Po Lietuvos valstybės atkūrimo ir apgynimo trisdešimtmečių ateina vėl žymi data – Lietuvos sukilimo aštuoniasdešimtmetis.

Tai Birželio sukilimas; vienas iš daugelio Lietuvoje, nuolat sukildavusioje už laisvę.

Tik paskutinis jų, Kovo 11-osios sukilimas buvo sėkmingas, pergalingas, nors irgi pareikalavęs aukų. Bet po jo šiandien turime šalį, esame savo šalyje.

Kiti – tragiški, o vis dėlto žymėję ir stiprinę laisvės troškimą, laisvės valią.

Birželio sukilimą išskiria vis dar besitęsianti kova, lyg Sukilimas būtų nei laimėjęs, nei pralaimėjęs.

Tai susiję su didžiąja Europos politika, ypač Rusijos politika Europoje.

Stalininis pasakyvas, kurio tebesilaiko dabartiniai Kremliaus šeimininkai, byloja nemąstantiems, neva Lietuva po Stalino-Hitlerio sandėrio laisva valia atsisakė būti valstybe, atidavė savo žemę SSRS „liaudžiai“ ir visus be išimties Lietuvos piliečius perrašė sovietų imperijos piliečiais.

Tu gali paneiginėti tą šimtą kartų žodžiais, protestais, faktų mokslais, ir vis tiek sutiksi kvailių pasakyvą: čia tik tavo nuomonė.

Bet Lietuva paneigė staliniečių pasakyvą veiksmu – sukilimu prieš smurtą, terorą ir fanatišką melą.

Sovietinio pasakyvo kovotojai – o jų yra gerai apmokami legionai – visgi nestygsta ir yra pasiekę tam tikrų laimėjimų.

Lietuvoje šiam istoriniam įvykiui prisiminti ir kovotojų aukai pagerbti tėra vienas vienintelis paminklas – šalies pakrašty, Obeliuose. Žinia, ir kritusių palaidojimo vietoje, buvusiose Kauno kapinėse. Pačius kapus grįžę okupantai sunaikino, tad jie pažymėti simboliškai.

Vilniuje – neryšku. Paminklinė lenta prie sukilimo štabo, kurį žudė išduotą.

Tiesa, Kovo 11-osios sukilimui irgi teturime vieną paminklą – kuklų, elegantišką, užtat eksponuotą sostinėje, Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau Birželio sukilimo už valstybę požiūriu, Lietuvos sostinė yra Obeliai.

Todėl istorinis sovietų istorinio melo paneigimas veiksmu – Birželio sukilimas – ir yra toks principingai svarbus. Vertinti, gerbti – ar ignoruoti, niekinti. Antroji opcija – tai sovietinis, stalininis pasakyvas. Deja, jo dar gausu, jis gajus.

Kaip atrodys šiųmetis Tautos sukilimo jubiliejus? 80 metų…

Gali įvykti visaip, bet kai kurias protines kliūtis reikia šalinti.

Praėjusiais metais pasirodė svarbus tyrinėtojo ir žinomo publicisto Kęstučio Girniaus straipsnis „Sukilimas, kuris turėjo būti“ (Naujasis Židinys-Aidai, 2020, nr. 5). Jame iš karto formuluojama didžioji kontroversija. „Sukilimas, LLV, masinės Lietuvos žydų žudynės. Kaip šie įvykiai susiję, kokie jų tarpusavio priežastingumo ryšiai? Kiek tuos tris momentus jungia nenutrūkstama tąsa, kai žengus pirmą žingsnį paskutinis beveik neišvengiamas?“

Štai čia ir turime įbruktą sovietinį pasakyvą, kurio būtų laikas atsikratyti. Tie trys vienlaikiai momentai nėra vienas dalykas.

Pirmieji du išties tarpusavy susiję – sukilimas ir jo pašaukta, jo remiama Laikinoji Vyriausybė. Bet Sukilimas „prieš žydus“ ir LLV kaip Holokausto dalyvė – tai nebent nacių svajonė ir bolševikų politikos arkliukas. Ligi šiol. Svarstytini faktai – kitokie.

