Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kino studijos DEFA (Deutsche Film-Aktiengesellschaft) sukurti filmai apie Šiaurės Amerikos indėnus su jugoslavų aktoriumi Gojko Mitićiumi, o ir pats aktorius, įkūnijęs įvairių čiabuvių genčių vadus, buvo tapę septinto-aštunto dešimtmečių vaikų ir jaunimo kultūros simboliais. Šiuos filmus matė milijonai žiūrovų abipus „nailono uždangos“1, taip pat socialistinių ar pakeleivingų Afrikos ir Azijos šalių jaunuomenės. Vargu ar būtų įvardinta įspūdingesnių to laiko tam tikro filminio vyriškumo pavyzdžių nei Mitićiaus įkūnyti herojai – gal tik Charlesas Bronsonas. Svarbūs šie filmai ir pačiai septinto dešimtmečio VDR – ši dirbtinė šalis, desperatiškai bandanti rasti savo tapatybę – neturėjo jokių tikrų ar išgalvotų herojų, su kuriais būtų galėjęs tapatintis augantis jaunimas, o DEFA’os sukurti indėnai su Gojko Mitićiumi šią nišą užpildė.
Rašydamas šį tekstą dvylika vakarų skyriau DEFA’os filmų apie indėnus2 su Mitićiumi peržiūrai. Norėjau pažvelgti į šiuos filmus istoriko ir antropologo žvilgsniu ir aprašyti juose išnyrančias ideologines reikšmes, atsižvelgdamas į to meto politinį ir kultūrinį kontekstą ir to paties žanro filmus Vakaruose: visi šie filmai buvo sukurti Šaltojo karo metu ir atspindėjo to meto politinę konjunktūrą, nors, pasak DEFA’os produkciją tyrinėjusio Franko B. Habelio, filmų jaunimui „apie indėnus“ idėja visgi nebuvo nuleista iš viršaus, bet kilo šios studijos prodiuseriui Hansui Mahlichui, lig tol dirbusiam prie kino juostų apie Vokietijos komunistą Ernstą Thälmanną3.
Tiesa, filmų pasirodymas ekranuose beveik sutapo ar „sutapo“ su 1965 m. gruodžio 15–18 d. vykusiu XI Vokietijos vieningosios socialistų partijos suvažiavimu, kuriame VDR lyderis Walteris Ulbrichtas ir kiti kritikavo visą Vakarų kino, teatro, literatūros produkciją ir jos įtaką VDR, Vakarų kultūros mėgdžiojimą, „subjektyvumo“, „dekadentiškumo“, „buržuaziškumo“ tendencijas VDR mene4. Smarkiai kritikuota ir DEFA, keliolika jos sukurtų filmų po šio suvažiavimo buvo uždrausti, todėl sumanymas kurti teisingus filmus apie indėnus galėjo būti susijęs su bandymu „paimti“ teisingą kursą.
Filmai, stovyklos, festivaliai
Nors filmai su Mitićiumi (ir vakarietiški vesternai, tokie kaip Sergio Leone’s Vieną kartą Vakaruose ar Johno Sturgeso Šaunioji septyniukė)5 buvo žiūrimi abipus nailoninės uždangos, tačiau komunistinių režimų valdomose šalyse šių filmų reikšmė buvo didesnė – vien dėl siauresnio nuotykinio žanro filmų asortimento, – ir politizuota. Valdžiai šie filmai (pa)tiko: gerųjų indėnų kova su įvairaus plauko baltaveidžiais – aukščiausiąja valdžia Vašingtone, su ja susijusiais stambiaisiais kapitalistais, aukso karštinės apakintais atklydėliais, vien savo naudos žiūrinčiais naujakuriais ir tiesiog banditais – buvo puikus kapitalizmo (ir JAV) kritikos instrumentas.
Manytina, kad komunistinių partijų vadus, kaip ir plačiąją visuomenę, turėjo pozityviai nuteikti filmuose apie indėnų kovas su atsikėlėliais kuriamas manichėjiškas tikrovės vaizdinys, keršto išaukštinimas, nesvyruojantys ir kaip taisyklė nemirtingi didvyriai, bendruomenės idealizavimas, vienybės akcentavimas, taip pat pergalės vaizdinys. Kartu – galimybė iškelti savus autorius ir herojus – Liselottę Welskopf-Henrich prieš Karlą May’ų, Gojko Mitićių prieš Pierre’ą Brice’ą. Mitićius ne kartą interviu prisiminė, kad pamatęs pirmąjį DEFA filmą minėtasis VDR vadas Ulbrichtas likęs labai patenkintas, pasakęs: „Tęskite, tęskite!“ (Weiter so, weiter so!)6.
