Senoji Lietuvos istorija vis dar slepia daug nepapasakotų ar pamirštų istorijų. Ypač apie moteris. Apie vyrus byloja jų kariniai žygdarbiai ar žygiai, politinės karjeros peripetijos, turtai, domėjimasis mokslais ar menais. O moterys? Ne didvyrės, ne mecenatės, ne vienuolynų vyresniosios ar šiaip maištautojos dažnai taip ir lieka istorijos statistėmis. Nenuostabu, nes dokumentų ir patikimų istorinių šaltinių iš XVI–XVII a. apie moteris (jei jos ne karalienės ar magnatų žmonos bei dukterys) negausu, o kartais ir visai nelikę. Retai, bet pasitaiko, kad istorinių šaltinių spragas bent iš dalies užpildo ir naujų netikėtų žinių suteikia grožiniai kūriniai. Vieną tokį pristatysime ir aptarsime plačiau. Tai 1603 m. Vilniuje Jono Karcano spaustuvėje pasirodęs Jono Kimbaro kūrinys Funebria1, skirtas prieš metus mirusios LDK lauko raštininko Teodoro Lackio žmonos Izabelės Bonarelli metinėms2. Kadangi kūrinio atsiradimo istorija verta ne mažesnio dėmesio nei jis pats, pradėkime nuo jo užsakovo – LDK rotmistro Teodoro Lackio.
MĄŻ SŁAWNY I PAMIĘCI GODNY – ŽINOMAS-NEŽINOMAS LDK BAJORAS
„Garsus ir vertas atminimo vyras“ – taip Teodorą Lackį (1554–1610) apibūdina Baltramiejus Paprockis veikale Lenkų bajorijos herbai3, o išsamiausiai šios asmenybės gyvenimu ir darbais domėjęsis istorikas Darius Antanavičius jį pavadino „žinomu-nežinomu LDK bajoru“4. Žinomas, nes jo biogramą rasime ir Bostono Lietuvių enciklopedijoje, ir Lenkų biografijų žodyne5. Nežinomas, nes pateikiamos žinios tikrai negausios, o kartais ir prieštaringos. Teodoro gyvenimas, jo darbai, pareigos ir kita veikla metų ir net mėnesių tikslumu aprašyti minėto istoriko monografijoje6, todėl paminėsime tik tuos faktus, kurie vienaip ar kitaip susiję su mūsų norima papasakoti istorija.
Neabejotinai svarbi Teodoro kilmė. Jis buvo senos ir garsios rusų bojarinų giminės palikuonis. Teodoro senelis Ivanas Vasiljevičius buvo talentingas karvedys ir, beje, 1517 m. sumušė LDK pajėgas prie Opočkos, tačiau po politinių peripetijų mirus Vosyliui III jis su sūnumi 1534 m. pabėgo į Lietuvą ir tuomet jau dalyvavo karo veiksmuose prieš Rusiją. Kampanija nebuvo sėkminga, todėl karvedys buvo priverstas likti Lietuvoje. Gal todėl, kad politinis perbėgėlis į Lietuvą atvyko ne tuščiomis (be, matyt, svarbių žinių, jis dar atsivežė ir ypač vertingos kartografinės medžiagos, kuria remdamasis vokietis Antanas Wiedas 1635 m. Vilniuje parengė, o 1642 m. Antverpene išleido pirmąjį Rusijos žemėlapį, dažnai vadinamą Wiedo-Lackio vardu), jis buvo apdovanotas valdomis, tarp kurių ir Aukštadvaris, vėliau tapsiantis pagrindine šeimos dvarviete. Nors Lackiai LDK buvo homines novi, tačiau jau Ivano Vasiljevičiaus sūnus Ivanas Ivanovičius Lackis gana sėkmingai kilo karjeros laiptais. Tikriausiai dėl to, kad kaip ir tėvas pasižymėjo kario ir karvedžio savybėmis, ėmė tarnauti Lietuvos politinio elito grietinėlei – karaliui Žygimantui Augustui bei Vilniaus vaivadai ir LDK kancleriui Mikalojui Radvilai Rudajam. Už gerą tarnybą Ivanas Ivanovičius Lackis gavo Palenkės girininko pareigas, taip pat amžinos nuosavybės teise jam leista valdyti Aukštadvarį, Žaludką, Berestovicą, Očižą ir Boločą7. Iš savo tėvo ir senelio kariūno dvasią bei gabumus bus paveldėjęs ir vienas iš dviejų Ivano Ivanovičiaus sūnų – Teodoras. Vis dėlto apie jo vaikystę ir jaunystę, t. y. pirmuosius 25 metus, žinoma mažai. Istorijos scenoje šis veikėjas pasirodo ir visu gražumu suspindi ne Lietuvoje, o Italijoje! Vadovavęs paskutinio Slucko kunigaikščio Jono Simono Olelkavičiaus kelionei (1580–1582) į Italiją8, jis čia kuriam laikui ir liko. O pasilikęs pelnė riterių turnyrų liūto šlovę – garsėjo fizine jėga ir meistrišku ginklų valdymu. Apie šiuos Teodoro gabumus užsimena ne vienas šaltinis. Štai Romoje per riterių turnyrą jis laimėjo kvintanos rungtį (besirungiantis raitelis turėjo kuo stipriau suduoti į besisukantį skydą (kvintaną), kad šis imtų suktis aplink savo ašį; laimėdavo tas, kuris priversdavo kvintaną apsisukti daugiausia kartų)9, o Venecijoje pats vienas plikomis rankomis parvertęs žemėn jį puolusį bulių ir, lyg to būtų maža, sulaužęs jam sprandą10. Dar jis galėjęs be didelių pastangų sutraukyti storiausias virves, sėkmingai kaudavęsis su keletu vienu metu puolančių priešininkų, įtempdavęs totorių lankus (o tai išvis mažai kam pavykdavę), sustabdydavęs lekiančius keturkinkius ar šešiakinkius vežimus11. Negana to, Lackis aktyviai dalyvavo garsiausio to meto lenkų alchemiko Mykolo Sendzivojaus (Michał Sędziwój, 1566–1636) bandymuose Bolonijoje ir Romoje mėginant varį paversti sidabru. Tiesa, Bolonijoje šis eksperimentas neva pavykęs, o Romoje – ne12. Be išvardytų gana keistų ano meto bajorui užsiėmimų šitas barbarų krašto ponaitis buvo neįtikėtinai galantiškas, postringavo keliomis kalbomis tarsi retorikos profesorius, kaligrafiškai rašė, domėjosi teatru ir menais… Žodžiu, tikrai galėjo sužavėti, o gal ir sudaužyti ne vienos Italijos gražuolės širdį. Tačiau panašu, kad ir pats uolusis Marso bei Paladės tarnas neišvengė vėjavaikio Amoro strėlių. Kas gi buvo toji, kuriai pavyko sutramdyti šį ekscentrišką galiūną?
