Iš anglų kalbos vertė Edgaras Platelis
Pasivaikščiojimas sutemus
(A WALK AFTER DARK)
Tokioj šviesioj nakty
Dvasia pleventi gali:
Dieną privargus, prasistengus
Šis prisukamas reginys
Ir užburia, ir nuobodulį kelia,
Kaip aštuonioliktas amžius.
Paauglystėje teikė paguodą
Šis nenuleidžiamas žvilgsnis;
Kad ir ką padariau, tai neduoda
Doruoliams teisės smerkti kitų,
Ir tos akys ilgai dar mirkčios
Virš tokių moralistų kapų.
Dabar, mirt dar nepasirengęs,
Bet peržengęs ribą negrįžtamą,
Kai pradedi nemėgti jaunimo,
Džiaugiuos, sužiuręs į dangų –
Juk švytintys jo sutvėrimai
Taip pat ne pirmos jaunystės.
Naktį jaukiau vaizduotis
Kaip tylius senelių namus,
Nei angarą tobulosios mašinos,
Kur Kambro rausvos spinduliuotės,
Nei senovės Romos nėra, nebebus,
Nei manęs septyniolikinio.
Nors, kad ir kaip mums patinka
Stoiška rašymo maniera,
Tokia būdinga klasikams
Be jaunų ir turtingų nėra,
Kas išdrįstų ir sugebėtų
Apie lacrimae rerum papasakot.
Nes dabartis įsisiautėjus,
Kaip ir praeitis, o jos nugalėti
Vis dejuoja, bet niekas neklauso jų
Ir tiesai slėpti vietų neliko
Kažkas pats pasirinko kentėti,
Kas neturėjo įvykti, įvyko.
Galbūt jau šią naktį, dabar
Be įspėjimo iš anksto
Nematomas įvykis išjudino
Pirmą mažą Ne dar ištarsimą
Dėsniams, taip manom, pakankamiems
Pasauliui potvaniniam apibūdinti:
Bet žvaigždės aukštai ten liepsnoja,
Nesuvokdamos, dėl ko tai, ir kam
Kai einu miegoti namo jau,
Klausdamas, koks ištiks pasivijęs
Nuosprendis man, mano draugams
Ir šioms Jungtinėms Valstijoms.
Romos žlugimas
(THE FALL OF ROME)
Plakasi bangos į molą;
Vienišam lauke lietus
Čaižo vagonus tuščius;
Nelegalai kyla į olą.
Vakaro suknios ryškėja;
Mokesčių rinkėjai vaikos
Tuos, kam mokėti laikas
Po nuotekų tranšėjas.
Privačią sudėję auką
Šventyklos kekšės užmiega;
Visiems literatams lieka
Po įsivaizduojamą draugą.
Mąsliam Katonui svarbiausios
Senosios disciplinos,
To drūti jūreiviai nežino
Ir dėl algų kelia riaušes.
Cezario lovoj taip gera,
Kai rašo nesvarbus klerkas
MAN NEPATINKA DARBAS
Ant rožinio formuliaro.
Beširdžiai ir beturčiai,
Stebi rusvi paukštukai
Ant kiaušinių sutūpę,
Kaip gripas miestus purto.
O už daugelio mylių
Būriai juda elnių šiaurinių
Per plynes kerpių auksinių
Greitai ir itin tyliai.
