Wouter Hanegraaff (g. 1961) – Amsterdamo universiteto profesorius, vienas žymiausių Vakarų ezoterizmo tyrėjų, laikomas bene pagrindiniu šios mokslinės disciplinos architektu, Europos Vakarų ezoterizmo tyrimų draugijos (ESSWE) įkūrėjas ir pirmasis prezidentas. Jo darbai apima ezoterizmo istoriją nuo vėlyvosios Antikos iki šių dienų, ypatingą dėmesį skiriant „atmestam žinojimui“, hermetinei literatūrai ir jos poveikiui Vakarų kultūrai. Naujausiose knygose Hanegraaffas siūlo peržiūrėti įprastą Vakarų savivoką, atskleisdamas ezoterinių tradicijų, religijos ir mokslo sąveikas bei jų svarbą šiuolaikiniame pasaulyje. Pokalbis vyko European Society for the Study of Western Esotericism (ESSWE) konferencijoje „Ezoterizmas ir racionalumas“, Vilniuje.
Kas jus patraukė studijuoti Vakarų ezoterizmą1?
Gimiau 1961 m. Amsterdame. Lankiau mokyklą, universitetą, bet tam tikru momentu supratau, kad mane traukia įvairūs alternatyvūs dvasiniai mokymai. Vaikščiodavau po knygynus, matydavau visokią New Age literatūrą, ir man kilo klausimas – iš kur tai atsirado, kokios ten idėjos slypi ir panašiai. Nuėjau į universitetą, kalbėjausi su dėstytojais, bet niekas negalėjo atsakyti į šiuos klausimus. Norėjau sužinoti daugiau. Keliavau nuo vieno profesoriaus prie kito, kol supratau, kad paprasčiausiai niekas tuo nesidomi. Ir kartu vis ryškiau mačiau, kiek čionai visko daug.
Buvo vienas konkretus momentas, kurį dažnai prisimenu ir pasakoju. Ieškojau knygos universiteto bibliotekoje. Kaip dažnai nutinka, išsitrauki vieną knygą, o šalia – kita. Paėmiau ją – ir tai galbūt buvo knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Ją parašė vokiečių mokslininkas Willis-Erichas Peuckertas, pavadinta Pansophie: History of Black and White Magic. Pavadinimas atrodė kietai, tad pasidarė įdomu, apie ką visa tai. Pasirodo, tai buvo puiki knyga. Perskaičiau apie Marsilio Ficino – Platono ir Corpus Hermeticum vertėją. Tuo metu nieko apie tai nežinojau. Skaičiau apie krikščioniškąją kabalą, Pico della Mirandolą – kitą XV a. filosofą. Apie Paracelsą – gydytoją ir alchemiką, novatorių. Apie Jakobą Böhme – krikščioniškąjį teosofą. Visi šie žmonės davė pradžią plačioms, įtakingoms, sudėtingoms intelektualinėms ir dvasinėms tradicijoms. Tai buvo iš tiesų įdomi, akademiška knyga apie milžinišką visų šių idėjų poveikį.
Tada nuėjau atgal pas universiteto dėstytojus ir pasakiau: „Norėčiau daugiau sužinoti apie Jakobą Böhme ar Marsilio Ficino“. Jie žiūrėdavo į mane ir sakydavo: „Na taip, taip, toks dalykas egzistuoja, bet aš apie tai nieko nežinau. Gal kalbėk geriau su tuo ar anuo žmogumi“. Jie bandė mane nukreipti vienur ir kitur, bet tas „kitas žmogus“ sakydavo: „Aš irgi nieko nežinau“. Mane siuntinėjo pirmyn atgal. Ir tada man nušvito – niekas tuo neužsiima. O tai ir buvo esminė nuoroda. Kodėl mes į tai nežiūrime? Kodėl to nevertiname rimtai? Buvau studentas ir pagalvojau – jei niekas tuo neužsiima, aš užsiimsiu. Tai buvo grynai smalsumas, susijęs su tuo, ką dabar vadinu „atmestu žinojimu“.
Taip atradau milžinišką istorinių judėjimų, idėjų, praktikų, asmenybių lauką – nuo senovės iki šių dienų. Man tapo aišku, kad visa tai tam tikru būdu tarpusavyje siejasi. Ir bent jau viena tokia bendra sąsaja – akademinė bendruomenė, meinstrymas, taip pat švietimo sistema nuo pat pradinės mokyklos iki universitetų, veikia taip, tarsi visa tai tiesiog neegzistuotų. O jei taip, tada tai reiškia labai vienašališką požiūrį į Europos ir Vakarų istoriją. Jei visa tai egzistavo, bet mes sąmoningai išmetame iš istorinių pasakojimų, gauname iškreiptą ir neišsamų Vakarų kultūros vaizdą. Tai nepriimtina. Ar su tomis idėjomis reikia sutikti – tai atskiras klausimas, kiekvieno asmeninis reikalas. Bet bent jau reikia apie tai žinoti. Taip prasidėjo mano akademinis kelias.
Iš to, ką pasakojate, susidaro įspūdis, kad jis turėjo būti nelengvas. Juk iš pradžių, panašu, buvote vienas, bet radote įdomią nišą.
