Zenonas Norkus. Belaukiant 50-ųjų nepriklausomybės atkūrimo metinių: ar turėsime ką švęsti? (2025, NŽ-A nr. 2)

Privalomasis sovietinių laikų „marksizmas-leninizmas“ buvo sustabdęs socialinių mokslų raidą Lietuvoje. Tad atkūrus nepriklausomybę turėjome vytis, mokytis ir taikyti Vakaruose sukurtas teorijas. Taip dariau ir aš anksčiau parašytose knygose apie „pokomunistinę transformaciją“¹. Šiame straipsnyje pasidalysiu tinkančiomis paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35 metų sukaktį mintimis ir pastebėjimais, kurios plačiau išdėstytos dviejose naujose monografijose², kurias Naujojo Židinio-Aidų puslapiuose jau reikliai recenzavo dvi mokslininkės³.

Ten išdėstyta nauja originali socialinių restauracijų istorinės sociologijos teorija, kurią galų galiausiai įkvėpė būtent autoriaus išgyvento Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atkūrimo patirtis. Tik austrų kilmės amerikiečių istorikas komparatyvistas Robertas A. Kannas (1906–1981) mėgino išplėtoti panašią teoriją⁴. Tačiau jo knyga išleista netinkamu laiku: 1968 m. jauniems Vakarų intelektualams, prisiskaičiusiems Herberto Marcuse’s, rūpėjo ne restauracijos, o revoliucija (ypač – seksualinė). Pats Kannas nesulaukė Sovietų Sąjungos žlugimo ir neturėjo progos pritaikyti savo idėjas vadinamajai pokomunistinei transformacijai analizuoti.

Pradžiai išverskime pasakymą „Lietuvos valstybės atkūrimas“ į anglų kalbą: restoration of Lithuanian state. Net jeigu nestudijavote istorijos, turėtumėte prisiminti, kad naujoje Europos istorijoje buvo taip vadinamas „Restauracijos laikotarpis“ (1815–1848). Įdomu, kad apie jį kalbant taip pat ir lietuvių kalboje vartojamas tarptautinis žodis „restauracija“, o ne lietuviškas „atkūrimas“. Taigi kodėl 1815–1848 m. – tai „Restauracijos era“, o ne „Atkūrimo era“? O jeigu „atkūrimas“ ir „restauracija“ yra tas pats, tai ar negyvename naujoje „Restauracijos eroje“?

DVI DIDŽIOSIOS NAUJŲJŲ IR NAUJAUSIŲJŲ LAIKŲ REVOLIUCIJOS IR RESTAURACIJOS

Taigi, kas gi įvyko Lietuvoje prieš 35 metus – „dainuojanti revoliucija“ ar restauracija? Žodis „revoliucija“ tiktų, jeigu sutartume tuo žodžiu vadinti bet kokį esamos tvarkos pasikeitimą arba tiesiog perversmą. Taip revoliucija ir buvo suprantama iki XVIII a., nes dominavo požiūris, kad žemiška istorija (kurią reikia skirti nuo šventosios istorijos, kurios pabaiga dar prieš du tūkstančius metų papasakota Apreiškime Jonui) sukasi ratu. O XVIII a. švietėjai įtvirtino požiūrį, kad istorija yra pažangos procesas, kurį dar galima ir pagreitinti revoliucijomis – pažangiais perversmais.

Didžioji Prancūzijos revoliucija ir buvo pirmas iš dviejų didžiųjų bandymų paspartinti pažangą radikaliais perversmais. Vienas iš jos paveldų – įsitikinimas, kad revoliucija yra pažangus, o restauracija – kaip atžagareiviškas (reakcingas, regresyvus) perversmas. Kadangi pažanga nesustabdoma, restauracijos sėkmė gali būti tik laikina. Kadangi tokia restauracijos kaip regresyvaus perversmo samprata (memas) tebevaldo mūsų smegenis, 35 metų senumo įvykių Lietuvoje pavadinimas „restauracija“ ir kelia atmetimo reakciją.

Abiejų knygų tikslas – padėti skaitytojams išsivaduoti nuo šio memo, parodant, kad modernios restauracijos nėra priešiškos pažangai. Visiškai priešingai – restauracijos būna sėkmingos tada, kai jos pažangą pagreitina dar labiau, negu tai pajėgė padaryti revoliucijos, sukeltos pažangos pagreitinimo tikslu. Istorijoje buvo dvi revoliucijų bangos. Pirmąją sukėlė Didžioji Prancūzijos revoliucija – „prancūziškos“ revoliucijos vadinamos demokratinėmis, buržuazinėmis ar buržuazinėmis-demokratinėmis. Antrąją bangą revoliucijų, kurios save vadino socialistinėmis, sukėlė 1917 m. revoliucija Rusijoje, kuri dėl to taip pat vadinama Didžiąja.

Vėlgi nepasiduokime instinktyvaus atmetimo reakcijai. Ne tik todėl, kad be Rusijos revoliucijos nebūtų nei 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto, nei 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir (Tarybų) Rusijos taikos sutarties. Vladimiro Lenino priešininkus didžiarusius vienijo „vieningos ir nedalomos Rusijos“ lozungas, o Vladimiras Putinas simpatizuoja jiems, bet ne carinę Rusiją sugriovusiems (ačiū jiems už tai, kad ir kokie būtų jų galutiniai utopiniai tikslai) revoliucionieriams.

