Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Edvardas Gudavičius ir Rimvydas Petrauskas. Vilnius. 2019. Alfredo Bumblausko nuotrauka

„Juk kas gi yra toji istorija? Teisingiau – ką vadiname šiuo žodžiu? Gal praėjusį gyvenimą, tą mus supančio pasaulio dalį, kuri subėga ir slūgso po mumis ir alsuoja į mus už mūsų? Taigi tai tik žodis, kuris šiaip jau būtų visiškai beprasmis ir perteklinis, tačiau, matyt, mums yra reikalingas tam, kad bent šiek tiek pridengtų, prigesintų ir, svarbiausia, leistų primiršti, o gal net ir visiškai užmiršti tokį gąsdinantį bei gniuždantį to, kas šiuo žodžiu pridengiama, dydį. Taigi net ir pats negyviausias, atsargiausias, sausiausias, tad ir „objektyviausias“ bei „moksliškiausias“ praeities faktų ir detaliųjų smulkmenų registravimas bei inventorizavimas visuomet jau yra tam tikros registratoriaus gyvenimo filosofijos, pasaulio supratimo atspindys ir išvestinė. Nykiai skurdžios, bailios, padrikos ir embrioninės. Todėl, šiuo atveju, ir beprasmės. Tad kuo aiškiau, drąsiau ir tvirčiau mes savo praeities vaizdą remiame būtent ta savąja gyvenimo filosofija, kuo atviriau, kritiškiau ir nuosekliau apmąstome ir tikriname kaip ir kodėl ji tenai atsispindi, tuo visas mūsų pasaulis apskritai tvirtesnis, pilnesnis ir patikimesnis. Juk troškimas gyventi patikimame, saugomame, tvirtame ir, svarbiausia, suprantamame pasaulyje – vienas iš pagrindinių žmogaus troškimų, ar ne? Taip tarp praeito gyvenimo konstrukcijos bei tapybos ir dabartinio gyvenimo yra tiesioginis ir nuolatinis grįžtamasis, reaktyvusis, vienas-kitą-papildantysis ryšys. Ką gi, kiekvienas (tikras, geras) istorikas – autentiškas, savarankiškas gyvenimo filosofas. Ir atvirkščiai.“

Štai apie ką mąsčiau sėdėdamas savo mielosios Alma mater – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto auditorijoje, vieno iš gyvųjų mūsų istorijos klasikų, Edvardo Gudavičiaus 90-mečio vakaronėje. Apie tai mąsčiau gal ir todėl, kad viena iš pokalbių su juo knygų, jo intelektualinis bei dvasinis portretas, nutapytas kolegos Aurimo Švedo, vadinasi Visa istorija yra gyvenimas. Geras pavadinimas ir būtent apie tai, apie ką čia su jumis mėginu kalbėti.

Vakaronę ar, pasak kai kurių kalbėtojų, gruziniškas vestuves ji priminė jubiliato studentų, mokinių, kolegų, bendražygių ar tiesiog kūrybos gerbėjų prakalbų pyne. Kiekvienas iš jų, iš užstalės, tiksliau užsuolės, užkopęs į tribūną, pirmiausia dalindavosi savo ryškiausiais asmeniškais prisiminimais apie savo susidūrimus su jubiliatu ar jo kūryba. Ir, žinoma, rėžė šlovinančias kalbas apie ne tik istorijos, bet ir viso šalies intelektualinio gyvenimo „revoliucionierių“, kuris „atvėrė akis“ ištisoms kartoms, o pasaulyje pagaliau atrado tikrąją Lietuvos vietą. Atėjus eilei ir man tarti savąjį žodį, iš eilės jau paskutinį, nuo bendros vagos, žinoma, nenukrypau. Tad ir aš prisiminiau garsųjį profesoriaus butą Viršuliškėse, kuriame jo paskaitų klausėsi ištisos kartos – taip pat ir aš. Teisingiau, prisiminiau vieną tų paskaitų epizodą, įvykusį daugiau nei prieš du dešimt­mečius, kuris man ir liko labiausiai įstrigęs atmintyje.

Gudavičius dėstė mums, berods, pasaulio civilizacijų istoriją ir šiose paskaitose, be abejo, ryškiausiai skleidėsi konceptualusis ir filosofinis istorijos – gyvenimo – supratimas. Natūralu, kad mane ir dar vieną kitą kurso draugą gerokai alergizavo toji marksistinė redukcija, itin tiesmukas materializmas ir mechaniškasis evoliucionizmas, kuriais tas supratimas buvo paremtas. Ironiškai raukėme nosis nuo šio naftalininio aromato, svaidėmės žvilgsniais tarpusavyje, bet kartu ir kėlėme balsą bei mėtėmės pirštinėmis. O kaipgi kitaip – tais laukiniais 90-aisiais intelektualinis pasaulis buvo atvėręs visas duris ir langus, pro kuriuos šėlo visi keturi pasaulio vėjai, baldo prie baldo nepalikdami.

