„ir gelbėk mane nuo sarbievijaus, / amen“, – taip savo eiles apie lietuvių kalbos brandos egzaminą baigia turbūt tuometinė abiturientė1. Vae! Sarbievijaus kūrybos tyrėjai, kurie dažniausiai būna įsimylėję savo tyrimo objektą, perskaitę šias eilutes, turėtų stvertis už galvos, rautis plaukus, raudoti kruvinom ašarom. Kadangi save priskiriu aistringų Sarbievijaus gerbėjų ir šiokių tokių tyrėjų ratui, lyg ir turėčiau piktai pabambėti, tačiau cituotos eilutės man sukėlė ne pyktį ar nepasitenkinimą, bet nuostabą. Dar keisčiau – jos man patiko. Ir ne vien todėl, kad yra taiklios, net šmaikščios (čia jau kaip pažiūrėsi), o dar ir dėl to, kad kaip adata dūrė skaudžiausion vieton – nemėgsta mokiniai senosios literatūros. Jau nežinia kiek kartų klausta, kodėl senoji Lietuvos literatūra kelia tiek aistrų ir nepasitenkinimo, kodėl nuo „sarbievijaus“, tikriausiai ir simbolizuojančio tos literatūros visumą, reikia gelbėti. Juk didžiuojamės Vilniumi kaip Baroko miestu, kuriame dominuoja ne tik barokiniai bažnyčių bokštai, bet net ir prie jų prisitaikę debesys. Baroko architektūra ar dailės kūriniai yra atpažįstami, jie gali patikti ar ne (skonio reikalas), tačiau abejingų jiems nelieka. Apie muziką galime pasakyti tą patį. Paskutiniais metais visame pasaulyje akivaizdžiai pastebimas Baroko muzikos populiarėjimas, retas koncertas apsieina be šios epochos kūrinių, o kur dar daugybė specializuotų festivalių ir pan. Užsienio apžvalgininkai šiam procesui pavadinti net ne visai gražų terminą nukalė, kurį gražiai išverstume barokomanija.
O kaip su literatūra? Juk dabar kaip niekad anksčiau pasirodo daug Baroko literatūros vertimų, tačiau atgarsių apie juos viešojoje erdvėje maža, atrodo, kad juos skaito tik patys mokslininkai. Kodėl barokomanija neįsisuko į literatūros, o ypač poezijos lauką? Atsakymų, žinoma, gali būti ir yra ne vienas. Tačiau man atrodo, kad šiame greito vartojimo pasaulyje, kai informacija dozuojama mažomis porcijomis, kai dominuoja greitas maistas, greitas įvykių aptarimas, ir visa daroma kuo greičiau, nes visi neturi laiko, senoji literatūra tiesiog pralaimi dėl savo specifikos ir sudėtingumo. Nes neužtenka tik žiūrėti ar tik klausyti. Skaitymui ir to, ką skaitai, perpratimui reikia daug daugiau pastangų – proto ir sielos įtampos bei darnos. Belieka tikėtis, kad literatūros eilė dar ateis. Galbūt domėjimąsi ja paskatins šie 2025 m., paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metais. Mat 1625 m. Kelne pasirodė Sarbievijaus poezijos rinktinė Lyricorum libri tres (Trys lyrikos knygos), išgarsinusi jį visoje Europoje ir pelniusi sarmatų Horacijaus vardą. Jubiliejiniai metai kviečia atidžiau ar iš naujo pažvelgti į kai kuriuos Sarbievijaus gyvenimo faktus ir kūrinius. Ir nors atrodo, kad nė vienas poetas nėra nusipelnęs tokio tyrėjų dėmesio, tačiau baltų dėmių jo kūryboje ir biografijoje esama.
