Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Marija Primačenko. Leiskite padovanoti šią
ukrainietišką duoną visiems šio didelio pasaulio žmonėms.
Popierius, guašas. 85,7 × 61,3

Ukraina buvo viena iš buvusios carinės imperijos teritorijų, kurias sovietiniam režimui buvo svarbiausia išlaikyti – tiek dėl strateginių, tiek dėl ekonominių priežasčių. Kartu Ukraina buvo vienas sunkiausiai prie komunistinės diktatūros ir komunistinės psichologijos prisitaikiusių regionų.

Tradiciškai Ukraina buvo Rusijos maitintoja. Normaliomis sąlygomis Ukrainoje būdavo išauginami dideli kviečių, cukrinių runkelių, vaisių, daržovių derliai. Taip pat tai buvo pagrindinis anglies šaltinis, o trečiame dešimtmetyje – dar ir pagrindinis Sovietų Sąjungos geležies bei plieno pramonės centras, nors pastaruoju metu šį statusą sumenkino gamtinių išteklių eksploatacija ir naujų didelių gamyklų statymas Uralo kalnuose bei Vakarų Sibire. Per Ukrainą Rusija prieina prie šiaurinės Juodosios jūros dalies ir svarbiausio šio regiono uosto – Odesos. Dėl šių priežasčių sovietų valdžiai Ukrainos išlaikymas buvo gyvybiškai svarbus.

Tačiau įvykių raida po Spalio revoliucijos parodė, kad didelio prielankumo komunizmui ukrainiečiai nejautė. Pasipriešinimas sovietiniam režimui buvo ilgas ir atkaklus, ypač (o tai yra pakankamai svarbu) tose vietovėse, kur ukrainiečiai sudaro daugumą vietos gyventojų. Proporciškai, t. y. lyginant pagal bendrą gyventojų skaičių, Ukrainoje komunistų buvo mažiau nei Rusijoje – ypač kaime, kur praktiškai gyvena tik ukrainiečiai. Daugiau komunistų buvo miestuose, kur gyveno nemažai rusų, žydų ir kitų tautybių žmonių. Jei ne Rusijos įsikišimas, Ukraina niekada nebūtų buvusi sovietizuota.

Atstovaudama naujam, revoliuciniam režimui, bolševikų valdžia elgėsi kur kas profesionaliau ir subtiliau nei kada nors pajėgė carinis režimas ir atkakliai siekė savo tikslo – suskaldyti ir užvaldyti Ukrainos visuomenę. Tam pasitelkta propaganda, o vos kilus masiniam pasipriešinimui sovietų ekonominei politikai – ypatingo žiaurumo represijos. 

Sovietų valdžia ukrainiečiams, kaip ir visoms tautinėms mažumoms, deklaravo rasinę ir kultūrinę lygybę. Ji nekartojo carinio rusiško šovinizmo, pasižymėjusio niekinančiu požiūriu į ukrainiečių kalbą ir kultūrą. Ukrainos sovietinė respublika buvo paskelbta 1918 m. gruodžio 18 d., aižėjant Vokietijos okupaciniam režimui – visa valdžia neva buvo atiduota „Ukrainos darbininkams ir valstiečiams“. 

Charkivas turėjo tapti Ukrainos sovietinės respublikos sostine. Įkurta Ukrainos Liaudies komisarų taryba (sovietinis vyriausybės pavadinimas), kurį laiką egzistavo ir atskiras nuo Maskvos Ukrainos užsienio reikalų liaudies komisariatas. Pagal 1923 m. birželio 6 d. sovietinę konstituciją, užsienio reikalų kontrolę turėjo perimti centrinė valdžia, tačiau 1944 m. pradžioje krašto apsaugos ir užsienio reikalų kontrolė vėl buvo perleista sovietinėms respublikoms, kurių tada buvo šešiolika. 

Svarbiausios asmenybės pirmaisiais sovietų valdžios metais Ukrainoje buvo Christanas Rakovskis, rumunų kosmopolitas-revoliucionerius, tapęs ministru pirmininku, Gregorijus Petrovskis – paprastas valstietis, tapęs aukščiausiojo sovieto prezidiumo pirmininku, ir Mikola Skripnikas, vidaus reikalų liaudies komisaras. Visų trijų gyvenimai, kaip ir daugelio „senųjų bolševikų“, nepriklausomai nuo tautybės ar kilmės, baigėsi tragiškai. Rakovskis, sulaukęs žilos senatvės, per vieną iš parodomųjų teismų 1938 m. buvo nuteistas 20 metų kalėjimo, Petrovskis pradingo stalininių valymų metu, o Skripnikas nusižudė. 

Slopindama paskutinius partizaninio pasipriešinimo židinius trečio dešimtmečio pradžioje partinė Ukrainos vadovybė skelbė besilaikanti palankaus požiūrio į ukrainiečių tautinį judėjimą ir sugebėjo įtikinti į šalį sugrįžti kai kuriuos gerai žinomus žmones bei aktyvistus. Į Ukrainą grįžęs profesorius Michailo Hruševskis buvo paskirtas ką tik įsteigtos Ukrainos Mokslų akademijos vadovu, grįžo ir vienas tautinio judėjimo lyderių Vsevolodas Holubovičius, kaip ir dalis kitų judėjimo aktyvistų, dalyvavusių pilietiniame kare. 