Drįsčiau teigti, kad filmai su Mitićiumi, kuriuos veik tris dešimtmečius kūrė DEFA, kartu su minėtos komunistinių pažiūrų istorikės ir rašytojos Welskopf-Henrich (1901–1979) romanais svariai prisidėjo, kad Europoje tęstųsi XIX a. antroje pusėje prasidėjęs indėnentuziastų sąjūdis7, tapęs itin stipriu ir artikuliuotu abiejose Vokietijose ir Čekoslovakijoje. Welskopf-Henrich kūriniai apie dakotus kartu pratęsė senąją, dar Jameso Fenimore’o Cooperio (1789–1851) ir Karlo May’aus (1842–1912) įkvėptą domesio indėnais tradiciją. Rašydama romanus autorė ne kartą viešėjo JAV, tyrinėjo dakotų kultūrą ir kūriniuose stengėsi tiksliai perteikti jų gyvenimą, kitaip nei May’us, kuris daug fantazavo, o Cooperis rėmėsi antriniais šaltiniais8.
Verta paminėti, kad „indėnentuziazmo“ sąjūdis Vokietijoje turi gilias šaknis, kylančias iš romantizmo ir tautiškumo idėjų dirvos, ir šiandien tebėra populiarus. Šį vokiečių visuomenės susižavėjimą Amerikos čiabuvių gyvenimu, beje, sumaniai išnaudojo hitlerinis režimas. Pasak Franko Usbecko, naciai pasitelkė „populiarius indėnų vaizdavimo tropus, kad pavaizduotų vokiečius kaip Europos indėnus ir pristatytų nacionalsocializmą kaip politinę ir dvasinę prigimtinio įstatymo apraišką“9. Vokiečių kaip „Europos indėnų“ vaizdinys egzistavo ir po karo, tik be nacionalsocializmo dedamosios. Galima sakyti, kad „indėnų“ stovyklos gamtoje, į kurias vasaromis rinkdavosi abiejų Vokietijų vokiečiai pavieniui ir šeimomis, kur keletui dienų ar savaičių tapdavo „indėnais“: dėvėdavo pačių pasisiūtus indėniškus drabužius, gyvendavo namų darbo tipiuose, gamindavo indėniškus papuošalus, „medžiodavo“, žvejodavo, šokdavo ir t. t., buvo šio vaizdinio materializacija.
Pats Mitićius, gimęs 1940 m. Strojkovcės kaime pietų Serbijoje, taip pat buvo šios tradicijos paveiktas, ypač May’aus romanų. Studijuodamas Belgrado kūno kultūros institute būsimasis aktorius, kaip ir kiti aktyvesni jo kolegos, kartkartėmis „pasirašydavo“ epizodiniams vaidmenims tarptautinių kino kompanijų Jugoslavijoje kuriamuose istoriniuose filmuose ir buvo pastebėtas. Vienas pirmųjų Mitićiaus vaidmenų buvo kaip tik bendrame VFR, Jugoslavijos, Italijos ir Prancūzijos filme Tarp grifų (1964), kuriame Vinetu vaidino minėtas Pierre’as Brice’as, o Old Shatterhandą – Lexas Barkeris.
Svarstyčiau, kad kadaise Lietuvos (SSR) jaunimo vartotas pasakymas „eina kaip delavaras“ gimė būtent DEFA’os filmų apie indėnus artikuliacijos kiemuose ir laiptinėse kontekste ir konkrečiai po 1967 m. juostos Čingačgukas. Nenustebčiau, jei Mitićiaus raumenų ekspozicija būtų prisidėjusi ir prie tuo metu populiarėjusio kultūrizmo plėtros LSSR (1966 m. čia buvo surengtas pirmasis kultūrizmo čempionatas, 1969 m. įkurta Lietuvos SSR Kultūrizmo federacija. Tiesa, nuo 1972 m. sporto šaka imta varžyti, kaip socialistinės šalies piliečiams nepriimtina kapitalistinio pasaulio veikla ir toliau propaguota pogrindyje – „rūsiuose ir sandėliukuose“).
Daugiausia filmų apie indėnus DEFA sukūrė septintame dešimtmetyje – 9. Aštuntame dešimtmetyje ekranus išvydo 6 filmai, o devintame – 3. 7 iš 12 filmų sukūrė du VDR režisieriai Gotfriedas Kolditzas ir Konradas Petzoldas. Paskutinis DEFA’os filmas aptariama tema (ir tai sąlyginai – indėnų jame mažoka) Meksikos prerijų medžiotojai ekranuose pasirodė 1988 m. Pastebėtina, kad 1963–1975 m. laikotarpiu DEFA filmai ekranus pasiekdavo veik kasmet, nedidelės pertraukos susidarydavo, kai Mitićius vaidindavo kitur, pavyzdžiui, 1970 m. kino juostoje Signalai – nuotykiai kosmose (ar tai atsakymas 1968 m. Stanley Kubricko filmui 2001 m. kosminė odisėja?).
