Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Aurimas Švedas, ISTORIKO TERITORIJA, Vilnius: Aukso žuvys, 2020, 368 p., 1000 egz.
Dizainerė Laura Grigaliūnaitė

Kaip nurodo pats visiems šio žurnalo (ir ne tik) skaitytojams gerai žinomas knygos autorius, jos pavadinimas (Istoriko teritorija) pasiskolintas iš vieno žymiausių „Analų“ mokyklos trečiosios kartos atstovų Emmanuelio Le Roy Ladurie, kuris taip pavadino savo metodologinių tekstų rinkinį. Pirmas jo tomas prancūzų kalba išleistas 1973 m., antras – 1978 m. Plačiajam kosmopolitiniam (platųjį pasaulį pažįstantiems anglų kalba) skaitytojų ratui tas veikalas yra žinomas iš pirmo tomo sutrumpinto vertimo (The Territory of the Historian), kurį 1979 m. išleido Čikagos universiteto leidykla. Ladurie knyga išgarsėjo kaip trečiosios „Analų“ mokyklos kartos manifestas. Iš tiesų angliškas vertimas prasideda straipsniu (parašytu 1968 m.) „Istorikas ir kompiuteris“, kuriame prancūzų istorikas teigė, kad jau netrukus nemokantis programuoti istorikas „negalės išgyventi“. Patikslinama, kad tai atsitiks apie 1980-uosius metus. Toliau jis aiškino, kad nekvantifikuojama (be skaičių ir statistikos) istorija nebegali pretenduoti į moksliškumą. Rinkinyje Ladurie paskelbė ir keletą „eksperimentinių“ straipsnių, demonstruojančių, kaip kvantifikacija gali išplėsti įprastą „istoriko teritoriją“. Jų tarpe – antropometrinės istorijos studija, nagrinėjanti koreliacijas tarp šauktinių į Prancūzijos kariuomenę 1868 m. ūgio, geografinio mobilumo, delinkventiškumo ir kitų jų situacijos bruožų, o pačioje rinkinio pabaigoje – du kliometriniai straipsniai, (pranašiškai) skirti klimato istorijai.

Pradedu nuo „bendravardės“ Ladurie knygos, nes pavadinimo pasirinkimu pats autorius recenzentui padiktuoja vertinimo mastelio pasirinkimą. Kad neliktų jokių abejonių, pačioje skaitomiausioje knygos vietoje (ant nugarėlės), parašyta: „ši knyga – istoriko manifestas, skelbiantis, jog istorija atsiveria prieš mūsų akis kaip atviras horizontas, praeities tyrinėtojo amatas yra egzistencinis nuotykis, o bandymai susivokti praeities, dabarties ir ateities sampynoje yra viso gyvenimo kelionė begalybės link“.

Visgi priėmus Aurimo Švedo pasiūlymą vertinti jo knygą „Ladurie masteliu“, tenka suabejoti, ar tai tikrai „istoriko manifestas“. „Švediškų“ pasiūlymų, kaip naujai rašyti (kad ir vien tik Lietuvos) istoriją, knygoje nėra, kaip ir eksperimentinių tokios naujoviškos istorijos pavyzdžių, kurie „veiksmu“ pademonstruotų, kaip tai daryti. Didžiąją knygos dalį sudaro tekstai (dalis jų – recenzijos apie knygas), parašyti ir pirmą kartą paskelbti savaitraštyje Literatūra ir menas, kuris skirtas žymiai platesnei nei profesionalūs istorikai auditorijai. „Laduriniai“ istorikų manifestai yra istorijos „gamintojų“ tekstai, skirti kitiems jos „gamintojams“. Švedo „manifestas“ skirtas gal sofistikuotiems istorijos vartotojams (gurmanams), kurių dauguma turi istorikų diplomus ir gal net yra kažką pagaminę (bakalauro ar magistro darbą). Jie negyvena iš istorijos tyrimo ir rašymo, bet (kažkada investavę laiką ir triūsą į istorijos studijas) turi sukaupę „istorinį kapitalą“ ir jo dėka geba pasisemti rafinuoto gyvenimo džiaugsmo iš istorijos knygų skaitymo ir aptarimo. Svarbiausia – jie turi „istorinį skonį“, gebėdami skirti gerą ir prastą istorinę literatūrą bei domisi „rinkos naujienomis“ – kaip tai daro ir dailės mėgėjai bei kolekcionieriai.