LARGA MANUS SUPERUM CONTULIT OMNE BONUM13 – NUOTAKA IŠ ITALIJOS
Deja, apie šią istoriją byloja tik pliki faktai. 1582 m. rudenį Italijos mieste Novelaroje14 Teodoras susižadėjo su gana garsios giminės atžala – Izabele Bonarelli della Rovere (1567–1602), kuri buvo už tuo metu 28-erių metų jaunikį 13 metų jaunesnė15. Po dvejų metų, t. y. 1584 m. rugpjūčio 18 d., ten pat įvyko ir vestuvės16. Pastebėtina, kad tuo metu mišrios santuokos didikų ar bajorų tarpe dažniausiai buvo sudaromos su Lenkijos giminių atstovais ar atstovėmis, taip pat vokiečių kilmės šeimų, kilusių iš Prūsijos ir Livonijos, atžalomis17, tad ši santuoka visais požiūriais yra išimtis18. Kokios aplinkybės lėmė, kad kilminga, sena ir žinoma Italijos giminė sutiko išleisti savo dukrą už tolimos šalies19, esančios kažkur pasaulio krašte20, didiko, tikrai nežinome. Labiausiai tikėtina, kad tai lėmė po politinių peripetijų21 kiek pašlijusi gausios šeimos galvos Pietro Bonarelli finansinė padėtis. Tačiau šią santuoką galėjo nulemti ir mums nežinomos aplinkybės, gal net ypač retas anais laikais vedybų pagrindas – meilė. Tikra yra tik tai, kad tiek Lackis, tiek Bonarelli šeima įvykdė tuo metu įprastas su vestuvėmis susijusias finansines procedūras. Bonarelli šeima išmokėjo Teodorui nuotakos kraitį – 32 000 auksinių grynais, o Lackis užtikrino šį turtą savo žemės valdomis: jis žmonai iš pradžių kaip dovį užrašė Žaludką ir Čemerus, o vėliau iki gyvos galvos valdyti paskyrė jam priklausiusias valdas: Nosovą, Aukštadvarį, Očižą ir Boločą22. Kurį laiką po vestuvių šeima praleido Italijoje. Tačiau vedybos nepririšo Teodoro prie namų. Atvirkščiai, po 1586 m. jis keliavo po Prancūziją, Šventosios Romos imperiją, Nyderlandus, lankėsi Maltos saloje23.
Ką tuo metu, kai vyro nebuvo šalia, veikė jaunoji Teodoro žmona (tikėtina, buvo likusi tėvų namuose Novelaroje?), mums žinomi šaltiniai neužsimena. Kada tiksliai šeima grįžta į Lietuvą, taip pat keblu nustatyti. Žinome, kad 1588 m. Lackiai susilaukė pirmagimio Jono Alfonso, kuris buvo pakrikštytas Novelaroje 1588 m. kovo 20 d.24 Beveik po metų (1589 m. vasario 20 d.) ten pat pakrikštytas ir antras sūnus Petras Eduardas Ipolitas25. Tad labiausiai tikėtina, kad sutuoktiniai į Lietuvą išsiruošė tik po antrojo sūnaus gimimo. Kelionė tikrai turėjo būti ilga, todėl jai reikėjo kruopščiai pasiruošti. Su sutuoktiniais ir dviem (?) vaikais taip pat keliavo nemenkas būrys Izabelės tarnų ir dvariškių, be kurių ji niekaip nebūtų galėjusi išsiversti tolimame ir nepažįstamame krašte. 1589 m. liepos pabaigoje Lackiai jau buvo Vilniuje26. Maždaug tuo metu Lackis, ko gero, buvo pristatytas valdovui Zigmantui III Vazai ir greitai tapo jo dvarioniu. Pradėjęs tarnybą valdovo dvare, Teodoras ėmė gauti iš valdovo svarbių užduočių (pavyzdžiui, beveik nieko tikra nežinoma apie jo kelionę į Italiją 1591 m., tik tiek, kad vykta buvo valdovo pavedimu). Po šio Lackio karjeros posūkio prasidėjo jam ypač aktyvus laikotarpis, jį blaškęs su politinėmis misijomis ir užduotimis po įvairias Europos valstybes27. 1600 m. rudenį prasidėjo Livonijos karas, kuris iš esmės pakeitė Lackio gyvenimą. Nors buvo karaliaus dvarionis, tačiau dėl LDK vyravusios klientūrinės sistemos ypatybių Lackiui be įtakingiausių giminių palaikymo buvo gana sunku kopti karjeros laiptais. Vienintelė proga išgarsėti ir pasižymėti – karo tarnyba. Kaip tik tokią galimybę ir suteikė prasidėjęs karas, kuriame Lackis praleis dešimt paskutinių savo gyvenimo metų. Įvairiausi karo veiksmai, kuriuose aktyviai dalyvaus Lackis, tęsis iki 1609 m.28
Bet grįžkime prie Teodoro žmonos Izabelės. Ką, 1589 m. atvykusi ir apsigyvenusi Lietuvoje, veikia ji, kai vyras visa galva pasinėręs į karo ir administravimo rūpesčius? Žinios šiuo požiūriu mažiau nei minimalios. Gali būti, kad kartais ji lydi vyrą į svarbias iškilmes29, gal net rūpinasi nuosavybe Vilniuje30, tačiau labiausiai tikėtina, kad ponia Lackienė leidžia laiką giminės dvare Aukštadvaryje31: gimdo vaikus, prižiūri namus ir ūkį. Galbūt bendrauja su iš Italijos ją atlydėjusiais dvariškiais ar kitais apylinkių bajorais, skaito ar muzikuoja32. Galbūt ją pralinksmina ir prablaško retai į namus užsukančio vyro laiškai. Juk Teodoras puikiai valdo plunksną33, tad, koresponduodamas su politiniais veikėjais, tikriausiai nepamiršta ir žmonos34? Deja, patvirtintų žinių apie Lackio laiškus Izabelei neturime35. Atsitiktinai ar ne, tačiau nuolatos valstybės ir karo reikalais užsiėmęs Teodoras 1602 m. birželio 25 d. buvo Aukštadvaryje36. Kaip tik tą dieną, sulaukusi 35 metų, ponia Izabelė Bonarelli-Lackienė paliko šį pasaulį. Našlaitis liko 14-metis sūnus Jonas Alfonsas.