1966–1983 m. Mitićius suvaidino 12 to paties žanro filmų, kuriuos kuriant su DEFA bendradarbiavo visas komunistinių režimų valdomų šalių internacionalas: Jugoslavijos, Bulgarijos, Čekijos, Lenkijos, Sovietų Sąjungos ir Mongolijos kino studijos, o Oceola buvo nufilmuotas Kuboje, kurios gamta turėjo priminti Floridą. Pirmąjį filmą Didžiosios Lokės sūnūs su Mitićiumi, vaidinusiu dakotų vadą Tokei Ito, DEFA pristatė 1966 m. (tais metais įsismarkavo ir karas Vietname). Po metų pasirodė Čingačgukas – didžioji gyvatė, kurį iškart įsigijo SSRS, o 1968 m. Sakalo pėdsakas iš dalies buvo nufilmuotas Sakartvelo kalnuose.
Pasak Mitićiaus, DEFA’os režisieriai iš pradžių vengė indėnų temos (kaip ir apskritai kino jaunimui), gal laikydami ją ne visai „rimta“, todėl pirmąjį filmą patikėta sukurti čekų režisieriui Jozefui Machui10. Sėkmė buvo ne visai tikėta ir didelė. VDR į Didžiosios Lokės sūnus buvo nupirkta veik 10 milijonų bilietų11, kai visoje VDR 1970 m. gyveno apie 17 milijonų gyventojų. Čekoslovakijoje į šį filmą parduota 1 mln. 738 tūkst. bilietų12, SSRS Lokės sūnus peržiūrėjo daugiau kaip 29 milijonai žiūrovų13. Filmas net buvo eksportuotas į VFR, tačiau nebuvo toks populiarus – jį matė 190 tūkst. žiūrovų.
Jau pirmajame filme buvo sudėlioti būsimų filmų „apie indėnus“ teminiai akcentai: centrinė noble savage figūra, kurią įkūnijo Mitićius, čiabuvių kova už savo žemę, laisvę ir tautą, kartu pateikti visi stereotipiniai vesternų simboliai: fortai ir juose besibazuojantys mėlynmunduriai, mediniai miesteliai su krautuvėlėmis, banku ir paštu, salūno kultūra, skautai, traperiai ir pionieriai, mėgavimasis viskiu, vinčesteriai ir revolveriai, būtinai – simpatiškas personažas, paprastai mokslininkas, primenantis Jules’io Verne’o herojų Paganelį, traukiniai, dinamitas ir kt. Iš kitos pusės: prerijos, bizonai, mustangai, tipiai, kanojos, kalumetai, tomahaukai ir „hau“.
Skirtingai nei daugelis Holivudo vesternų – ir tai itin svarbus skirtumas – DEFA’os filmai iš tiesų buvo „apie indėnus“, t. y. indėno-centriški, o jų herojai – pakylėti į idealybę, žiūrovus kviečiant su jais tapatintis ir užjausti. Holivudo produkcijoje dominavo priešingas vaizdinys: indėnai čia dažniausiai (nors ne visada) vaizduoti kaip kvailoki, tamsūs, pavojingi ir žiaurūs laukiniai (plg. Gotfriedo Kolditzo filmą Ulzana ir Roberto Aldricho Ulzanos antpuolį). Kaip stipriai Holivude buvo įsigalėjęs toks vaizdinys ir kaip jis žeidė čiabuvius, liudytų Marlono Brando sprendimas 1973 m. atsisakyti Oskaro kritikuojant tokią Holivudo tendenciją ir apačės Sacheen Littlefeather kalba14.
Įdomu pastebėti, kad neigiamo indėnų ir juodaodžių stereotipizavimo pavyzdžiai akivaizdūs ir tokioje, atrodytų, nekaltoje įvairių šalių mažųjų skaitytojų ir jų tėvų pamėgtoje Richardo Scarry knygelėje Darbėnai. Ką žmonės dirba visą dieną (1968), kur indėną reprezentuoja taisyklių nepaisantis vairuotojas Nusuktsprandis Bilas, o, manytina, juodaodį – vagis Gorila Bananas. Į galvą ateina ir kitas iškalbingas indėnų (ir indėnių) žeminimo pavyzdys – kai kuriose Amerikos skautų stovyklose egzistavęs paprotys iki „įšventinimo“ į vyrus naujokus vadinti „indėnėmis“, kurie pakilti hierarchijos laipteliais galėjo išmokę ir padainavę sudėtingą dainą nežinoma kalba15.