Jungdamasi prie Sarbievijaus metus mininčiųjų būrio, šį kartą kreipiu dėmesį į iki šiol tyrėjų beveik „nepastebėtą“ Sarbievijaus nekrologą. Beveik „nepastebėtą“ todėl, kad jį ar apie jį tikrai žinojo Paulius Rabikauskas2, Lenkų biografijų žodyno autoriai3, minimas jis ir lenkų jėzuitų parengtame Romos jėzuitų archyvo medžiagos, susijusios su Lenkijos ir Lietuvos provincija, aprašuose4. Tačiau keista, kad atidžiau nekrologo turinio niekas netyrė ir net nepaskelbė jo teksto. O jis svarbus, nes koreguoja du kone neabejotinais laikytus Sarbievijaus gyvenimo faktus. Kokius?
POETA LAUREATUS – VAINIKUOTAS POETAS
1622 m. su dar dviem bendramoksliais Sarbievijus buvo išsiųstas mokytis į Romos Collegium Romanum. Ten dvejus metus jis tęsė ir baigė teologijos studijas, o po jų 1624–1625 m. buvo priskirtas Vokiečių kolegijai ir rūpinosi jos auklėtinių studijų reikalais, buvo rektoriaus patarėjas5. 1625 m. rudenį poetas grįžo į Lietuvą. Romoje Sarbievijui sekėsi, jis sulaukė paties popiežiaus palankumo, todėl daugumai poeto biografijos tyrėjų rūpėjo klausimas, kodėl Sarbievijus nepasiliko ar nebuvo paliktas Amžinajame mieste. Galimas versijas, pasitelkęs pačius įvairiausius šaltinius, yra aptaręs Józefas Warszawskis6. Jos gana skirtingos: poetas be galo pasiilgęs tėvynės; Lietuvos jėzuitai siuntę Sarbievijų į Romą tikėdamiesi parengti profesūros Vilniaus universitetui, todėl norėjo matyti jį Lietuvoje; popiežius Urbonas VIII pats buvo poetas ir, iš pradžių jautęs prielankumą Sarbievijui, vėliau įžvelgęs jame konkurentą ir nesulaikęs jo Romoje. Kad ir kaip ten būtų, visi biografai mini Sarbievijaus ir popiežiaus atsisveikinimą ir tai, kad jo metu Urbonas VIII vainikavęs poetą laurų vainiku, tuo parodydamas jam didžiulę garbę. Dabar jau sunku ir supaisyti, kuris iš Sarbievijaus poezijos leidėjų ar tyrėjų uždėjo jam laurų vainiką. Atrodo, kad anksčiausiai apie tai užsimenama 1665 m. Paryžiuje išleistų 7 Sarbievijaus odžių, kurios nepateko į Lyricorum libri, rinkinyje. Šiame rinkinyje prancūzų jėzuitas Adrijonas Jordanas skiria eiles Sarbievijui ir apie jį sako: „kadaise papuošęs smilkinius žaliu pranašišku lauru“ („olim coronatus virenti / tempora fatidicaque lauru“)7. Jau gerokai vėliau, XVIII a., istoriją apie laurų vainiką savo herbyne pasakoja Kasperas Niesieckis: „Prieš tai [išvykimą] popiežius Urbonas VIII, ir pats didis poetas, vertindamas Sarbievijaus gebėjimą greitai ir sklandžiai kurti eiles, papuošė jo galvą poetiniais laurais“ („Przedtym zaś Urban VIII papież, i sam wielki poeta, szacując sobie w Sarbiewskim i prętkość, i gładkość w pisaniu wierszów, laurem mu poetycznym głowę ozdobił“)8. Po kelių metų laurų istoriją, jau remdamasis paties Sarbievijaus eilėmis, pakartos jo biografas Lebrechtas Gotthelfas Langbeinas skyriuose „Urbonas vainikuoja poetą Sarbievijų“ („Ab Urbano Sarbievius poeta coronatur“) ir „Sarbievijaus kuklumas priimant šį garbės titulą“ („Modestia Sarbievii in hoc honoris titulo usurpando“)9. Jis teigia, kad pats Sarbievijus apie šią garbę užsiminęs eilėse, kalbančiose visai kitus dalykus10. Lietuviškai šis posmas skamba taip:
Lyra jau mano ilsta, baigta giesmė,
Kabinsiu laurais Vatikane kadais
Dabintą buksą11 – lenkų žygius
Ji kažkada įkvėptai giedojo.12
(Lyric. IV, 20, 53–56)