Profesorius, kuris mums dar kurso pradžioje buvo užsiminęs, jog jaučiasi šiek tiek netvirtai, ėmęsis dėstyti tokį jo dar ne itin išmėgintą dalyką kaip pasaulio civilizacijų istoriją, mokėsi ir pats – noriai leisdavosi į diskusijas įvairiais klausimais, klausinėjo, ginčijosi. Žinoma, kaip ir dėstydamas kiekvieną kitą dalyką, tačiau šį – ypatingai. Štai tas jo klausimas, į kurį vedė keletas įvadinių klausimų ir kurį prisimenu beveik pažodžiui: „Na, taip, aš marksistas. Bet ką kita man reikėjo daryti? Visą gyvenimą nieko kito neturėjau po ranka. Be to, ką jūs kito, labiau išbaigto, suprantamo ir racionalaus, galite pasiūlyti? Jei taip, siūlykite! Bet štai kokia mano pagrindinė problema, kurios nežinau, kaip spręsti. Viena vertus, aš tikiu evoliucija, materialistiniu pasaulio vystymusi bei jo dėsniais, tų dėsnių pažinumu. Kita vertus, aš ir krikščionis, katalikas. Kaip suderinti su pirmaisiais dalykais tai, ką sako religija – kad pasaulį sukūrė Dievas, kad istorijos procesus lemia Jo valia? Kaip šią prieštarą išspręsti?“ Ir kurį laiką žvelgė į mus vaikiškai sutrikusiomis ir viltingomis akimis – gal vis dėlto mes imsime ir staiga jam į tai atsakysime. Išspręsime pagrindinę jo egzistencinę problemą. Aš nežinau, ar jis ją pagaliau išsprendė. Drįsčiau spėti, kad ne.

Tačiau ką man bylojo ir tebebyloja šis graudžiai gražus epizodas? Akivaizdu – pirmapradį, tegul vaikiškai naivų, tačiau autentišką mėginimą mąstyti – iš pašaknų, apie pradmenis, klausiant „kodėl“, „kas“ ir „kaip“. Jis klausia ir mėgina mąstyti pirmiausia pats, kaip tikras savamokslis – koks jis gyvenime ir buvo. Lyg koks Jacko Londono Martinas Edenas. Žinoma, kaip ir šiam literatūriniam herojui, jam esmingai padeda knygos – nors ir tos, kurios po ranka ir kurios netgi buvo privalomos pagal valdišką prievartą, tačiau vėlgi apmąstomos ir atsirenkamos savarankiškai, tai, kas priimtina ir pripažįstama (nes yra „tikra“ ir „teisinga“) priimant, o tai, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių (pirmiausia, dėl jau esančių vidinių įsitikinimų bei motyvų) nepriimtina – atmetant. Tad Gudavičius toje pačioje knygoje Visa istorija yra gyvenimas ir sako, kad marksizmą jis priima be jo „futurologinės pusės“, be revoliucijos ir proletariato diktatūros reikalavimo ir neišvengiamumo, kad marksizmas jam apskritai yra „metodika, ne ideologija“. Žodžiu – instrumentas, padedantis suprasti gyvenimą. Taip pat jį sutvarkyti. Juk čia matome ir desperatišką, žūtbūtinį norą gyventi sutvarkytame, suprantamame, todėl ir patikimame bei saugiame pasaulyje. Būtent šis pamatinis, dažnai nesąmoningas ir instinktyvus poreikis ir grindžia visas „technogenines“, „inžinerines“, „materialistines“, taigi ir „racionalias“ bei „mokslines“ gyvenimo redukcijas. Yra žmonių, kuriems to nereikia – bent jau nereikia, kad gyvenimas būtų sutvarkytas visu šimtu procentų.

Tuo tarpu mechanikai ir inžinieriai žūtbūt stengiasi susukti visus varžtus ir visuomet ieško to pagrindinio. Jiems pasaulio ir gyvenimo santykiai visuomet yra vienpusiai, griežtai hierarchiniai, o kuris nors iš ontinių klodų ir yra tas absoliučiai pamatinis, vienintelis tikras ontologiškai, o visi kiti – tik šiojo išvestinės, neturinčios jokios ar beveik jokios savarankiškos būties. Taip, jie gali „vėliau“ tapti svarbiais gyvenimo faktoriais, tačiau būtent ontologine prasme jie – niekiniai.

