Vienus žemynus alino karščiai ir niokojo gaisrai, kituose – drebėjo žemė ir viską savo kelyje naikino potvyniai, visus neramino karo baisumai ir vis didėjantys pabėgėlių srautai, nesibaigiantys perspėjimai dėl naujos pandemijos grėsmės, neprognozuojamai kylančios kainos ir daugybė panašių dalykų, tačiau akademinis gyvenimas, nepaisant visų negandų, atrodo, grįžta į įprastą ritmą. Tarptautinės neolotynistų asociacijos IANLS (International Association for Neo-Latin Studies) organizuojamas XVIII-asis kongresas „Pusė neolotynistikos šimtmečio“, atidėtas dėl pandemijos, pagaliau įvyko. Po 50 metų (tiksliau, 50+1!) jis vėl grįžo į Liuveną, kur 1971 m. rugpjūtį buvo surengtas pirmą kartą. Renginio įkvėpėju ir organizatoriumi tuomet buvo Katalikiškojo Liuveno universiteto Seminarium Philologiae Humanisticae įkūrėjas profesorius Jozefas Ijsewijnas (1932–1998), jam talkino ir keletas jaunų lotynistų, dabar jau sulaukusių garbaus amžiaus ir jautriai pagerbtų kongreso atidarymo renginyje. Profesorius tapo ir pirmuoju tuomet įkurtos asociacijos prezidentu. Asociacijos įstatai buvo parengti antrojo kongreso, vykusio 1973 m. Amsterdame, metu, patvirtinti – trečiajame 1976 m. Ture ir paskelbti žurnale Humanistica Lovaniensia. Nuo tada kongresas kas trejus metus keliauja vis į kitą pasaulio lotynistikos centrą: Boloniją (1979), St Andrews (1982), Volfenbiutelį (1985), Torontą (1988), Kopenhagą (1991), Barį (1994), Avilą (1997), Kembridžą (2000), Boną (2003), Budapeštą (2006), Upsalą (2009), Miunsterį (2012), Vieną (2015) ir Albacetą (2018). Kongresas ilgainiui tapo svarbiausiu renginiu, atspindinčiu naujausius neolotynistikos tyrimus ir kryptis, tendencijas ir inovacijas, kitaip sakant, jis yra ta vieta, kurioje kas trejus metus pristatomi ir apibendrinami naujausi neolotynistų darbai.
Šių metų kongresas vyko liepos 31 d. – rugpjūčio 6 d. Jo siela buvo savo pirmtakui Ijsewijnui nenusileidžiantis profesorius Dirkas Sakré, kas dieną apibėgantis po kelias sekcijas. Tradiciškai pranešimai kongrese skaitomi lotynų, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir italų kalbomis. Lotyniškai, deja, iš beveik 300 pranešimų šiemet būta tik 3 (!). Dažniausiai kalbėta angliškai, tačau taip pat gausiai ir kitomis minėtomis kalbomis. Penkias dienas vykusio renginio metu pranešimai vienu metu buvo skaitomi 7 ar 8 sekcijose, kas dieną vykdavo ir plenarinė paskaita viena iš didžiųjų kalbų, tad suspėti visur buvo tiesiog fiziškai neįmanoma. Tačiau rengėjai kruopščiai suskirstė pranešimus tematiškai (neolotyniškoji epinė poezija, drama, poezija, proginė literatūra, neolotynistika aplink pasaulį, studijuojant neolotynistiką, neolotynistika ir jėzuitai, neolotynistika ir istorija ir t. t.), tad kiekvienam dalyviui pasirinkti sau aktualiausią temą nebuvo sunku.
Lietuvai jubiliejiniame kongrese atstovavo gausi neolotynistų grupė. Tik po 50 metų įsilieję į asociacijos gretas, jie pristatė gana išsamų LDK lotyniškosios literatūros vaizdą ir naujausius savo tyrimus. Mokslininkai pranešimus skaitė dviejose sekcijose. Vienoje jų „Neolotyniškoji Lietuvos literatūra: pradžia, įtakos, tendencijos“, kuriai pirmininkavo Ona Dilytė-Čiurinskienė, buvo perskaityti trys pranešimai. Mintautas Čiurinskas pristatė poetų veiklą Vilniuje pergalės prie Oršos metu (1514). Iš devynių poetų, kurie šlovino karaliaus Žygimanto pergalę prie Oršos, bent keturi (Andriejus Krzyckis, Jokūbas Pisonas, Jonas Dantiskas ir Motiejus Drzewickis) tuo metu buvę Vilniuje. Karališkajam dvarui ar dvasininkijai priklausantys humanistai ne tik praturtino sostinės gyvenimą, bet ir reiškėsi jame kaip poetai. Pranešėjo teigimu, tai buvusi pirmoji humanistinės poezijos reprezentacija LDK. Darius Antanavičius analizavo „Copy and Paste“, arba plagiato problemą LDK studentų lotyniškai rašytuose ir išleistuose kūriniuose. Remdamasis gausiais pavyzdžiais mokslininkas teigė, kad studentų pasitelkiama metodika jau nebuvo nei tuo metu tokia populiari imitatio ar aemulatio, bet labiau panašėjo į vagystę, o šaltinius, kuriais rėmėsi ar iš kurių po keletą šimtų eilučių buvo perkelta į „savą“ kūrinį, šiandien galime atsekti tik pasitelkę internetines paieškų sistemas. Pranešėjas aptarė tokių kūrinių atsiradimo priežastis ir jų vertę istorikams, literatūros istorikams bei bibliografamas. Tomas Veteikis pristatė XVI a. Osolinskių kodekso (Cod. Oss. 1137) pradžioje esantį poetinį šventųjų šlovinimą. Daugiakalbis kodeksas reprezentuoja literatūrinę produkciją iš daugelio ankstyvųjų jėzuitų kolegijų Lenkijoje ir Lietuvoje, tačiau daugiausia kūrinių čia iš Vilniaus kolegijos. Pranešėjas išsamiai aptarė kodekso pradžioje esančius skirtingu raštu rašytus eilėraščius, jų stilistines ir leksines ypatybes, topus, taip pat aliuzijas ir realijas, susijusias su vietiniu lietuviškuoju-lenkiškuoju koloritu.