Tikriausiai taip pamažu legenda užgožė tikrovę: nei Romos archyvus išrausęs Warszawskis, nei daugybę metų ten darbavęsis Rabikauskas nerado jokių šį įstabų faktą patvirtinančių šaltinių. Tad kodėl gi taip norėta Sarbievijų vainikuoti? Poeta laureatus garbės titulas ir vainikavimo laurais tradicija atsirado Viduramžiais ir buvo laikoma didžiausiu poeto pripažinimu, savotiška dabartine Nobelio literatūros premija (tik be piniginio prizo). Pirmaisiais pelniusiais poeto laurus buvo italai Albertino Mussato (1315) ir Francesco Petrarca (1341). Reikia pasakyti, kad tokį „titulą“ teikė ne tik popiežiai, bet ir Anglijos karaliai, o ypač daug vainikų poetams yra uždėję Šventosios Romos imperijos imperatoriai. Nesileisdami į gana painias poeta laureatus titulo
suteikimo detales tepaminėsime, kad tiek Viduramžiais, tiek Renesanso epochoje šis vardas buvo suteikiamas tik lotyniškai kūrusiems poetams. Geriausias to pavyzdys yra Petrarca, apdovanotas laurais už epinę poemą Africa, o ne už itališkai rašytus sonetus. Lenkai didžiuojasi turį net tris popiežių vainikuotus poetus: 1540 m. popiežius Paulius III taip pagerbė Klemensą Janickį, 1564 m. Pijus IV – Adamą Schröterį ir, žinoma, 1625 m. Urbonas VIII – Sarbievijų.
Agripinae, 1625) antraštė
Vis dėlto jau XIX a. tyrėjai gana skeptiškai vertino šį titulą. Didžiulio veikalo apie Šventosios Romos imperijos poetus-laureatus autorius13 popiežių teiktus apdovanojimus aptarė skyriuje „Popiežių vainikuoti poetai“ („Papal Poets Laureate“). Sarbievijui čia skirtas vienas sakinys: „Po šimtmečio, 1623 m. Urbonas VIII galėjo vainikuoti lenkų jėzuitą Motiejų Kazimierą Sarbievijų – „Sarmatijos Horacijų“14. Ir čia pat išnašoje cituojamas 1835 m. Budiko veikalas: „pažymėtina, kad Budikas laiko šį vainikavimą netikru. Pasak jo, Urbonas dovanojo poetui tik aukso medalioną, nors pats Sarbievijus [savo kūryboje] minėjo laurų vainiką. Budikas teigia, kad Urbonas nevainikavo net savo itin vertinamo poeto Gabrielio Chiabreros, o tai rodo, kad vainikavimo aktas jau buvo sunykęs ir išėjęs iš praktikos“15.
INEXPECTATA MORS – NETIKĖTA MIRTIS
Paskutinius gyvenimo metus (1635–1640) Sarbievijus praleido karaliaus Vladislovo Vazos dvare, buvo jo pamokslininkas. Tačiau šios pareigos tapo sunkia našta poetui. Vargino ne tik ruošimasis pamokslams, kuriuos reikėjo sakyti dažnai, bet ir dvaro intrigos, nuolatinės kelionės lydint valdovą. Manoma, kad šios sekinančios pareigos ir tapo Sarbievijaus mirties priežastimi. Apie ją, praėjus beveik šimtui metų po poeto mirties, jautriai ir vaizdingai pasakos poeto biografai. Trumpai perpasakosime jau minėto Langbeino versiją16. Jis teigia, kad pagaliau po ilgų prašymų Sarbievijus buvo atleistas nuo pamokslininko pareigų ir gavo leidimą palikti dvarą. Kaip tik tuo metu pas karalių atvykęs vienas lenkų didikas ir labai troškęs išgirsti Sarbievijaus pamokslą. Tad valdovas įsakęs tą pamokslą Sarbievijui pasakyti. Jau dėliojant pamokslo dalis poetą apėmę didžiuliai galvos skausmai, vis dėlto jis susikaupęs ir visus nustebinęs puikia iškalba, tačiau vos nužengęs iš sakyklos buvo ištiktas priepuolio. Langbeinui atrodė, kad priepuolį sukėlė kraujo išsiliejimas į smegenis. Po dvi dienas kankinusių skausmų Sarbievijus palikęs žemiškąjį pasaulį.