Žinoma, tai buvo ir jaudinantis potyris – ypač jaunam studentui. Įdomu buvo galvoti: „Štai, niekas tuo neužsiima, o aš mokausi dalykų, kurių niekas nežino“. Galiu apie tai pasakoti, galiu rašyti. Tai kur kas įdomiau, nei kalbėti apie tai, ką visi jau žino. Kita vertus, yra ir kita pusė – susiduri su pasipriešinimu. Žmonės nieko apie tai nežino, bet nuomonę, žinoma, turi.
Pateiksiu vieną pavyzdį. Vienas iš daugelio judėjimų, patenkančių į šią sritį, yra alchemija. Žmonės turi įvairių įsivaizdavimų apie alchemiją. Alchemikai – tai tokie tarsi prietaringi žmonės, kurie bando gaminti auksą ar gyvybės eliksyrą. Tokie šiek tiek nušokę nuo proto. Protingi žmonės taip nedaro. Tai ne mokslas, tai – pseudomokslas. Tokias žinutes žmonės daugiau ar mažiau tiesiogiai ar netiesiogiai gauna visuose švietimo sistemos etapuose. Tai nerimta, neverta dėmesio. Kai iš tikrųjų pradedi tyrinėti alchemiją, jos tekstus, tai taip, randi daug prietaringų ir paviršutiniškų dalykų. Bet supranti, kad istorija yra visai kitokia.
Pats žymiausias pavyzdys – Isaacas Newtonas. Jei yra nors vienas iš tikrųjų garsus mokslininkas, tai pirmiausia – Newtonas. Per savo gyvenimą jis parašė daugiau nei milijoną žodžių apie alchemiją – daugiau nei apie fiziką ar optiką. Kas nutiko? Jo raštai buvo publikuoti po mirties, bet alcheminiai rankraščiai – ne. Kas jau savaime yra skandalas. Tai vienas įtakingiausių visų laikų mokslininkų – vadinasi, kiekviena jo prirašyta popieriaus skiautė turėtų būti publikuota. Jis buvo genijus. Bet ne – jo sekėjams pasirodė gėdinga, kad toks didis žmogus užsiiminėjo alchemija, todėl tie tekstai nebuvo paviešinti. Čia slepiasi graži istorija: kažkur XX a. pradžioje Kembridžo universiteto Trinity koledže, kur Newtonas dirbo, buvo rasta dėžė su jo rankraščiais. Ji visą tą laiką tiesiog ten gulėjo. Niekas apie ją nežinojo. Dėžę įsigijo žymus ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas. Jis tą dėžę atvėrė tyrėjams. Pradžioje sutrukdė Antrasis pasaulinis karas, bet po jo prasidėjo tikrieji šios dėžės turinio tyrinėjimai. Neįtikėtina, kad Newtono rankraščiai taip ilgai buvo ignoruojami vien dėl išankstinių nuostatų ir savotiškų prietarų. Atrodo, jei Newtonas buvo toks genialus ir svarbus mąstytojas, pirmiausia reikėtų jį patį vertinti rimtai. Turbūt jis tikrai turėjo rimtų priežasčių tuo domėtis. Bet ne – kiti manė, kad jie žino geriau. Geriau už patį Newtoną.
Šiandien mes žinome, kad Newtonas turėjo visiškai pagrįstų, mokslinių, racionalių priežasčių domėtis alchemija. Visų pirma todėl, kad XVII a. skirtumas tarp chemijos ir alchemijos, prie kurio mes esame įpratę, paprasčiausiai neegzistavo. Tekstai, kuriuos šiandien laikytume chemijos mokslo dalimi, tuo metu buvo priskiriami alchemijai. Ir atvirkščiai – tai, ką mes šiandien vadiname alchemija, buvo vadinama chemija. Tai buvo vienas ir tas pats tyrimų laukas. Newtonas paprasčiausiai dirbo savo, kaip mokslininko, darbą. Jis gilinosi į chemijos problemas ir bandė suprasti, ką galima su tuo nuveikti.
Kartais žmonės vis tiek prieštarauja: „Gerai, bet Newtonas vis dėlto buvo žinomas ne kaip chemikas, o kaip fizikas ir optikos tyrinėtojas“. Tačiau pažiūrėkime į kitą žymų to meto veikėją – Robertą Boyle’ą, kuris laikomas vienu iš chemijos pradininkų. Niekaip to nepaneigsi. Ilgą laiką buvo pasakojama, kad Boyle’as šiek tiek domėjosi alchemija jaunystėje, bet vėliau iš to „išaugo“ ir tapo tikru chemiku. O iš tikrųjų buvo priešingai – kuo toliau, tuo labiau jis gilinosi į alchemiją ir vis labiau ja tikėjo. Gyvenimo pabaigoje jis buvo gerokai labiau alchemikas nei jaunystėje.