Šaltojo karo atspindžiai
Filmuose su Mitićiumi Šaltojo karo realijos matomos, nors, tiesą pasakius, šie atspindžiai indėnų žemių užkariavimo tikrovę turbūt mažai teiškraipo. Siužetuose akivaizdus antiamerikietiškumas: baltaveidžius veik visais atvejais reprezentuoja JAV piliečiai – kariai ir civiliai – JAV vėliava plaikstosi fortuose, apie JAV ekspansiją kalba užkadrinis balsas. Kai kada tokia pozicija itin pabrėžiama, pavyzdžiui, filme Kraujo broliai, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 1973 m. į VDR persikėlęs gyventi, nelyg dovana iš dangaus nukritęs, JAV dainininkas Deanas Cyrilas Reedas – asmuo, plačiai naudotas antiamerikietiškai propagandai VDR ir SSRS16.
Filmuose taip pat ryški pykčio, keršto, radikalaus supriešinimo ir prakeikimo retorika, apskritai būdinga komunistiniam kalbėjimui. Tokei Ito meldžia: „Šventoji paslaptie, duok mums taiką, duok mums duonos, išgelbėk mus nuo priešų mūsų, atimk jiems protą, užmušk juos“ (Didžiosios Lokės sūnūs, 1966). Išžudžius baltuosius forte, nepersų vadas Baltoji Plunksna deklaruoja – „Jūs gavote savo, būkite prakeikti“ (Skautas, 1983). „Mylėk savo brolį, bet nekęsk savo priešo“, – filmo prologe dainuoja minėtas Reedas, o paskui, jau kaip veikėjas Armonika, deklaruoja: „Niekada nežinojau neapykantos jausmo, dabar žinau. Dabar keršysiu“ (Kraujo broliai, 1975).
Nenuostabu, bet visgi reikėtų paminėti, kad palyginus su Vakarų Europos kino studijų sukurtais filmais su elegantiškuoju Pierre’u Brice’u, jau nekalbant apie amerikietiškus vesternus, DEFA’os filmai apie indėnus pasižymėjo didaktiškumu, kas tiesiogiai atspindėjo sovietinės pedagogikos idealą – siekį sukurti „naują žmogų“17. Kaip pastebėjo Andrejus Šaryj, DEFA’os kovotojai – ir Pagrindinis kovotojas – priminė idėjinius „proletarus“, neslepiančius raumenų, kai tuo tarpu vienintelė Brice’o Vinetu ideologija yra teisingumas, o pats herojus veik niekada neapsinuogina18.
Tiesa, ne visi baltaveidžiai DEFA’os filmuose vienodi. Kiekviename jų yra „gerojo“ baltojo figūra. Štai garbingo ir įtakingo JAV teisėjo dukra Helena myli šaunį Tekumzę. Tėvas, JAV Konstitucijos idealų puoselėtojas, laimina jų santuoką (Tekumzė, 1972). Geriausias seminolų vado Oceolos draugas – pažangiai mąstantis, prieš rasizmą nusiteikęs misteris Richardas Moore’as (Oceola, 1971). Čejeno Tvirtosios Uolos „broliu“ tampa JAV kavaleristas, vėliavnešys Armonika (jį suvaidino Reedas), kuriam teko būti čejenų kaimo prie Sent Kryko sunaikinimo liudininku. Po šio įvyko Armonika išgyveno radikalų asmenybės lūžį ir tapo „čejenu“ (Kraujo broliai, 1975).
Amerikiečių valdžia vaizduojama ne kaip monolitas. Ne visos jos institucijos ir ne visada nusiteikusios prieš indėnus, kai kada netgi gina čiabuvius nuo įsismarkavusių naujakurių ar banditų, bando tarpininkauti. Štai Oceoloje rodomos įtampos tarp vyriausybės ir rasisto valstijos gubernatoriaus, nes „generolams reikia karo, o žemvaldžiams žemių“, Ulzanoje konfliktas tarp „gerųjų“ ir „blogųjų“ kariškių, taip pat nesutarimai tarp garbingų kariškių ir tamsios minios, reikalaujančios indėnų linčo (galiausiai indėnai apginami), tačiau šiaip jau dažniausiai valdžia ir sukčiai veikia išvien arba susikalba, o visad nukenčia indėnai (Apačiai, 1973; Ulzana, 1974).
Paprastai konfliktas aptariamuose filmuose prasideda tada, kai į indėnų žemes, į kurias jie turi teisę netgi pagal Vašingtono patvirtintus nutarimus, įsiveržia įvairaus plauko baltieji žmonės, trokštantys naudos sau. Jie nori žemės ir žemės gėrybių: dažniausiai aukso, kartais naftos, dažnai – skalpų. Medžiotojas Tomas šiuo tikslu visai nieko prieš pamedžioti huronų (Čingančgukas, 1967). Pelningu tampa netgi badas – sugriovus sėslių ir pasiturinčių apačių gyvenimą, suvarius juos į rezervatą, pelnomasi iš jiems pristatomų skurdžių maisto davinių (Apačiai, 1973; Ulzana, 1974).