Abi – ir Prancūzijos ir Rusijos – revoliucijos didžios istorinių pasekmių mastu. Svarbiausias jų panašumas buvo tas, kad abi jos didžiausio pakilimo metu buvo projektuojamos kaip pasaulinės revoliucijos. Prancūzų revoliucionieriai svajojo visame pasaulyje nuversti „tironus“, t. y. valdovus, pretenduojančius į paveldimą valdžią iš Dievo malonės, ir sukurti pasaulinę demokratinių respublikų federaciją amžinajai taikai užtikrinti. Drauge turėjo būti sugriautos imperijos ir išvaduotos pavergtos tautos. Rusų revoliucionieriai manė, kad amžinoji taika neįmanoma, pasauliniu mastu nelikvidavus privačios nuosavybės gamybos priemonėms, nes karai kyla iš pačios kapitalizmo, pasiekusio aukščiausią ir galutinę (imperialistinę) raidos stadiją, prigimties. Galutinis tikslas – taip pat pasaulinė federacija, tik ne buržuazinių, o socialistinių respublikų. Jie taip pat norėjo sugriauti visas imperijas, pagal savo turėtą įsivaizdavimą – ir išvaduoti visas pavergtas tautas. Tarybinių socialistinių respublikų sąjunga (TSRS) buvo suprojektuota kaip būsima pasaulinė TSRS, apie ką bylojo ir jos simbolika.

Būtina priemone galutiniam tikslui pasiekti ir vieni, ir kiti laikė revoliucinį karą. Revoliucinis karas – tai karas vardan amžinos taikos, paskutinis karas užbaigti visiems karams. Todėl abi revoliucijos buvo eksportuojamos į kaimynines šalis. 1792–1799 m., Prancūzijos revoliucinio karo metu visur, kur įžengdavo prancūzų kariuomenė, buvo nuverčiamos vietinės dinastijos ir skelbiama respublika, deklaruojant „tautos suverenumo“ principą. Tokios respublikos remdavosi vietinių kolaborantų mažuma, kurie dažniausiai tarnaudavo prancūzams dėl idėjinių sumetimų. Kur įžengdavo Raudonoji armija, buvo įkuriama tarybų valdžia arba „liaudies demokratija“, steigiamos „broliškos“ respublikos, besiremiančios ne vien durtuvais, bet ir vietine kolaborantų mažuma, tikinčia socializmo idėjomis. 1940 m. Lietuva buvo ne tik okupuota, joje įvyko importuota revoliucija „iš viršaus“⁵.

Abi revoliucijos vyko vardan visuotinio išsivadavimo nuo politinės (Prancūzijos revoliucija) arba ekonominės (Rusijos revoliucija) priespaudos, bet pagimdė santvarkas, kurios kaip naktis nuo dienos skyrėsi nuo aukštų idealų. Prancūzijos revoliucija įkūrė ne demokratiją, o teroristinį jakobinų režimą. Teroru, tik nuosaikesniu ir labiau selektyviu, laikėsi ir jakobinus nuvertęs Termidoro (1794–1799) režimas. Teroristinė buvo ir Rusijos bolševikų valdžia, tik iš pradžių bolševikai manė išvengsią didžiausios, jų manymu, jakobinų klaidos – nenaudos teroro prieš „savuosius“. Tačiau po Sergejaus Kirovo nužudymo 1934 m. Josifui Stalinui pavyko panaikinti šį tabu, ir galiausiai Rusijoje, kaip ir Prancūzijoje, revoliucinis teroras sunaikino ir daugumą pačių revoliucionierių.

Kadangi abi revoliucijos įvyko didžiosiose valstybėse, tai net patyrusios nesėkmę kaip pasaulinės revoliucijos, jos sukūrė naujas imperijas: Napoleono ir Stalino. Skirtingai nuo Napoleono imperijos, Stalino imperija pergyveno savo įkūrėją, nes paskutiniaisiais jo gyvenimo metais įgijo branduolinį ginklą. Rusų sentimentų gruzinui Džiugašviliui niekaip nesuprasime, neprisiminę to pieteto korsikiečiui italui Bonapartui, kurį po jo mirties demonstravo net aršūs politiniai priešininkai. Todėl Napoleono imperija žlugo, pralaimėjusi trumpą „karštąjį karą“ prieš ją susivienijusioms Europos didvalstybėms su Didžiąja Britanija priešakyje. Tuo tarpu Stalino sukurtai sovietinei imperijai įveikti likusioms aplink JAV susivienijusioms antikomunistinėms valstybėms prireikė ilgo „Šaltojo karo“. Abi imperijas sužlugdyti padėjo „tautų sukilimai“ prieš pavergėjus prancūzus ir rusus. Prancūzams niekaip nesisekė suvaldyti ispanų, rusams – lenkų ir afganų.

Minimalią (realią) Prancūzijos revoliucijos programą įgyvendino restauraciniai režimai. Maksimali Prancūzijos revoliucijos programa buvo tautos suverenumo principo įgyvendinimas demokratinėje respublikoje, pagrįstoje visuotine balsavimo teise baltiesiems vyrams. Siekdami išvengti revoliucijos pasikartojimo, jau Restauracijos epochoje (1815–1848) daugelis atgavusių sostus monarchų paskelbė arba pažadėjo konstitucijas, numatančias vyriausybės atsakomybę labai apribotam turto ir kitais cenzais elektoratui. 1815 m. restauruota Burbonų monarchija buvo konstitucinė, o ne absoliutinė, nors pati konstitucija buvo monarcho dovanota, o ne steigiamojo susirinkimo priimta. Tokiu pat būdu (monarchams „dovanojant“ konstitucijas) konstitucionalizmas ir parlamentarizmas iki 1914 m. įsiviešpatavo visoje Europoje. Tuo metu buvo tik trys respublikos: Šveicarija, Prancūzija (nuo 1870 m.) ir Portugalija (nuo 1910 m.). Motyvas „dovanoti“ buvo noras išvengti „prancūziškos“ revoliucijos arba jos pasikartojimo.

Maksimali „prancūziškos“ revoliucijos programa daugumoje Europos šalių buvo su kaupu įgyvendinta 1918–1920 m., kai Versalyje buvo pamėginta sukurti naują tarptautinę tvarką, pagrįstą tautų apsisprendimo teise, balsavimo teisę ribojantys turto ir išsilavinimo cenzai buvo panaikinti, ir ją gavo taip pat ir moterys bei nebaltieji (taip pat ir naujai įkurtoje Lietuvos Respublikoje). Respublikonų demokratų nekenčiamos monarchijos išliko ten, kur monarchai laiku „dovanojo“ konstitucijas ir visas politines teises savo pavaldiniams, bet užtat tapo grynu fasadu.