Šiandien mes visa tai žinome dėka kruopštaus mokslo istorikų darbo – tokių kaip Lawrence’as Principe’as, kuris tyrinėjo Boyle’ą, ar Williamas Newmanas, kuris vadovauja Newtono alchemijos projektui. Visa tai, beje, galima rasti internete. Tai reiškia, kad visas tekstų, tradicijų ir eksperimentinių praktikų lobynas, anksčiau laikytas visiškai nereikšmingu, dabar vėl grąžinamas į mokslinės istorijos centrą. Jei nori parašyti gerą mokslo istoriją apie ankstyvąją modernybę, turi kalbėti apie alchemiją. Dabar mes tai žinome. Žinoma, reikia kalbėti ir apie chemiją – reikia kalbėti apie viską. Tai tik vienas iš galimų pavyzdžių. Tas pats pasakytina apie astrologiją – tai taip pat yra istorija. Visa tai, kas kadaise buvo vadinama magija. Vėlgi, magija dažnai buvo priešinama mokslui. Bet dar XX a. pirmojoje pusėje amerikiečių mokslininkas Lynnas Thorndike’as išleido aštuonių tomų veikalą A History of Magic and Experimental Science, kuriame jis seka magijos ir eksperimentinio mokslo raidą nuo senovės iki XVIII a. Pasirodo, kad neįmanoma tyrinėti mokslo senovėje, viduramžiais ar ankstyvojoje modernybėje, neįtraukiant magijos. Neįmanoma, nes visa tai – persipynę, dažnai tai vienas ir tas pats dalykas. Tirdamas mokslą, turi tyrinėti ir magiją. Ir taip toliau.
O koks ezoterikos ir ezoterizmo santykis su kitomis žmogaus veikimo sferomis?
Puikus pavyzdys iš visai kitos srities yra modernus menas, abstraktusis menas. Taip jau yra, kad mūsų tema – ezoterizmas – nėra susijusi tik su religija ar dvasiniais reikalais. Ji apima ne mokslą, kaip ką tik aptarėme, bet ir literatūrą, muziką, meną. Ir abstraktusis menas yra labai geras pavyzdys. Net kai aš buvau studentas, devintajame dešimtmetyje ar devintojo dešimtmečio pabaigoje, meno istorikai teigė, kad perėjimas prie abstrakcijos vizualiajame mene buvo grindžiamas vien tik formaliais argumentais – naujais erdvės organizavimo būdais drobėje, nutolimu nuo realybės atvaizdavimo. Visa tai esą buvo techniniai klausimai, susiję su erdvės komponavimu. O faktas, kad daugelis abstrakcijos pradininkų iš tiesų domėjosi dvasiniais, ezoteriniais dalykais, buvo laikomas visiškai nereikšmingu. Tuo metu dominavusios meno istorijos kryptys, tokios kaip Clemento Greenbergo mokykla, labai priešiškai reaguodavo, jei kas nors prasitardavo, kad ezoterinės pažiūros turi reikšmės šių dailininkų kūrybai. Jei sakydavai kitaip, pats būdavai laikomas dar vienu ezoteriku ar okultistu, kuris drumsčia vandenis.
Tačiau nuo 1980-ųjų įrodymų tam vis daugėja, ir jie tampa vis stipresni. Bene pirmoji žinoma abstraktaus meno kūrėja buvo moteris – Georgiana Houghton, kūrusi apie 1860–1870 m. Ji išties sukūrė pirmuosius abstrakčius paveikslus. Kodėl? Ji buvo spiritualistė ir tikėjo, kad jos rankomis tapo dvasios. Tai buvo „dvasinė tapyba“. Po to turime jau garsų atvejį – Hilmą af Klint, švedų dailininkę, kuri bandė vaizduoti dvasinį pasaulį taip, kaip jį jautė – tai virto abstrakčiais paveikslais. Tiesa, moterys buvo sistemingai ignoruojamos. Bet be jų dar turime žinomų vardų. Pavyzdžiui, Vasilijų Kandinskį. Vieną iš abstrakčiojo meno pradininkų, parašiusį reikšmingą traktatą Über das Geistige in der Kunst, kuriame aiškiai išdėstė savo dvasines intencijas kūryboje. Galiausiai paminėsiu vieną savo šalies – Nyderlandų – menininkų: Pietą Mondrianą. Jis buvo teosofas, teosofų draugijos narys. Anksčiau buvo sakoma, kad tai tik jo asmeninio gyvenimo detalė, neturinti reikšmės. Tačiau iš tikrųjų labai svarbu tai, kad Mondrianas siekė kurti meną, kuris pranoktų materialiame pasaulyje glūdinčias tamsias, mišrias spalvas – kaip žalia, oranžinė ar ruda. Jis norėjo pereiti nuo materialumo prie dvasinio pasaulio. Todėl rinkosi pirmines spalvas – raudoną, geltoną, mėlyną – jos, anot jo, arčiau dvasinio pasaulio. Horizontalė ir vertikalė jam reiškė pagrindines moteriškumo ir vyriškumo struktūras – dvasiniame, abstrakčiame lygmenyje. Kai palieki materialų pasaulį, palieki ir vaizdus – ir pereini prie abstrakčių, matematinių struktūrų. Ir tai matome Mondriano kūryboje. Tai reiškia, kad ezoterizmas čia nebėra tik įdomybė – ji yra esminė šiuolaikinio abstraktaus meno dalis. Ezoterizmas yra tarsi „dramblys kambaryje“ Vakarų kultūroje – tai, apie ką nekalbėjome, bet privalome kalbėti, nes tai egzistavo ir turėjo įtakos.
Ar šis laukas pasikeitė per pastaruosius tris dešimtmečius?