Tačiau vos grįžę, šie žmonės buvo izoliuoti nuo politikos, tiesa, tam tikra kultūrinė autonomija jiems, kaip mokslininkams, buvo palikta – kaip antai profesoriui Hruševskiui. Kultūrinė autonomija buvo vienas iš kozirių sovietų valdžios rankose, kuriuo tikėtasi užvaldyti Ukrainą. Ukrainiečių kalba paskelbta valstybine ir turėjo būti vartojama mokyklose, teismuose, periodinėje spaudoje, versle, su išlygomis rusų, jidiš ar kitoms kalboms tuose regionuose, kur ukrainiečiai nesudarė gyventojų daugumos. Bent jau teoriškai tai reiškė, kad rusams, paskirtiems dirbti į valstybinius ar partinius postus Ukrainoje, reikėjo mokytis vietos kalbos.

Taigi jei politinės ir ekonominės laisvės būtų prilygusios šiai kultūrinei autonomijai, ukrainiečiai nebūtų turėję dėl ko skųstis. Kai kurie iškiliausi ukrainiečių mąstytojai praeityje plėtojo idėją apie laisve ir lygiava paremtą visų slavų tautų uniją, federaciją – kaip šių šalių tautinių problemų sprendimą. 

Tačiau sovietų valdžia politinės ir ekonominės laisvės neatnešė. Net kultūriniame lauke laisvė buvo apribota griežtos cenzūros. Buvo neįmanoma viešai kalbėti apie nekomunistines politines idėjas, ukrainiečių literatūroje atidžiai ieškota „nacionalistinių-kontrrevoliucinių“ tendencijų. Ukrainiečių tautinio atgimimo atstovai, kurie optimistiškai žvelgė į sovietų Ukrainą ir tarėsi atradę joje savo vietą, daugeliu atveju sulaukė tokio pat likimo, kuris vėliau ištiko daugelį „senųjų bolševikų“. 1930 m. Hruševskis buvo ištremtas į Rusiją ir ten 1934 m. mirė, Holubovičius – sušaudytas 1931 m. per ukrainiečių nacionalistų persekiojimo vajų. 

Keliaudamas po Ukrainą nepalioviau stebėtis skirtumais tarp miesto ir kaimo. Miestai buvo kur kas labiau paveikti sovietizacijos, naujo sovietinio gyvenimo. Ten buvo skaitlingesnės komjaunimo organizacijos, daugiau darbininkų klubų, gatvėse matyti daugybė plakatų, atsišaukimų. Tačiau kaime dauguma ukrainiečių tebelaikė sovietinį režimą kažkuo svetimu, kažkokiu jiems primestu dalyku. Gerai pamenu 1924 m. kelionę po Ukrainos kaimus. Su žmona kelias dienas praleidome nedideliame nubalintame namelyje, priklausiusiame dviem seserims – Nadiai ir Sašai. Vieną vakarą vietinis mokytojas mokykloje surengė nedidelę šventę. Iš išorės viskas atrodė pagal sovietines taisykles, mokinių deklamavimai baigėsi „Internacionalo“, tuometinio SSRS himno, giedojimu. Tačiau kai mokytojas galėjo su mumis pasišnekėti privačiai, savo namuose, sužinojęs, kad mes – užsieniečiai, ne komunistai, jis atvirai prabilo apie vietos valstiečių jausmus ir ėmė pasakoti, kaip tuomet dar neseniai pasibaigusio pilietinio karo metu jie sukilo tiek prieš Raudonąją, tiek prieš Baltąją tironiją. „Komunistai sakė, kad mes – banditai, – pasakė mokytojas, tuo „mes“ galutinai nusimesdamas visas kaukes, – bet aš manau, kad mes buvom kaip Garibaldis.“

Būtent tokiais žmonėmis kaip šis mokytojas buvo galima pasikliauti – kad jie pasinaudos visomis sovietinės kultūrinės autonomijos teikiamomis galimybėmis ir tęs ukrainiečių tautinį judėjimą. Nors dėl komunistinės diktatūros atvira, demokratinė diskusija buvo neįmanoma, tačiau sovietų Ukrainos komunistai nuolat skųsdavosi ukrainiečių inteligentijos nacionalistine dvasia. Ukrainos komunistų valymai buvo kur kas dažnesni ir žiauresni nei Rusijoje, nes noras įtvirtinti vienokią ar kitokią tautinę nepriklausomybę dažnai kildavo net vietos komunistams. Du šios srovės atstovai trečiame dešimtmetyje buvo Aleksandras Šumskis ir Michailo Volobujevas: pirmasis, kurį laiką ėjęs švietimo komisaro pareigas, skatino kultūrinę šalies ukrainizaciją, kiek įmanoma gindamas tautines pozicijas, o Volobujevas atkakliai siekė atskleisti sovietų ekonominės politikos kolonializmą – Ukrainos išnaudojimą Rusijos labui. 

Ukrainos KP CK netgi siuntė laišką Trečiajam Internacionalui, kuriame kaltino Ukrainos inteligentiją, kad ji stengiasi išlaikyti ryšius su Europa teigdami, jog Ukrainos interesai nesutampa su kitų sovietinių respublikų interesais. Ukrainiečių tautinės inteligentijos nuotaikos vaizdingai atsispindi šiame laiško sakinyje: „Daroma viskas, siekiant įtikinti mases, kad bolševikai neva tęsia imperialistinę carinio režimo politiką, kad, kaip ir caro laikais, jie bando užgniaužti tautines mažumas ir kad visa bolševikų nacionalinė politika susideda tik iš tuščių frazių ir apgavysčių“.