To meto didikų ir net bajorų laidotuvių apeigos išsiskyrė iškilmingumu, teatrališkomis procesijomis, bažnyčių puošyba, mišių gausa, pamokslais ir eilėmis37. Tikėtina, kad ir Lackienės laidotuvės turėjo būti panašios, tačiau liudijimų, kokios jos buvo iš tikrųjų, kas jose dalyvavo, ir žinių apie kitas šio liūdno įvykio aplinkybes neliko. Galbūt didelių iškilmių ir nebuvo, nes vykstant karui Livonijoje Teodoras turėjo tuoj po laidotuvių vykti į tarnybą? Apsispręsti reikėjo dar ir dėl laidojimo vietos. Lackio tėvas ir senelis, kurie buvo stačiatikiai, jų valia buvo palaidoti Vilniuje Švč. Trejybės cerkvėje. Teodoras ir jo žmona buvo katalikai. Aukštadvaryje, Lackių tėvonijoje ir pagrindiniame šeimos dvare, tuo metu buvo tik medinė Šv. Dominyko bažnytėlė. Tikėtina, kad kaip tik amžinam Izabelės poilsiui vietoj jos ar šalia buvo pastatyta koplyčia, vėliau tapusi ir visos šeimos mauzoliejumi38.
Laikas negailestingai ištrynė Lackių giminės dvaro ir mauzoliejaus Aukštadvaryje pėdsakus39. Tačiau Izabelės Bonarelli atminimą liudijantis paminklas vis dėlto liko – praėjus metams po jos mirties buvo išspausdintas kūrinys Funebria, be kurio nežinotume nei tikslios Lackienės mirties datos, nei kitų su šia šeima susijusių aplinkybių ir detalių. Kūrinys aiškiai buvo užsakytas Lackienės mirties metinėms, tačiau kas paskatino našlį taip pagerbti žmonos atminimą ir išleisti tikrai nemažą pinigų sumą, galime tik spėlioti. Gal pagarba jos aukštai kilmei ir apgailestavimas, kad neskyrė žmonai pakankamai laiko? Gal pareiga likusiems Italijoje jos giminaičiams ir noras pasipuikuoti prieš kitus didikus? O galgi tikra ir nuoširdi meilė? Bet galėjo būti ir taip, kad visi šie jausmai paskatino įdomaus gedulinio kūrinio atsiradimą.
NE ULLA TEMPORIS INIURIA OBLITERARET40 – JONO KIMBARO FUNEBRIA
Teodoro Lackio užsakytas kūrinys žmonos laidotuvėms buvo išspausdintas 1603 m. Vilniuje Jono Karcano spaustuvėje po gegužės 15 d.41 Kūrinio autoriumi įvardytas Jonas Kimbaras, kurio pavardės nerasime LDK lotynišką literatūrą tiriančių mokslininkų darbuose. Nors žinių apie jį likę labai nedaug, tačiau mokslus Kimbaras buvo krimtęs ne tik Lietuvoje, bet ir Graco universitete, kuriame 1600 m. gynė filosofijos magistro tezes, vadovaujamas žymaus to meto filosofo ir teologo Petro Pázmány (Péter Pázmány, Petrus Pazmanus, 1570–1637)42. Grįžęs į Lietuvą jis tapo Teodoro dvariškiu ir gavo svarbią užduotį – sukurti mirusią patrono žmoną, kurią tikriausiai ir asmeniškai pažinojo, pagerbiantį veikalą.
Kimbaro kūrinio struktūra visiškai atitinka to meto gedulinių kūrinių sąrangą43. Ją sudaro: (1) herbas su herbiniu eilėraščiu – In stemmata illustris et nobilissimae familiae Bonarellorum (A1v); (2) dedikacija – kreipimasis į keturis mirusiosios brolius – Perillustribus comitibus domino Guidobaldo, domino Iulio, domino Antonio, domino Prospero Bonarellis de Rovere (A2r–v); (3) laidotuvių kalba – Oratio funebris in laudem illustris heroinae dominae I[sabellae] B[onarellae] de Rovere (A3r–C3r); (4) 8 eilėraščių ciklas (C3v–D4r). Visa kūrinio struktūra ir turinys jau išsamiai aptarti44, todėl skaitytojo dėmesį atkreipsime tik į keletą svarbiausių šio kūrinio bruožų.
Pirmiausia į herbą. Kaip ir dera proginiams kūriniams, kitoje antraštinio lapo pusėje yra mirusiosios herbas ir jį iliustruojantis ar paaiškinantis herbinis eilėraštis. Labai gaila, kad puikiai išlikęs Jono Kimbaro kūrinio egzempliorius turi vieną vienintelį defektą – nuplėštą vietą, kurioje atspausdintas herbinis eilėraštis. Tradiciškai jame buvo glaustai suformuluojama ir pristatoma pagrindinė visame kūrinyje įvairiomis formomis toliau plėtojama mintis. Paprastai autorius išsirinkdavo vieną iš jungtiniame herbe pavaizduotų figūrų. Labai tikėtina, kad taip buvo ir šiuo atveju.