Taigi Sarbievijus mirė Varšuvoje 1640 m. balandžio 2 d. Iš tiesų, apie garsiojo poeto mirties aplinkybes iki šiol nieko tikro nežinota. Reikalas tas, kad Sarbievijus, 1635–1640 m. būdamas karaliaus Vladislovo IV pamokslininku, formaliai priklausė Varšuvos profesų namams. Tačiau būtent 1640 m. yra labai skurdūs Jėzaus Draugijos šaltinių: neišliko Lietuvos provincijos, kuriai priklausė ir Varšuvos profesų namai, 1639/1640 m. trumpasis katalogas17. Pagal normatyvinius reikalavimus, taikomus visiems Jėzaus Draugijos namams, Sarbievijaus netektis turėjo būti paminėta tų metų Varšuvos profesų namų Metiniame laiške (Litterae annuae) arba įvykių kronikoje, vadinamojoje Istorijoje (Historia). Deja, 1640 m. Varšuvos profesų namų nei Metinio laiško, nei Istorijos irgi neliko. Tačiau liko nekrologas.
SARBIEVIJAUS NEKROLOGAS
Nekrologai yra gana specifiniai Jėzaus Draugijos istorijos šaltiniai18. Draugijos veiklą reguliuojančiuose normatyviniuose aktuose19 nebuvo jokio konkretaus reikalavimo rengti ir kaupti atskiras mirusių vienuolijos narių gyvenimo santraukas. Juose nėra net tokio termino kaip nekrologas (necrologium), gyvenimas, gyvenimo aprašymas, gyvenimo santrauka (vita, summariolum vitae, compendium vitae) ar pan. Provincijolas, kasmet siųsdamas į Romą vadinamąjį trumpąjį katalogą (catalogus brevis), turėjo pareigą tik pateikti generaliniam Draugijos prepozitui mirusių savo provincijos narių sąrašą, kurį sudarydavo gavęs informaciją iš konkrečių namų vyresniųjų.
1615 m. lapkričio 5 d. – 1616 m. vasario 26 d. Romoje vyko septintoji Generalinė kongregacija, išrinkusi naująjį Draugijos generalinį prepozitą. Jai pasibaigus, 1616 m. Romoje pasirodė atnaujintas Draugijos normatyvinių aktų rinkinys Corpus institutorum Societatis Iesu, kurio dalyje Regulae Societatis Iesu, skyriuje Formula scribendi, nustatant, kas turi būti rašoma Metiniuose laiškuose, 28 punktas buvo papildytas tokia formuluote: „O mirusiųjų reikės nurodyti ne tik vardą, pavardę, gimtinę, amžių, luomą ir Draugijoje eitas pareigas, bet taip pat paminėti žymesnes dorybes, jei tokiomis pasižymėjo, ir pirmiausia jei [velioniai] nuveikė ką nors tokio, verto ypatingo pagyrimo, ką galima pagrįsti papasakojant kokį nors įvykį“20. Visa tai nepaaiškina pačių nekrologų, kaip savarankiškų tekstų, atsiradimo, bet tikėtina, kad postūmį jiems rastis davė būtent minėtas 1615/1616 m. septintosios Generalinės kongregacijos reikalavimas. Lenkijos provincijos namuose nekrologai pradedami rašyti nuo 1615 m., o Lietuvos provincijos – nuo 1620 m.21
Gasparo Molos 1625 m. nukaldinto medalio su popiežiaus Urbono VIII atvaizdu aversas ir reversas. Iš numismatics.org
Mirusių Draugijos narių nekrologai kiekvienuose namuose turėjo būti surašomi į atskirą rankraštinę knygą arba sąsiuvinius, iš kurių vėliau būdavo formuojamas rankraštis, galiausiai įgaudavęs įrištos knygos pavidalą. Deja, tokių originalių nekrologų knygų išliko labai mažai22.