Minimali „rusiškos“ (socialistinės) revoliucijos programa buvo įgyvendinta palaipsniui sukūrus gerovės valstybę, kurioje visiems valstybės piliečiams konstituciškai pažadamos ir daugiau ar mažiau įgyvendinamos „socialinės teisės“ (į nemokamą išsilavinimą, sveikatos apsaugą, valstybės paramą praradus darbą ar darbingumą ir t. t.), kurių nežinojo ir nežadėjo prancūzų jakobinai. Gerovės valstybės užuomazgos atsirado dar iki Rusijos revoliucijos (Bismarcko Vokietijoje), tam, kad darbininkai nebalsuotų už socialistines partijas, kurios buvo ir tebeturėtų būti didžiausios kovotojos už socialines teises. Gerovės valstybės kūrimas labai paspartėjo ir šalyse, kurios išvengė komunistų valdžios, nes reikėjo įrodyti, kad ir nepanaikinus privačios nuosavybės gamybos priemonėms, darbininkai gali uždirbti, vartoti ir turėti realių socialinių teisių daugiau negu socialistinėse šalyse. Ten, kur kapitalizmas buvo restauruotas, gerovės valstybės institucijos išliko ar net buvo išplėstos.

Čia nespėliosiu (nors tai darau vienos iš pradžioje minėtų knygų epiloge), ar galima trečioji didžioji revoliucija ir kokia ji galėtų būti. Jeigu ji įvyktų, tai labai tikėtina, kad būtų įgyvendinta taip pat ir maksimali socialistinės revoliucijos programa – komunizmas (iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius). Tuo, pavyzdžiui, galėtų pasirūpinti žmonijos kontrolę perėmęs dirbtinis superintelektas. Optimizavęs žmonijos dydį ir taip radikaliai išsprendęs gamtotaršos bei klimato kaitos problemas, gyvais paliktiems žmonėms jis sudarytų sąlygas gyventi kaip komunizme, išlaisvindamas nuo būtinybės dirbti (beliktų kiekvienam pagal sugebėjimus žaisti), bet užtikrindamas visų (jam geriau žinomų) žmonių tikrųjų poreikių (bet ne norų) patenkinimą. Turėkime kantrybės – po to, kai Prancūzijos revoliucijos idėjos susikompromitavo ir žlugo (taip visiems protingiems ir įtakingiems žmonėms bent jau atrodė 1815 m.), prireikė 100 metų ir dviejų pasaulinių karų jos idėjoms įgyvendinti – nors kol kas dar ne visame pasaulyje.

RESTAURACIJOS TVARUMO SĄLYGOS IR SĖKMĖS KRITERIJAI

Taigi sugrįžkime į dabartį ir konstatuokime, kad restauracija nereiškia ikirevoliucinės santvarkos atkūrimo pirminiu pavidalu ir visų per tarpinį (tarp „senojo režimo“ ir jo atkūrimo) atsiradusių naujovių panaikinimą. Protingi restauratoriai mėgina pasimokyti iš praeities klaidų, pripažindami pirminės (ikirevoliucinės) sistemos trūkumus: revoliucijos juk neįvyksta be priežasčių. Jų tikslas yra išvengti revoliucijos pasikartojimo (daugiau niekada!), o jį galima pasiekti ne kuo tiksliau atkuriant ikirevoliucinę santvarką, bet ją patobulinant, kas reiškia revoliucijos priežasčių pašalinimą. Tuo socialinės restauracijos skiriasi nuo architektūros paminklų, meno kūrinių ir ekologinių sistemų restauracijos, kur siekiama kuo didesnio panašumo į „vandalų“ sužalotą ar net visai sunaikintą originalą.

Tie patobulinimai nebūtinai pasiseka. Taip, nors 1815 m. Prancūzijoje restauruota Burbonų monarchija buvo patobulinta, įvedant parlamentinės santvarkos institucijas, jau 1830 m. įvyko nauja (Liepos) revoliucija, kurią visiems žinomame paveiksle įamžino Eugène’as Delacroix (1798–1863) (žr. 1 iliustraciją). O juk tik prieš 16 metų amžininkams ne blogiau žinomas prancūzų tapytojas Louis-Philippe‘as Crépinas (1772–1851) nutapė Delacroix vaizduojamos gražuolės Laisvės motiną Prancūziją, 1789 m. liepos 14 d. pirmą išėjusią į barikadas, ir tapusią per visokio plauko revoliucionierių rankas einančia paleistuve, o galiausiai – tirono Napoleono brutaliai išnaudojama sugulove.

Paveiksle vaizduojamas revoliucionierių suvedžiotos ir išnaudotos Prancūzijos prisikėlimas naujam doram ir tvarkingam gyvenimui (daugiau niekada!) po revoliucinio nuopuolio ir siautulio iš tirono gniaužtų padėjusių išsivaduoti respektabilių monarchų-kaimynų apsuptyje. Neturiu abejonių, kad Delacroix matė Crépino paveikslą (žr.2 iliustraciją): droviai šypsodamasis, 1814 m. Liudvikas XVIII mėgina pridengti apnuogintą Laisvės motinos Prancūzijos krūtinę, o 1830 m. Laisvė vėl ją įžūliai ir iššaukiančiai demonstruoja…

Taigi restauracinis režimas truko trumpiau už visą revoliucinį laikotarpį (1789–1815), ir netgi už Napoleono diktatūrą (1799–1815). Tačiau ši Burbonų restauracijos nesėkmė per daug skubotai apibendrinama, kai daroma išvada, kad visos restauracijos pasmerktos nesėkmei. Sąlyga, kad restauracija gali būti pripažinta sėkminga, tik jeigu ji apdraudžia nuo revoliucijos pasikartojimo visiems laikams, yra per griežta ir prieštaringa, nes tada negalėtume konstatuoti jokios restauracijos sėkmės, kad ir kiek ilgai ji truktų.