Baltųjų pragmatizmas čia susijęs su rasizmu – neapykanta indėnams dėl to, kad jie indėnai. Haris iš Čingačguko abejoja: „Ar indėnas žmogus? Man jis kaip žvėris“, Floridos gubernatorius kalba apie „Floridą – be seminolų“ (Oceola, 1971), o vieno Meksikos miestelio gydytojas atsisako operuoti sužeistą indėną: „Raudonodžių aš negydau“ (Ulzana, 1974). Šių filmų leitmotyvas – staigūs indėnų kaimų užpuolimai, masinės žudynės, faktiškai – genocidas, ne tik atspindėjo žiaurią XIX a. ir ankstesnių amžių tikrovę, bet žiūrovui turėjo siųsti ir propagandinę žinutę: JAV nesikeičia, dabar Vietname vyksta panašūs, staigūs JAV karinių sraigtasparnių „Iroquis“ antpuoliai.
Atidesnis žiūrovas nesunkiai pastebės, kad indėnų vadai, kuriuos vaidina Mitićius, primena aistringus, savo tiesa įsitikinusius raudonuosius revoliucionierius. Kai kada šis tapatumas demonstruojamas atvirai: Oceola, kovojantis už seminolų ir vergų laisvę, dėvi raudoną raištį, nors gal tai tik estetinis sprendimas. Revoliucinė retorika ypač atvira Kraujo broliuose, bene labiausiai politizuotame DEFA’os filme, o klasių kovos momentas pabrėžtas viename paskutinių DEFA’os filmų apie indėnus Severino (1978).
Visuose aptariamuose filmuose deklaruojama skirtingų tautų (genčių) vienybės vertybė ir valdžios centralizavimo momentas. Šiuo aspektu Tekumzė (beje, filmuota Kryme, netoli Jaltos) lietuvių žiūrovui gali priminti metais vėliau, 1972 m., Lietuvos SSR kino studijos sukurtą filmą Herkus Mantas, kur pagrindinis herojus stengiasi suvienyti prūsus. Nuskriaustųjų tautų ir rasių draugystės ir solidarumo figūrą – vieną iš komunistinės propagandos klišių – galima įžvelgti Oceoloje, kur juodaodžiai vergai pabėga pas seminolus ir sudaro alternatyvią laisvą bendruomenę Floridos pelkėse (tačiau tai bene vienintelis toks epizodas).
Atskira ir įdomi tema būtų moterų vaizdavimas DEFA’os filmuose. Trumpai galima pasakyti tiek, kad moteris (indėnė) šiuose filmuose paprastai yra (tėra) kaip priedas vyrų reikaluose, patrauklus mainų objektas arba akstinas dramatiškam siužetui išrutulioti: dažnai ji turi mirti tam, kad įkvėptų pagrindinį herojų kerštui arba sutvirtintų vyrų draugystę, arba, pasitelkiant Aistės Račaitytės ir Mantės Valiūnaitės formuluotę, kad „būtų sustiprinta jo [vyro] galia ir autoritetas“19. Tiesa, ji taip pat ištikima partnerė, savarankiška, sumani, drąsi gelbėtoja, o pagrindinis herojus su ja visad švelnus ir dėmesingas (Ulzana, 1974; Skautas, 1983; Severino, 1978).
„Indėnai“ Lietuvoje
Filmai apie indėnus Lietuvoje krito į gerai išpurentą dirvą. Ankstesnės lietuvių jaunuolių kartos buvo neblogai susipažinusios su Šiaurės Amerikos čiabuviais literatūroje. Dar XIX a. literatūra apie indėnus pasiturinčių ir bajorų šeimų vaikus galėjo pasiekti lenkų kalba – Cooperio Paskutinis mohikanas lenkų kalba (beje, Vilniuje) pasirodė 1830 m., Prerijos – 1834 m.
1923 m. Vaivos bendrovė buvo išleidusi „sutrumpintus vertimus jaunuomenei“ – Cooperio Paskutinįjį mohikaną ir Medžiotoją; 1930–1931 m. Žinija – May’aus Sidabro ežero turtus, o 1933 m. – šešis May’aus Winnetou: raudonodžių didvyris tomus, kurie sovietinės okupacijos metais tapo tikra vertybe. Iki 1986 m. LSSR skaitytojams teko ieškoti senųjų, tarpukarinio May’aus romanų leidimo, nes sovietinės okupacijos metais valdžios institucijų vertinimu jis buvo, jei galima taip pasakyti, byliai ar nebyliai „nekošerinis“ autorius. Veikiausiai dėl to, kad buvo vokietis ir, nelemtai, Hitlerio mėgstamas rašytojas bei krikščionybės skleidėjas (Vinetu miršta būdamas krikščionimi, jo mirties valandą giedama „Ave Maria“). Tuo metu Welskoph-Henrich romanai pasirodydavo kasmet, nors ir vėluodami (Harka – 1971 m. (VDR – 1962), Anapus Misūrio – 1976 m. (VDR – 1951, 1963).