Dar vienas maištininkas tarp Ukrainos komunistų buvo populiarus rašytojas Mikola Chvilovis. Aktyvus įvairių rašytojų organizacijų narys, ypač populiarus tarp jaunosios kartos ukrainiečių, Chvilovis gynė Ukrainos teisę išlaikyti kultūrinius ryšius su Vakarais, taip netiesiogiai priešindamasis diktatui iš Maskvos. Kartą jis rašė: „Ankstesnė ukrainiečių rašytojų karta jau orientavosi į Vakarus. […] Mūsų kartai tai turbūt nepavyks dėl susidariusių aplinkybių. Tačiau ateinančiai kartai privalo pavykti“.

Dėl griežtos sovietinės cenzūros tokių jausmų išsakymas reiškė beveik tą patį, kaip pasakyti, kad viliamasi Ukrainos išsivadavimo nuo Rusijos komunistų diktato. Chvilovis ir jo draugai, bendradarbiai imti tiesiai šviesiai laikyti kontrrevoliucionieriais. Dar 1929 m. Stalinas apie jį atsiliepė tokiais žodžiais: „Jei neturėtume nieko kito, tik Ukrainą įaudrinusias diskusijas dėl Chvilovio, būtų pakankamai pagrindo rimtai sunerimti“. Pavelas Petrovičius Postyševas, kurį laiką buvęs Stalino patikėtiniu Ukrainoje ir faktiniu šalies diktatoriumi, po Chvilovio mirties tarsi pripažino, kad jis ir kiti ukrainiečių rašytojai įsitraukė į politinę kovą dėl laisvės: „Tarp to meto ukrainiečių rašytojų buvo daug akivaizdžiai kontrrevoliucinių nacionalistinių elementų, kurie, praradę bet kokią viltį laimėti, ėmėsi banditiškiausių ir agresyviausių kovos metodų. Dosvitnis, Chvilovis ir kiti, kuriems nepasisekė raštijos srityje, pasirinko teroro kelią“. Galima prisiminti kaimo mokytojo žodžius: „Komunistai sakė, kad mes – banditai. Bet aš manau, kad mes buvome kaip Garibaldis“. 

Chvilovis nusižudė 1933 m. gegužę, turbūt numatydamas būsimą areštą ir egzekuciją apkaltinus nacionalizmu. Jis – ne vienintelis ukrainiečių rašytojas, žuvęs nelygioje kovoje su galingąja sovietų valstybe.

Ukraina išgyveno tuos pačius ekonominio ir socialinio vystymosi etapus kaip ir kiti Sovietų Sąjungos regionai. Trečias dešimtmetis buvo sąlyginai ramus: Naujosios ekonominės politikos (NEP) įvedimas legalizavo laisvą prekybą, buvo atsisakyta ankstesnės maisto nusavinimo iš valstiečių politikos. Šios reformos padėjo pamatą šalies atsigavimui po pilietinio karo ir vadinamojo karinio komunizmo. 

Tačiau kur kas sunkesnis laikotarpis prasidėjo 1928 m. pabaigoje, priėmus pirmąjį penkmečio planą. Plano tikslas – valstybės kontroliuojama ekonomika – turėjo prisidėti prie itin spartaus SSRS pramonės vystymo ir individualaus ūkininkavimo pakeitimo kolektyviniu. Siekis kurti naują pramonę, ypač sunkiąją (geležies ir plieno, mašinų gamybos, metalurgijos, chemijos ir t. t.) smarkiai smogė Sovietų Sąjungos gyventojams bei sumažino ir taip kuklų pragyvenimo lygį. Kadangi užsienio kapitalas buvo neprieinamas, pradines išlaidas daugybės naujų didelių gamyklų statybai ir būtinų mašinų bei įrangos importui iš užsienio padengti turėjo patys Sovietų Sąjungos gyventojai, smarkiai verždamiesi diržus. Padėtį dar labiau komplikavo tuo pat metu vykęs bandymas išnaikinti individualų ūkininkavimą ir organizuoti valstiečius į vadinamuosius kolektyvinius ūkius, kuriuose penkiasdešimties, šimto ar daugiau valstiečių šeimų grupės bendrai dirbtų žemę naudodamos valstybės jiems išnuomotus traktorius ir kitą stambiąją techniką.

Instinktyvus valstiečių nenoras atsisakyti nuosavos žemės sklypo buvo ypač stiprus Ukrainoje, o savavališkos ir žiaurios priemonės, kuriomis mėginta skatinti kolektyvizaciją, nulėmė dvi didžiules ir mažai žinomas Ukrainos istorijos tragedijas – buožių kaip klasės likvidavimą ir 1932–1933 m. badą. 

Rusijoje bendroji valstiečių žemėvaldos sistema rėmėsi obščina – kaimo bendruomene, kuri kiekvienai valstiečių šeimai skirdavo jai priklausantį žemės sklypą ir periodiškai perskirstydavo žemę. Žemė nebuvo dirbama bendrai, kaip kolektyviniame ūkyje, tačiau poreikis turėti nuosavą žemės sklypą tokioje sistemoje natūraliai silpo. Regionuose, kurie jau buvo pripratę prie minties, kad žemė yra bendruomenės, o ne individuali nuosavybė, pereiti prie kolektyvinio ūkininkavimo buvo šiek tiek lengviau.