Žvelgiant realistiškai (taigi ir istoriškai ar istoristiškai), restauracijos sėkmei pripažinti pakanka, jeigu atkurta valstybė ar santvarka (apibendrintai – socialinė makrosistema) trunka ar tveria ilgiau arba už pradinę (ikirevoliucinę), arba tarpinę (revoliucijos sukurtą) socialinę makrosistemą, arba už jas abi. Taigi taikome du testus, iš kurių pirmąjį galime pavadinti „pradinės sistemos pranokimo testu“ (PSPT), o antrąjį – „tarpinės sistemos pranokimo testu“ (TSPT). Jeigu restauruota sistema savo trukme ar tverme pranoksta tik vieną iš sistemų, su kuria yra lyginama (pradinę arba tarpinę), tai galime konstatuoti dalinę restauracijos sėkmę. Jeigu abi – visišką. Svarbu dar pabrėžti, kad restauruotos sistemos tvarumas reiškia ne tai, jog ji nesikeičia, bet keičiasi evoliuciniu reformų būdu.

Formuluoti aiškiau ir tiksliau padės formalus socialinės restauracijos apibrėžimas, perimtas iš jau paminėto Kanno: socialinė restauracija yra paskutinė grandis sekoje, kurią sudaro trys grandys: pradinė ar originali socialinė sistema A, „revoliucijos pagimdyta“ tarpinė sistema B ir restauruota sistema C, teigianti ar konstruojanti tęstinumą su originalia sistema A, kurį pertraukė revoliucinis perėjimas iš pradinės sistemos A į tarpinę sistemą B. Taigi restauracijos sėkmės pasitikrinimo laikotarpio trukmė priklauso nuo to, kiek truko, kiek tvarios buvo pradinė (A) ir tarpinė (B) santvarkos. Taikant šį restauracijos sėkmės kriterijų Baltijos šalims, jau galima konstatuoti dalinę baltiškųjų restauracijų trukmės sėkmę, nes 1990 m. atkurtos Baltijos valstybės ir jų ekonominės santvarkos gyvuoja ilgiau (35 metai) už savo tarpukario pirmtakus (1918–1940 m., 22 metai).

Atskirai turime vertinti demokratijos atkūrimo trukmės sėkmę, nes demokratija tarpukariu buvo mažiau tvari už pačias valstybes. Lietuvoje ji truko tik 6 metus (1920–1926), Estijoje ir Latvijoje 14 (1920–1934) metų. Taigi dalinę demokratijos atkūrimo Lietuvoje sėkmę galėjome atšvęsti jau 1996 m., Estijoje ir Latvijoje – 2004 m. Visišką baltiškųjų valstybės nepriklausomybės, kapitalistinės rinkos ekonomikos ir demokratijos restauracijų trukmės sėkmę bus galima konstatuoti 2039–2040 m. (drauge minint šimtąsias nelemtojo Molotovo-Ribbentropo pakto ir jo padarinių metines), kai atkurtosios Baltijos valstybės savo ilgaamžiškumu pranoks taip pat ir tarpinį totalitarinių okupacijų laikotarpį (1940–1990 m., 50 metų).

Suskaičiavus, kiek išgyvavo restauruota sistema (C), palyginus jos trukmę su pradinės (A) ir tarpinės (B) sistemos trukme ir šio palyginimo pagrindu konstatavus dalinę arba visišką restauracijos sėkmę ar nesėkmę, iškyla (ypač nesėkmių atvejais) klausimas: kodėl? Kaip, kuo paaiškinti dalinę ar visišką restauracijos sėkmę ar nesėkmę? Todėl pirmasis restauracijos sėkmės kriterijus suformuluotas ne kaip sėkmės kaip tokios, bet kaip sėkmės su pažyminiu – trukmės arba tvermės – sėkmės kriterijus. Nuo trukmės sėkmės reikia skirti veikmės (angl. performance) sėkmę, nes tikėtina, kad atkurtos demokratijos, kapitalizmo ar valstybės trukmė ar tvermė labiausiai priklauso nuo to, kiek gerai šios institucijos veikia. Gerai veikianti santvarka yra tvaresnė ar ilgaamžiškesnė už prastai veikiančią. Bet kaip išmatuoti santvarkos veikimo kokybę, jo pagerėjimą arba pablogėjimą? Turbūt nieko nenustebins pasiūlymas santvarkos veikimo kokybę susieti su jos gebėjimu užtikrinti ekonominę ir socialinę pažangą. Restauracijos nukreiptos ne prieš pažangą, bet prieš revoliucijas! Čia verta pastebėti, kad XIX–XX a. didžiausią ekonominę ir socialinę pažangą padarė Skandinavijos šalys, kurios išvengė revoliucijų, t. y. vystėsi nuosekliai, evoliuciniu būdu.

Taigi teigiu, kad restauruotos sistemos stabilumas ir ilgaamžiškumas (imunitetas naujoms revoliucijoms) priklauso nuo to, kiek jos – santykinai geriau ar blogiau palyginus su savo pirmtakėmis – geba užtikrinti ekonominę ir socialinę pažangą. Jeigu pažanga vyksta visose viena po kitos einančiose santvarkose, tai vėlesnioji savo sėkmingą veikimą įrodo tą pažangą dar labiau pagreitindama, palyginus su savo pirmtake ar pirmtakėmis. Restauracijos veikmės sėkmės susiejimą su ekonomine ir socialine pažanga dar giliau galima pagrįsti tuo, kad revoliucinės idėjos buvo patrauklios būtent dėl žmonijos ekonominės ir socialinės raidos pagreitinimo pažadų. Tai ypač būdinga komunizmui, kuris žadėjo tiesiog žemišką rojų po trumpo socializmo ir komunizmo statybos laikotarpio.