Patys lietuvių autoriai irgi ėmėsi „indėnų“ temos. Daugiskaitos, tiesa, čia, matyt, nereikėtų vartoti: Pranas Mašiotas parašė apysaką Indėnai piliakalnyje (1933) ir pasakojimų rinkinį Nepaprastos atostogos (1935), kuriuos sukūrė, kaip manoma, remdamasis neįtikėtinai gausia Ernesto Seton-Thompsonokūryba, pavyzdžiui, jo knygele berniukams Kaip žaisti indėnus? (1903). Tiesa, lietuvių vaikai „žaidė indėnus“ ir anksčiau. Štai Jonas Biliūnas, tuomet devynmetis berniukas, katytę tėviškėje Niūronyse nušovė vaizduodamas indėnų „medėją“ (veiksmas vyko apie 1888 m.).
Galima teigti, kad DEFA’os filmai, kuriuos pamatė LSSR žiūrovas, kaip ir kitose Europos šalyse, pratęsė domesio indėnais tradiciją. Manytina, kad filmai turėjo įtakos tam, jog nepriklausomoje Lietuvoje atsirado žmonių (tiesa, labai nedaug, išties – vienetai), kurie ėmė gilintis į Amerikos čiabuvių ar jų giminaičių Sibiro tautų gyvenimą moksliškai, dirbti istorinių indėniškų kostiumų ir daiktų rekonstrukcijos srityje20. Likusieji (ir tik išimtiniais atvejais „likusios“, nes filmai „apie indėnus“ buvo kuriami vyresnių vyrų berniukams) sudarė tyliąją smagių praeities epizodų besiilginčių vyrų bendruomenę.
Lietuvos „indėnentuaziastų“ sąjūdyje trūko vieno svarbaus momento – minėtų stovyklų, jei neimtume domėn hipių pastovyklavimų, kurie vizualiai galėjo priminti indėniškas stovyklas. Tai lėmė daug griežtesnis sovietinis režimas, kurį tikrai būtų šokiravusi (bandau įsivaizduoti) panaši stovykla kur nors Dzūkijoje, prie Ūlos, su pusnuogiais įvairaus amžiaus vyrais ir moterimis. Užtat, kaip niekad daug „indėnų“ Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai galėjo pamatyti 1991–1992 m. vykusio vokiečio Franko Sputho (g. 1963 m., studijavo kiną Potsdamo-Babelsbergo Kino ir televizijos akademijoje, įsteigė aplinkosaugos organizaciją „Šventoji žemė“) įkvėpto bėgimo „Už žemę“ metu.
Į klausimą, kodėl tiek daug kartų berniukų ir paauglių „žaidė“ ir domėjosi Šiaurės Amerikos čiabuviais, manding, labai tiksliai atsakė minėtas Andrejus Šaryjus, pastebėjęs, kad vaikų herojų panteone Amerikos čiabuviai užėmė išskirtinę vietą dėl to, jog „kūrė plačią žaidimų teritoriją ir suteikė erdvę juos imituoti“21. Žaidimas „indėnais“, pasak jo, pasižymėjo unikalia struktūra, apėmusia daugiau patrauklių elementų nei kiti kiemo žaidimai, iš čia jų pranašumas: egzotiškumą, užsienietiškumą, laukiniškumą, gamtiškumą, sudėtingą ženklų ir simbolių sistemą, kalbą, reikalavo nedaug inventoriaus ir – svarbu – siejosi su laisve ir savarankiškumu22.
Atskiras ir intriguojantis klausimas būtų, kodėl tokiais herojais netapo afrikiečiai (išskyrus Pietų Afrikos zulus), kurių pasipriešinimas baltaveidžiams kolonizatoriams buvo ne mažiau nuožmus nei Amerikos čiabuvių, arba Australijos aborigenai – ir čia, matyt, dalies atsakymo reikėtų ieškoti populiariojoje kultūroje, kurios atstovai mums pasiūlo patrauklių ar ne tokių patrauklių kovos už laisvę ir didvyrių vaizdinių.