Girnius primena, kad įžymus tarptautinis tyrinėtojas Tymothy Snyderis yra paprastai pastebėjęs: „visose šalyse nuo Estijos šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose, birželio pabaigoje vyko plačios apimties žydų žudynės“. Jose dalyvavo ir lietuvių tautybės nusikaltėliai arba įveltieji įsakymu (kaip policininkai – Girnius apžvelgia motyvacijų spektrą), bet atsainiai skelbti „lietuvių“ išskirtinumą būtų keistoka. Lietuvių gelbėtojų gausa verta ypatingesnio akcento. Ne kartą esu mėginęs sakyti, kad nusikaltimas tautybės neturi.

Vis dėlto šiam propagandos karo barui nebūdavo skiriama pakankamai dėmesio, ir jis kol kas veikiau pralaimimas.

– A, sukilimas, tai žydų žudymas! – Lyg jei nebūtų buvę Sukilimo ir LLV, tai Lietuvos žydai būtų nusipelnę išimtinės valdančio Reicho malonės ir išlikę. Hitleris žydus buvo pasmerkęs visus, ne pagal vietoves.

Iš tikrųjų Lietuvai nėra ko gėdytis fakto (nors pasakinėja kai kurie filosofai), kad pavergtame krašte įvyko sukilimas. Pavergtųjų teisė sukilti pabrėžta mūsų išsivadavimo įstatymuose. Tegul gėdijasi okupantas, kuris bėgdamas dar suskubo – ir itin sadistiškai – žudyti kalinius.

Čia akumuliavosi įvairios neapykantos, baisi žmonijos liga, godumo ir kerštingo nepilnavertiškumo kompleksai. Nebuvo tų visai be nuodėmės, kurie po to ramiai mėtytų politikos akmenis.

Bolševikų represijų kerštuose – kaip drįstate norėti laisvės! – žuvo ir mano pusbrolis Leonas Landsbergis-Žemkalnis, ir dėdė, mamos brolis, Jonas Jablonskis. Tėvas išliko turbūt per plaukelį (enkavėdistai nesuspėjo atsekti kažkurio įtariamo „inžinieriaus“). Pusbrolis Justinas Petkevičius, jau studentas ir žurnalistas, nesvyruodamas nuėjo į sukilimą. Tėvas neatsisakė tapti Laikinosios vyriausybės (LLV) nariu. Dėdė Tadas Petkevičius, teisininkas ir diplomatas – jos konsultantu. Sukilėliais bent keliom dienom buvo ir kai kurie vėliau žymūs žmonės: Juozas Kazickas, Kazimieras Žoromskis.

Sukilimas nebuvo kokio nors būrio akcija. Apie tai tiksliai rašo Kęstutis Girnius. Aktyvistų fronto štabas Berlyne, puoselėjęs būsimo rezistencinio sukilimo idėją, neturėjo didelės tiesioginės įtakos visame krašte. Tą įtaką, paskatą sukilti, nešė pati bolševikų politika, jų baisūs „sovietizacijos“ ir „liaudies priešų“ naikinimo veiksmai Lietuvoje, galų gale, jų atviras masinis teroras. Trėmimui jau buvo priešinamasi. Sukilimas veiksmu, atsakant į birželio trėmimus, reiškėsi dar prieš Vokietijos ir SSRS karą. Žmonių pasirengimas sukilti – taip pat sukilimas.

Tačiau gal vokiečiai siuntė ginklų, instruktorių? Priešingai, jie draudė skelbti atkuriamą valstybę, nors tai buvo pagrindinė sukilėlių motyvacija. Lietuvos himnas iš Kauno Radiofono birželio 23-iąją!

Taigi iš trijų Girniaus nurodytų susiplakusių ar suplaktų „momentų“ galime išskirti du ir vieną – toks būtų nepriklausomybiškas ir objektyvesnis mokslinis metodas, – arba toliau rodyti visus tris kupetoj – tai jau paveldas, tęstinis sovietinis ir posovietinis metodas.

Linkėtina vaduotis iš sovietizmo.

Vilnius, 2021 m. kovo 6 d.