Revoliucines ideologijas diskredituoja jų pagimdytų santvarkų negebėjimas šių pažadų tesėti, skatinantis ilgėtis „senų gerų“ ikirevoliucinių laikų ir svajoti apie jų sugrįžimą – todėl restauracijos idėjos ir tampa patrauklios. Kita vertus, restauruota santvarka lojalumą sau turi užsitikrinti spartesniu gyvenimo gerėjimu palyginus ne tik su revoliucijos sukurta santvarka, bet ir palyginus su ikirevoliucine. Pretenduodama į jos atkūrimą ir pratęsimą, atkurtoji santvarka įsipareigoja veikti geriau ir už ją. Gyvenimo kokybės augimo pagreitėjimas, lyginant su originalia ir tarpine (revoliucijos sukurta) sistema, suteikia pakankamą pagrindą numatyti atkurtos santvarkos ilgaamžiškumą (mažų šalių atveju, reikalinga ceteris paribus išlyga dėl nepalankių išorinių tarptautinės politikos veiksnių). Siūloma restauracijos veikmės sėkmės samprata leidžia restauracijos sėkmės konkrečioje šalyje vertinimą paversti socialinio mokslinio matavimo ir palyginimo uždaviniu.

Vėlgi nieko nenustebins teiginys, kad geriausias (bent šiuo metu ar kol kas) ekonominės pažangos matas yra bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas. Tada restauracijos ekonominės veikmės sėkmės kriterijų galima suformuluoti taip:

Restauracija yra visiškai ekonomiškai veikmiškai sėk-minga, jeigu restauruotoje sistemoje C ekonominis (matuojamas BVP vidutiniškai vienam gyventojui) augimas paspartėja palyginus ir su pradine (ikirevoliucine) sistema A, ir tarpine sistema B. Jeigu ekonominis augimas paspartėja palyginus tik su A arba B, tokiu atveju restauracija yra tik iš dalies sėkminga (spartos rodiklis – metinis augimo tempas per tam tikrą laikotarpį).

Socialinei pažangai matuoti galima naudoti keletą alternatyvių rodiklių ar indeksų, iš kurių plačiausiai žinomas žmogaus socialinės raidos indeksas (Human Development Index). Tačiau kad galėtume jį taikyti Lietuvos (istorijos) atveju, tiesiog trūksta daugybės duomenų eilučių. Todėl tikslinga pasirinkti tokius rodiklius, kuriems pritaikyti reikalinguose duomenyse properšos santykinai mažesnės arba gali būti sumažintos (jeigu ir ne visiškai užpildytos) specialiai šiam tikslui atliktais tyrimais, kaip kad vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (VTGT) ar vidutinio ūgio pokyčiai. Kadangi socialinė pažanga – daugiabriaunė sąvoka, patikslinsiu, kad VTGT matuoja tą socialinės pažangos aspektą, kurį galima pavadinti sveikatos pažanga (kuo žmonės sveikesni, tuo ilgiau gyvena), o vidutinio ūgio pokyčiai – somatine pažanga. Vidutinio viena po kitos sekančių metinių amžiaus kohortų ūgio didėjimas rodo kūdikių, vaikų, ir paauglių gyvenimo sąlygų gerėjimą, nes žmogaus organizmo augimas apsiriboja ankstyvuoju gyvenimo tarpsniu. Jeigu vaikai vidutiniškai užauga aukštesni už tėvus, vadinasi, gyvenimo sąlygos kūdikystėje, vaikystėje arba paauglystėje pagerėjo. Taigi turime du socialinės pažangos kriterijus, iš kurių vienas matuoja restauracijos sveikatingumo veikmės sėkmę, o kitas – jos somatinę veikmės sėkmę. Šios dimensijos, žinoma, socialinės pažangos neišsemia, ir čia lieka daug erdvės būsimiems kolegų tyrimams.

Restauracija yra visiškai sveikatiškai veikmiškai sėkminga, jeigu restauruotoje sistemoje C VTGT ilgėjimas paspartėja palyginus ir su pradine (ikirevoliucine) sistema A, ir tarpine sistema B. Jeigu jis paspartėja palyginus tik su A arba B, tai tada restauracija yra tik iš dalies sėkminga (spartos rodiklis – VTGT pailgėjimas metais per dekadą).

Restauracija yra visiškai somatiškai sėkminga, jeigu restauruotoje sistemoje vidutinio populiacijos ūgio didėjimas paspartėja palyginus ir su pradine (ikirevoliucine) sistema A, ir tarpine sistema B. Jeigu jis paspartėja palyginus tik su A arba B, tai tada restauracija yra tik iš dalies sėkminga (spartos rodiklis – ūgio padidėjimas centimetrais per dekadą).

Paskutiniuose straipsnio skirsniuose pritaikysiu visus šiuos tris kriterijus nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veikmės sėkmei įvertinti. Būtų idealu, jeigu galėčiau palyginti ekonominę, sveikatingumo ir somatinę pažangą, pasiektą per 35 atkurtosios nepriklausomybės metus su pažanga, pasiekta per tarpukario nepriklausomybės laikotarpį ir per paskutinius 35 okupacijos laikotarpio metus (1955–1990). Deja, tai neįmanoma, nes statistinė informacija apie visuomenės būklę vėluoja. Koks buvo Lietuvos BVP ir VTGT 2025 m., o taip pat vidutinis 2007 m. gimusių (ir šiemet sulauksiančių 18 metų) berniukų ūgis, galėsime sužinoti ne anksčiau kitų – 2026 – metų. Nors vykdant ką tik minėtą projektą pavyko ženkliai praplėsti tarpukario Lietuvos ekonominės ir socialinės istorijos žinias, sovietmečio socialinė ir ekonominė istorija lieka neištirta. Todėl apsiribosiu keturiais palyginimo langais: lyginsiu ekonominę, sveikatingumo ir somatinę pažangą 1913–1938, 1973–1989 ir 1989–2018 m. laikotarpiais. Be to, pateiksiu duomenis apie Lietuvos ekonominę, sveikatingumo ir somatinę pažangą 1938–1989 m. Jų pagrindu išvedami kontroliniai skaičiai, kokią pažangą turi padaryti atkurta nepriklausoma Lietuva, kad 2039–2040 m., švęsdami visišką jos atkūrimo trukmės sėkmę (priminsiu, tais metais atkurta nepriklausoma Lietuva savo trukme pranoks ne tik pirmąjį nepriklausomybės laikotarpį, bet ir okupacijų laikmetį), galėtume pasidžiaugti taip pat ir visiška jos atkūrimo veikmės sėkme.