Taigi Švedo manifestas yra skirtas rafinuotiems istorijos vartotojams (čia Lietuvoje), tai – vadovas („Otto katalogas“) po naujausią istorijos ir metaistorijos literatūrą. Čia tik reikia pridurti, kad į autoriaus akiratį patenka ne vien rašytinės medijos, bet ir televizijos serialai bei „kultiniai“ kino filmai, kas aptariamos knygos informacinę vertę tik padidina.

Knygą sudaro penkios dalys. Pirmoje dalyje („Kelionė į tamsą“) aptariami blogio istorijoje vaizdiniai, pradedant žemės drebėjimo 1755 m. lapkričio 1 d. Lisabonoje poveikiu amžininkų moralinei vaizduotei ir baigiant amerikiečių rašytojo Alano Weismano knygoje Pasaulis be mūsų (2009) bei televizijos kanalo „History“ seriale Gyvenimas be žmonių (2009–2010) vaizduojama „postantropocenine“ istorija, kuri baigiama apie 12 000 m. po Kr. (kas labai nedaug, matuojant geologinio laiko masteliais): „beveik visi mūsų gyvenimo ir kūrybos pėdsakai yra sunaikinti arba paslėpti augalijos, smėlio arba (ir) vandens“ (p. 85).

Antra dalis („Permainų, nerimo ir manifestų laikas“) skirta aptarti prasidėjusio XXI a. chronotopą ar istorinį režimą, kurį apibrėžia visuomenės ir profesionalių istorikų sąveikos su praeitimi, istorija ir atmintimi. Ši dalis bene labiausiai nuvilia. Ji kulminuoja trijų šį chronotopą dokumentuojančių „istorijos manifestų“ pristatymu. Tai Davido Armitage’o ir Jo Guldi The History Manifest (Cambridge: Cambridge University Press, 2014; kuris minimas ir aptariamas tekste, bet kažkodėl neįtrauktas į literatūros sąrašą), Ethano Kleinbergo, Joan Wallach Scott ir Garry Wilderio (pasirašančių kaip Wild on Collective) „Tezės apie teoriją ir istoriją“ ir Roberto Rosenstone‘o „Erdvė paukščio skrydžiui“ (paskelbtas: Keith Jenkins, Sue Morgan, Alun Munslow, eds., Manifestos for History, London: Routledge, 2007; ten galima rasti dar daugiau tokio pobūdžio tekstų).

Tačiau lieka neaišku, ar tai Švedas pagailėjo laiko ir pastangų šių manifestų idėjas konkrečiau išaiškinti, ar tuose tekstuose iš tiesų nėra nieko naujo ir įdomaus. Mat sprendžiant pagal jų pristatymą Švedo knygoje, atrodo, kad juose iš tiesų nėra nieko, apie ką nebūtų rašę kritinės istorijos filosofijos klasikai (pavyzdžiui, Benedetto Croce ar Robinas Collingwoodas) arba anksčiau pamatinius istorijos tyrimo ir reprezentacijos klausimus aptarę manifestų autorių vyresnieji kolegos (pavyzdžiui, tas pats Ladurie, Jörnas Rüsenas, Haydenas White‘as ar Frankas Ankersmitas). Tai, tiesą sakant, pastebi ir pats autorius: „telegrafisto stiliumi sukonspektavęs manifeste formuluojamas idėjas pagalvojau, kad išsakytos idėjos – ne tokios ir naujos, tiksliau, ne kartą svarstytos istorikų ceche ir ne kartą patirtos“ (p. 130). Tačiau dėl neaiškių priežasčių šiuo „pyptelėjimu“ kritinė distancija ir apsiriboja. Kadangi jo paties knyga ambicingai pristatoma kaip (dar vienas) manifestas, galima būtų tikėtis ir daugiau.