Kai pradėjau devintajame dešimtmetyje, tai vis dar buvo labai prieštaringai vertinama tema. Nebuvo jokių universitetinių katedrų, institutų, akademinių konferencijų, žurnalų ir panašiai. Buvo pavieniai mokslininkai, kurie domėjosi tokiomis temomis. Su kolegomis visą dešimtąjį dešimtmetį ir vėliau labai daug dirbome, kad sukurtume akademines struktūras. Tuo metu buvo vienas tyrimų padalinys Paryžiuje – unikalus, bet labai mažas. Vos viena vieta. Po to – nieko. Ir tada man kliuvo didžiulė garbė – 1999 m. buvau paskirtas pirmuoju profesoriumi naujame padalinyje Amsterdame, susietame su visa atskira mokymo programa. Reikšminga, kad tai buvo įmanoma tik atsiradus finansiniam rėmėjui iš išorės. Universitetai patys nebuvo linkę skirti pinigų tokioms temoms, jie laikė tai nesąmonėmis. Taigi reikėjo išorės finansavimo, ir laimei, atsirado vizionieriška milijonierė Rosemarie Boston, kuri sutiko mūsų tyrimus finansuoti. Ji labai aiškiai išsakė lūkestį, kad visa programa turi būti grynai mokslinė, akademinė, pagrįsta tyrimais. Būtų visiškai nepriimtina kalbėti iš ezoterinės perspektyvos ar kalbėti kaip ezoterikui. Jei būčiau pabandęs, būčiau netekęs darbo – tai buvo aiškiai įrašyta pareigybės apraše.
Tada pradėjome dirbti – mokyti studentus, auginti naują kartą. Dabar daugelis jų jau dirba įvairiuose universitetuose, moko kitus, dėsto savo programose. Įkūrėme žurnalą Aries: Journal for the Study of Western Esotericism, kurį leidžia svarbi akademinė leidykla Brill. Atsirado dar vienas panašus žurnalas. Prasidėjo knygų serijos, monografijų leidyba. Ir turime konferencijas – kaip ši, kurioje dabar dalyvaujame – Europos Vakarų ezoterizmo tyrimų draugijos suvažiavimas. Tai labai svarbus dalykas – reikia tinklo, kad mokslininkai galėtų reguliariai susitikti ir keistis idėjomis. Nuo 2007 m. tai darome nuolat. Taigi dabar, 2025 m. Vilniuje, vyksta mūsų dešimtoji konferencija.
O kaip keliais sakiniais paaiškintumėte, kas yra Vakarų ezoterika žmogui, kuris visai nežino šio termino, ir be įprastų stereotipų?
Man patinka vartoti terminą „atmestas žinojimas“. Tai nereiškia, kad bet koks atmestas žinojimas yra ezoterizmas, bet ezoterizmas – tai specifinė žinių visuma, kuri nuo Mokslo revoliucijos ir Apšvietos laikų buvo atstumta, marginalizuota, išstumta iš akademinės erdvės. Aš apibrėžiu ją ne tiek per turinį, kiek per tai, kad ji buvo delegitimizuota, marginalizuota, atmetama. Tai – paprasčiausias ir trumpiausias būdas.
O koks Vakarų ezoterizmo ryšys su pasaulinėmis ar nevakarietiškomis ezoterinėmis mąstymo formomis? Ar „Vakarų“ nėra per siauras terminas? Pirmos dienos diskusijoje akcentavote priešingą poziciją.
Labai geras klausimas. Šiuo metu Vakarų kontekste klausimas, kaip apibrėžiame „Vakarus“, yra itin aktualus ir sudėtingas. Aš pasakysiu savo poziciją. Manau, kad nuo Antikos laikų Vakarų kultūroje vyksta esminė polemika, formuojanti Europos ir Vakarų tapatybes. Tai – kova tarp dominuojančių, išimtinai monoteistinių religijų, – kalbu apie judaizmą, krikščionybę ir taip pat islamą – jų radikalus pasipriešinimas vadinamosioms pagoniškoms tradicijoms. Terminas „pagoniškos“ pats savaime problematiškas, bet aš juo žymiu visą helenistinį religinį, filosofinį ir mokslinį pasaulį, kuris egzistavo po Aleksandro Makedoniečio laikų, kartu su platonizmu, aristotelizmu ir kitomis kryptimis. Visa tai apibendrintai vadinu pagonybe. Ir būtent prieš šią pagonybę vyko fundamentali kova. Pavyzdys – šv. Augustinas ir jo garsusis veikalas De civitate Dei contra paganos, kuriame jis formuoja griežtą dualistinį mąstymą: mes, krikščionys, esame Dievo mieste, teisingoje pusėje, o anapus – pagonys. Ši radikali, tiesiogine prasme manichėjiška kova tarp gėrio ir blogio demonizuoja priešininką. Augustino požiūriu, pagonybė yra demonų įtakoje – vadinasi, ne tik turi teisę, bet ir pareigą ją naikinti, ištrinti, nes tai blogio pusė, tai priešai. Iš čia kyla didžiulė, sisteminė kova su pagonybe.