Kas trejus metus kartu su trimečiais katalogais (t. y. vadinamuoju pirmuoju, antruoju ir trečiuoju katalogu) bei Metiniais laiškais ir Istorijomis provincijolas generaliniam Draugijos prepozitui į Romą išsiųsdavo ir nekrologų kopijas, kurias savo ruožtu į Vilnių jam susiųsdavo konkrečių namų vyresnieji. Vienas šių kopijų egzempliorius buvo atidedamas į provincijos archyvą Vilniuje. 1773 m. panaikinus Draugiją, dauguma Lietuvos provincijos archyvo medžiagos laikui bėgant dingo ar buvo tiesiog sunaikinta. Taigi šios nekrologų versijos neišliko. Savo ruožtu į Romą išsiųsti nekrologų dupletai irgi buvo kaupiami atskirose rankraštinėse knygose ir išliko iki šių dienų. Lietuvos provincijoje mirusių Draugijos narių nekrologai dabar sudaro 5 storus centrinio Draugijos archyvo tomus (ARSI, Lith. 61–65). Juose yra iš viso 3500 puslapių tekstų23.
Pavienių nekrologų pasitaiko taip pat kituose tomuose. Kaip tik taip nutiko su Sarbievijaus nekrologu – jis atsidūrė tome, kuriame yra 1636–1650 m. Lietuvos provincijos namų Istorijos (Lith. 39). Čia pavienių Draugijos narių nekrologai įterpti atskirame skyrelyje, pavadintame Summariola vitae defunctorum Provinciae Lituaniae. Sarbievijaus nekrologas yra 268v lape. Pateikiame jo vertimą24:
Tėvas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, mazovietis, keturių įžadų profesas, apie 47 metų amžiaus. Draugijoje praleido beveik 30 metų. Per visą šį laiką davė ne tik daug puikių ypatingo gebėjimo ir didelio mokytumo, bet taip pat šaunių dorybių bei retų talentų pavyzdžių. Visuose moksluose pasiekęs stulbinamą enciklopedinę erudiciją, sužibo kaip puikus poetas, žymus oratorius, garsus pamokslininkas, ypač mokytas filosofas ir teologas. Filosofijos moksluose pasiekė magistro laipsnį, teologijos – pelnė daktaro laurus. Romoje su pagyrimu dėstė retoriką ir ten pat išleido mokytas Lyrikos giesmių knygas, stebėtinai patikusias popiežiui Urbonui VIII, kuris, pagerbdamas ypatingą jo talentą, padovanojo auksinį medalį su savo atvaizdu. Iš Romos grįžęs į Lietuvos provinciją, kuriai priklausė, pirmiausia Polocke dėstė mūsiškiams retoriką, po to su didžiausiu visų pagyrimu, pasitenkinimu ir nauda kelerius metus Vilniuje dėstė minėtą retoriką, filosofiją ir teologiją. Vėliau šviesiausiojo Lenkijos karaliaus Vladislovo IV pašauktas būti dvaro pamokslininku, kaip kitados stovėdamas mokyklos katedroje, taip ir bažnyčios sakykloje negailėjo jokių pastangų, ir nors buvo apdovanotas retu didžiu talentu, visus palenkė į savo pusę stebėtinai nusižemindamas, kai kalbėdamas iš sakyklos apie giliąsias tikėjimo paslaptis, prisitaikydavo prie paprastesnių klausytojų nuovokos. [Tėvo Motiejaus] pakėlimas į teologijos daktarus išsiskyrė tuo, kad šias viešas iškilmes pagerbė šviesiausiasis karalius, kartu su daugiu šviesiausiųjų Karalystės didikų bei savo dvaru atvykęs į jas, ir po to, kai buvo įteiktos [visos] kitos daktaro regalijos, nusimovęs karališką žiedą, užmovė jį ant naujojo daktaro piršto. Kai buvo tikrai žydinčio amžiaus ir Draugija vylėsi galėsianti naudotis jo paslaugomis dar daug metų, jį sugraužė slapta karštinė, ir palikęs visų širdyse didžiulės netekties pojūtį, per anksti, bet šventai mirė Varšuvoje 1640 metų balandžio 2 dieną.
