Iš anglų kalbos vertė Edgaras Platelis
EPITAFIJA TIRONUI
Tobulumo, tam tikra prasme, jis siekė
Nesudėtinga jo poezijos mintis;
Žmogaus kvailybė jam nebuvo paslaptis
Jį ypač domino kariuomenės, laivai
Jam juokiantis senatoriai kvatojo susirietę,
Jam verkiant gatvėj mirdavo vaikai.
(1939)
JEI TAU GALĖČIAU PASAKYTI
Laikas nerodys nieko, tik ištars – aš tau sakiau,
Laikas težino, kokią kainą teks mokėti
Jeigu galėčiau, pasakyčiau tau.
Ar verkti mums, klounams pradėjus savo šou,
Ar muzikai užgrojus turim šlitinėti
Laikas nerodys nieko, tik ištars – aš tau sakiau.
Nėra jokios išburtos ateities, tačiau
Nepasakau, ką reiškia man tave mylėti,
Jeigu galėčiau, pasakyčiau tau.
Juk vėjai iš kažkur ateina pas mus siaust,
Ir turi būti priežastis, kodėl lapai nulėpę;
Laikas nerodys nieko, tik ištars – aš tau sakiau.
Gal rožės iš tikrųjų nori augt,
Ir vizija rimtai ketina būt įsidėmėta;
Jeigu galėčiau, pasakyčiau tau.
O jeigu liūtai stosis ir tolyn patrauks,
Galbūt visiems upeliams ir kareiviams lemta bėgti
Negi nerodys laikas, tik ištars – aš tau sakiau?
Jeigu galėčiau, pasakyčiau tau.
(1940)
MEDŽIOKLĖS SEZONAS
Iššovė: ir tarp skardžių
Nudunda aidas išdavikas
Iš plunksnuoto jo-ar-jos
Bedvasis tumulas teliko
Ir į virtuvę išdidžiai kažkuris
Keliaus mūsų genties pavyzdys.
Apačioj, sutrikusiam slėny
Meilužiai vienas nuo kito atšlis
Jis girdi riaumojant krosnį
Raganos kepa širdis;
Jis kužda jai ausin patikliai
O už jo – šautuvo taikiklis.
Priminus, kiek jau laiko,
Pajutęs kėdę kietą
Tik įpusėjęs tekstą nemirtingą
Bardas stalą palieka
Mirtis palauks, po patiekalų
Iš dviejų uždususių žuvų.
(1952)
ACHILO SKYDAS
Jam per petį išvysti
Ji vylėsi vynuogynus,
Klestinčius marmuro miestus,
Laivus vandenuos it vynas;
Tačiau vietoj to išblizgintam
Metale išraižė jo rankos
Dirbtinę dykumą,
Pilką švininį dangų.
Plynė bedaiktė, plika, ruda,
Anei žolės stiebelio, nei kaimyno
Ko valgyt, nė kur atsisėst nėra;
Stovėjo suplūdusi ton dykynėn
Be galo skaitlinga minia,
Milijonai akių, į eilę sustojusių batų,
Beveidė rikiuotė, laukianti ženklo iš vado.
Balsas iš oro, lyg nuo veido atsietas,
Tikslų teisėtumą statistika grindė,
Kalba sausa ir lygi – kaip šios vietos:
Jokių „valio“, niekas nesiginčijo;
Kolona po kolonos dulkių debesyse
Jie išžygiavo tikėjimą nešdami,
Vedusį juos kitur, bet virtusį kančiomis.
Jam per petį išvysti
Ji vylės šventąsias apeigas
Vainikuotas baltas telyčias
Nuliejimus, aukas:
Bet metale išblizgintam
Blausioj šviesoj jo žaizdro
Vietoj laukto altoriaus
Ji išvydo kitokį vaizdą.
Palaikiam spygliuotos vielos aptvare
Trynėsi pareigūnai (nuobodu, juokeliai),
Sargybiniai prakaitavo – tokia kaitra.
Padorių eilinių žmonių būrelis
Stebėjo iš išorės visas sustingęs, tyliai,
Kaip žmogystas išblyškusias atvedė tris
Ir prie žemėn stulpų įkastų ėmė rišt.
Šio pasaulio didybė ir galia dievaži
Turi svorį, kuris niekada nesikeičia,
Ir priklauso kitiems; o šitie juk tokie maži
Vilties nebėra, pagalbon nieks neateis čia:
Priešas pasiekė savo, blogiausia šviečias –
Gėda dėl savo prarasto išdidumo,
Jie mirė kaip žmonės dar prieš mirštant jų kūnams.
Jam per petį išvysti
Ji vylės atletų varžybas,
Šokančius vyrus ir moteris,
Kūnus švelnius jų judant
Su muzika vis greičiau;
Bet ant išblizginto skydo
Ji ne šokių aikštelę,
O piktžolių lauką išvydo.
Nuskuręs vaikis vienišas toks ir dykas
Sukiojosi tam tyrlauky, akmenį metė
Į paukštį, bet šiam išsisukti pavyko;
Kad dera žagint mergas, nusmeigti dviem trečią,
Atrodė jam aišku, nebuvo net matęs
Kito pasaulio, kuriam pažadai tesimi,
Ar pravirkus kitam, pats tu verkti imi.
Sukandęs dantis Hefaistas,
Ginklakalys, nušlubavo,
O šviesiakrūtė Tetidė
Graudžiu balsu aimanavo
Dėl to, ką dievas sukūrė
Jos sūnui pamalonint stipriam
Geležinširdžiui vyržudžiui Achilui
Kuris ilgai negyvens.
(1952)