Tačiau daugelyje Ukrainos provincijų – Černigovo, Poltavos ir dešiniojo Dniepro kranto regionuose – obščinos nebuvo. Ukrainoje valstiečiai maištavo prieš dvarininkus taip pat audringai, kaip ir bet kur kitur. Jie norėjo didesnių privačių ūkių, kuriuose jiems nereikėtų mokėti duoklių ir mokesčių stambiam žemvaldžiui. Jie aiškiai priešinosi komunistų idėjai kurti žemės ūkio komunas ir su palengvėjimu atsikvėpė, kai įvedus NEP, šios idėjos buvo atsisakyta.

Dabar jų vėl laukė tai, ką galima pavadinti prievarta – reikalauta atsisakyti nuosavų ūkių ir paklusti bauginančiai bei nepažįstamai kolektyvinio ūkio tvarkai, kur dirbsi ne sau, o valstybei. Kita nuoskauda, egzistavusi dar nuo revoliucijos laikų, bet dar labiau paaštrėjusi per pirmąjį penkmečio planą (1929–1933), buvo ta, kad valstiečiai už grūdus ir kitus maisto produktus, kuriuos turėjo atiduoti valstybei, negaudavo atitinkamo atlygio pramoninėmis ir kitomis prekėmis. Šį nusiskundimą girdėdavau kiekvieną kartą keliaudamas po Ukrainos kaimus.

Sovietų valdžia, susidūrusi su plačiai paplitusiu valstiečių nepasitenkinimu, kuris su tinkama vadovybe ir organizacija galėjo peraugti į visuotinį sukilimą, pradėjo sistemingai skaldyti ir naikinti tikrų ar įtariamų nacionalistų gretas. 1930 m. buvo išaiškinta organizacija Splika Vyzvolennia Ukrainy (Ukrainos išlaisvinimo sąjunga), o grupė tariamų jos narių buvo teisiami dėl ryšių palaikymo su žmonėmis ir organizacijomis, veikiančiomis Lenkijos valdomoje Vakarų Ukrainoje.

1931 m. buvo paskelbta, kad išaiškinta ukrainiečių organizacija „Nacionalistų centras“. Tai suteikė progą „likviduoti“, t. y. įvykdyti mirties bausmę daugeliui politinių aktyvistų, kurie anksčiau buvo susiję su Rada ir ukrainiečių tautiniu judėjimu, įskaitant Holubovičių, Šeršelį ir Vasilijų Mazurenko. Visada aktyviai veikusi OGPU 1933 m. paskelbė aptikusi „slaptą karinę organizaciją“. Tarp žymių asmenų, kurie dėl šios bylos buvo sušaudyti, buvo ir Jurijus Kociubinskis (Liaudies komisarų tarybos, arba ministrų kabineto, pirmininko pavaduotojas).

Tais pačiais 1933 m. nusižudė rašytojas Chvilovis ir Ukrainos komunistų veteranas Mikola Skripnikas. Pastarojo savižudybę galbūt lėmė įvairios priežastys: gailestis ir kartėlis dėl bado šalyje, kurį sukėlė sovietų valdžios politika, suvokimas, kad pateko į politinę nemalonę, baimė, kad jam gali būti skirtas vaidmuo kokiame nors naujame „išdavystės ir sabotažo“ teisminiame procese.

Viename už Sovietų Sąjungos ribų leidžiamame ukrainiečių laikraštyje buvo rašoma, kad jei ant vienos svarstyklių pusės dėtume visus Skripniko nusikaltimus ukrainiečių tautiniam judėjimui, o ant kitos – mažą kulką, kuria jis savanoriškai nutraukė savo gyvybę, ukrainiečiams svarbesnė būtų kulka. 

Postyševas, lūžiniais 1933 m. pakeitęs Lazarį Kaganovičių ir tapęs svarbiausiu Stalino patikėtiniu Ukrainoje, požiūrį į „kontrrevoliuciją“ Ukrainoje 1934 m. sausio 20 d. kalboje apibendrino taip: „Ukrainos išlaisvinimo sąjungos demaskavimas buvo nepaprastai svarbus signalas Komunistų partijai Ukrainoje. Sužinojome, kad ukrainiečių nacionalistinė kontrrevoliucija pradėjo telkti jėgas čia, Tarybų Ukrainoje, ir kad jos tikslas – stumti savo žmones į socialinį, ekonominį ir kultūrinį šalies gyvenimą, į Komunistų partiją, Komunistinio jaunimo sąjungą ir į mokyklas, siekiant juos išnaudoti nacionalistinėms idėjoms skleisti. 1931 m. Ukrainos komunistų partija gavo dar vieną nepaprastai garsų ir nerimą keliantį signalą. Tai buvo vadinamojo Ukrainos nacionalistų centro, atstovavusio daugeliui įvairių nacionalistinių srovių, išaiškinimas. Tai buvo karinė, nacionalfašistinė organizacija, kurios tikslas buvo suvienyti visas nacionalistines kontrrevoliucines jėgas Ukrainoje. Nacionalistiniai elementai ypač suaktyvėjo 1931 ir 1932 m., kai įsiskverbė į naujas socialistinės statybos institucijas. 1933 m. pradžioje OGPU išaiškino dar vieną organizaciją – Ukrainos karinę organizaciją“.