Šiuolaikinės Lietuvos socialinę ir ekonominę pažangą vertiname lygiuodamiesi į Estiją arba į vidutines Europos Sąjungos šalių rodiklių reikšmes. Strategijoje „Lietuva 2030“ buvo keliamas tikslas 2030 m. būti tarp 10 pirmaujančių ES valstybių. Neseniai patvirtintoje naujoje strategijoje „Lietuva 2050“ užsibrėžtas dar ambicingesnis tikslas: po 25 metų būti pirmajame penketuke. Remdamiesi naujai sukurta moderniųjų restauracijų teorija, kontrolinius Lietuvos pažangos svarbiausių rodiklių dydžius galime išvesti iš pačios Lietuvos istorijos.

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATKŪRIMO VEIKMĖS EKONOMINĖ SĖKMĖ IR JOS SIEKINIAI 2040 M.

Lietuvos BVP (vidutiniškai vienam gyventojui) atkūrimo veikmės sėkmei įvertinti reikalingi duomenys pateikti 1 lentelėje. Reikia paaiškinti (tie aiškinimai galioja ir sveikatingumo pažangos vertinimui) naudojamų langų chronologiją. Kodėl matuojama ne Lietuvos ekonominė pažanga 1918–1940 m., o 1913–1938 m.? Pirma, apie Lietuvos ūkio būklę pirmaisiais nepriklausomybės metais nėra pakankamų duomenų, negalime jos BVP patikimai įvertinti, nes atsakingų už ūkio statistikos pirminių duomenų rinkimą ir publikavimą žinybų arba dar visai nebuvo, arba jų darbas nebuvo reguliarus. Antra, net jeigu Lietuvos BVP 1918 m. būtų žinomas, pasirinkę tuos metus, pirmojo nepriklausomybės laikotarpio (sistemos A) ūkinę pažangą labai perdėtume, nes 1918 m. Lietuvos ūkis buvo karo sugriautas.

1 lentelė. Lietuvos ekonominė pažanga 1913–2018 m. ir jos siekiniai iki 2040 m. Duomenų šaltinius žr. autoriaus knygose, nurodytose straipsnio įžangoje.

Visoje Lietuvos A laikotarpio ūkio istorijoje išsiskiria du periodai: pirmajame (1918–1922) Lietuvos ūkis buvo atkuriamas, grįžtama į prieškarinį lygį, o antrajame šis lygis jau pranokstamas. Todėl tikrąją pirmosios nepriklausomybės ūkio pažangą galime įvertinti tik lygindami BVP dydį aukščiausio ūkinio pakilimo metais iki nepriklausomos Lietuvos valstybės įkūrimo ir tais nepriklausomybės metais, kai tas pakilimas taip pat pasiekė savo viršūnę – 1938 m. (ne 1939 m., kai Lietuvos ūkio raidą pristabdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, be to, tų metų ūkio statistiką sujaukė teritoriniai Lietuvos pokyčiai – praradome Klaipėdą, bet gavome Vilnių).

Dėl panašių sumetimų taip pat ir B laikotarpį užbaigiame 1989 m., o ne 1990 m. 1973–1989 m. periodą išskiriame, nes plačiai sutariama, kad tai „vėlyvojo sovietmečio“ era, pačių sovietų pavadinta „sąstingio“ (stagnacijos) metais. Dar svarbiau, kad iš viso 1940–1989 m. laikotarpio autoritetingiausias tarptautiškai ir tarplaikiškai palyginamos BVP istorinės statistikos šaltinis – Maddisono projekto duomenų bazė (Maddison Project Database, MPD) – apie Lietuvą pateikia tik 1973–1989 m. reikšmes.

Analogiškai, atkurtosios nepriklausomybės laikotarpio BVP duomenų eilutę baigiame 2018 m., nes tyrimų vykdymo metu, būtent tada baigėsi MPD duomenų eilutė. Žinoma, kitose duomenų bazėse galima rasti ir vėlesnių metų BVP skaičius, tačiau jie išvesti naudojant skirtingą metodiką arba bazinius (atskaitos) metus, ir todėl nepalyginami su 1973–2018 m. skaičiais. Tačiau BVP metinio prieaugio dydis nepriklauso nuo to, kokiais piniginiais vienetais jį skaičiuojame. Todėl vertinant Lietuvos ūkio augimo tempą po 2008–2010 m. Didžiosios Recesijos, tyrime panaudoti „Pasaulio raidos indikatorių“ (World Development Indicators, WDI) duomenys, taip atsižvelgiant ir į Lietuvos ekonominę pažangą 2019–2022 m.

Žvelgdami į šiuos duomenis galime pasidžiaugti, kad atkurtoji nepriklausoma Lietuva išlaiko pradinės sistemos (A) pranokimo testą: jos BVP augimo tempas 1989–2018 m. (2,17 %) ženkliai pranoko tarpukario Lietuvą (1,25 %). Reikia būti labai dideliu pesimistu, kad patikėtume, jog per likusius iki 2040 m. penkiolika metų Lietuvos ūkio raida sulėtės tiek, kad metinis BVP priaugimo rodiklis visam 1989–2040 m. (ar 1989–2039 m.) laikotarpiui smuks žemiau 1,25 %. Taigi galime būti kone tikri, kad 2039–2040 m. galėsime švęsti ne tik visišką Lietuvos nepriklausomybės tvermės ar trukmės sėkmę, bet ir bent dalinę ekonominę veikmės sėkmę.