Pamenu audringą diskusiją šiuo klausimu su pagrindiniu Gudavičiaus mokiniu – Alfredu Bumblausku, taip pat savo buvusiu dėstytoju. Ta diskusija vyko egzamino metu, nes viena iš egzamino privalomųjų dalių buvo referatas, o jį aš parašiau apie Gudavičiaus marksizmą. Bumblauskas, žinoma, karštai įrodinėjo, kad Gudavičius negali būti vadinamas marksistu „tik­rąja to žodžio prasme“, nes jis atmeta revoliuciją ir proletariato diktatūrą. Aš įrodinėjau, kad pastarosios nebūtinos integraliai ir fundamentalistinei materialistinei redukcijai, paremtai visais kitais esminiais marksizmo postulatais. Kaip dažniausiai būdavo, išsiskyrėme nesutarę ir šiuo klausimu, kuris, žinoma, mums nė kiek netrukdė vėl ir vėl šnekėtis. Ironiška, bet pats Gudavičius, kaip žinia, save marksistu yra vadinęs ne kartą. Tačiau su išlygomis – veikiau „bernsteinistu“, nes, pasak jo paties, sekė veikiau ne Karlu Marxu, o karštu šiojo oponentu Eduardu Bernsteinu.

Akivaizdu, kad šių diskusijų įtampa, kaip ir faktas, jog šalies akademinėje ir viešojoje erdvėje jų iš esmės niekada nebuvo – politinio diskomforto ir „nekorektiškumo“ išdava. Jei mes garsiai ir labai aiškiai konstatuojame, kad žymiausias mūsų posovietinis istorikas ir akademinis kalnagūbris – marksistas, visi atrodome nepatogiai. Bet, pavyzdžiui, man asmeniškai dar nepatogiau dėl kito fakto. Juk faktas yra ir tai, kad Gudavičius mokslo pasaulyje – tikrai vienintelis toks. Tiksliau, vienintelis toks akademinės istorijos atstovas ir vienas iš kelių humanistikoje apskritai, sukūręs ir išvystęs savo intelektinę ir teorinę visatą, išbaigtą savo pačios rėmuose, didelę ir svarią.

Tiek jau to, nebeženkime į šią laukymę. Be to, kad ir kaip būtų, jis tik­rai suteikė daug komforto ne tik sau, bet ir mums visiems. Turime ne tik jo mums dovanotą liepos 6-ają, bet ir, kaip jau minėta, Lietuvos vietą Europoje ir pasaulyje. Toji vieta – kraštinis paribys, teisingiau, periferijos periferija, vėluojančios šalies ir visuomenės statusas. Vėluojančios, žinoma, į istorijos lokomotyvą, kuris stovi centrinėje Vakarų Europos civilizacijos stotyje.

Čia stabtelėjęs susimąstau, kiek iš tiesų pagrįstos kalbos, kad Gudavičius posovietinėje Lietuvoje buvo vienišas, nesuprastas ir persekiojamas revoliucionierius, kentęs urapatriotinio kultūrinio isteblišmento terorą bei antpuolius. Na, taip, tuos antpuolius jam teko patirti, tačiau tai, kad jis žaibiškai tapo vienu iš populiariausių ir mėgiamiausių viešosios erdvės veikėjų, apdovanotas visais įmanomais akademiniais titulais ir šlove, sako, kad nebuvo taip jau blogai. Priešingai – panašu, kad jo „revoliucingumo“ esmė buvo ta, jog jis tiesiog labai aiškiai, liaudiškai paprastai ir tiesmukai, netgi grubiai, formulavo ir į paviršių išplėšė tai, kas ir taip egzistavo didelėse tektoninėse mūsų visuomenės plokštėse, ką didelės tos visuomenės masės ir taip visada jautė ir mąstė, tik nemokėjo ar nenorėjo pasakyti. Juk paribio, ribos tarp Rytų ir Vakarų, tilto tarp skirtingų pasaulių, todėl ir vis-dar-ne-pasaulio, savęs, kaip nepilnavertės, „dar ne“ esybės pajauta – viena iš esminių moderniosios lietuviškosios savimonės dedamųjų. Ką ir kalbėti apie (po)sovietinę. Ją visuomet, o ypač – iš karto po totalitarizmo griūties ir dabar – buvo mėginama konvertuoti į išskirtinumo ir ypatingos misijos mitologiją. „Vakarų civilizacijos“ ar „civilizacijos“ apskritai forpostas pačiame Rytų Ordos pasienyje, turintis ypatingą kovos su šia Orda, gresiančia visai civilizacijai, ir tos Ordos nugalėjimo misiją. Taip pat – ir tikrųjų tos civilizacijos vertybių išsaugojimo tuomet, kai pati civilizacija savo centre ir metropolijoje jas užmiršta ar išduoda, paskirtį.