Sunku vienareikšmiškai apibendrinti šių politinių procesų Ukrainoje reikšmę. Neabejotinai tarp inteligentijos būta tautinio nepasitenkinimo elementų, kuriuos dar labiau sustiprino tuo metu Sovietų Sąjungoje kilęs pasipiktinimas naująja valstybės ekonomine politika ir ją lydėjusiomis kančiomis bei nepritekliumi. Tam tikras politinis „pogrindis“ turbūt formavosi, ypač dėl to, kad nebuvo galimybės atvirai pasipriešinti. 

Tačiau tuo pat metu sovietinėje teisinėje sistemoje buvo išjungti visi saugikliai, gynę asmens laisvę. Taip buvo sudarytos sąlygos bet kurį žmogų apkaltinti ir apšmeižti gana migloto turinio nusikaltimu – „kontrrevoliucine veikla“, net ir tuos, kurie nieko nepadarė, bet buvo nemėgstami arba tiesiog imti įtarinėti dėl ankstesnės veiklos ar dėl jų tariamo nusistatymo. Taigi neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek žmonių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė ar kurie buvo ištremti ar įkalinti po šių baudžiamųjų procesų, iš tikrųjų dirbo nepriklausomos Ukrainos labui, o kiek tiesiog tapo tokių įtarimų aukomis. Tačiau galima pagrįstai teigti, kad sovietų valdymo metais dėl politinių priežasčių nukentėjo kur kas daugiau ukrainiečių nei caro laikais.

Tai ypač akivaizdu, jei prie sovietų valdžios aukų priskaičiuosime daugybę gana pasiturinčių valstiečių – buožių, – kurie buvo „likviduoti“, t. y. iš jų buvo atimta nuosavybė, o jie patys ištremti priverstiniams darbams, ir dar daugiau visų klasių žmonių, daugiausia valstiečių, žuvusių per 1932–1933 m. politinį badą. Šį badą pagrįstai galima vadinti politiniu, nes jis nekilo nei dėl didžiulės stichinės nelaimės, nei dėl visiško šalies išteklių išsekimo po Pirmojo pasaulinio ir pilietinio karų, kaip kad buvo prieš 1921–1922 m. badą.

Iš dalies dėl nepasitenkinimo naująja kolektyvinio ūkininkavimo sistema ir pramoninių prekių trūkumo, iš dalies dėl to, kad valdžia grįžo prie karinio komunizmo metodų, savavališkai reikalaudama visų valstiečių grūdų pertekliaus, aiškiai neapibrėždama, kas yra tas „perteklius“, Ukrainos valstiečių darbo našumas ženkliai sumenko. Klimato sąlygos 1931 ir 1932 m. taip pat buvo nepalankios.

Iki 1932 m. rudens susiklosčiusią padėtį galima trumpai apibendrinti taip: nepaisant menko derliaus, valstiečiai būtų galėję išvengti bado, jei būtų gerokai sumažintos grūdų ir kitų maisto produktų rekvizicijos. Tačiau rekvizicijos buvo ne sušvelnintos, o padidintos – valdžia buvo pasiryžusi „pamokyti valstiečius“ badu ir priversti juos sunkiai dirbti kolchozuose. 

1933 m. pradžioje Ukraina buvo paskelbta „uždrausta zona“ užsienio žurnalistams, todėl nebuvo galima plačiai paskelbti apie ten vykstančią didžiulę žmonių tragediją. Maskvą užplūdo gandai apie visuotinį badą, apie Poltavos ir kitų miestų gatvėse karučiais surenkamus mirusiųjų kūnus. 1933 m. rudenį, kai buvo panaikintas draudimas užsienio žurnalistams keliauti po Ukrainą, su žmona, kuri pati yra gimusi Ukrainoje, nuvykau iš pirmų lūpų sužinoti, kas ten darosi. Apsilankėme dviejuose gerokai vienas nuo kito nutolusiuose regionuose: Poltavos apylinkėse kairiajame Dniepro krante ir Bila Cerkva miesto apylinkėse, dešiniajame krante. Taip pat keliaudami po šalį nuolat kalbinome aplinkinius žmones traukinių stotyse. 

Esu įsitikinęs, kad bet kas, leidęsis į tokią kelionę norėdamas sužinoti tiesą, būtų priėjęs tos pačios išvados – kad Ukrainos kaimas patyrė siaubingą tragediją. Tai, kas įvyko, buvo ne sunkumai, nepriteklius, vargas ar maisto stygius – eufemizmai, kuriuos praleido sovietinė cenzūra, bet žiaurus ir atviras badas, kurio aukos skaičiuojamos milijonais. Tikriausiai niekas niekada nesužinos tikslaus mirčių skaičiaus, nes sovietų valdžia tai griežčiausiai slėpė ir oficialiai neigė bet kokį badą, atmetė visus pagalbos siūlymus iš užsienio. 

