Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kavinėje, eskizas. Didysis piešimo albumas. 1902. Popierius, anglis. 40,9 × 28,2. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Kelionė iš Garliavos į Vilnių, nors ir ne tokia didinga, turi panašiai žvelgusių pakeleivių kompaniją. Pavyzdžiui, Osipo Mandelštamo senelis rašytojas Benjaminas Mandelštamas savo metu parašė Kelionę iš Žagarės į Maskvą arba Aleksandras Radiščevas veikalu Kelionė iš Peterburgo į Maskvą užsidirbo sau mirties nuosprendį, nuo kurio jį išgelbėjo Jekaterina II – tremtimi. Ačiū Dievui, čia nėra reikalo tikrinti kompaso Maskvos kryptimi, nors kaip megapolis su savo undergroundiniais inteligentais, muzikantais, literatais, hipiais ir kita marga publika, savos traukos ji turėjo.

Bent manęs netraukia apie Vilnių rašyti, tarkim, architektūrinės simfonijos rakursu – neužgęstančiais, įvairiomis formomis rusenančiais ar ugnimi prasiveržiančiais Šventaragio slėnio archi-lietuviškais ar archi-vilnietiškais dvasiniais gyvybiniais syvais maitinama plotme, kai kuriamas kažkoks neopagoniškas naratyvas; ar gaudyti po rūsius ir požemius Vilniaus baziliską. Tegul tai būna Justino Marcinkevičiaus Katedros, Moišės Kulbako Vilniaus, Maironio Vilnius prieš aušrą ir paties Gedimino sapno privilegija.

Kita vertus, „Mes be Vilniaus nenurimsim“ per kažkieno pasakojimus buvo nusėdęs į asmeninį archetipą kaip nepaneigiama Vilniaus būtinybė – su Gedimino vilko sėkla, atnešančia pasauliui drebinantį garsą nelyg iš Šiaulių pakilęs rotuojančių NATO pajėgų naikintuvas. Taip, kartais leidžiantis Dominikonų gatve gaudo už kojų baziliskas, o prie Vilnelės paglosto raminantis vaidilutės mostas, nors krivis ją jau kviečia saugoti aukuro ugnį, nuo kurios jauti ir pats tolimą gaivinančią šilumą. Danguje linguoja vos įžiūrimas pro miglas šventas ragas.

Į Nerį kažkuriais devyniasdešimtiniais Tibeto vienuoliai Vilniuje išpylė rūpestingai piltuvėliais kelias dienas barstytą, o paskui šluotelėmis sušluotą nuostabios mandalos smėlį. Vėliau tai buvo pakartota ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Pirmas kartas buvo, žinoma, pats įspūdingiausias, ir jis įskiepijo tą laikinumo ir nuolatinio kitimo pasaulyje jausmą. Net ir gražiausi dalykai nuplaukia gyvenimo upe. Nešant smėlį link pakrantės ir patį išpylimo veiksmą sekė nemaža minia, kur daug kas buvo ginkluotas Sąjūdžio mitingų VHS kameromis. Vėrėsi ir ėmė į mus tekėti įvairialypis pasaulis.

Kismas patiko ne visiems, net ir labai šviesiems žmonėms. Norėjosi sėdėti su šiaudine skrybėle ir galąsti dalgį be galo, eiti į atlaidus… Kiti norėjo vėl uždegti šventus aukurus ant Vilniaus kalvų. Kuo giliau į praeitį, tuo geriau, sveikiau, tikriau. Viena psichologė su egzaltuotu išgąsčiu kartą išdeklamavo: „Šiandien ryte supratau, kad mums galas!“ Kas, kur, kaip? Pasirodo, pamatė Neries pakrante bėgantį juodaodį sportine apranga. Išmindys darželius, ir ne tik rūtų – šakės.