„Make Lithuania great again“ – taip pat, kaip ir tada, kai sugriovėme Blogio Imperiją SSRS! Argi ne šia psichologine konvulsija yra pagrįstas dabar viešojoje erdvėje ir politikoje dominuojantis kariškasis Lietuvos, Vakarų mokytojos, kaip nugalėti Rytų Ordą, naratyvas? Mūsų paribio kaimas veržte veržiasi į pirmąsias civilizacijų ir titanų karo su dievais linijas – būtent todėl, kad buvimas paribio kaimu jį kamuoja.

O Gudavičius didžiajai daliai tų, kurių šis placebas bei mikstūra negalėjo visai nuraminti, griežtai ir tiesiai pasakė: „Taip, mes visada buvome ubagai, kampininkai ir dažnai šunsnukiai. Tačiau labai daug pasiekę Vakarų – vadinasi, gerieji – ubagai, kampininkai ir šunsnukiai“. Štai už šią psichologinę terapiją ir išlaisvinimą Profesoriui buvo ir tebėra dėkinga didelė dalis, jei ne dauguma, tautos.

Tebežvelgiant į ateitį galima klausti, ką dar vertingo Gudavičius nuveikė ateities kartoms, be šios psichologinės pagalbos ir tiesiog titaniško praeities inventorizavimo darbo? To klausė ir profesoriaus pagerbimo vakaronės organizatoriai, visų kalbėtojų tei­rau­damiesi, ar jo idėjos, į savo viršūnę iškilusios paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje, gali būti aktualios ir šiandien. Klausimą, kaip matote, grindžia prielaida, kad naujojo tūkstantmečio antrasis dešimtmetis Lietuvoje labai skiriasi nuo paskutinio praėjusio tūkstantmečio dešimtmečio. Išties, daug kuo skiriasi. Bet jei kalbėsime apie istorinės savimonės ir tapatybės dalykus, tokia prielaida – neteisinga. Čia mes vis dar tebetrypčiojame ir tebesimalame iš esmės ten pat. Teisingiau, į savo istoriją dažniausiai žvelgiame viena, o ne abiem akimis, kaip kažkada yra vykusiai pastebėjęs prof. Bumblauskas. Pats iškalbingiausias pavyzdys – niekaip nesuvedamos sąskaitos su Holokaustu, teisingiau – dalies mūsų visuomenės dalyvavimu jame. Ir ne šiaip visuomenės, bet ir kai kurių iš tų, kuriuos esame be išlygų iškėlę į patį nacionalinio panteono viršų – pokario partizanų bei jų vadų.

Deja, mūsuose visada vyravo, o pastaraisiais metais, po Krymo ir karo Ukrainoje, dar labiau sustiprėjo vienaakė, primityvioji ir, žinoma, klaidingoji bei žalingoji patriotizmo samprata. Šventai ir aklai tikima, kad tuo atveju, jei atsisakysi besąlygiškai gerbti, o dar baisiau – pasmerksi bent kažką iš tų, kurie per nesusipratimą ar informacijos stoką atsidūrė tame panteone, sugriausi pačius valstybės pamatus, pats savo rankomis atiduosi juos priešui – Rusijai. Savaime suprantama mintis, kad taip tik dar labiau sustip­rinsi ne tik savąjį patriotizmą ir pačią idėją, bet ir Lietuvos tarptautines pozicijas bei prestižą Vakaruose, kurį tas priešas kaip tik ir stengiasi paplauti bei pakirsti, atmetama tiesiog organiškai, kone fiziologiniame lygmenyje. Atrodytų, ką bendro su tuo galėtų turėti medievistikos specialisto palikimas? Akivaizdu – tą pačią dvinarę optiką, kritišką ir savikritišką, kartais net grubų savęs vertinimą, ne miunchauzeniškai plėšiant save į viršų, bet tupdant priešinga kryptimi – ant purvinos kasdienio gyvenimo žemės. Ten, kur labiausiai išryškėja visų gerų ir gražių dalykų grožis. Nes jie auga būtent čia. Ir būtent čia išryškėja tikroji jų vertė.

Būtent šis psichologinis signalas – net ne signalas, o visas klimatas bei atmosfera – ir yra bene vertingiausiasis Gudavičiaus kūrybos bruožas, dalykas, kurio reikėjo anuomet, o dabar reikia gal net dar labiau. Kaip apskritai reikia savarankiško, autentiško mąstymo apie tai, ką vadiname „gyvenimu“, taip nevykusiai mėgindami bent iš dalies paslėpti ir primiršti jo gąsdinantį ir gniuždantį dydį. Ne tiek svarbu, koks tas mąstymas yra savo turiniu – su bet kokiu juk neišvengiamai ne tik galima, bet ir reikia ginčytis. Svarbu, kad jis būtų, nes be jo gyvenime kažko trūksta. Kažkurio varžto.