Tačiau kiekviename mano aplankytame kaime mirė ne mažiau kaip dešimt procentų žmonių. Tai – ne neatsakingas subjektyvus vertinimas, o vietinių sovietų pareigūnų pateiktas skaičius. Mat nors Maskvoje patikliems turistams buvo lengva pasakoti, kad bado nebuvo, vietos pareigūnai taip elgtis negalėjo, nes kiekvienas valstietis, su kuriuo kalbėjomės, vardijo draugus ir giminaičius, mirusius nuo bado arba vidurių šiltinės, gripo ir kitų ligų, kurios visada užklumpa bado nualintus žmones.

Neišdildomą įspūdį man paliko kaimas, vadinamas Čerkasais, esantis už septynių ar aštuonių mylių į pietus nuo Bila Cerkva miesto. Pakeliui į šį kaimą šalikelėje stovėjusi ikona su Kristaus veidu buvo nuplėšta, vykdant tuometinę valstybinę antireliginę politiką. Tačiau erškėčių vainiką, tarsi nebylų simbolį, buvo leista palikti. 

Vaikščiojant dulkėtomis kaimo gatvėmis, visur tvyrojo mirtis ir tuštuma. Namai atrodė apleisti, iškritusiais langų stiklais, daržuose kukurūzai apžėlę piktžolėmis. Jaunas kaimo sovieto sekretorius, pavarde Fiščenko, pranešė, kad iš 2072 kaimo gyventojų mirė 634. Per praėjusius metus kaime buvo sudaryta tik viena santuoka. Gimė šeši vaikai, iš kurių vienas išgyveno. „Geriau neturėti vaikų, negu jiems mirti iš bado“, – sakė moteris, su kuria kalbėjausi komiteto patalpose.

„Ne, – paprieštaravo berniukas. – Jei vaikai negims, kas dirbs žemę?“

Kitas vienoje iš kaimo gatvių sutiktas berniukas vardijo mirusių savo draugų ir pažįstamų pavardes: „Antonas Samčenko mirė su žmona ir seserimi, liko trys vaikai. Nikitos Samčenko šeimoje mirė tėvas ir Mikola ir dar du vaikai, liko penki vaikai. Paskui mirė Grigorijus Samčenko su sūnumi Petro, liko žmona ir dukra. Gerasimas Samčenko mirė kartu su keturiais vaikais, gyva liko tik žmona. Ir Sidoras Odnorogas mirė su žmona ir dviem dukromis, liko viena mergaitė. Gura Odnorogas mirė su žmona ir trimis vaikais, liko gyva viena mergaitė“.

Tokia niūri ir kraupi kronika galėjo būti surašyta kone kiekviename Ukrainos kaime tą baisią 1932–1933 m. žiemą ir pavasarį. Žukų kaime, netoli Poltavos, užėjęs į atsitiktinį namą, radau apatijos apimtą keturiolikmetę mergaitę. Jos tėvas buvo laukuose, motina ir keturi broliai bei seserys žuvo per badą. Viena moteris Poltavoje pareiškė, kad „joks karas iš mūsų neatėmė tiek daug žmonių“.

Ji tikrai neperdėjo. Jei priimtume vietos pareigūnų nurodytą dešimties procentų mirtingumo skaičių (o iš to, ką sužinojau kelionės metu, manau, kad tai labai nuosaikus vertinimas), Ukrainoje turėjo žūti daugiau nei trys milijonai žmonių. Nors jokia oficiali statistika apie šią tragediją nebuvo paskelbta, yra du netiesioginiai rodikliai, parodantys sulėtėjusį Ukrainos gyventojų skaičiaus augimą. 1939 m. gyventojų surašymo duomenimis ukrainiečiai sudarė 17,5 proc. Sovietų Sąjungos gyventojų, tuo tarpu trečiame dešimtmetyje šis skaičius siekė 20 proc. Absoliutus ukrainiečių skaičius, nurodytas 1939 m., buvo 30 960 221, o tai rodo, kad per praėjusį dešimtmetį jų sumažėjo. 

Ko gero, nebuvo kitos tokios nelaimės, kuri sulauktų tiek mažai tarptautinio dėmesio. Sovietų sprendimas slėpti ir slopinti tiesioginius pranešimus apie badą, neleidžiant žurnalistams lankytis nukentėjusiuose kraštuose tol, kol nebus nuimtas naujas derlius ir kol nebus paslėpti išoriniai masinio mirtingumo požymiai, pasirodė labai veiksmingas. Oficialiame lygmenyje Maskvos valdžia ir toliau įžūliai neigė badą. Nedaug žurnalistų buvo linkę rizikuoti susidurti su cenzūra pasakodami apie įvykius, kurie įvyko prieš kelis mėnesius.

Užsienyje gyvenantys ukrainiečiai, žinoma, kitais kanalais sužinojo apie tai, kas nutiko jų tėvynėje, ir nedvejodami bandė organizuoti pagalbą bei atkreipti pasaulio dėmesį į nežmonišką sovietų politiką, dėl kurios kilo badas. Už sienos, Lenkijoje esantys ukrainiečiai, savaime suprantama, gavo išsamiausią informaciją, ir bet kokios jų turėtos simpatijos komunizmo atžvilgiu išblėso. 