Kitoje sekcijoje „Neolotyniškoji Lietuvos literatūra: raida, sankirtos, transformacijos“, kuriai pirmininkavo Mintautas Čiurinskas, buvo kalbama apie XVII–XVIII a. literatūrą. Ona Dilytė-Čiurinskienė perskaitė pranešimą „Neolotyniškas akatistas: pamirštas bazilijonų vienuolių vertimas ir leidimas (Vilnius, 1655)“, kuriame buvo aptartas Vilniaus bazilijonų spaustuvėje išleisto akatisto Salutatio Sanctae Mariae vertimas, jo ypatybės. Lyginamoji ir intertekstinė analizė, atlikta mokslininkės, atskleidė kai kurias klasikines įtakas ir tarpkonfesines sankirtas, kurios ypač įdomios LDK kontekste. Živilė Nedzinskaitė aptarė figūrinę 1695 m. Kražių rankraščio poeziją. Rankraštyje savo kūrinius palikę jėzuitų studentai, anot mokslininkės, ne tik įrodė, kad puikiai išmoko poetikos ir retorikos taisykles. Jų palikti ypač įdomūs ir sudėtingi figūrinės poezijos pavyzdžiai (vėliavos ar rato formos), kuriuose apmąstomi trys pagrindiniai jėzuitų įžadai (neturtas, skaistumas, paklusnumas), liudija apie meditacinį tokių kūrinių pobūdį. Asta Vaškelienė pristatė XVIII a. Lietuvos neolotyniškos proginės poezijos ypatybes. Analizuota proginė jėzuitų ir pijorų poezija, išleista Vilniaus akademijos spaustuvėje. Daugiausia dėmesio pranešime skirta Baroko ir Apšvietos literatūros estetikai, recepcijai ir klasikinių literatūros konvencijų modifikacijoms.
Be pranešimų ir paskaitų dalyvių laukė tikrai gausi pažintinė ir pramoginė programa: specialiai kongresui parengtas vietinio senosios muzikos ansamblio koncertas, įvairios tematikos ekskursijos (vieni dalyviai buvo supažindinti su akademiniu Liuvenu, kiti šifravo mieste esančias lotyniškas inskripcijas, dar kiti keliavo po religinius paminklus), universiteto bibliotekoje veikianti lotyniškų knygų paroda Musae Latinae. Paskutiniu kongreso akcentu tapo atsisveikinimo vakarienė, per kurią žodį tarė buvęs asociacijos pirmininkas ir naujoji jos vadovė. Tačiau smagiausia čia buvo labai šilta ir draugiška atmosfera. Juk tikrai smagu, kai stalo kaimynai staiga supranta galintys kalbėti ne jau kiek pabodusia anglų, o kokia kita bendra juos vienijančia kalba. Štai vienas stalelis, prie kurio susitiko lietuvė, graikė, italas ir amerikietis, visą vakarą kolegos italo džiaugsmui ir nuostabai šurmuliavo itališkai. Taip kartais užsimezga pačios netikėčiausios akademinės draugystės ir patys tvirčiausi žmogiškieji ryšiai. Vakarienė, o kartu ir kongresas organizatorių prašymu buvo baigtas visiems iškilmingai sugiedojus Gaudeamus igitur – Lietuvos studentams puikiai žinomą himną. Tik buvo keista, kad nemaža dalis kolegų šio kūrinio nebuvo girdėję, o žodžių ieškojo išmaniuosiuose telefonuose. Ačiū lietuviškajam Alma mater, kad šių eilučių autorei nereikėjo to daryti, o atvirkščiai – sulaukti pagyrų. Tikiuosi, ir ateinančios Lietuvos lotynistų kartos šį studentų himną mokės.
P. S. Namo skraidinančiame lėktuve ant kelių laikiau didžiausią kongreso netikėtumą. Kas galėjo pagalvoti, kad užsukusi į vietinį knygyną jo kamputyje rasiu vieną antikvarinių knygų lentynėlę, o joje – vieną vienintelę retą (bet pusvelčiui parduodamą) XVII a. pradžios lotynišką knygą. Ir malonus pardavėjas dar klaus, ar ji man ne per brangi. Kaip galima išmatuoti gyvenimo pasirinkimą, svajonę, galimybes, įdėtą ir tęsiamą darbą? Ta stora kukliais viršeliais knyga atrodė man tarsi simbolis – juk kai atverti iš pažiūros niekuo neypatingą knygą, atsiveria kitas pasaulis. Ženklas, kad esu teisingame kelyje, duotas.