Po herbo spausdinama dedikacija įdomi tuo, kad kūrinio autorius kreipiasi ne į užsakovą ar geradarį (tokių dedikacijų LDK kūriniuose daugiausia), bet į mirusiosios brolius. Tai, ko gero, išimtis iš visos LDK laidotuvių kūrybos. Kodėl autorius kreipiasi į mirusiosios brolius? Priežasčių gali būti kelios. Pats autorius nurodo, kad kūrinys Izabelės broliams turėtų būti brangus dėl jų meilės seseriai ir dėl draugystės su jo ponu Lackiu45. Galbūt kūrinio užsakovas, mirusiosios vyras Teodoras Lackis, pageidavo tokios dedikacijos norėdamas pagerbti žmonos giminės vyriją. Izabelės broliai Bonarelliai buvo Italijos didikai ir net literatūrinio pasaulio atstovai, du iš jų – Guidubaldo Bonarelli della Rovere (1563–1608) ir Prospero Bonarelli (1582–1659) – buvo žymūs XVII a. poetai ir dramaturgai. Tad galbūt kreipimasis į juos buvo pagarbos ir bendro liūdesio ženklas. Taip pat tikėtina, kad rengdamas šį kūrinį žmonos metinėms Lackis laukė, o gal ir sulaukė į apeigas atvykstančių Izabelės giminaičių iš Italijos. Tokiu atveju kreipimasis į mirusiosios brolius būtų buvęs ypač svarbus.
Gedulinė kalba – Oratio funebris – didžiąją kūrinio dalį užimantis tekstas. Jos paskirtis – sutaikyti artimuosius su netektimi, numalšinti liūdesį, o kartu ir skleisti religines tiesas, gilinti tikėjimą46. Dažniausiai kalbą sudarydavo kelios dalys: įžanga (exordium), mirusiojo pagyrimas (laudatio), jo apraudojimas (comploratio), likusių artimųjų guodimas (consolatio) ir pabaiga (conclusio). Funebria autorius, nors kiek ir varijuodamas, iš esmės laikosi šios schemos. Norėdamas pagerbti velionę Kimbaras pasitelkia visą tradicinį laudacinių galimybių arsenalą, suformuotą dar senųjų oratorių: „O giriamas ar smerkiamas koks nors [asmuo] remiantis tuo, kas yra iki jo, jame ir po jo. Iki jo – tai kilmė ir tėvynė, tėvai ir giminaičiai; jame – tai vardas, išsilavinimas, išsiauklėjimas, kūno grožis, poelgiai, po jo – tai pasitraukimas iš gyvenimo, mirusįjį lydintis geras vardas“47. Laikydamasis šios schemos autorius išgiria Izabelės tėvynę Italiją, išaukština giminės protėvius ir jų žygius, išvardija tėvų nuopelnus. Tuomet pereinama prie pačios velionės savybių. Sužinome, kad Izabelė buvo verta garsiųjų savo protėvių ir paveldėjo iš jų visa, kas geriausia. Mat nuo pat mažumės ji buvo didžiai dievobaiminga, vėliau, patikėta mokytojams ir auklėtojams, jų padedama dar labiau puoselėjo dorybes. Prieš skaitytojo akis kyla iš įmantrių sakinių supintas idealus jaunos moters paveikslas: dora, kukli, maldinga, rūpestinga, atidžiai atliekanti jai pavestus darbus, nešvaistanti laiko niekams, niekinanti turtus ir malonumų vaikymąsi, teisinga, protinga, įžvalgi, ori… Tačiau svarbiausia, visas išvardytas dorybes karūnuojanti – ypatingas santykis su Dievu: „Ji [Izabelė] buvo taip pasišventusi Dievo garbinimui ir šventoms maldoms, kad ištisas valandas ir didesnę dienos bei nakties dalį skirdavo šventiems pokalbiams su tuo Dangiškuoju Tėvu“48. Nepriekaištingomis dorybėmis ir grožiu mergina traukė ne vieno vyro širdį, tačiau, pažymi kalbos autorius, ne veltui Dievas ją susiejo būtent su Teodoru. Idealioji nuotaka virto idealia žmona. Aiškėja, kad jaunoji Izabelė labiausiai pasižymėjo virtus ir fides (dorybe ir religingumu), o ištekėjusi ponia minima dar ir dėl prudentia (išminties). Nepamirštama paminėti, kaip puikiai Izabelė auklėjo vaikus, rūpindamasi ne tik jų kūnu, bet ypač siela; kaip išmintingai vadovavo visai šeimynai, stengdamasi, kad ji laikytųsi Bažnyčios mokymo, vengtų dykinėjimo ir uoliai triūstų; niekad nepyko ir stengėsi būti visiems tarsi motina. Dar priduriama, kad ir pati buvo kukli, darbšti, geriausias pavyzdys kitoms moterims ir merginoms. Žodžiu, tik nuo ponios priklausė, kad namuose vyrautų santaika, darna, sutarimas ir klestėjimas. Visas ilgai vardytas ponios savybes apibendrina toks sakinys: „per visą gyvenimą jai rūpėjo, regis, vien štai kas: nemarius dalykus statyti pirm marių, naudingus – pirm teikiančių malonumą, garbingus – pirm naudingų, šventus – pirm garbingų, taip pat kad protas vadovautų jausmams, dvasia – kūnui, o šiems abiems – Gerasis Didysis Dievas“49. Todėl ir iš gyvenimo, sako autorius, Izabelė pasitraukia oriai, kaip priklauso gerai krikščionei: prašo vyro pakviesti nuodėmklausį iš Jėzaus Draugijos, kuriam atlieka išpažintį, o dvare buvęs kunigas tuo metu laiko šv. Mišias. Dar meldžia vyro pasirūpinti atžalomis, tarnais ir tarnaitėmis. O vaikams prisako: „tegu labiausiai [jiems] rūpi dorumas ir geras vardas; viską darydami lai žiūri, ko reikalauja garbingumas, orumas, Respublikos nauda, Bažnyčios nutarimai“50. Izabelė palieka gyvenimą apsupta vyro ir vaikų, duodama jiems paskutinius priesakus, tardama Dievo ir Jo Motinos vardą. Kad skaitytojui nebūtų nuobodu klausantis vien liaupsių mirusiai poniai, į pagiriamąjį tekstą nuolatos įterpiami comploratio elementai – aimanos ir liūdesys žiūrint į gedinčius vyrą ir sūnų. Consolatio sudaro guodžiamosios frazės apie amžinąjį gyvenimą. Štai viena iš jų: „čia [t. y. žemėje, šiame pasaulyje] [Izabelė] buvo pakeleivė, ten [t. y. dausose, rojuje] yra nuolatinė gyventoja, čia gimė, kad mirtų, ten yra gyva ir mažiausiai ko baiminasi – tai tironės mirties; čia patyrė daug karčių dalykų, ten jai skirta džiaugtis amžinomis linksmybėmis“51.