Pabaigai
Šiandien filmai su Gojko Mitićiumi apie Amerikos čiabuvius jau yra kino istorija, taigi ir potencialių istorinių, sociologinių, antropologinių tyrimų bei nostalgijos objektai. Kaip ir pati noble savage figūra. Turint galvoje dabartinę herojų – tikrų ir išgalvotų – pasiūlą ir – ne mažiau svarbu – kiemo institucijos mirtį, vargu ar ji galėtų įgyti didesnę įtaką jaunų žmonių tapatybių formavimuisi. Kita vertus, idealizuotiems filminiams indėnų vaizdiniams netekus reikšmės, atsirado erdvės gilesniam Šiaurės Amerikos čiabuvių tikrovės pažinimui, domesiui jų praeitimi, dabartimi ir ateitimi, ko filmų „apie indėnus“ klestėjimo laikais labai trūko ar netgi nebuvo, bent jau Lietuvoje (amerikanistika kaip disciplina mūsų šalyje neegzistuoja ligi šiol).
Be jokių abejonių, filmai „apie indėnus“ komunistinių režimų elitams tiko kaip kapitalizmo kritikos instrumentas (kartu – bandymas konsoliduoti visuomenę, nuteikiant ją prieš amerikiečius ir įtvirtinti VDR ir kitų komunistinių režimų valdomų kraštų tapatumą), tačiau plačioji auditorija šiuos filmus mėgo ne dėl to. Jie buvo žiūrimi dėl malonumo: įspūdingų gamtos vaizdų, pakylėjančios muzikos, „laukinių vakarų“ romantikos, patrauklių herojų ir įtempto siužeto, kartu, manau, ir galimybės „pasisvečiuoti“ simuliakrinėse Jungtinėse Valstijose, bent jau mintimis. Šie filmai buvo tarsi vaizduotės stimuliatoriai, to meto virtualios realybės „akiniai“.
Pačiam Mitićiui galimybė įkūnyti indėnų vadus – tikrus ir išgalvotus – buvo stiprus jo tapatybę formuojantis veiksnys, kurio jis ligi šiol nėra linkęs kvestionuoti ar ironizuoti, kaip, beje, ir savo jugoslaviškosios tapatybės. Priešingai – DEFA’os produkciją jis vertina kaip tam tikrą slėgio visuomenėje reguliavimo instrumentą: „Filmai apie indėnus buvo tarsi vožtuvas. Mes [šis „mes“ čia svarbus, – Z. V.] parodėme svečias šalis, kitas kultūras ir jų kultūros istoriją, toli už mūsų ribų. Per filmus apie indėnus praplėtėme daugelio žmonių akiratį. Ir mes sukūrėme ne tik pramogą, bet ir papasakojome tragišką indėnų istoriją“23.
Paradoksalu, kad filmai, sukurti į modernybę orientuotoje santvarkoje, akcentavusioje technikos pažangą, gamtos suvaldymą ir naujos „virš-tautinės“ tapatybės kūrimo idealą, kartu šią modernybę ir kritikavo, pabrėždami tautos prisirišimą prie savo žemės, saikingą gamtos naudojimą, ryšių tarp žmonių svarbą ir beribę laisvę. Šios laisvės simboliu galėtų būti 1983 m. Mongolijos stepėse nufilmuota scena, kurioje užfiksuoti tūkstančiai žemaūgių laukinių arklių, kertančių upę, o pavergimo simboliu – prievartinio indėnų kėlimo į rezervatus leitmotyvas (daliai komunistų valdomų kraštų žiūrovų galėjęs priminti laisvų ūkininkų varymą į kolchozus ir dirbtinį nuskurdinimą).
Paskutinis DEFA’os sukurtas filmas su Mitićiumi kino ekranus išvydo 1988 m. Tais metais Europoje, kaip žinoma, ėmė ryškėti komunistinių režimų pajungtų tautų savarankiškumo siekiai, prasidėjo, ar tęsėsi, Rytų Europos čiabuvių kova už savo laisvę, žemę ir tapatybę. Tais pačiais metais ėmė byrėti Jugoslavijos Federacija, o DEFA’os filmai ir Mitićiaus herojai Jugoslavijos karų kontekste tapo vienu iš išnykusios valstybės simbolių. Ironiška ar ne, bet dalis susirėmimų tarp kroatų ir serbų, serbų ir bosniakų, kroatų ir bosniakų, žiūrėjusių tuos pačius filmus, tose pačiose salėse, vyko tuose pačiuose kalnuose, kur dar prieš keletą metų buvo kuriami filmai apie indėnų kovas už laisvę.
1 Tai vengrų istoriko György’o Péterio sugalvota sąvoka, atkreipianti dėmesį, kad postalininiais metais „geležinėje uždangoje“ atsirado porų, pro kurias prasiskverbdavo Vakarų mados ir įtakos.
2 Šiek tiek abejoju vartodamas šią sąvoką, nes puikiai reflektuoju, kad ši sąvoka yra nesusipratimas, taip pat jos kilmę iš kolonialistinio diskurso. Kita vertus, būtent taip šiuos filmus įvardindavo žiūrovai, o ir dalis Amerikos čiabuvių šiandien nevengia šio žodžio, taigi – tebūnie.