LAURUS ET MORS – LAURAI IR MIRTIS
Ką nekrologo tekstas mums sako apie minėtus du – vainikavimą ir mirties aplinkybes – Sarbievijaus gyvenimo įvykius?
Kalbant apie pirmąjį, patvirtinama, kad Sarbievijaus eilės tikrai patikusios popiežiui, tačiau apie laurų vainiką užuominų nėra. Tepasakyta, kad „pagerbdamas ypatingą jo [Sarbievijaus] talentą, [Urbonas VIII] padovanojo auksinį medalį su savo atvaizdu“. Ir tai labai panašu į tiesą. Urbono VIII pontifikato metu Romoje buvo nukaldintas ne vienas medalis su jo atvaizdu. Labiausiai tikėtina, kad nekrologe minimas buvo nukaldintas 1625 m., o jo autorius buvo garsus to meto dailininkas-medalistas, juvelyras, skulptorius ir ginklininkas Gasparo Mola (1571–1640), vadintas Lombardijos Celliniu. 1625–1639 m. jis buvo Popiežiaus monetų kalyklos meistras (Maestro della Zecca pontificia a Roma). Be to, jis pirmasis ėmė graviruoti savo vardą ant savo darbų, žymėdamas juos santrumpomis G. M., G. MOL., GAS. MOL. ir pan. Nekrologe paminėtas medalio ypatybes (auksinis, su popiežiaus atvaizdu) kaip tik atitinka 1625-aisiais, t. y. Bažnyčios jubiliejaus ir trečiaisiais Urbono VIII pontifikato metais, Molos nukaltas medalis. Jo averse su popiežiaus atvaizdu įrašyta „Urbanus VIII Pont[ifex] Max[imus] A[nno] III“ („Popiežius Urbonas VIII trečiaisiais pontifikato metais“). Kairiajame medalio kampe matomi ir Molos inicialai „Gasp. Molo“. Medalio reverse pavaizduota scena, kurioje popiežius su būriu dvasininkų užveria Šventąsias duris, epigrafui panaudoti Šv. Rašto žodžiai „Ponat fines suos pacem / MDCXXV“25. Tikėtina, kad būtent šis popiežiaus dovanotas medalionas dėl mums nežinomų priežasčių vėliau žodinėje tradicijoje virto laurų vainiku, kuriuo esą buvo vainikuotas poetas. Tikriausiai jėzuitų aplinkoje buvo labai svarbu iš popiežiaus rankų gauti vainiką – ne tik kaip poetinio talento pripažinimo, bet ir jėzuitų svarbą patvirtinantį ženklą. Niekam nerūpėjo, kad, Sarbievijaus apgiedotas kaip siekiamas idealas ir krikščioniškojo pasaulio gynėjas bei herojus, Urbonas VIII amžininkų buvo kaltinamas nepotizmu, jėga išplėtęs popiežiaus valstybės teritoriją, o dėl nepasotinamos ir nepamatuotos meilės menams įklampinęs Vatikaną į dideles skolas. Kone visi popiežiaus biografai26 pabrėžia jį buvus nesveikai ambicingą ir net despotišką, siekiantį kuo didesnės politinės valdžios ir savo šeimos turtų gausinimo. Perstatant Vatikano baziliką ir statant Barberinių rūmus, jiems puošti iš forumo ir Koliziejaus negailestingai buvo plėšiamas marmuras. Kaip tik tada po Romą pasklido sparnuotas posakis: Quod non fecerunt barbari, fecerunt Barberini („Ko nepadarė barbarai, padarė Barberiniai“). Tačiau Sarbievijui šie dalykai turbūt nerūpėjo…
Labai trumpai nekrologe paminėtos ir Sarbievijaus mirties aplinkybės: „jį sugraužė slapta karštinė“. Ta karštinė, lotyniškai įvardyta kaip hectica febris, visiškai nesutampa su vėlesnių biografų pasakojama jautria ir jaudinančia istorija apie paskutinį pamokslą. Tad ar būtų įmanoma ką nors sužinoti apie Sarbievijaus mirties aplinkybes, pasitelkiant to laiko šaltinius? Pasirodo, taip.