Kalba baigiama tarsi pačios Izabelės tariamais žodžiais. Ji kaip pamokslininkas pateikia priesakus, kaip reikia gyventi, kad nebūtų baisu mirti: „Nei kilmė, nei grakšti išvaizda, nei gabumai, nei žydintis amžius nepajėgus atsispirti žiauriausios lemties galybei: kai jums reikės palikti prabangą, dvaro svitas, smagybes, linksmybes, prabangius bei puošnius drabužius ir visa kita, daug duosite, kad nebūtumėte jų įgiję“52.
Vis dėlto literatūriniu požiūriu pati įdomiausia yra paskutinė, iš 8 eilėraščių sudaryta dalis. Pirmieji du – ypač jautrus liūdinčio sūnaus ir motinos dialogas. Sūnus aprauda motinos netektį ir kaltina Mirtį, kuriai atstovauja Moiros-Parkos. Našlaičio kaltinimai vis pertraukiami atodūsių ir ašarų, apmąstymų, kad visų gyvenimo siūlas bus nutrauktas, nepaisant įgytų turtų, garsios giminės, pamaldumo, išminties ar dorybių. Paskutinis posmas – paskutinis sūnaus atsisveikinimas su motina:
Mama, jau pas dangaus įnamius priimta,
tarp dangaus šviesulių tujen dabar švieti!
Man brangesnė ir ùž pãtį mane, bet jau
atimta – lik sveika, sudie!53
Motina girdi raudantį sūnų ir jam atsako prašydama nelieti ašarų dėl jos mirties, nedūsauti, nesielvartauti ir nešaukti jos atgal:
Veltui leidi save skausmams kankinti,
veltui skundais kvieti mane sugrįžti:
nevalia tau, šiukštu, velionės kviesti
grįžti žemėn, kurią ji jau paliko;
nevalia po mirties nė man, velionei,
grįžti žemėn, kurią aš jau palikus, –
net jei leistų kas grįžt, nebenorėčiau
vėl gyvenimo šio bėdų patirti!
Į mirusiosios lūpas dedamos amžinosios tiesos ir laidotuvių poezijoje dažnai vartoti topai. Vienas populiariausių – žmogaus gyvenimo lyginimas su laivo kelione per audringą jūrą, o mirties – su palaimingu ramybės uostu. Mirusi motina tarsi koks Antikos filosofas54 aiškina sūnui apie gyvenimo ir mirties prasmę:
Kol tu gyvas, plauki grėsminga jūra;
kol tu gyvas, grėsliu keliu keliauji.
Po mirties patenki uostan ramybės,
po mirties jau esi prie trokšto tikslo.
Kelia išgąstį man ir jūros audros,
baimę kelio slidaus pavojai kelia.
Ramuma pasiektam sulaiko uoste,
kelio galas čionai mane gaivina –
glaudžia uoste mane dangus maloniai,
kelią baigt įžvalgiai čia Dievas skyrė.
Šiame eilėraštyje supinti du ypač populiarūs topai: gyvenimas kaip audringa jūra ir pavojingas kelias. Jo priešprieša – ramus uostas ir kito gyvenimo tikslas, riba. Peržengusi slenkstį iš šio į kitą pasaulį mirusioji nerodo jokio noro sugrįžti ir tvirtina, kad už žemiškojo gyvenimo pavojus jai daug mielesnė pagaliau atrasta Dangaus ir Dievo teikiama ramybė. Tikriausiai neatsitiktinai ir eilėraščio pradžioje, ir cituotose eilutėse ypač dažni tiek atskirų žodžių, tiek frazių pakartojimai (repetitiones), kurie yra ne tik viena iš stiliaus priemonių, bet ir pabrėžia sakomų dalykų svarbą, sudaro lyg iš kito pasaulio atsklindančio jau vos girdimo balso įspūdį. Eilėraštis baigiamas motinos pamokymais ir priesakais sūnui, tarsi moraliniu testamentu: nepamiršti tikėjimo, gerbti tėvą, šlovinti giminės vardą, vengti ydų. Iš pirmo žvilgsnio nesudėtingos kompozicijos eilėraštis kupinas gyvenimo vilties: motina prašo sūnaus neverkti ir nesielvartauti, nes palikusi šį pasaulį ji pagaliau rado ramybės uostą, tačiau sūnui jo kelias-gyvenimas – dar prieš akis, todėl jis, laikydamasis gimdytojos priesakų, turi juo garbingai eiti. Iš tiesų šios Kimbaro parašytos ir į motinos lūpas įdėtos eilės buvo pranašiškos. Jonas Alfonsas su kaupu išpildė tėvų lūkesčius – garsėjo kaip išsilavinęs, pamaldus, drąsus, užėmė svarbias valstybines pareigas.
