The Rooster Gallery archyvas
Okupuotoje Lietuvoje, 1940–1990 m. laikotarpiu svetimiesiems panaikinus Lietuvos valstybę, žmonės gyveno nelaisvės arba pavergimo sąlygomis. Tam naudojamas tarptautinis terminas „pavergtos tautos“. Viešpatavo jas pavergusios valstybės ir šių atnešti, prievarta primesti, svetimi režimai.
Lietuvai tai – kits kitą keitę SSRS ir Vokietijos Reicho valdymo laikotarpiai. Istoriografijoje jie ligi šiol nėra deramai ištirti, aprašyti, įvertinti. Painiavos labai daug, ir ją dar didina, gilina politinės interpretacijos, faktų bei faktinių situacijų tampymai į šalis pagal kieno nors politinę nūdienos naudą. Ir vis dėlto net pavienių įvykių ar faktinių situacijų sąžiningas tyrimas gali teikti šviesos.
Vieno žmogaus, beje, atidavusio galvą už tėvynės laisvę, likimas vis vartomas neva tiriant, o iš tikrųjų šališkai eksploatuojant. Tai buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas Jonas Noreika. Aplinkybių ir kai kurių, net asmeninių, pastangų iškeltas į žymią Lietuvos pasipriešinimo figūrą, jis ir dergiamas – kai dergiamas, – kad būtų apdergtas pats pasipriešinimas. Pastaruoju metu tam naudojama Noreikos biologinės anūkės egzaltacija ir emocinė politinė ekstrapoliacija.
Silvijai Foti, užaugusiai toli ir visai nepažinusiai Noreikos gyvenimo aplinkybių, tačiau lyg turėjusiai motinos priešmirtinių įpareigojimų užbaigti senelio kovotojo už laisvą Lietuvą biografiją, – kai ėmėsi to darbo, padarė įspūdį kažkieno suteikta neigiama informacija su staigia ir besąlygiška išvada: „Mano senelis buvo nacis“.
Palyginkime su galimai analogiška kieno nors gauta žinia: „Mano senelis buvo bolševikas“. Perversmas galvoje? Tūkstančiai perversmų? Ypač, jei būtų priimta ponios Foti nuostata: „visi kalti“. To jau daug metų siekia totalūs visos Lietuvos kaltintojai. Apie tai rašiau jau kovo mėnesį straipsnyje „Pirkite knygą apie antisovietinės Lietuvos nusikaltimus“ (lrt.lt, 2021-03-29).
Niekas, berods, neklausinėjo anūkės, ar „nacis“ tame kontekste reiškė priklausymą NSDAP (Vokietijos nacionalsocialistų darbo partijai), ar atitinkamą rasistinę galvoseną ir nusikalstamą pasaulėžiūrą, ar tiesiog patogų žodelį – lipduką. Anūkė lyg ryžosi ištirti dalykus, ieškoti tiesos, tačiau to nedarė, o lipduką gausiai naudojo ir pati (dabar kartais atsiriboja – primetė suinteresuoti leidėjai!), ir daugelis pašalinių Noreikos niekintojų.
Iš ponios Foti interviu pastarąjį kartą atvykstant į Lietuvą sužinome, kad perversminį įspūdį jai padarė kažkieno (!) suteikti emigravusio į JAV Aleksandro Pakalniškio atsiminimai apie Plungės miestą ir žydų likimus pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis.
Tai JAV 1980 m. išleista knyga Plungė, kurioje Pakalniškis kaip liudininkas arba ką nors girdėjęs asmuo aprašo ir nemaža baisių dalykų. Tačiau tarp jų visai nėra Noreikos vardo. Šis taip eksploatuojamas vardas atsiranda antroje Pakalniškio atsiminimų versijoje (Per dvidešimtąjį amžių, 1995), kurioje šviežiai prisimenama daugelis anksčiau nepaminėtų dalykų, o ankstesni prisiminimai pamirštami. Tarp jų – egzekutorių pavardės ir atviras Pakalniškio antisemitizmas (nebeparankus?). Tad pirmas klausimas, kurio gal ėmėsi privati tyrėja, o gal ne: ar antroji versija autentiška, ar ne, gal atsiradusi pirminiam tituliniam autoriui nė nebegyvenant, o kam nors (kas leidėjai?) naujai perrašius į visišką klastotę pagal aktualų 1995-ųjų antirezistencinį poreikį. Abejotina, ar pati Foti skaito lietuviškus šaltinius, tad parinktą medžiagą jai parūpino kiti (savo knygoje dėkoja vienam pagalbininkui Andriui Kulikauskui). Kai galimi kagėbinskai paima į apyvartą, tai lengvai, vaikeli, neišsisuksi.