Žemės ūkis Ukrainoje, kaip ir kitose Sovietų Sąjungos dalyse, pamažu atsigavo po prievartinės kolektyvizacijos tragedijos ir didžiojo 1932–1933 m. bado. Bado palaužti valstiečiai nutraukė pasipriešinimą kolektyvizacijai. Pažymėtina ir tai, kad bado metu laisvų valstiečių mirtingumas buvo daug didesnis nei kolchoznikų. Taip atsitiko todėl, kad valstiečiai patyrė dar žiauresnes rekvizicijas ir negalėjo pasinaudoti pavėluotomis ir nepakankamai organizuotomis pagalbos priemonėmis, kurios buvo skirtos kolchozams. 

Priėmus keletą sovietinę agrarinę sistemą ir kolchozų veiklą reglamentuojančių įstatymų pakeitimų, naujoji sistema valstiečiams tapo šiek tiek pakenčiamesnė. Vietoj ankstesnės savavališkų ir nereguliarių rekvizicijų sistemos buvo įvestas fiksuotas mokestis natūra. Tai šiek tiek paskatino valstiečių darbo našumą, nes anksčiau jie nujausdavo, kad viskas, ką užaugins, iš jų bus atimta. Iš pradžių labai eklektiška ir neaiški kolektyvinių ūkių organizavimo tvarka buvo reglamentuota pagal konkretesnes taisykles. Patvirtinta valstiečio teisė kolchoze turėti savo sodą, auginti vištas, kiaules ir naminius gyvulius. 

Iš pradžių kolchozuose teko dorotis su rimtu išbandymu, mat senoji ūkininkavimo kultūra buvo sunaikinta anksčiau nei sukurta nauja. Nebuvo pasirūpinta naujais padargais, technika, nesuskubta apmokyti kolchozų vadovybės. Arkliai buvo paskersti arba išbrokuoti anksčiau nei juos tinkamai pakeitė traktoriai. Tačiau laikui bėgant naujosios sovietinės gamyklos ėmė gaminti vis daugiau ir geresnių traktorių, o jaunieji valstiečiai geriau susipažino su modernia technika. 

Pirma valstiečiui kolchoze trūko suinteresuotumo dirbti. Kadangi jis įtarė, kad jo kaimynas gali dykinėti, jis ir pats nevengė tinginiauti. Tačiau įvesta darbo užmokesčio išmokų sistema pinigais ir natūra, proporcinga atlikto darbo kiekiui ir kokybei, iš dalies sprendė šią problemą.

Taigi 1929–1933 m. laikotarpiu Ukrainos žemės ūkio produktyvumas smarkiai smuko, gerokai sumažėjo gyvulių, o įprastai derlingi laukai buvo apleisti. Vis dėlto nuo 1933 m. iki karo su Vokietija pradžios prasidėjo atsigavimo procesas, kaip kad trečiame dešimtmetyje, pergyvenus blogiausius niūrius ir alkanus karinio komunizmo metus.

Tačiau politinių aukų skaičius išliko labai didelis. Dėl priežasčių, kurios nebus išaiškintos tol, kol nebus parašyta visapusiška komunistinių valymų ketvirtame dešimtmetyje istorija, žmonės, anksčiau entuziastingai slopinę ir naikinę bet kokio pasipriešinimo Stalino valdžiai apraiškas, vėliau patys dažnai tapdavo valymo aukomis. Taip atsitiko ir Postyševui, pagrindiniam Stalino patikėtiniui Ukrainoje 1933–1935 m., ir Stanislavui Kosiorui, tuo metu užėmusiam ypač svarbų Ukrainos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus postą. Dėl neaiškių priežasčių likviduoti ir gerai žinomi Ukrainos „senieji bolševikai“ Vlasas Čubaras, daugelį metų ėjęs ministro pirmininko pareigas, ir Grigorijus Petrovskis, kuris, kaip Michailas Kalininas Rusijoje, atrodė amžiams užėmęs Ukrainos Aukščiausiojo sovieto prezidiumo pirmininko postą. Panas Liubčenko, tapęs ministru pirmininku ir gyręsis, kad griežta komunistų partijos politika išnaikino ukrainiečių nacionalizmą, vėliau, panašu, pats buvo apkaltintas nacionalizmu. Jis nusižudė, užuot stojęs prieš teismą, kurio baigtis ir taip buvo aiški. Jo įpėdinis Michailo Bondarenko paslaptingai dingo iš politinio gyvenimo ir, kaip spėjama, mirė arba gyvena tremtyje. Panašu, kad pastaruoju metu pagrindinė figūra, nulėmusi komunistų politikos kryptį Ukrainoje, buvo rusas, pavarde Chruščiovas, Politbiuro ir Stalino vidinių patarėjų rato narys.

Sovietų Ukrainos sienos buvo praplėstos po 1939 m. sovietų invazijos į Lenkiją, aneksavus Rytų Galiciją ir Bukoviną. Tačiau ši plėtra truko neilgai. Ukraina patyrė didžiausią 1941 m. Vokietijos invazijos į Sovietų Sąjungą smūgį. Praėjusiame kare caro kariuomenė iki pat Spalio revoliucijos apsaugojo Ukrainą nuo svetimos kariuomenės okupacijos, o šįkart vokiečių šarvuotosios divizijos, kurį laiką pristabdytos į vakarus nuo Kyjivo, prasiveržė plačiu frontu.

