veidų, randantį kiekvienam iš jų adekvačią vietą ir vertę.
Kaip dažniausiai būna laiškuose, norisi pasakyti viską, o paaiškėja, kad pavyko apie daug ką tik užsiminti. Pabaigai noriu priminti, kad naujoje eurų banknotų serijoje atsirado, nors ir nekrentantis į akis, žmogiškas veidas – tiesa, mitologinis ir netikėtai monarchistinis: kontroversiškoji karalaitė Europa, žvelgianti į mus iš vandens ženklo ir blizgios apsauginės juostelės.
Vilnius, 2024 m. rugsėjo 10 d.