Marcelijus Martinaitis senokai, duodamas interviu gal dar XX a. pasakojo, jog pokariu atvykęs į Vilnių jis iš karto pajuto, kad nori čia būti. Gavo kambarį kažkur senamiestyje ir pasijuto savo vietoj. Skaitydamas pagalvojau – kaip jis nesusimąstė žengiąs į dar pilnas lenkų ar žydų dvasių erdves? Įdomu, kiek jam tai rūpėjo. Bet jaunystėje kompasai ir magnetai veikia kitaip, taigi nieko labai nuostabaus. Bet kiek glumino pabambėjimai dėl besikeičiančio miesto. Kaip esą buvę gerai, kai išėjus iš „Literatų“, čia pat prospekte buvo galima išspręsti krūvą darbinių reikalų. Dabar viskas krinka. Pradėjo apstatinėti dešinįjį Neries krantą, kuris uždaro miesto erdvę iš šiaurinės pusės… Nebe jo karta, nebe jo miestas, suprask. Štai ir viename 2011 m. tekste Dainiui Razauskui kylantys Vilniaus dangoraižiai „pavirsta išsigimėliškais dešiniojo Neries kranto architektūriniais kastratais, stiklinėmis pamėklėmis, plintančiomis kaip naujamadiškas sostinės stilius“ (http://www.satenai.lt/2011/10/28/%E2%80%9Eprofesionali%E2%80%9C-nemeile/). Tikriausiai ir Naujasis Amsterdamas prarado daug olandiškos romantikos, virsdamas į šiuolaikinį Manhataną, tapo architektūriniu kastratu.

Vytautas Nasvytis dokumentiniame filme pasakoja, kad juos su broliu Algirdu tėvas į Vilnių atvežė 1939 m., ir jie, nepaisant tikrųjų, irgi yra „šiokie tokie vilniečiai“. Būtent jie ir pradėjo „uždarinėti“ tą šiaurinę pusę, suprojektuodami pirmiausia tą labai aniems laikams naujovišką universalinę parduotuvę (garsųjį univermagą) ir „Lietuvos“ viešbutį. Tie statiniai tarsi sudaryti iš taisyklingų stačiakampių plokščių ir visiškai disonuoja su gotišku, barokišku, rokoko ir, žinoma, Šnipiškių Vilniumi. O toliau vien dėl restorano ir viešbučio „Neringa“ brolių Nasvyčių niekaip neištrinsi iš Vilniaus veido. Iš kintančio, tai senstančio, tai jaunėjančio veido.

Bet byra spalvotos mandalos smiltys į Nerį. Visada bus kodų paieška, slaptos teorijos tarsi tamplierių ar masonų planai. Egipto ir Indijos paslapčių paralelės. Kartą, vakarojant tapytojo Lino Katino dirbtuvėse, klausiau ištiso jo šviesos Vilniuje tyrinėjimo traktato. Gaila, nebeprisimenu detalių, bet tai buvo apie kintantį besisukančios saulės šviesos kampą ir kaip tam tikrais momentais krentantis šešėlis ar saulės spindulys sujungia Vilniaus bažnyčias kaip didelio dvasinio krūvio centrus. Dabar sunku atgaminti, ar jis pateikė tai kaip savo asmenines menininko įžvalgas ir vizijas, ar tarėsi užčiuopęs slapto Vilniaus kodo atrakinimo būdą. Slaptą schemą jis lyg ir surado, bet jos gilesnį dugną dar reikia perprasti. Greičiausiai tai tiesiog faktas, kad bažnyčios išbarstytos ne šiaip sau, o geometriškai, kas Vilnių daro tikra dvasine tvirtove. Ir „išsigimėliški dešiniojo Neries kranto architektūriniai kastratai“ jo nenugalės.

Bet žadėjau ir kelionę iš Garliavos.

– Važiuojam į Vilnių! – šūkteli tėtis.

– Kokį Vilnių? – suniurzgu.

– Pas tetą Teresę.

– Kur su lempom?

– Žinoma! Ten daug lempų, – įtikina tėtis.

Kelionė, tiesą pasakius, nebuvo pirmoji. Važiuodavom su tėvų Pobieda. Man buvo į valias vietos voliotis ant užpakalinės sėdynės ir, kas be ko, numigti posmą kitą. Paskutinės kelionės metu atsibudau jau Vilniuje, ir atmerkęs dar mieguistas akis, pro langą mačiau bėgančias sovietines, gatves apšviečiančias lempas. Taigi Vilnius turėjo daug lempų.

Pas tetą V. Grybo gatvėje, kur ji plytiniame daugiabutyje prie klinikų turėjo kambarėlį su mikroskopine virtuve ir vonia, kuriomis dar ir dalintis reikėjo, praleisdavom kelias valandas ir grįždavom į Garliavą. Ypač mane ten džiugino vonia, kur šiandien ten neišsitiesčiau, o tada galėjau užsikimšęs nosį net nardyti. Nuostabu!