Trečia dalis („Nekonvencinės istorijos formos“) yra bene įdomiausia. Čia autorius istorijos gurmanams surengia šiuolaikinės istoriografijos eksperimentų (objekto, metodologijos, dėstymo formų srityse) degustaciją, kuri apima žmonių ir gyvūnų santykius, daiktų, jutiminę (regos, klausos, uoslės, skonio) ir kontrafaktinę istoriją. Tai daroma pateikiant pavyzdžius, kurie skoningai parinkti. Tiesa, pasitaiko ir paslydimų. Štai pristatydamas kontrafaktinę istoriją autorius siūlo susimąstyti tokiu klausimu: „kas būtų, jeigu Stalinas būtų nenumiręs 1953 m. ir toliau nuosekliai vykdęs lietuvių išvalymo iš Lietuvos programą?“ (p. 194).

Čia pirma problema ta, kad nėra tokios programos egzistavimo ar bent jau dar vienos masinės deportacijos (po operacijos „Ruduo“ 1951 m. rugsėjo-lapkričio mėn.) rengimo įrodymų. 1953 m. pradžioje „tautų tėvo“ rūstybės debesys telkėsi virš žydų, o lietuvių partizaninis sąjūdis buvo jau tiek nusilpęs, kad sunku įsivaizduoti, ką partizanai dar galėjo iškrėsti, jog sekančiu tos rūstybės taikiniu būtų tapusi būtent Lietuva. Antra bėda ta, kad aptariamas kontrafaktinis teiginys pažeidžia „mažiausio perrašymo“ taisyklę. Galime įsivaizduoti Kremliaus tironą ilgiau gyvenus, tik jam pakeitus gyvenimo būdą: atsisakius naktinių lėbavimų, padidinus fizinį aktyvumą ar bent jau pradėjus vartoti vaistus nuo kraujospūdžio (gerų vaistų, tiesa, tada nebuvo, nes iki kardiovaskuliarinės revoliucijos medicinai dar buvo toli). Tačiau šiuo metu turimos žinios apie diktatoriaus ir jo aplinkos gyvenimo būdą bei požiūrį į savo sveikatą neleidžia laikyti tokią permainą diktatoriaus sveikatai rizikingame elgesyje realiai galima (žr. Владимир Невежин, Застолья Иосифа Сталина, kn. 1: Большие кремлевские приемы 1930-х 1940-х гг.; kn. 2: Обеды и ужины в узком кругу („симпосионы“), Мocквa: Новый хронограф, 2011–2019; taip pat žr. Vaidas Morkevičius, Zenonas Norkus, Jurgita Markevičiūtė, „Risky Health Behaviours and Socioeconomic Inequalities in European Countries: New Insights from European Social Survey“, in: Central European Journal of Public Health, 2020, t. 28 (4), p. 251–259). Tačiau tai bene vienintelis atvejis, kai „politinio korektiškumo“ siekis pakiša autoriui koją, nes kontrafaktinės istorijos pavyzdžių sąraše randame ir tokį akiplėšišką (jeigu ne šventvagišką) klausimą: „Kas būtų, jeigu Sąjūdžio vadovu būtų tapęs ne Vytautas Landsbergis, o Romualdas Ozolas?“ (p. 194).

Ketvirtoje („Istorijos, atminties ir užmaršties polilogas“) ir penktoje („Vietoj epilogo. Dar kartą apie prasmės ir vilties paieškas“) knygos dalyse nagrinėjami klausimai labai panašūs. Tai dabarties, praeities (atminties) ir ateities (vilties) dinamiški santykiai, nostalgija, empatija, nuostaba ir smalsumas, distopija ir utopija, istorijos prasmė ir beprasmybė. Pats šios medžiagos suskirstymas į dvi dalis atrodo dirbtinokai. Gal ji skirta išvengti apimties disproporcijų tarp atskirų dalių bei kad knyga neliktų be epilogo (tokio žanro knygose jo rašymas yra pats didžiausias iššūkis, o kartais ir kančia)?