Jeigu turėtume Lietuvoje įstaigą, valstybės angažuotą reikliai tirti visus rezistencijos kovų bei aplinkybių aspektus, tai į šį pamatinį klausimą apie dvi Pakalniškio atsiminimų versijas (iškėliau viešai 2015 m.), jei antrąją toliau ir tebevadintume „atsiminimais“, jau senokai galėjo būti atsakyta. Atsakymas būtų buvęs viešai žinomas, tad ir tyrėjai Foti, ir visiems ją užjaučiantiems dėl tokio senelio. Pakartoju: pirmoje autentiškoje Pakalniškio atsiminimų versijoje nėra nė žodžio apie Plungės žydų žudiką Noreiką. Pavardės kitos, o antroje versijoje – jau nuslėptos. Kodėl? Noreika atsiranda po 15 metų, ir tai jau literatūra.
Pirminiai faktai apie Noreiką kaip okupacijos laikų valdininką – Šiaulių apskrities viršininką, pavaldų vokiečių gebietskomisarui Hansui Gewecke‘i – ir dokumentai apie žydų perkėlimą-segregaciją, vykdytą Gewecke‘s įsakymu, seniai paskelbti. Kai Foti sako atradusi tūkstančius dokumentų apie senelio nusikaltimus, tai stipriai hiperbolizuota. Panašus ir mestelėjimas: „asmeniškai prižiūrėjo beveik 2000 žydų nužudymą Plungėje“.
Manau, matome savitą psichologijos efektą jautriai ir kūrybingai asmenybei, turėjusį ilgalaikių pasekmių. Pirminė smūginė žinia „tavo senelis šaudė žydus“, nors tuoj ir to paties mokyklos direktoriaus paneigta – „tai netiesa, propaganda“ – liko pagrindinė, pakeitusi gyvenimą. Iš vieno kraštutinumo į kitą. Jausena dėl kilmės, kuri tapo gyvenimo turiniu. Panašu, kad jausena dėl kilmės, kuri tapo gyvenimo turiniu, užblokavo kritinį mąstymą. Emocija, pakeitusi mintį.
O jeigu jausena „man gėda, kad aš lietuvė“ perauga į įsitikinimą, kuo tada šis afektuotas antilietuvizmas skiriasi, kuo geresnis už bjaurųjį, smerktiną antisemitizmą? Abu labu.
Gerai, kad nors dabar pasirodė istorikės Mingailės Jurkutės refleksija Foti knygai „Jono Noreikos išgalvojimas“ apie šią antrinę Foti burbulo bylą (žr. NŽ-A, 2021, nr. 7, p. 76–77). Jurkutė vertina jau ir Lietuvoje Foti vardu platinamą ir netrukus lietuviškai pasirodysiančią knygą labai paprastai: „iki tikro tyrimo užuomazgų net nepriartėta“. Istorikė pagrįstai pastebi, kad „vargu ar verta rimtai reaguoti į nerimtą literatūrą“; „Taip naudojami šaltiniai, taip jų pagrindu sudėtas tekstas yra niekai. Neturim apie ką diskutuoti“.
Gaila, žinoma, kad kai kurie net patyrę politikai leidžiasi manipuliuojami burbulu.
O pabaigai grįšiu į pradžią.
Okupuotoje šalyje – šiuo atveju Lietuvoje, – veikia, neišvengiamai funkcionuoja kokia nors administracija. 1940–1990 m. tos veikusios administracijos, sovietų ir vokiečių, buvo okupacinės, teroristinės, genocidinės. Tikslas – kad Lietuvos ir lietuvių tautos, gal net apskritai tautų, neliktų. Toks bent jau deklaruotas komunos idealas. Prisiminkim Michailą Suslovą: „Lietuva bus, bet be lietuvių“.
Žmonės gyvena, miršta, tuokiasi, mokosi, gydosi, maitinasi – tad būna, esama visuomenėje veiklių struktūrų, o ši gyvena ir nelaisvės sąlygomis. Net getuose vokiečių buvo įsakyta sudaryti neva savivaldos „žydų tarybas“ (Judenrat), be to, grynakrauję ir dažnai žiaurią „geto policiją“. Vokiečių Reichui valdant kraštą buvo leistas, atkirtus žydus ir čigonus, prieškarinės Lietuvos administracinis tęstinumas okupantų priežiūroje. Jie nespėjo priveisti visur nacistinių politrukų, nepristeigė net įstaigose NSDAP „jačeikų“. Sovietai buvo ryžtingesni, LSSR turėjo būti totaliai sovietizuota.
Kiekvienas neištremtas gyventojas – įjungtas į svetimos valstybės „ištobulintą“ prievartos būvio sistemą. Tad ir sovietų. Tačiau ar kiekvienas tada toliau dirbęs mokytojas, gydytojas, mokesčių inspektorius, buhalteris, notaras ar šlavėjas buvo kruvino režimo sraigtelis? Nors visi gaudavo algą. Bemaž „visi kalti“, tokią pažiūrą noriai skelbė draugas Stalinas. Anketose turėdavom prisipažinti „gyvenę okupuotose teritorijose“. Dabar į tai lenkia ponios Foti konsultantai. Vis dėlto taip neturėtume matyti dalykų nė vieno režimo, tad ir sovietinio, atžvilgiu. Tik tyrimo darbai, net aprašomieji, tebėra nepadaryti, sėdime tarpkolūkinėse džiunglėse.