Tikimės, kad skaitytojas pajuto Kimbaro eilių skonį ir atsivers jas jau greitai pasirodysiančioje pilnoje šio kūrinio publikacijoje. Tačiau reikia paminėti dar vieną, tik Kimbaro eilėse užfiksuotą faktą – mirusius tris mažamečius Teodoro ir Izabelės vaikus. Jokių dokumentinių šaltinių, kuriuose būtų duomenų apie kitus be Jono Alfonso Lackių vaikus, neliko. Tačiau šis – literatūrinis – leidžia bent jau daryti prielaidą, kad šeimą bus ištikusi tikrai didelė nelaimė. Štai oratio funebris pabaigoje vaizduojama, kaip Izabelė iš mirties patalo duoda priesakus liekantiems našlaičiais vaikams. Jeigu nelaikytume šių priesakų vien literatūrine išmone, skirta tik labiau sujaudinti klausytojus, galėtume manyti, kad motinai mirus visi keturi Lackių vaikai dar buvo gyvi. Poezijos dalyje mirusių vaikų motyvas gerokai dažnesnis: jis nuskamba į likusio vienintelio sūnaus lūpas įdėtuose žodžiuose (Quid fratres memorem? – Ar man brolius minėt?), vienoje iš epigramų (Quatternam sobolem, mater, post fata relinquis – Keturias atžalas tu, motinėle, pasaulin išleidai), jiems skirta ir paskutinė kūrinio epigrama, taip ir pavadinta – „Mirusiems vaikams“:
Reikia lelijėles su roželėm šiai urnai auginti –
slepias roželių joje su lelijėlėm tiek daug!
Tos roželės – Lackių, Bonarelių – tos lelijėlės.
Pafas vienų ir kitų jiems pavydėjo labai,
nors Hesperidžių, taip pat Alkinojo pribloškiantys turtai
ir net Charičių gėlė auga šitam sode! –
Tai – sesutė viena ir jos šešiametis brolelis,
ir dar sesutė kita – puošmenos tikros Lackių:
mirus, tačiau tuo pačiu nugalėjus Viktorija mirtį,
dar – Izabelė graži ir, Benediktai, dar tu.
Mielas praeivi, kuris tai skaitai, kad želmenys augtų,
ašarom šias roželes, lelijėles sudrėkink!
Mirę vaikai – Viktorija, Izabelė ir Benediktas (dvynukai?) – lyginami su rožėmis ir lelijomis, kurios kalasi iš urnos, o praeivio prašoma ašaromis šias gėles palaistyti ir taip pagerbti vaikus. Nežinia, kaip buvo iš tikrųjų, tačiau šie poetiniai tekstai leidžia daryti prielaidą, kad trys vaikai motinai mirus dar buvo gyvi, tačiau pasimirė (visi kartu ar vienas po kito?) iki jos metinių. Galbūt jų mirtį lėmė taip dažnai anuomet mažamečiams ypač pavojinga kokia nors užkrečiama liga. Vienintelis Jonas Alfonsas galėjo išvengti ligos tik todėl, kad tuo metu jau turėjo mokytis Vilniaus akademijoje ir nebuvo namuose. Gal nuo tos pačios ligos pasimirė ir motina, nors tekste Izabelės mirties priežastis neįvardyta. Kad ir kaip buvo, bet kaip tik ši epigrama užbaigia poetinį ciklą – prie mirusios motinos prisijungia ir trys mažamečiai vaikai.
VIA AD SUPEROS EST VIOLENTA55 – MEILĖS IR SIELVARTO PAMINKLAS
Baigdami galėtume konstatuoti, kad su jam skirta užduotimi Kimbaras tikrai susidorojo – parašė ne tik visas retorikos mokslo taisykles atitinkantį kūrinį, rodantį autoriaus erudiciją, gebėjimą išmoningai pinti įmantrius sakinius, demonstruoti laudacinių priemonių galimybes, prisodrinti tekstą antikinių aliuzijų, pavyzdžių ir topų, istorinių įvykių ir detalių, bet ir sieti skirtingas kultūras bei pasaulėžiūras, pateikti jautrių realaus gyvenimo detalių, kurti gražų velionės paveikslą jų artimųjų paguodai. Tad Funebria organiškai įsilieja į dar gana negausų LDK XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios laidotuvių kūrinių korpusą. Maža to, kūrinys liudija įdomius Lietuvos-Italijos kultūrinius ryšius, mini svarbias giminės istorijos detales, pasižymi ypatingu teksto jautrumu, emocionalumu, dėmesiu asmeninei istorijai.
Vis dėlto nepalieka mintis, kad už kūrinio autoriaus tarsi šešėlis stovi jo užsakovas – LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus rotmistras Teodoras Lackis. Kažkodėl atrodo, kad mūšiuose ir žygiuose užgrūdintas karys su giliu liūdesiu lenkia galvą prieš nepermaldaujamas likimo deives, apgaili ne laiku mirusią žmoną ir paskui ją iškeliavusius vaikus. Stovėdamas prie jų kapo, jis ne tik aprauda savo artimuosius – kartu jis atsisveikina su jaunyste, su prisiminimais ir neišsipildžiusiomis viltimis. Teodoras daugiau nevedė, o po keleto metų amžino poilsio atgulė ten pat Aukštadvaryje, prie savo artimųjų. Lackių dvarą ir mauzoliejų nušlavė per Lietuvą praūžę karai, tačiau stipresnis už akmenį pasirodė besąs žodis. Liko Funebria – ne tik vienintelis paminklas Izabelei Bonarelli-Lackienei ir trims mažamečiams Lackių vaikams, bet ir paminklas tikrai meilei bei nesumeluotam sielvartui.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos remiamą 2019–2021 m. mokslininkų grupių projektą „Lietuvos ir Italijos kultūriniai ryšiai: 1603 m. Kimbaro kūrinys ir jo kontekstai“ (sutarties Nr. S-MIP-19-47).