Nuo 1635 m. Varšuvoje rezidavo popiežiaus nuncijus Mario Filonardi (mirė 1644 m.). Kardinolui Francesco Barberini, kuris tuo metu buvo Šventosios Romos Bažnyčios vicekancleris, jis nuolatos siuntė avvisi, t. y. savotiškas rankraštines informacines skrajutes. Nuncijus Filonardi ir jo korespondencija nusipelno atskiro tyrėjų dėmesio. Galime tik paminėti, kad jis, keliaudamas kartu su karaliaus dvaru, yra pateikęs įdomios informacijos apie to meto įvykius, kad ir apie iškilmes, kuriose Sarbievijui Vilniuje buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis27. Tačiau šį kartą norime atkreipti dėmesį į kardinolą Francesco Barberini (1597–1679). Popiežiaus sūnėnas buvo pirmasis, kurį Urbonas VIII padabino kardinolo mantija. 1623 m. jis baigė Pizos universitetą, gavo teisės daktaro laipsnį, tais pačiais metais įšventintas į kardinolus tapo dėdės dešiniąja ranka. Tiesa, labiau kardinolas garsėjo kaip menų ir mokslų mecenatas, aplink save būręs garsius to meto Europos mokslininkus ir menininkus, rašytojus ir poetus, bibliofilus ir senienų žinovus bei kolekcininkus. Kardinolo rūpesčiu ant Kvirinalio kalvos iškilo prašmatnūs Barberinių rūmai, buvo pastatyta, perstatyta ar išpuošta ne viena Romos bažnyčia. Barberinių rūmuose buvo kaupiama biblioteka, kuriai pats kardinolas rinko vertingus rankraščius ir knygas. Ji vėliau taps Vatikano bibliotekos dalimi. Aplink rūmus įveisiamas botanikos ir zoologijos sodai, dažnai rodomi Baroko epochoje taip mėgti spektakliai. Beveik nėra abejonių, kad kardinolą Francesco Sarbievijus tikrai buvo sutikęs Romoje, nes kardinolas mėgo lankytis Collegium Romanum vykstančiuose renginiuose. Beveik bendraamžiui kardinolui Sarbievijus skyrė nemažą pluoštą eilių. Visos jos yra trečiojoje Lyricorum knygoje.