3 Андрей Шарый, „Зоркий Сокол и Ульзана на
тропе войны – non fic-
tion“, in: https://www.svoboda.org/a/423170.html#relatedInfoContainer;
Frank-Burkhard Habel, Gojko Mitic, Mustangs, Marterpfähle: Die
DEFA-Indianerfilme: Das grosse Buch für Fans, Berlin: Schwarzkopf &
Schwarzkopf, 1997.
4 „Forbidden Films in GDR. Portentous for Art“, in: https://www.goethe.de/en/kul/flm/20678775.html.
5 „Filmai apie indėnus“ viešame diskurse, taip pat akademiniame, paprastai yra priskiriami vesternams, nors, man atrodo, kad čia reikia skirties: „filmai apie indėnus“ – tai kūriniai, kurių centre yra būtent indėnai, o vesternai tai kino juostos, kuriuose reikalus aiškinasi baltieji.
6 Interviu su Gojko Mitićiumi kanale MDR Kultur, in: https://www.youtube.com/watch?v=OhlBLiO9gxg&t=82s&ab_channel=leona1940; Gojko Mitić: „Wir können von Indianern lernen, auch heute noch“, in: https://www.youtube.com/watch?v=Lv5KWZZlf1c&ab_channel=MDRKULTUR.
7 Hartmut Lutz, „German Indianthusiasm: A Socially Constructed German National(ist) Myth“, in: Germans and Indians: Fantasies, Encounters, Projections, ed. Colin G. Calloway, Gerd Gemünden and Susanne Zantop, Lincoln: University of Nebraska, 2002, p. 167–184.
8 Armin Jähne, „Elisabeth Charlotte Welskopf (1901–1979): Gedanken zu ihrem 100. Geburtstag“, in: Sitzungsberichte der Leibniz-Sozietät, 2002, t. 53, p. 119–131.
9 Franck Usbeck, „Learning from „tribal ancestors“: How the Nazis used Indian imagery to promote a „holistic“ understanding of nature among Germans“, in: ELOHI, 2013, Nr. 4, in: http://journals.openedition.org/elohi/553.
10 Interviu su Gojko Mitićiumi kanale MDR Kultur, in: https://www.youtube.com/watch?v=OhlBLiO9gxg&t=82s&ab_channel=leona1940.
11 Die Erfolgreichsten DDR-filme in der DDR, in: http://www.insidekino.de/DJahr/DDRAlltimeDeutsch.htm.
12 Synové Velké medvědice, 1965, in: https://www.phil.muni.cz/dedur/?lang=1&id=1553.
13 Сыновья Большой Медведицы, 1965, in: https://www.kinopoisk.ru/film/84320/.
14 Marlon Brando’s Best Actor Oscar win for „The Godfather“, in: https://www.youtube.com/watch?v=2QUacU0I4yU&ab_channel=Oscars.
15 Dan Kindlon, Michael Thompson, Augant Kainui, kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį, Vilnius: Vaga, 2017, p. 125.
16 Reggie Nadelson, Comrade Rockstar: The Life and Mystery of Dean Reed, the All-American Boy Who Brought Rock’n’Roll to the Soviet Union, London: Walker books, 2006.
17 Adelė Trimakienė, „Naujo žmogaus kūrimas: Sovietinės pedagogikos atvejis“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2007, Nr. 1–2, p. 43–45.
18 Андрей Шарый, op. cit.
19 Tokią išvadą Račaitytė ir Valiūnaitė daro išnagrinėjusios moterų vaidmenis lietuvių komerciniame kine. Autorės taip pat pastebi, kad jame dominuoja „į vyro žvilgsnį orientuoti moters vaizdiniai“. Tai, manau, tinka kalbant ir apie mūsų nagrinėjamą kiną, kuris skirtas būtent berniukams ir jaunuoliams (Aistė Račaitytė, Mantė Valiūnaitė, „Ką veikia ir kaip atrodo moterys lietuvių komerciniame kine?“, in: Fokuse: „Moterys“ Lietuvoje kine, Vilnius: Lapas, 2021, 148–187).
20 Paminėtini Jurgos Antoine, Ievos Paberžytės, Donato Brandišausko, Sauliaus Matulevičiaus, Simonos Gervickaitės, Kristinos Aurylaitės tyrinėjimai, kun. Antano Saulaičio, entuziastų Beno Ulevičiaus, Tomo Gaupšo, Donato Dubausko, Kelmės muziejaus ir kt. veiklos.
21 Андрей Шарый, op. cit.
22 Ibid.
23 „Mich interessiert immer die Wahrheit. Mit Wahl-Indianer Gojko Mitić im Gespräch“, 2022-08-30, in: https://maulbeerblatt.com/alles/mit-wahl-indianer-gojko-mitic-im-gespraech/.