Ukrainos frontui vadovauti buvo paskirtas pilietinio karo veteranas, kavalerijos vadas Semionas Budionas. Jis pasirodė nepakankamai gabus vadovauti: Kyjivas buvo apsuptas ir užimtas 1941 m. rugsėjį, o spalį ir lapkritį vokiečių kariuomenė veržėsi per Ukrainos stepes, kol užėmė beveik visą šalies teritoriją, išskyrus gabaliuką Doneco baseino.

1942 m. pavasarį maršalo Semiono Timošenkos pradėtas kontrpuolimas į Charkivą, Rytų Ukrainos pramonės didmiestį, buvo nesėkmingas. Kurį laiką vokiečių kariuomenė ir toliau skverbėsi gilyn, link Kaukazo priekalnių ir Volgos, Stalingrado griuvėsių. Tačiau Stalingradas virto lemiamu vokiečių pralaimėjimu. Iki 1943 m. vasario mėn. sovietų kariuomenė vėl užėmė Charkivą ir siekė giliau įsiskverbti į Ukrainą. Tai nepavyko, po vokiečių kontratakos jie vėl užėmė Charkivą.

Karą Ukrainoje vokiečiai galutinai pralaimėjo po sovietų armijos puolimo, prasidėjusio 1943 m. vasarą ir su nedidelėmis pertraukomis, bet be didesnių permainų, trukusio iki 1944 m. pavasario. Balandį, užėmus Odesą, Vokietijos kariuomenė buvo galutinai išstumta iš Ukrainos, o frontas pietinėje Rytų fronto dalyje persikėlė į Rumuniją, Bukoviną ir Galiciją – gerai iš Pirmojo pasaulinio karo pažįstamus mūšių laukus. 

Atsižvelgiant į priespaudą ir sovietinį terorą, kurį teko patirti ukrainiečiams, gali atrodyti keista, kad ukrainiečiai taip bekompromisiškai priešinosi vokiečių okupantams. Šiuo atžvilgiu reikia turėti omenyje keletą faktų. 

Nuo baisaus 1932–1933 m. bado iki vokiečių invazijos praėjo aštuoneri metai. Nors 1941 m. Ukraina pagal Vakarų standartus toli gražu nebuvo klestinti šalis, materialinės sąlygos pagerėjo tiek, kad nebeliko apatiškos nevilties dvasios, kuri greičiausiai būtų vyravusi, jei šalis būtų buvusi užpulta 1932 ar 1933 m. Be to, politiškai vokiečiai elgėsi ypač kvailai. Užuot skatinę vietos gyventojus sukurti nekomunistinę Ukrainos civilinę valdžią, jie įvedė negailestingą karinį režimą, visiškai nepalaikė ukrainiečių nacionalistų ir net padalijo šalį, perduodami Odesą ir teritorijos ruožą į rytus nuo Dniestro Rumunijai.

Užsienio karo stebėtojų ir žurnalistų galimybės matyti Ukrainą sovietų ir vokiečių karo liepsnose buvo menkos ir trumpos. Daugelis karo detalių, įskaitant ir ukrainiečių nusiteikimą, lieka nežinomos. 

Vis dėlto, atsižvelgiant į praeities įvykius, aišku tai, kad ukrainiečiai drąsiai kovojo už savo namus – tiek reguliariuose kariuomenės daliniuose, tiek partizanų būriuose. Taip pat galime būti tikri, kad Ukrainos problema ateityje bus išspręsta tik tuo atveju, jei komunistinė diktatūra užleis vietą tikrai demokratijai ir jei visiška laisvė, apie kurią rašė ukrainiečių poetai ir dėl kurios žuvo tiek daug ukrainiečių, taps tikrove.

WILLIAMAS HENRIS CHAMBERLINAS (1897–1969) – JAV žurnalistas, daugiausia rašęs apie Sovietų Sąjungą. Kaip būdinga didelei daliai XX a. pradžios intelektualų, Chamberlinas iš pradžių žavėjosi komunistinėmis idėjomis ir Sovietų Sąjunga. Entuziazmas išblėso greitai – viską pakeitė netrumpas gyvenimas SSRS 1922–1934 m., kai Chamberlinas buvo amerikietiško The Christian Science Monitor ir britiško Manchester Guardian korespondentas Maskvoje. Tapo antikomunistu, grįžęs į Vakarus daug rašė ir viešai kalbėjo apie SSRS istoriją ir dabartį, ypač vertingi jo tiesioginiai liudijimai apie badą Ukrainoje – Holodomorą. „Ukraina sovietų valdžioje“ – skyrius iš jo 1944 m. knygos The Ukraine: A Submerged Nation, kuriame apmąstoma Ukrainos praeitis ir (tuometinė) dabartis sovietmečiu. Nors autorius vietomis klysta ar klaidingai interpretuoja (pavyzdžiui, gerokai pervertina žemės ūkio „normalizaciją“ Ukrainoje po Holodomoro), tekstas nepraranda aktualumo. Chamberlino pozicija – tarsi dalyvio, tarsi stebėtojo, nežinančio, kuo baigsis karas ir kokia ateitis laukia Ukrainos – yra savaip artima mūsų šiandieninei. Juolab skyrių jis užbaigia viltingu konstatavimu, kad laisvė ukrainiečiams yra būtina. Iš anglų kalbos (The Ukraine: A Submerged Nation, New York: Macmillan Co, 1944, p. 52–64, in: https://archive.org/details/in.ernet.dli.2015.178779) vertė Antanas Terleckas.