Labai greitai atsirado dėdė Antanas, ir tame špyginiame bute buvo iškeltos visai šumnos vestuvės. Kaimyninio komunalkės kambario gyventoja Irena vestuviniam stalui užleido ir savo kambarį. Ramstydami sienas aplink ant kažkokių suolų susėdo svečiai. Kažkokiu neįsivaizduojamu būdu virtuvėlėje, kur sunku trims apsisukti, buvo pagamintos vaišės – visko užteko. Apšilę svečiai ėmė veržtis į lauką tai parūkyti, tai atvėsti, tai pasibučiuoti (jau). Man kilo noras tyrinėti – ir su priskretusiu jaunesniu pusbroliu pasileidau link Smėlio, paskui Antakalnio gatvės ir kažkur po kvartalus. Vienu metu buvau išsigandęs, ar rasiu kelią atgal, o Edma jau balsu šaukė: „Žilva, ar nepaklysim?“ Vaidinau, kad viskas under control.

Tetai ištekėjus už dėdės Antano, kartais reikėdavo Vilniuje ir apsinakvoti, nes suaugusieji užsižaisdavo kortomis tūkstantį ar durnių, o kartais tėvas nebegalėdavo vairuoti dėl kokio ant stalo atsiradusio tauraus gėrimo. Tada didesnei pusei komandos tekdavo gultis ant grindų, nes tebuvo viena sofa, kurią užleisdavo moterims. Kažkodėl labai įsiminė, man tai buvo labai juokinga, kaip dėdė Antanas, gulėdamas arčiausiai lango, skundėsi lovoje gulinčiai žmonai, kad ant jo veido užuolaidos krinta. „Žinok, didelė nosis, tai daug ir užuolaidų“, – sakė jis. Nosį tikrai turėjo nemažą, ir mane toks pasakymas labai linksmino.

Periodiškai pasitaikančios kelionės į V. Grybo gatvę, ypač padažnėjusios, kai mamai darė operaciją šalia esančioje ligoninėje, augino man tarsi kokią šaknį Vilniuje, kuri vis lindo ne tik gilyn, bet ir kaip medžio vainikas leido ūglius į šalis. Susipažinau su tetos draugės dukra, labai gražia, anglių spalvos plaukais. Jau buvome ant paauglystės slenksčio. Išvažiavome pasidairyti po miesto centrą, prisėdome prie Černiachovskio paminklo. Pradėjau prieš ją skleisti povo plunksnas, kaip nors pakelt tariamą šaunumą, įdomumą ir visokeriopą žavesį. Gal labai neapsikvailinau, nes ji visai susidomėjus klausė, o paskui pasakė: „Matai, tu koks“. Prisimindavau ją, o Černiachovskis ją primindavo labiausiai. Galvoje pamažu formavosi Vilniaus topografija su Katedra centre. Tėvas parodė Aušros vartus su uždraustu Lietuvos herbu ant išorinės sienos. Dabar tai prisimenant regisi, kad kažkaip brandinausi tiek Vilniumi, tiek istorija, tiek savo tapatybe.

Vėliau pradėjau keliauti ir savarankiškai. Lankydamasis pas Tėvą Stanislovą Paberžėje, buvau primezgęs pažinčių, knygelėje turėjau daug telefonų: dėstytojų (viena net būsimoji mano VU psichoterapijos), Paminklų konservavimo instituto darbuotojų, studentų, moksleivių. Tarp jų – kaunietis Henrikas, Tėvo Stanislovo giminaitis, kurio pažintys buvo dar platesnės. Jis pakvietė mane važiuoti į Vilnių per Verbų sekmadienį. Nelabai nutuokiau, kas tai per dalykas. Kaune to neuosčiau. Grįžęs į Jablonskynę, klasiokui pasakojau, kuo skiriasi Vilniaus gatvėse publika – įvairesnė, laisvesnė, įdomiau besirengianti, daugiau ilgaplaukių (objektyvus pokalantinių represijų išvengimo reiškinys), ta verbų kompanija ir t. t., ir pan. Jis klausė, klausė, o paskui rimtu veidu ir kiek iš aukšto pasiteiravo: „Ir tau tai patinka?“ Pritilau ir susimąsčiau apie stiprų kaunietišką pranašumo jausmą, dažnai kylantį iš pasididžiavimo visais tarpukario paveldais – funikulieriais, Kauko laiptais, Laisvės alėja, rusų „nebuvimu“, „Žalgiriu“ ar net padavėjomis kavinėse, klausiančiomis: „Dar kavutės, ponia?“ Kito pasaulio Kaune nei matėm, nei jis mums egzistavo. Vienas linksmas Kauno personažas, kurį laiką praleidęs Vilniuje, nedrąsiai studentų klausė: „Ką, jie tikrai vien iš algos gyvena?“