1 Pilnas kūrinio pavadinimas: Funebria in exequias illustris matronae dominae Isabellae Bonarellae de Rovere, coniugis laudatissimae illustris viri d[omi]ni Theodori Laczki, Magni Ducatus Lithuaniae stipendiorum diribitori, Pentacosiarchoque serenissimae Poloniae et Sueciae maiestatis, a Ioanne Kimbar scripta (Geduliniai kūriniai, [sukurti] šviesiosios ponios, ponios Izabelės Bonarelli de Rovere, šlovingiausiosios šviesiojo vyro, pono Teodoro Lackio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko raštininko ir šviesiausiosios Lenkijos bei Švedijos [karališkosios] didenybės rotmistro, žmonos laidotuvėms, parašyti Jono Kimbaro). Toliau jį vadinsime tiesiog Funebria.
2 Vienintelis, bent jau kol kas, žinomas šio kūrinio egzempliorius saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Už galimybę publikuoti jo vaizdus nuoširdžiai dėkojame Bibliotekos direktoriui Sigitui Narbutui.
3 Bartłomiej Paprocki, Herby rycerstwa polskiego […], w Krakowie, 1584, p. 671.
4 Darius Antanavičius, „Lietuvos bajoro dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius: Žara, 2006, p. 28.
5 Lietuvių enciklopedija, t. 14, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, p. 31; Stanisław Herbst, „Lacki Teodor“, in: Polski Słownik Biograficzny, t. 16, Wrocław [i in.]: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1971, p. 407–408.
6 Darius Antanavičius, op. cit., p. 28–62.
7 Ibid., p. 29.
8 Ibid., p. 34–35.
9 Macieja Rywockiego księgi peregrynackie (1584–1587), wydał Jan Czubek, t. 12, (ser. Archiwum do Dziejów Literatury i Oświaty w Polsce), Kraków: nakładem Akademii Umiejętności, skład główny w Księgarni Spółki Wydawniczej Polskiej, 1910, p. 236–237.
10 Fastigium triplex familiae, virtutis, honoris in gentilitiis illustrissimi domini d. Ioannis Alphonsi Lacki, generalis Samogitiae capitanei […] dicatum per Casimirum Pac […], [Vilnae]: Typis academicis Societatis Iesu, 1644, p. C[2]v.
11 Ibid.
12 Ryszard Bugaj, „Nieznany polski traktat alchemiczny Michała Sędziwoja“, in: Przegląd Historyczny, 1965, t. 56, d. 2, p. 284–295; Rafał T. Prinke, „Antemurale Alchimiae: Patrons, Readers, and Practitioners of Alchemy in the Polish-Lithuanian Commonwealth“, in: Early Science and Medicine, 2012, nr. 17, p. 540.
13 „Dievas gėrybių visų davė dosninga ranka.“
14 Novelara (it. Novellara) – tuo metu buvo nykštukinė valstybė-miestas, priklausęs Gonzagų – vienos galingiausių italų aristokratijos giminių – šakai.
15 Įdomu tai, kad itališkieji šaltiniai apie Izabelę Bonarelli gana prieštaringi ir netikslūs, t. y. patvirtina banalią tiesą – moteris didžiojoje vyrų istorijoje buvo tik antraeilės veikėjos; plačiau žr. Stefano M. Lanza, „Isabella Bonarelli della Rovere: racconto di un’identità contesa“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2020, kn. 50, p. 138–152.
16 Darius Antanavičius, op. cit., p. 35–36.
17 Raimonda Ragauskienė, „XVI a. didikų Radvilų lenkų kilmės žmonos“, in: Istorija, 2012, nr. 87, p. 6.
18 Štai Radvilos su italų kilmės atstove susigiminiavo tik XVII a. – 1642 m. Bresto vaivada Aleksandras Liudvikas Radvila trečią kartą vedė Lukreciją Mariją iš Strozzi giminės (Ibid., p. 8).
19 Italai aktyviau kurtis Lietuvoje ėmė XVI a., dauguma jų buvo menininkai ir amatininkai; plačiau žr. Darius Baronas, „Italų pėdsakai Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje: integracijos būdai ir raida“, in: Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės rūmai, 2016, p. 300–314.
20 Moreno Bonda, „Rašyti, skaityti ir pažinti Naujaisiais laikais: Lietuva senųjų Italijos valstybių istoriografijoje“, in: Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai, p. 203–224.
21 Pietro buvo Urbino kunigaikščio Guidubaldo II dvariškis ir pareigūnas, tačiau po jo mirties pateko į sūnaus nemalonę (mat kaltintas pinigų išeikvojimu) ir buvo priverstas bėgti. Iš pradžių jis prisiglaudė Feraroje, o nuo 1575 m. apsigyveno Novelaroje. Šiuo požiūriu Bonarelli giminės istorija kiek primena ir bėglių Lackių; plačiau žr. Maria Gabriella Barilli, „Pietro Bonarelli esule a Novellara (1574–1594)“, in: Pesaro città e contà, 2010, nr. 8, p. 37–55.
22 Darius Antanavičius, op. cit., p. 36.
23 Laurencijus Bojeris, Karolomachija, iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas, Vilnius: Vaga, 1992, p. 106–107; Fastigium triplex, p. D[1].
24 Šiuos ir kitus konkrečius faktus, susijusius su Bonarelli gimine, žodžiu pateikė šios šeimos istoriją tirianti italų mokslininkė Maria Gabriella Barilli, remdamasi Gonzagų giminės archyvo Novelaroje dokumentais.
25 It. Pietro Edoardo Ippolito. Deja, krikšto įrašas yra vienintelė žinia apie antrąjį Lackių sūnų. Spėtina, kad jis greitai pasimirė.
26 Darius Antanavičius, op. cit., p. 41.
27 Ibid., p. 40–46.
28 Ibid., p. 47–91.
29 1592 m. vasarą Lackis dalyvavo Žygimanto III ir Onos Habsburgaitės vestuvių iškilmėse Krokuvoje; plačiau žr. Reinholdi Heidensteinii, secretarii regii, rerum Polonicarum ab excessu Sigismundi Augusti libri XII, Francofurti ad Moenum: Typis Ioannis Andreae, 1672, p. 297.