Pagiriamasis žodis klintims
(IN PRAISE OF LIMESTONE)
Jei iš jų susidaro peizažas, kurio mes, netvarieji,
Nuolat ilgimės, tai pirmiausia todėl,
Kad jos tirpsta vandeny. Žiūrėk – apvalaini šlaitai,
Paviršiai, kvepiantys čiobreliais, o ten, žemai,
Slaptas porėtas knibždėlynas. Klausyk – šaltiniai
Trykščioja visur, gurkčiodami
Pripildo po baseinėlį žuvytei, išgraužia
Lomelę, kurios šlaituos gali glaustis
Drugelis ir driežas; ištyrinėk šią
Trumpų atkarpų ir ankštų erdvių vietovę:
Ar ne Motinos tai metafora, vieta
Jos sūnui, gražuoliui, išsidrėbusiam
Ant akmens atokaitoj, neabejojančiam,
Nepaisant trūkumų, jis mylimas, jo darbai
Tik jo galios žavėti pasekmės? Nuo akmens atodangos
Iki šventyklos ant kalno, nuo iškasto šulinio
Iki fontanų, nuo laukinio iki dvaro vynuogyno –
Tai nuostabūs, bet trumpi žingsniai, kuriuos vaikas,
Trokšdamas daugiau dėmesio už savo brolius, ar
Siekdamas įsiteikti ar iš irzlumo, lengvai gali žengti.
Žiūrėk, varžovų būrys, lipa aukštyn, žemyn
Stačiom akmens galerijom, po du, tris, kartais
Ranka rankon, bet niekad, ačiūdie, koja kojon;
Ar ūksmingoj aikštės pusėj vidudieny
Įsitraukę į pokalbį, per daug gerai pažįstami,
Kad manytų esant svarbių paslapčių
Negalintys įsivaizduoti dievo, kurio nuožmumas
Būtų moralus ir nenuglostomas šmaikščia eilute
Ar geru sugulimu: pripratę prie kalbančių akmenų
Jie neturėjo dengtis veidų iš baimės
Prieš kraterį, kurio tūžmo negalėtum suvaldyti;
Prisitaikę prie slėnių vietinių reikmių
Kur viskas apčiuopom, pėsčiom pasiekiama,
Jų akys niekad nežvelgė begalinėn erdvėn
Pro klajoklio šukų strypyną; gimė geroj šeimoj –
Jų kojų niekad nepuolė grybeliai
Ir džiunglių vabzdžiai, kokčios gyvybės formos
Neturinčios su mumis, taip manom, nieko bendra.
Tad jei kuris nusivažiuoja, jo mąstymas
Dar suprantamas: tapti suteneriu
Stumdyti klastotes ar iššvaistyti gerą tenorą
Ir namus sužlugdyti – visiems gali nutikti
Išskyrus geriausius ir blogiausius… Gal todėl
Geriausi ir blogiausi čia neužsibūna, bet ieško
Derlingų dirvų, kur grožis ne toks išorinis
Šviesa veikiau privati, o gyvenimo prasmė
Daugiau nei beprotnamis. „Eikš!“, tarė granito tyrai,
„Koks nepagaunamas tavo humoras, koks netikėtas
Bučinys, kokia amžina yra mirtis.“ (Būsimi šventieji
Nueidami dūsavo.) „Eikš!“, sakė molis ir žvyras,
„Mūsų lygumos tinka kariuomenėms; upės
Trokšta būti sutramdytos, vergai pastatys tau
Didelį kapą: žmonija minkšta kaip žemė, abi jas
Turim pakeisti.“ (Valdovai Cezariai kilo ir
Durim trenkę išeidavo.) Bet ūmiausius patraukė
Senesnis šaltas balsas, vandenyno šnabždesys:
„Aš – vienatvė, kuri nieko nežada ir neprašo;
Taip tave aš išlaisvinsiu. Nėra meilės;
Teegzistuoja įvairūs pavydai. Visi jie liūdni.“
Jie buvo teisūs, mielasis, tie balsai buvo teisūs
Ir tebėra; šis kraštas – tai ne namučiai,
Ir ramybė – ne istorinės vietos rimtis,
Užbaigtos, užantspauduotos: užkampis,
Nunykus provincija, tuneliu sujungta