Profesorė pulmonologė Melanija Kiauleikienė kartą labai maloniai aprodė Vilniaus universitetą ir jo kiemelius. Negaliu pasakyti, kad būtų sukėlę transą kaip Salomėjai Nėriai, ėmusiai kontempliuoti Notre-Dame’ą. Bet kaip pienės pūkus vėjas nešė į galvą istorinės atminties nuojautą. Paveikslų galerija paversta Katedra, Ateizmo muziejus Šv. Kazimiere, kažkokiu sandėliu tapę Šv. Jonai ir daugelis kitų bažnyčių ar vienuolynų; šalia – Černiachovskis su leninais ir vėliavų raudoniu. Gali dar pasidžiaugti Šv. Ona, Adomo Mickevičiaus kiemeliu, bet apskritai viskas „slėgta“, kaip sako latviai apie uždarytą parduotuvę. Tačiau šalia Kutuzovo aikštės, Dzeržinskio gatvės, Lenino prospekto ar Brodo visada galėjai jausti ir nugriautų namų
pamatus, požemius.

Kelionė į Vilnių rimtesnį statusą įgavo prasidėjus studijoms Vilniaus valstybiniame Vinco Kapsuko universitete. Pirma – klampojant per purvynus nuo galinės 24-o autobuso, atvykusio per Krasnuchą ir Lazdynus, stotelės, į dabartinę Igno Šimulionio, žuvusio Sausio 13-ąją, gatvę – Šimulionis gyveno tame pačiame name, aukštu aukščiau nei tetos butas, kuriame glaudžiausi ir aš. Gyvenimas buvo tarsi važinėjimas į darbą, ir ne man vienam. Grįžtant į gimtinę, penktadienio vakarais traukinyje į Kauną sėdėdavo migrantų bendruomenė, dažnai tarsi užsieniečiai besidalinantys detalėmis apie gyvenimą sostinėje.

Tačiau laikas atliko savo darbą, ir namų slinktis ėmė judėti vilniop. Kaunui iki šiol išliko daugybė sentimentų, bet lūžis įvyko šmėkštelėjus minčiai – o ko man ten grįžti savaitgalį, ką aš ten veiksiu? Kaunas tapo tuo, kuo seniau buvo Vilnius – į Kauną nuvykdavau vis rečiau, dažniausiai pasitaikius kokiam renginiui, spektakliui, konferencijai ar klasės susitikimui, kurie vis dėlto virsdavo pasibastymu po centrą ir senamiestį niekur neskubant, nes jokių darbinių reikalų čia nebėra – tik relaksas ir nieko neveikimo sanatorija.

Tuo tarpu Vilnius vis labiau užvaldė nervų sistemą ir kraujotaką, čia atsivėrė ne tik universiteto kiemeliai, bet ir užklasinis gatvių bei kavinių gyvenimas. Pažinčių ir kontaktų iš Paberžės lagaminėlyje tupėjo viena svarbiausių užsimezgusių draugysčių, atvėrusių duris į naują asmeninį Vilniaus centrą – butą Liejyklos gatvėje, ten, kur dabar ant sienos kabo lenta Josifo Brodskio atminimui. Viskas prasidėjo nuo to, kad ten gyvenęs septyniolikmetis Tomas paklausė: „Kodėl nenudžiugini atėjimu?“ Nudžiuginau. Iš pradžių nelabai nutuokiau, kieno jaukioje virtuvėje vyksta pasisėdėjimai su Tomo sese Marija, su Marijum Pakštu ir Silva, kuri, kaip paaiškėjo, buvo Rimo Buroko buvusi mylimoji, jį metusi, o šis dėl to kentėjo – rašė liūdnus eilėraščius ir žudėsi narkotikais, bandydamas mirti telefono būdelėje, kalbėdamas su Silva. Tik vėliau supratau, kad tai buvo Virgilijaus Čepaičio butas, kad daugeliui plunksnos brolių buvo labai svarbu per jo vertimus į rusų kalbą pasiekti milijonines „plačiosios tėvynės“ auditorijas ir honorarus. Butas ir man atvėrė horizontus – kartą maukiau Jono Avyžiaus iš tėviškės atvežtą samagoną, kurį labai specialiu būdu iš slojiko sėmė Tomas, skylėtu samčiu iškeldamas nuskendusį molinį tam reikalui skirtą indelį. Dar spėjau su Gyčiu Lukšu pasiginčyti dėl pypkės tabakų skonio, nors nieko apie juos neišmaniau, ir pajutau, kad samagonas yra subtili substancija – jis siūlo kojoms pailsėti. Ketvirtą ryto demonstravau girto kung fu meistro stilių tuščiai Liejyklos gatvei (Tomas draugiškai laukė), kol atsirado tiems laikams sunkiai pagaunamas žvėris – taksi. Jis pargabeno į kiek kitokį Vilnių – miesto skirtumus jau aiškiai jaučiau – Karoliniškes.