Aš remiuosi vokiečių mokslininko Jano Assmanno darbais. Jis iš esmės teigia, kad kova tarp radikalaus monoteizmo ir pagonybės iš tiesų nėra apie tai, ar yra vienas Dievas, ar daug dievų. Iš tiesų tai nėra monoteizmo ir politeizmo priešprieša. Tikroji esmė, kaip tai yra pavadinę dar du mokslininkai, – tai „stora siena“, skirianti pagonis nuo ne pagonių: tai stabmeldystės samprata ir stabmeldystės draudimas – pirmieji du įsakymai Senojo Testamento dekaloge. Vienas Dievas, ir negalima turėti kitų dievų atvaizdų. Stabų kūrimo ir dievybių įkūnijimo šiuose atvaizduose draudimas monoteistams – žydams, krikščionims ir musulmonams – yra nekvestionuojamas. Ne veltui, kai veikė „Islamo valstybė“, jie sistemingai griovė pagoniškų dievų atvaizdus tokiose vietose kaip Palmyra, nes tai laikoma didžiausia nuodėme. Šios kovos tarp monoteizmo ir pagonybės esminis branduolys – stabmeldystės draudimas. Ši stabmeldystė susiejama su magija, prietarais ir panašiai.
Taigi galimę sekti ilgą kovos tarp monoteizmo ir pagonybės istoriją per šimtmečius. Tai reiškia, kad įtarimų dėl pagonybės sulaukę žmonės buvo paskelbiami raganomis, burtininkais, eretikais. Tai tikra kova, ne vien intelektualinė. Jie tampa „Kitais“. Tačiau problema ta, kad nors monoteizmas ir atmeta pagonybę kaip stabmeldystę, jis kartu negali be jos apsieiti. Krikščionių teologams reikėjo sukurti teologinę sistemą – tam jie naudojo pagoniškas filosofines tradicijas, tokias kaip platonizmas. Jie naudojo pagonišką filosofiją, kad sukurtų argumentus prieš pagonis. Tai sudėtingas, dviprasmiškas santykis tarp monoteizmo ir pagonybės.
Pagrindinis argumentas: Vakarų kultūroje vyksta sena ir nuolatinė antipagoniška kova, turinti daug skirtingų stadijų. Ji buvo radikalizuota XVI a. per protestantų reformaciją, kai ankstesni antipagoniški argumentai buvo nukreipti prieš katalikus. Tuomet katalikai tampa pagonimis. Jie vėl nugrimzdo į stabmeldystę, garbina atvaizdus, atlieka keistus, neracionalius ritualus. Ne – turi būti tik Biblija, tik Dievo žodis. Taigi protestantizmas radikalizuoja antipagonišką retoriką. Vėliau šis procesas spartėja – racionalusis Apšvietos mąstymas ir Mokslo revoliucija šiuo požiūriu perima protestantų požiūrį. Tuomet turime šios antipagoniškos retorikos radikalizavimą per protestantizmą ir Apšvietą. Ir Apšvietos „atmesto žinojimo“ atmetimas – tai senos kovos su pagonybe palikimas. Ir mes vis dar laikomės ant šių idėjų pamato.
Ar matote įtampą tarp mokslinio objektyvumo ir dažnai giliai patyriminio, iniciacinio ezoterinių tradicijų pobūdžio? Ar mokslininkai gali iki galo suprasti ezoterizmo sistemas nepatyrę jų tiesiogiai?
Nuostabus klausimas. Iš mokslinės pusės konflikto nėra: norint tyrinėti ezoteriką, nereikia būti ezoteriku. Mes turime metodus, kuriuos taikome tyrinėjant bet ką, įskaitant ezoterizmą. Nėra kokio nors specialaus metodo ezoterizmui tirti. Dirbame kaip istorikai, socialinių mokslų atstovai ir pan. Šiuo požiūriu ezoterizmas yra tiesiog viena iš temų. Tačiau reikalas komplikuotas. Daugelis ezoterinių tradicijų remiasi pažinimo būdais, kurie yra patyriminiai, grįsti tiesiogine patirtimi, o ne kontroliuojamais eksperimentais. Žmonės teigia žiną apie angelus, nes juos matė, girdėjo, patyrė mistines vizijas. Tai susiję su gnosis – graikišku žodžiu, reiškiančiu žinojimą – tiesioginį, transracionalų supratimą apie tikrovę. Akademijoje tokie pažinimo būdai dažniausiai atmetami iš principo.
Viena vertus, mes tiriame tai kaip reiškinį, ir nesvarbu, ar tuo tikime. Kita vertus, kyla klausimas: ar tikrai supranti, kas tai yra, jei pats to nepatyrei? Gal reikėtų pabandyti? Ir čia jau prasideda neapibrėžtumas. Yra mokslinių metodų, kurie apima pakitusios sąmonės būsenas. Kai kalbu apie pakitusią sąmonę, žmonės dažnai galvoja apie LSD ar haliucinogenus. Bet tai tik maža dalis. Standartinis racionalus mokslas įmanomas tik „įprastoje“ sąmonės būsenoje – kaip dabar, kai esame blaivūs.
O ezoteriniai teiginiai dažnai remiasi žiniomis, įgytomis pakitusiose sąmonės būsenose, nebūtinai dėl vartojamų medžiagų. Tai gali būti ir didelė emocinė įtampa. Jakobas Böhme – liuteronas – buvo kankinamas klausimo: „Jei Dievas geras, kodėl pasaulyje tiek kančios?“ Tai jį prislėgė, jis meldėsi, ieškojo atsakymo ir galiausiai patyrė galingą viziją. Jis pateko į pakitusią sąmonės būseną, kurioje „pamatė“ tai, ko nematome įprastai. Remdamasis šia patirtimi jis pradėjo aiškinti Bibliją ir rašyti. Tokias būsenas galima tirti moksliškai. Šiandien psichologijoje ir kognityviniuose moksluose egzistuoja daug būdų tirti tokius reiškinius. Manau, tai būtina, jei norime suprasti ezoterinį pažinimą.