Visai įmanoma, kad galėsime džiaugtis ir visiška C ekonomine veikmės sėkme. Nors atkurtos Lietuvos ūkio raida pagreitėjo lyginant su vėlyvuoju sovietmečiu, jos tempas 1989–2018 m. (2,17 %) visgi buvo mažesnis už 1938–1989 m. reikšmę (2,79 %). Kad 2039–2040 m. C išlaikytų taip pat ir tarpinės sistemos (B) pranokimo testą, būtina, kad metinis jos ūkio augimo tempas 2018–2040 m. būtų ne mažesnis kaip 3,62 %. Tai visiškai įmanoma, nes per pastarąjį dešimtmetį jis buvo pastebimai didesnis: 2011–2022 m. – apie 4,0 %, 2004–2018 m. – 4,21 %, 2004–2022 m. – 4,15 %. Todėl pagaliau ir pralenkėme estus BVP vienam gyventojui dydžiu, kuo pagrįstai galime didžiuotis.

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATKŪRIMO VEIKMĖS SVEIKATINGUMO SĖKMĖ IR JOS SIEKINIAI 2040 M.

Vertindamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sveikatingumo veikmės sėkmę pažangos A, B ir C sistemose, lyginu tuos pačius laikotarpius, kurie buvo lyginami vertinant ekonominę sėkmę, kad (pagal galimybes) visų pažangų lyginimai būtų sinchronizuoti. Sveikatingumo vertinime taip pat susiduriame su duomenų stokos problemomis. VTGT vertinama, sudarant išmirimo lenteles. Deja, šiuo metu tokios lentelės egzistuoja tik 1896 m., 1925–1934 m. ir laikotarpiui nuo 1959 m. Taigi 1913 ir 1938 m. skaičiai išvesti interpoliuojant arba ekstrapoliuojant. Be to, informatyvesnį vaizdą gautume, atskirai aptardami vyrų ir moterų sveikatingumo pažangą. Tačiau dėl vietos stokos apsiribojame VTGT dydžiais, apskaičiuotais visai (abiejų lyčių) populiacijai.

2 lentelė. Lietuvos sveikatingumo pažanga 1913–2018 m. ir jos siekiniai iki 2040 m. Duomenų šaltinius žr. autoriaus knygose, nurodytose straipsnio įžangoje.

Kadangi lyginami laikotarpiai skiriasi savo trukme, pažangos mastą lyginamais laikotarpiais geriau parodo ne absoliutūs VTGT pokyčiai per šiuos laikotarpius, o būtent VTGT kaitos greičio pokyčiai. Vėlyvuoju sovietmečiu sveikatingumo pažanga buvo visai sustojusi: 1989 m. ji buvo beveik tokia pati (71,66 metai), kaip ir 1973 m. (71,62) – ir tai tik Michailo Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos, sužlugdžiusios Sovietų Sąjungos finansus, dėka. Tad galime pasidžiaugti, kad atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos gyventojų sveikata vėl pradėjo gerėti.

Tačiau pokyčių tempas dabartinėje sistemoje C (1,47 metai per dešimtmetį) yra mažesnis palyginus su A ir B. Taip yra dėl to, kad VTGT pradėjo ilgėti tik nuo 2008 m. Restauracijos pradžioje vyrų VTGT net dar labiau sumažėjo, o nuo bendro smukimo išgelbėjo tik moterų sveikatingumo pagerėjimas. Optimizmo suteikia tai, kad per dešimtmetį po 2008 m. pasiekta didelė pažanga – VTGT pailgėjo net 4,21 metais. Vis dėlto dėl „prarastųjų“ pirmų restauracijos dešimtmečių VTGT ilgėjimas turėtų dar labiau pagreitėti (bent iki 4,5 metų per dekadą), kad 2040 m. galėtume pasidžiaugti bent daline nepriklausomybės atkūrimo sveikatingumo veikmės sėkme, VTGT ilgėjimo tempui per visą restauracijos laikotarpį (1990–2040) pranokus pirmosios nepriklausomybės laikus, kai VTGT pailgėdavo 2,8 metų per dekadą.

2008–2018 m. VTGT pailgėjo nuo 71,70 iki 75,91 metų (4,21 metais). Tai jau ženkliai aukštesnis tempas negu tarpukariu ir tarpiniu okupacijų laikotarpiu. Bet net jeigu jis toks išliktų per likusias 2 dekadas, jo nepakaktų išlaikyti nei pirmą, nei antrą testą. Tik šiek tiek pagreitėjus, bet vieną iš testų realu išlaikyti. Deja,
COVID-19 pandemija pristabdė VTGT ilgėjimą, nusmukdydama ją (2021) iki 74 metų, kas yra maždaug pora metų mažiau už 2018 m. pasiektą jos dydį.

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATKŪRIMO VEIKMĖS SOMATINĖ SĖKMĖ IR JOS SIEKINIAI 2040 M.

Nors žmogaus ūgį išmatuoti kur kas paprasčiau palyginus su BVP ir VTGT, somatinės pažangos rodiklis skirtingais laikotarpiais yra labiau komplikuotas. Taip yra todėl, kad naujoje santvarkoje gimusiems jaunuoliams reikia laiko užaugti. Todėl sutarus somatinės pažangos rodikliu laikyti aštuoniolikos metų sulaukusių vyrų ūgį, pirmą tokį palyginimą galima būtų atlikti 2008 m., šio amžiaus sulaukus pirmai atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kohortai. Vykdant teksto pradžioje minėtus tyrimus, rūpėjo palyginti Lietuvos rodiklius su Vidurio Europos šalimis, kur sistema B baigėsi 1989 m. Todėl šie metai ir Lietuvai pasirinkti A pabaigos ir B pradžios metais.