Ne iš karto įsisavinau lenktas Senamiesčio gatveles, ne visus kiemus aplankiau, bet miesto magija jau kuteno čakras. Su pavydu žvelgiau į jaukius M. Gorkio gatvės ar namų aplink Mikalojaus bažnyčią ir kitų palėpėse įrengtų butų langus, liejančius gelsvą tarsi žvakių lajus šviesą. Prie tokios šviesos šaltinių rodėsi, kad ten gali gyventi tik iš pasakų atžengę kaukų draugai ir ypatingi pateptieji. Aš į jų tarpą niekada nepakliūsiu.

Liejyklos gatvės buto šeimininkas dažnai būdavo išvykęs, taigi likdavo „plotas“ – čepaitynė buvo strategiškai labai patogus ir draugiškas atramos punktas. Galėtų Tomas daugiau parašyti apie ten įvykusius hepeningus, kai ką galėčiau ir aš, bet šįkart ne apie tai. Kaip ir Paberžėje, čia greitai pildėsi telefonų knygelė, nors adresatai jau būdavo kiek kitokio plauko. Daug labai fainų, gyvų, kūrybingų, originalių ir muzikalių žmonių, kuriuos myliu ir šiandien. Su kai kuriais esame lyg šeimos nariai, kiti iškeliavo į amžinus medžioklės ar poezijos plotus, o kiti tiesiog dingo iš ekranų ar nugrimzdo į Letą.

Visi matydavosi ne tik ten, bet ir „Bermudų trikampyje“ – pavojingoje zonoje, kur buvo galima dingti kelioms paroms, o ją ribojo „Žibutė“ Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvėje, „Bistro“ J. Garelio (Dominikonų) ir „Vaiva“ M. Gorkio (Pilies) gatvėse. Kartais būdavo užklystama ir į „Žuvėdrą“ L. Giros (Vilniaus) gatvėje, o vasarą būtinai ir į „Rotondą“ Gedimino kalno papėdėje.

Vilnius studijuojant vis labiau lindo po oda, tapo kūnu. Kiekvienas kognityvinis psichologas žino, kad negali būti tuo, ko nepatyrei, o kiekviena išgyvenimų diena transformuoja tavo asmenybę. Tokių dienų buvo daugybė, pavyzdžiui, pirmą studentiškų atostogų vasarą. Savomis gudrybėmis išsisukau nuo studentiško statybinio būrio, o čia vėl pasipainioja Tomas, pasikviesdamas į Maskvą, kur gyvena jo išsiskyrusi mama, vertėja Natalija Leonidovna Trauberg. Jo senelis, dar nuo prieškario pasaulyje žinomas kino režisierius Leonidas Zacharyčius Traubergas, mums jau parūpinęs abonementus į visą Tarptautinio kino festivalio programą Kino namuose (Dom kino). Sunku nupasakoti tokios galimybės vertę šiais laikais – gal maždaug kaip patekti į Oskarų teikimo ceremoniją. O gal tiems laikams ir įdomiau, nes galėjom pamatyti necenzūruotus Bernardo Bertoluccio, Alaino Resnais, Woody Alleno ir kitus filmus. Ką tai reiškė sovietiniam eiliniam studentui – nepatyręs nesupras.