Prieš kokius dešimt metų man buvo labai keista Leveno universitete atrasti dvi programas, kurios buvo dėstomos paeiliui: viena apie religiją ir psichologiją, kita apie religiją ir psichiatriją. Kiek, jūsų nuomone, atvejų, kalbant apie ezoteriką, apie mediumus, mesmerizmą ir pan., galėtų būti priskiriami prie tam tikros psichiatrijos srities?
Manau, tai vienas sudėtingiausių klausimų mūsų lauke, nes jis paliečia racionalumo ir neracionalumo ribas. Dažnai ezoteriniai reiškiniai laikomi neracionaliais, o „neracionalus“ dažnai tampa eufemizmu „išprotėjęs“. Jei tiki tokiais dalykais, vadinasi, esi beprotis. Klasikinis tekstas šiuo klausimu – Immanuelio Kanto mažoji knyga Träume eines Geistersehers, kurioje jis kalba apie vizionierių Emanuelį Swedenborgą. Swedenborgas buvo mąstytojas, tvirtinęs, kad gali keliauti dvasiniuose pasauliuose – į Rojų ir Pragarą – ir kartu buvo Apšvietos mokslininkas. Labai racionalus žmogus. Kantui teko pripažinti, kad jis negali tiesiog atmesti Swedenborgo kaip bepročio – jis buvo rimtas intelektualas.
Kanto išvada yra labai keista. Jis sako: „Ar galime, kaip racionalūs filosofai, žinoti, kad dvasinis pasaulis neegzistuoja?“ – Ne, negalime. Neturime priėjimo, nežinome. Jis už mūsų pažinimo ribų. Tai virsta vienu iš pagrindinių jo vėlesnės kritinės filosofijos principų: noumenų pasaulis (daiktai savaime) mums neprieinamas. Jis gali egzistuoti. Bet ar galime tai žinoti? Ne. Swedenborgas irgi sakė: „Mes patys negalime pasiekti to pasaulio. Bet Dievas gali jį mums apreikšti. Ir tai įvyko – jis man jį parodė“. Štai spraga. Kantui tai buvo nepriimtina, bet jis padaro labai įdomią išvadą: „Gali būti, kad Swedenborgas tikrai buvo susijęs su tikru dvasiniu pasauliu. Bet vienintelis būdas tai pasiekti – būti bepročiu“. Kitaip tariant, kad matytum dangų – turi išprotėti.
Taip Kantui pavyksta iš vienos pusės pašiepti Swedenborgą – „jis pamišęs“, bet kartu jis pripažįsta, kad beprotybė gali būti kelias į tikrą pažinimą. Tą galima matyti ir jo Grynojo proto kritikoje. Pirmajame leidime Kantas kalba apie pojūčių ir proto opoziciją, bet tarpinė grandis – vaizduotė. Vaizduotė jungia pojūčius ir protą. O antroje laidoje, po kokių aštuonerių metų, Kantas stengiasi vaizduotę nustumti į šalį. Kodėl? Nes suvokia, kad vaizduotė – tai ir fantazijos, haliucinacijos, beprotybė. Jis bijojo, kad jo knyga apie protą iškelia beprotybę į centrinę vietą. Tai jį išgąsdino. Ilgą laiką tai nebuvo pastebėta. Tik Heideggeris pirmasis tai įžvelgė. Dabar jau plačiai pripažinta, kad Kantui vaizduotė buvo pavojinga, nes ji susijusi su beprotybe. O tai veda į romantizmą, kuriame tas pavojus jau išsiveržia.
Paminėjote Böhmę ir Swedenborgą. O kokie dar ezoteriniai mąstytojai ar tradicijos, jūsų nuomone, padarė didžiausią, bet iki šiol neįvertintą poveikį Vakarų intelektinei istorijai?
Gal ir keista, bet pradėčiau nuo Platono. Be Platono kalbėti apie ezoterizmą tiesiog neįmanoma. Daugelis pagrindinių metafizinių prielaidų ir filosofinių sistemų yra tarsi Platono komentarai. Tai vienas iš tų „dramblio kambaryje“ momentų, kurių vengia pagrindiniai filosofai. Platonas ne tik kalba apie paslėptą doktriną (Septintame laiške), bet jam mąstymo, tiesos siekio, variklis – ne pats protas savaime.