3 lentelė. Lietuvos somatinė pažanga 2010–2019 m. ir jos siekiniai iki 2040 m. Duomenų šaltinius žr. autoriaus knygose, nurodytose straipsnio įžangoje.

Lygindami somatinę pažangą A ir B sistemose, turime lyginti ūgio pokyčius per 31 metinę kohortą, pradedant gimusiais 1940 m. ir 18 metų sulaukusiais 1958 m., ir baigiant gimusiais 1971 m. ir 18 metų sulaukusiais 1989 m., su pokyčiais per metines kohortas, pradedant gimusiais 1989 m. ir 18 metų sulaukusiais 2007 m. Šiuo metu tokius duomenis turime tik 12 metinių kohortų, iš kurių paskutinės atstovai yra gimę 2001 m. ir 18 metų sulaukę 2019 m.⁶

Kadangi tarpukario nepriklausomybė buvo tokia trumpa, apsiribodami laikotarpiu, kurio ribas nubrėžia politinės istorijos chronologija, turėtume tik 4 metines kohortas, užaugusias nepriklausomybės laikotarpiu: 1918/1936–1922/1940 m. Kad bent kiek praplėstume šį lyginimo langą, sistemos A reprezentantėmis laikome 12 metinių kohortų, augusių 1910/1928–1922/1940 m. Atskirai išskiriame 12 vėlyvojo sovietmečio kohortų: 1959/1977–1971/1989 m.

Vėlgi galime pasidžiaugti somatinės pažangos pagreitėjimu atkurtoje Lietuvoje, palyginti su vėlyvuoju sovietmečiu: jos tempas išaugo nuo 0,39 iki 0,75 cm. per dekadą. Deja, jis lieka žemesnis už tą, kuris buvo būdingas sistemai A (0,98 cm per dekadą) ir tą, kurį (1,27 cm) gauname 31 sistemos B kartai. Kad 2040 m. galėtume pasidžiaugti bent daline atkurtos Lietuvos somatine veikmės sėkme, per 21 metinę kohortą turėtų didėti ne mažesniu kaip 1,11 cm per dekadą greičiu, o visiškai sėkmei reikėtų 1,56 cm per dekadą greičio. Tada 18-mečių Lietuvos jaunuolių ūgis 2040 m. (183,36 cm) būtų beveik toks pat, koks 2027 m. buvo 18-mečių olandų (183,22 cm), kurie šiuo metu yra aukščiausi planetos vyrai.

BAIGIAMASIS APIBENDRINIMAS

Abiejų ankstesnių sistemų pranokimo testai, pritaikyti trims Lietuvos pažangoms, parodė, kad ekonominė nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veikmės sėkmė kol kas pranoksta socialinę veikmės sėkmę. Kai 2039–2040 m. švęsime jos visišką tvermės sėkmę, atkurtajai nepriklausomai Lietuvos valstybei savo trukme pranokus ir tarpukario Lietuvos respubliką, ir tarpinius okupacinius režimus, beveik garantuotai galėsime pasidžiaugti daline restauracijos ekonominės veikmės sėkme, atkurtos Lietuvos ūkio augimo tempui pranokus tarpukario Lietuvą. Paskutiniojo dešimtmečio ūkio pažangos tempai suteikia daug vilčių, kad pranoksime ir tarpinę sistemą, galėdami džiaugtis visiška ekonomine restauracijos sėkme. Tačiau bent dalinei socialinei veikmės sėkmei pasiekti investicijos į gerovės valstybės Lietuvoje kūrimą turi būti smarkiai padidintos. Tam gali sutrukdyti susikomplikavusi geopolitinė padėtis, kuri spaudžia Lietuvoje kurti ne gerovės, o „garnizono“, atsparumo valstybę. Tačiau ūkis gali augti ir tokioje valstybėje, o gynybos išlaidų didinimas gal padidins tikimybę, kad 2040 m. galėsime švęsti pačią svarbiausią: nepriklausomybės atkūrimo tvermės sėkmę.

¹ Zenonas Norkus, Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008; Zenonas Norkus, On Baltic Slovenia and Adriatic Lithuania: A Qualitative Comparative Analysis of Patterns in Post-Communist Transformation, Vilnius-Budapest: Apostrofa, CEU Press 2011; Zenonas Norkus, Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: Kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Aukso žuvys, 2014.

² Zenonas Norkus, The Great Restoration: Post-Communist Transformations from the Viewpoint of Comparative Historical Sociology of Restorations, (ser. International Comparative Social Studies, t. 56), Leiden – Boston: Brill, 2023 (https://brill.com/display/title/63872); Zenonas Norkus, Post-Communist Transformations in Baltic Countries: A Restorations Approach in Comparative Historical Sociology, Springer Cham, 2023(https://link.springer.com/book/10.1007/978-3-031-39496-6). Abi knygos yra atviroje prieigoje.

³ Jogilė Ulinskaitė, „Sėkmingiausios Lietuvos paieškos“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2024, nr. 3, p. 77–78; Nerija Putinaitė, „Ar jau esame atsparūs revoliucijų katastrofoms?“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2024, nr. 6, p. 76–78.

⁴ Robert A. Kann, The Problem of Restoration: A Study in Comparative Political History, Berkeley: University of California Press, 1968.

⁵ Alfred Erich Senn, Lietuva 1940: Revoliucija iš viršaus, iš anglų kalbos vertė Rita Truskauskaitė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009.

⁶ Šie duomenys paimti iš duomenų bazės, kurią sukomplektavo Neužkrečiamų ligų rizikos veiksnių bendradarbiavimo tinklo (Non-Communicable Diseases Risk Factor Collaboration (NCD-RisC) tyrėjai, žr. https://www.ncdrisc.org/.