Dar didesnį įspūdį paliko tai, kad po festivalio Maskvoje pasilikus dar mėnesiui, Tomo mama mane pažindino su crème de la crème inteligentais, vežėsi aplankyti tėvo Aleksandro Menio į Pamaskvę, maitino nuostabiausiais pasakojimais apie Gilbertą Keithą Chestertoną ir C. S. Lewisą, daugelį kitų rašytojų, savo ir kitų istorijomis. Kaip įprasta, pasisėdėjimai dažniausiai vykdavo virtuvėse, prie arbatos, buvo galima jaustis tarsi dalyvaujant pusiau disidentiniame pogrindyje. Beje, virtuvės kampe ji rodė tapetuose įžiūrimą dėmę, kurią gyvendamas Maskvoje paliko Tomas Venclova. Jis remdavosi galva į sieną, o galvą vis mėgdavo pajudinti, tarsi pasitrindamas į tapetą. Natali, kaip ją vadino artimi draugai, juokavo, kad tą dėmelę reikia įrėminti – o man Venclova atrodė toks pat nepasiekiamas, kaip Marso kolonija, iš kurios tik kartais ateina laiškai. Bet ką tai bendro turi su Vilniumi? Natalija suveikė kaip ryšininkas, sujungęs jos Tėvo Aleksandro aplinką su Tėvu Stanislovu. Daug maskviečių ir ne tik keliavo į Paberžę kaip piligrimai ir patyrė katarsiškų įspūdžių, kuriuos aprašė ir Marija Čepaitytė savo knygoje Pater. Taigi kartais kelionė iš Garliavos į Vilnių ėjo per Maskvą. Pati Natalija cituodavo Paberžės kleboną su nuoširdžia pagarba. Dažnai sakydavau, net karštai nesutikdamas su religinga, bet labai autoritariška savo mama, kad mano požiūrį į krikščionybę daugiausia suformavo Tėvas Stanislovas ir Tomo Čepaičio mama.

Grįžau iš Maskvos į Vilnių pasikeitęs. Dvi pagyvenusios stačiatikių vienuolės, kurioms atvežiau siuntinį, nesuprato, kad aš – lietuvis kaunietis – taip buvau pametęs akcentą, o sutikta kita Vilniaus gatvės ikona Liutauras Kazakevičius sustojo kaip įbestas, įsmeigė akis ir po kelių sekundžių pasakė: „Bet kaip
pasikeitęs!“

Mano vilnietiška tapatybė kūrėsi ne vien per lokalizuotą Vilnių, bet ir per Vilnių, išplitusį svetimose erdvėse, po visą SSRS – subkultūriniais, hipiškais ar net disidentiniais tinklais. Toks Vilnius dar labiau traukė ir laužė mano garliavietiškas, kaunietiškas, žemaitiškas ribas. Daug laiko atimdavo tranzavimai ar šiaip kelionės į Piterį, Maskvą, Taliną, Paberžę ir kitur. Tekdavo kažkaip vytis kursiokus.

Gyvenimas toliau rišo prie Vilniaus, ir baigus universitetą bei gavus pirmą vadinamojo jaunojo specialisto darbą ir kitas patirtis – slaptas literatūrines ir neišpildytas aspiracijas, smūgius ištikus mamos areštui, kolegų psichologų pagalbą gelbstintis nuo saugumo užmačių, palaidūnišką gyvenimą toliau mezgant ryšius su Vilniumi kaip Bermudų trikampiu, meiles ir nusivylimus, sūnaus gimimą ir vaikščiojimą tarsi bedugnės pakraščiu. Visko užteko su kaupu, kad įsipintum į Vilniaus audinį. Būti čia pasidarė taip pat, kaip kvėpuoti. Su Garliava besiejo pasiligojęs tėvas ir senelių kapai, o su Kaunu – mokykliniai prisiminimų sentimentai.

Gal tik Atgimimas atnešė didesnį susidomėjimą tikrąja Vilniaus istorija, kurios pažinimas ir atradimai nenutrūksta, o tiesiog virsta didžiuliu srautu, masinančiu jį kažkaip praryti, pagauti, permąstyti. Akivaizdu, kad visko nespėsi ir nepajėgsi, tačiau jis ne tik užpildo informacija, bet ir žadina kažką, ką kiti vadina dvasiniu dalyvavimu (spiritual presence).

Iš Druskininkų kilęs vertėjas Laimantas Jonušys, žvelgdamas nuo Tauro kalno Facebooke džiaugėsi: „Tokiame gražiame mieste gyvenu“… Jis, aišku, irgi turi savo kelionės į Vilnių istoriją. O mano žmonai paprasčiau. Iki paauglystės augusi Joniškyje, paskui išsimokslinusi ir subrendusi JAV, apsigyveno Vilniuje. Kai daviau jai Sereikiškių parke pavažiuoti CycloCity dviračiu, ji šūktelėjo: „Jaučiuosi tokia vilnietė!“