Čia istorijos gurmanas gali rasti tokių intelektualinių skanėstų, kaip antai literatūrologo Thomaso M. Greene‘o anachronizmų tipologiją, kurioje skiriami penki anachronizmų tipai (p. 232) ir antropologo Paulo Connertono užmaršties būdų klasifikaciją, kurioje skiriami septyni užmaršties tipai (p. 257–259). Tai daro knygą tinkamą net ir dėstymui (pavyzdžiui, dėstant įvadą į specialybę būsimiems istorikams), nes tokios tipologijos idealiai tinka kurti testus studento žinioms tikrinti. Skaitant šias knygos dalis, pasigesti galima nebent Friedricho Nietzsche‘s, kuris klasiškai aptarė (traktate „Apie istorijos naudingumą ir žalą gyvenimui“) paskutinėse dviejose dalyse nagrinėjamus klausimus.

Ladurie 1968 m. neklydo, kai teigė, kad netrukus istorikas negalės išsiversti be kompiuterio, nors ir nenumatė, kad tai bus daugiafunkcinis personalinis, o ne vien tik matematiniams skaičiavimams tinkamas kompiuteris, koks jau tuo metu egzistavo. Jis taip pat nenumatė, kad istorikas neišsivers ir be mobilaus telefono, kuris praverčia ir skaitant šią knygą. Mat Aukso žuvų leidykla panaudojo novatorišką leidybos technologiją: į knygą įklijuoti lapai su QR kodais, kuriuos nufotografavus ir nuotraukoje „spustelėjus“, atsidaro Youtube linkai su paties autoriaus prezentacijos vaizdo įrašu. Taigi knyga multimedijinė, kokia darosi ir šiuolaikinė istoriografija: iš jos rutuliojasi istoriografijos ir istoriovizijos hibridas.

O „prie ko čia“ imperija? Švedo vaizduojama „istoriko teritorija“ nežino ribų. Tokios būna ir imperijos ekspansijos fazėje. Švediška „istoriko imperija“ aprėpia net ateitį! Tad „istoriko teritorija“ knygoje projektuojama kaip universalioji imperija. Toks projektas gali būti patrauklus istorijos vartotojams. Bet kaip su gamintojais, kuriems negali nerūpėti istorijos moksliškumas? Ar istoriografinis futurizmas ir moksliškumas suderinami? Būdama universali, švediškoji istorijos imperija kartu yra aksominė, nes ji neturi ne tik ribų, bet ir centro ar metropolijos. Todėl švediškoje „istoriko imperijoje“ nėra ir jokios hierarchijos, kuri neatsiejama nuo „istoriko teritorijos“ vizijų klasikinėje istoriografijoje.

Pagal seniausią ir įtakingiausią („istoristinį“) „istoriko teritorijos“ žemėlapį, kol nėra valstybės, nėra ir istorijos, nes tik valstybėje vyksta istoriški (tokie, kuriuos verta užrašyti) įvykiai. Leopoldas von Ranke patikslino, kad istoriko teritorijos branduolys yra tarptautinė politika, kurią apibrėžia didžiųjų valstybių varžybos dėl galios. Karlas Marxas istoriko teritorijos metropolija paskelbė materialią gamybą. Ladurie vaizduojamoje (bent jau pirmame Istoriko teritorijos tome) „istoriko teritorijoje“ centras yra demografija ir klimatas. Toks hierarchinis „istoriko teritorijos“ mąstymas aptariamos knygos autoriui yra visiškai svetimas. Tačiau jo vengimas turi ir savo kainą. Aiškinimas neįmanomas be juo aprėptos „teritorijos“ hierarchinio sutvarkymo, kas reiškia galutinių ar bendrųjų, tarpinių ir tiesioginių priežasčių skyrimą vienų nuo kitų, o taip pat priežasčių ir pasekmių kaip tokių atskyrimą. Pretenduojant į moksliškumą, be šių klausimų negali išsiversti. Bet būtent klausimų apie istorijos aiškinimo metodologiją Švedas uoliai vengia. Todėl Švedo braižomas „istoriko teritorijos“ žemėlapis yra tik viena iš galimų tos teritorijos projekcijų, kurioje ji iškyla tik kaip grožio, baimės, nostalgijos, vilties ir atsitiktinumo viešpatija.