Su dideliu, pilnu reikalų pasauliu, turinti
Nuodėmingo patrauklumo. Viskas? Ne visai:
Ji pasauly turi pareigą, kurią nevalingai
Atlieka, abejodama Didžiųjų Galių
Dogmomis; ji trikdo mūsų teises. Poetą,
Adoruojamą už atvirumą vadinti
Saulę – saule, protą – galvosūkiu, trikdo
Šios skulptūros, akivaizdžiai abejojančios
Jo antimitologiniu mitu; o berniūkščiams
Kurie vejas mokslininką kolonadoj
Su itin gyvybiškais pasiūlymais, nusispjaut
Ant jo rūpesčių dėl Gamtos slėpinių. Ir man
Priekaištavo, kiek ir kas žinoma. Negaišt, neįkliūt,
Nepasilikt, ne, prašau! nebūt panašiam
Į save kartojančius žvėris, ar, tarkim,
Į nuspėjamą vandenį ar akmenį, tokia
Yra mūsų Bendra Malda, o paguoda – muzika
Kurią gali kurti visur, ji yra nematoma
Ir nekvepia. Ir kadangi mums nusimato
Mirtis kaip faktas, aišku, esama racijos. Bet jei
Nuodėmės atleidžiamos, kūnai kyla iš mirusių,
Šios materijos modifikacijos į
Nekaltus atletus ir mojančius fontanus,
Sukurtus vien malonumui, patvirtina dar kai ką:
Palaimintiems nesvarbu, iš kur juos stebės,
Nes jiems nebus ką slėpti. Mielasis, neišmanau
Šių dalykų, bet kai bandau įsivaizduoti
Amžino gyvenimo meilę, girdžiu murmant
Požemines sroves, ir matau klinčių peizažą.
Pasivaikščiojimas vakare
(AS I WALKED OUT ONE EVENING)
Kai kartą Bristolio gatvėn
Vakare pasukau prasieit
Šaligatviuos minios atrodė
Kaip laukuos subrendę javai.
Ir nuo sklidinos upės
Aidas meilužio dainos
Iš po geležinkelio arkos –
Meilei nėra pabaigos.
Mylėsiu, brangusis, mylėsiu
Kol Kinija Afriką susitiks
Kol upė peršoks per kalną
O gatvėj lašišos pragys.
Mylėsiu, kol vandenyną
Gražiai sulankstys ir padžiaus.
Nugagens septynios žvaigždės
Nelyg žąsys skersai dangaus.
Metai praskuos tarsi triušiai,
Nes glėby apsikabinęs
Laikau Amžiną Gėlę
Ir pasaulio meilę pirminę.
Bet laikrodžiai miesto sujudo
Sudžeržgė, sutilindžiavo:
Laiko nenugalėsi,
Nusilenks jam gyvenimas tavo.
Teisingumas atsilapoja
Mūsų siaubo klostėse,
Laikas tyko šešėliuos
Ir bučiuojantis kosteli.
Graužiantis ir per rūpesčius
Gyvenimas išsibarsto.
Laikas susirinks savo,
Ar vėliau, ar dabar.
Daugelį slėnių žaliųjų
Sniego pūgos užgriūna
Laikas šokį nutraukia
Ir šuolio ore nesvarumą.
Merki rankas į vandenį
Merk jas iki riešų;
Žiūrėk, žiūrėk į dubenį,
Gailėkis praleistų progų.
Spintelėje dunkso ledynai,
Lovoj vangi dykuma;
Arbatinuke įskilimas –
Mirusių pasaulin landa.
Valkatos ten pinigus taško,
Milžinas Džeką pakeri;
Ten lelijų bernelis švepluoja,
O Džilė kojas pakelia.
Pažvelk, pažvelk į veidrodį
Štai ji, tava neviltis;
Vis vien gyventi – palaima,
Nors laiminti pats negali.
Stovėk, stovėki prie lango
Karštom ašarotom akim;
Mylėsi suktą kaimyną
Sukta savąja širdim.
Vėlus, vėlus buvo vakaras,
Meilužiai jau buvo išėję;
Nutilo laikrodžių dūžiai,
O upė gili vis tekėjo.
Versta iš: W. H. Auden, Collected poems,
edited by Edward Mendelson, New York:
Vintage International, 1991, 926 p.