Jis Faidre naudoja sielos kaip vežimo metaforą. Siela – tai vežimas, kurį traukia du žirgai. Protą jis vaizduoja kaip vadeliotoją, bet pats vežimas be žirgų nejudės. Vienas žirgas – emocijos, aistra, siekis gėrio, tiesos, grožio. Kitas – materija, kūnas, seksualumas – traukia žemyn. Vadeliotojas turi pažaboti blogąjį žirgą, kad galėtume kilti aukštyn. Valstybės VI ir VII knygose Platonas aiškiai sako: galutinis tikslas yra Gėris, kuris kartu yra Tiesa ir Grožis. Mes nežinome, kas yra Gėris, net filosofai to nežino. Bet mes žinome, kaip prie jo artėti. Svarbiausia yra ne loginiai įrodymai, o vidinis matymas – graikiškai nous. Tai intuicija, apšvietimas. Mes „pamatome“ ne akimis, o suvokimu. Ir tai viršija žodžius, logiką. Tačiau net ir tada mes nežinome, kas tai iš tiesų yra. Sokratas Faidre labai aiškiai sako: mes to niekada nesužinosime. Todėl Sokratas galiausiai yra agnostikas. Jis sako: „Aš laikomas išmintingu, nes žinau, kad nieko nežinau“. Tokia nežinomo pažinimo idėja – tai gnosis pagrindas, kuris tampa centrine ezoterizmo sąvoka. Ir mes matome, kad visa tai jau galime rasti pas Platoną.
Kaip interpretuojate dabartinį susidomėjimo hermetizmu, alchemija, astrologija ir magija augimą tiek populiariojoje, tiek akademinėje kultūroje? Ar tai susiję su mūsų postsekuliarumu ir metamodernizmu?
Tai labai sudėtingas klausimas, bet manau, galima sakyti, kad dvi dominuojančios intelektinės tradicijos Vakarų kultūroje visada buvo sietinos su dviem skirtingais keliais. Viena – racionalumo tradicija, pradedant nuo Atėnų, per mokslą ir filosofiją atėjusi iki šiuolaikinio mokslo. Kita – religinė kryptis, pagrįsta iš esmės monoteizmu: judaizmas ir krikščionybė. Aš ginu platesnį Vakarų supratimą, į kurį įtraukiu ir islamą, bet čia ypač svarbi krikščionybė.
Manau, abi šios tradicijos šiandien išgyvena krizę. Krikščionybė, bent jau Europoje, aiškioje krizėje. Galbūt ne JAV, kur vis dar klesti radikalios krikščionybės formos, bet Vakarų Europoje – žmonės masiškai palieka bažnyčias. Tai tradicija, kuri daug kam nebeatrodo įtikinama. Racionalumas ir mokslas taip pat nebelaikomi savaime suprantamu tiesos šaltiniu, dėl įvairių priežasčių. Yra filosofinių argumentų, kvestionuojančių racionalumo pretenzijas. Yra vidinių mokslo problemų, pavyzdžiui, psichologijos mokslo tyrimų atkartojamumo krizė, – jos griauna pasitikėjimą mokslu. Visuomenė pamažu praranda tikėjimą tiek racionalumu, tiek tradicinėmis monoteistinėmis religijomis.
Kai taip nutinka, reikia kažkuo užpildyti tuštumą. Ir čia atsiranda natūralus susidomėjimas alternatyvomis. Tai veda į ezoteriką, į įvairias alternatyvias dvasines kryptis. Tačiau dažnai šios tradicijos priimamos labai paviršutiniškai – be istorinio, filosofinio ar teologinio pamato. Daugelis vartotojų tiesiog patiki absurdiškais dalykais ir klaidingai supranta ezoterines tradicijas.
Taip, tai dažnai paviršutiniška, bet pats susidomėjimas yra tikras. Žmonės ieško atsakymų, prasmės. O tai veda prie „pop ezoterikos“. Be to, tai didžiulė rinka. Todėl atsiranda verslininkų, kurie tiesiog bando iš to užsidirbti. Bet visa tai remiasi tuo, kad žmonės jaučia realų ir, mano nuomone, pagrįstą poreikį rasti gyvenimo prasmę. Mes gyvename radikaliai neoliberalioje visuomenėje, kur viskas sukasi apie pinigus ir galią. Ir kyla klausimas – o tai ką visa tai reiškia? Kokia gyvenimo prasmė? Dominančios institucijos šių atsakymų nebeduoda. Todėl žmonės jų ieško čia.
Kai senovėje atsirado hermetiniai tekstai, visuomenė stipriai pasikeitė. Dabar turime internetą. Kaip jis pakeitė mūsų dvasinį gyvenimą ir kaip ezoterika pasikeitė dėl interneto ir virtualybės?
Neabejotinai – milžiniškai. Internetas viską keičia. Ir, kaip sakiau, tai lemia daugybę klaidingų supratimų, įsitikinimų, keistų idėjų, kurios neturi jokio ryšio su tikrove. Žmonės turi įsivaizdavimų apie alchemiją, kurie neturi su ja nieko bendro. Bet taip visada būna. Žmonės pasiima idėją, ją interpretuoja savaip ir tai virsta kažkuo nauju.
Jūs peržiūrėjote kai kurias savo pirmines tezes naujai išleistoje knygoje „Esotericism in Western Culture: Counter-Normativity and Rejected Knowledge“. Ką keitėte?
Vienas svarbiausių pokyčių – mano požiūris į Vakarus. Tai radikali, svarbi mano 2013 m. knygos Western Esotericism: A Guide for the Perplexed peržiūra. Tuo metu vartojau terminą „Vakarų ezoterika“, bet nuo tada kilo daug diskusijų dėl paties termino „Vakarai“. Daug kam jis kelia neigiamas asociacijas – kolonializmas, dominavimas, išskirtinumas. Todėl žmonės nebepriima „vakarietiškumo“. Jie sako, kad tai europocentriška. Aš siūlau kitokį žvilgsnį. Kalbu apie tai, ką vadinu „vidiniu europocentrizmu“. Tai ilgalaikis Europos intelektualinius elitus apimantis procesas, kuriuo bandoma nustatyti, kas turėtų būti „centre“: kas yra tikra kultūra, o kas turi būti atmesta. Ir šio proceso metu atmesta visa pagoniška, ezoterinė tradicija. Taip formuojasi siauras, šališkas Vakarų kultūros vaizdas.