30 Darius Antanavičius, op. cit., p. 44.
31 Dvaro vieta tiksliai nėra žinoma, manoma, kad ji galėjo būti ant dabartinio piliakalnio ar šalia jo; žr. Vytautas Daugudis, „Aukštadvario piliakalnis ir gyvenvietė“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, p. 226–227.
32 Apie Izabelės išsilavinimą žinių neturime, tačiau to meto Italijoje merginų edukacijai buvo skiriama nemažai dėmesio. Dažniausiai jos buvo mokomos lotynų kalbos, istorijos, literatūros, dainavimo, šokio, kartais gaudavo šiek tiek medicinos ir net filosofijos žinių; plačiau žr. Daniele Cerrato, „Letture ed educazione delle donne nell’Italia medievale“, in: Mas igualdad: Redes para la igualdad: Congreso Internacional De La Asociacion Universitaria De Estudios De Las Mujeres (Audem), editora Milagro Martín Clavijo, 2012, p. 185–195; Monaca, moglie, serva, cortigiana: Vita e immagine delle donne tra Rinascimento e Controriforma, a cura di Sara F. Matthews-Grieco, Firenze: Morgana, 2001.
33 Jis laikomas galimu lotyniško kūrinio Equitis Lituani de bello Livonico per decennium gesto (1610) autoriumi; plačiau žr. Darius Antanavičius, op. cit., p. 63–98.
34 Iš to laiko žinomi ne vieno didiko laiškai sutuoktinėms. Kaip pavyzdys galėtų būti Jono Karolio Chodkevičiaus laiškai žmonai Sofijai; plačiau žr. Korrespondencye Jana Karola Chodkiewicza poprzedzone opisem rękopisów z Archiwum Radziwiłłowskiego, znajdujących się w Bibliotece Ordynacyi Krasińskich połączonej z Muzeum Konstantego Świdzińskiego, opracował i opisał Władysław Chomętowski, Warszawa: w drukarni Jana Jaworskiego, 1875.
35 Vienintelė užuomina apie Izabelės laiškus vyrui minima tik Funebria, p. B3v: „Be to, kai artindavosi kokia nors [bažnytinė] iškilmė, kad ir kur tuo metu būdavo vyras, [Izabelė] uoliai laiškais jį kviesdavo skubėti namo joje dalyvauti“.
36 Vis dėlto šį faktą liudija vien Funebria, p. C1v: „Supratusi artinantis mirtį, ėmė prašyti savo sutuoktinio, kurį visada labiausiai gerbė, pakviesti kokį nors nuodėmklausį iš Jėzaus Draugijos, kad galėtų atlikti jam išpažintį“.
37 Juliusz A. Chrościcki, Pompa funebris: Z dziejów kultury staropolskiej, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1974, p. 51–52; Mindaugas Paknys, Mirtis LDK kultūroje XVI–XVII a., Vilnius: Aidai, 2008, p. 80–99.
38 1610 m. Aukštadvaryje buvo palaidotas ir Teodoras, o jo ir Izabelės sūnus Jonas Alfonsas 1629 m. savo lėšomis sklype, kur jau stovėjo mūrinė šeimos koplyčia su Lackių palaikais, pradėjo statyti mūrinę bažnyčią ir įsteigė dominikonų vienuolyną (baigtas 1667 m.). Jonas Alfonsas taip pat palaidotas Aukštadvaryje: vienuolyne jam buvo pastatyta antkapinė lenta; plačiau žr. Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius: Pradai, 1993, p. 81–82; [Szymon Starowolski], Monumenta Sarmatarum, viam universae carnis ingressorum Simone Starovolscio […] collectore, Cracoviae: in officina viduae et haeredum Francisci Caesarii, S. R. M. typog., 1655, p. 306.
39 Bažnyčia ir vienuolynas ypač nukentėjo po 1831 ir 1863 m. sukilimų, po Antrojo pasaulinio karo pastatai smarkiai apgriauti, fundatorių palaidojimai sunaikinti; žr. Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas, op. cit., p. 82.
40 „Kad bėgantis laikas nenugramzdintų užmarštin.“
41 Tokia data minima kūrinio dedikacijoje; žr. Funebria, p. A2v.
42 Plačiau žr. Darius Antanavičius, op. cit., p. 70–71; Živilė Nedzinskaitė, „Jono Kimbaro Funebria (1603): atsiradimo aplinkybės, autorius, kūrinys“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2020, kn. 50, p. 160–162.
43 Rasa Jurgelėnaitė, Lotyniškoji laidotuvių poezija: XVI amžiaus pabaigos Vilniaus akademijos tekstų retorinė analizė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 137.
44 Plačiau žr. Živilė Nedzinskaitė, op. cit., p. 153–191.
45 Funebria, p. A2r–v: „Nors jis [kūrinys], kaip ir mano gabumai, yra nedidelis, viliuosi, bus mielas šviesiosioms jūsų malonybėms ir dėl ypatingos jų meilės brangiausiajai seseriai, ir dėl tvirčiausios draugystės su mano ponu“.
46 Viktorija Vaitkevičiūtė, LDK katalikiškas Baroko pamokslas: Tarp ars vivendi ir ars moriendi, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 45–46.
47 Rhetores Latini minores ex codicibus maximam partem primum adhibitis, emendabat Carolus Halm, Lipsiae: in aedibus B. G. Teubneri, 1863, p. 567.
48 Funebria, p. B2v.
49 Ibid., p. Cr.
50 Ibid., p. C2r.
51 Ibid., p. C2v.
52 Ibid., p. C3r.
53 Funebria eilėraščius iš lotynų kalbos vertė Sigitas Narbutas.
54 Lucius Anaeus Seneca, Epistulae morales ad Lucilium, XIX, II: „In freto viximus, moriamur in porto“ („Praleidę gyvenimą jūroje, mirkime uoste“; žr. Lucijus Anėjus Seneka, Laiškai Lucilijui, vertė Dalia Dilytė, Vilnius: Metodika, 2011, p. 57).
55 „Kelias į dangų yra audringas [t. y. kupinas pavojų].“