Yra dar vienas svarbus aspektas. Vidinis europocentrizmas taip pat lėmė tai, kad Europos tapatybės pagrindu buvo laikomas judaizmas ir krikščionybė, šalia racionalumo ir mokslo. O „kitas“ – šalia pagonybės – buvo islamas. Islamas tapo tuo „kitu“, kuris priešinamas Vakarams. Tai ypač matyti šiuolaikiniuose radikalios dešinės judėjimuose, taip pat ir mano šalyje. Pavyzdžiui, politikas Geertas Wildersas teigia, kad Europos tapatybė yra žydiška ir krikščioniška. Bet tai netiesa.
Jeigu bandai žiūrėti į Vakarų kultūros istoriją platesniu, empiriškai pagrįstu žvilgsniu, islamo išbraukti tiesiog negalima. Islamas yra to paties srauto dalis. Judaizmas, krikščionybė ir islamas – visi yra radikalūs, išskirtiniai monoteizmai. Ir islamas, kaip ir krikščionybė, į save įtraukė pagoniškų, pitagorietiškų ir platoniškų idėjų. Visa tai reikia matyti kaip vieną bendrą visumą. Todėl aš tai vadinu „išplėstiniais Vakarais“ (the greater West).
Knygoje taip pat teigiu, kad kritika Vakarams, kuri šiandien girdima vis stipriau, iš tiesų yra kritika, nukreipta ne prieš visą Vakarų tradiciją, o prieš šį siaurą „vidinį europocentrizmą“. Kai po XV a. prasidėjo kolonizacija, šis požiūris į pagonybę kaip į stabmeldystę, magiją ir prietarus tapo šablonu, taikomu visoms kitoms kultūroms. Pavyzdžiui, Amerikos indėnai, Peru ar Meksikos gyventojai buvo laikomi stabmeldžiais, kuriuos reikia arba atversti, arba naikinti. Taip vidinis europocentrizmas virto išoriniu, jis buvo projektuojamas visam pasauliui. Tai atvedė į kruviną istoriją. Savo knygos pabaigoje vartoju labai stiprius žodžius, nes tai istorinė Europos atsakomybė. Mes sunaikinome ištisas kultūras dėl savo įsitikinimo apie nuosavų religijų ir mokslo pranašumą. Ezoterikos tyrimai padeda suprasti, iš kur kilo „kitoniškumo“ samprata. Ji kilo būtent iš vidaus – iš šios vidinės kovos. Tai daro šią temą labai aktualia.
Paskutinis klausimas. Kokios, jūsų manymu, yra didžiausios metodologinės problemos šiandien ir kurios ezoterikos potemės šiuo metu „ant bangos“?
Didžiausias iššūkis akademijoje – istorinės sąmonės nykimas. Per pastaruosius 10–15 metų pradinėse, vidurinėse mokyklose ir universitetuose pastebimas smunkantis istorinių žinių lygis. Žmonės vis mažiau pažįsta istoriją. O jei ir žino, tai dažniausiai tik savo šalies arba politinę istoriją. Intelektualinė, idėjų ar religijų istorija – net akademiniame lygmenyje – nyksta. Aš tai matau tarp studentų, visur. Be to, nyksta kalbų mokėjimo įvairovė. Vis labiau įsigali anglų kalbos vienvaldiškumas. Mano karta laikė savaime suprantamu dalyku mokytis bent prancūzų ir vokiečių kalbų, o dabar viskas darosi vis labiau anglocentriška.
Jei sujungi šiuos du dalykus – istorinės sąmonės menkėjimą ir kalbų praradimą – tai, kas lieka, yra tik šiuolaikinė anglų kalba. Ir tada didelės dalys pasaulio ir istorijos tiesiog dingsta iš matymo lauko. Tu jų nebesuvoki. Ir vėl – labai siauras pasaulio vaizdas.
Tai, manau, didžiausia problema. Akademinis pasaulis vis labiau linksta į dabarties diskursus, popkultūros tyrimus. Tai savaime nėra blogai, bet be gilesnio kultūrinio ir istorinės erudicijos pagrindo dažnai atsiveria šokiruojantis kitų kultūrų ir kalbų nepažinojimas. Tai pavojinga.
Todėl savo knygą baigiau raginimu sukti į „radikalų empirizmą“. Tai reiškia – tiesiog žiūrėk. Žiūrėk, kas yra. Žiūrėk į šaltinius, į istoriją, į kitas kultūras. Nebūk užsidaręs savo ideologiniame burbule. Atverk protą, plėsk akiratį. Tik taip įveiksime dabartinę prasmės krizę.
1 Pokalbyje išskiriamos dvi sąvokos – ezoterika ir ezoterizmas. Ezoterika – uždarumu pasižyminti dvasinė veikla, o ezoterizmas – akademinis terminas įvardinti šias praktikas tiriančiai mokslinei disciplinai.