pabaiga (Biblioteca Apostolica Vaticana, Barberini Latini,
vol. 6596, f. 179v)
Bet grįžkime prie Filonardi pranešimų. Patikrinus jo 1640 m. kovo-balandžio mėnesių korespondenciją, paaiškėjo, kad paskutinės Sarbievijaus gyvenimo dienos joje trumpai minimos mažiausiai keturis kartus. Šios žinutės atskleidžia visiškai kitą Sarbievijaus ligos ir mirties paveikslą. Kovo 17 d. laiške Filonardi informuoja kardinolą, kad Sarbievijus jau merdi „ilgai sirgęs džiova ir lėtąja karštine“. Kovo 24 d. poeto būklė apibūdinama kaip beviltiška ir priduriama, kad prieš dešimt dienų, t. y. kovo 14 ar 15 d., jam jau buvo suteiktas Paskutinis patepimas. Kovo 31 d. avviso trumpai referuojama kritiška mirštančiojo būklė ir kartojama, kad jis diena po dienos pamažu gęsta („mancando a poco a poco ogni giorno“). Pagaliau balandžio 7 d. laiške nuncijus kardinolui Barberini trumpai praneša, kad balandžio 3 d. poetas mirė28. Įdomiausia yra mirties data. Nekrologe ir visoje ikišiolinėje literatūroje nurodoma, kad Sarbievijus mirė balandžio 2-ąją. Ar galėjo Filonardi suklysti? Atkreiptinas dėmesys, kad nuncijaus žinutė iš visų šiuo metu žinomų šaltinių yra ankstyviausia (laiškas rašytas balandžio 7 d.), o nekrologas buvo sukurtas vėliau. Sakinys apie Sarbievijaus mirtį laiško pabaigoje prirašytas paties nuncijaus ranka (manu propria). Be to, dienos data įrašyta ne skaičiumi, o žodžiu (a tre del corrente). Jei nuncijus apsiriko, tai būtų galima paaiškinti nebent tik tuo, kad jis nurodęs ne mirties, o žinios, kada buvęs apie ją informuotas, dieną. O jei vis dėlto nuncijus nesuklydo? Tada reikėtų taisyti visose enciklopedijose ir mokslo darbuose nurodomą poeto mirties datą iš balandžio 2-osios į 3-iąją. Įdomu ir tai, kad Filonardi laiškuose ir Sarbievijaus nekrologe visiškai sutampa ligos diagnozė. Abiem atvejais ji įvardijama kaip hectica febris / febre etica. Nuncijus taip pat kalba apie džiovą. Dar įdomiau, kad kovo 24 d. avviso kartojami beveik tie patys žodžiai kaip ir nekrologe (plg. essendo consumato da una febre etica ir hecticae febris malignitate consumptus). Jie mums patvirtina, kad nuncijaus informacijos šaltinis greičiausiai buvo patys Varšuvos profesų namų jėzuitai.
GLORIA IMMORTALIS – NEMIRTINGA ŠLOVĖ
Iš nekrologo aiškėja du faktai. (1) Išvykstančiam iš Romos Sarbievijui popiežius uždėjo ne laurų vainiką, o užkabino ant kaklo medalioną su savo atvaizdu. Poetas tai priėmė kaip didžio palankumo ženklą, jo paties poezijoje vėliau tapusį Vatikano laurais. (2) Sarbievijus ilgą laiką buvo graužiamas ligos, kuri dabar vadinama džiova. Nuo jos ir mirė. Todėl, kad ir kaip keista, bet iš visų žinomų Sarbievijaus portretų arčiausiai tiesos yra pieštas vėliausiai – Šv. Jonų bažnyčioje kabantis Vytauto Ciplijausko tapytas portretas, kuriame matome asketišką poetą degančiomis akimis.
Iš Wikimedia Commons
Ar šie faktai ką nors iš esmės keičia? Laurų vainikas ar medalionas, mirtis ištikus insultui ar nuo džiovos? Tik įdomios detalės per amžius kitusiuose biografiniuose pasakojimuose?
Taip jau susiklostė, kad Sarbievijaus kapo nėra. Palaidotas jis buvo Varšuvos jėzuitų bažnyčioje, tačiau po Jėzaus Draugijos panaikinimo 1773 m. palaikai buvo perkelti į pijorams priklausiusią Šv. Primo ir Felicijono bažnyčią. Dar vėliau ir tėvų pijorų, ir jėzuitų palaikai atsidūrė bendrame kape Povonzkų kapinėse, kurį dabar mena tik kukli lentelė. Šalia jos 2011 m. Sarbievijaus akademijos pastangomis atsirado atminimo lenta ir sarmatų Horacijui. Ne taip seniai lankydama šią vietą nešiausi lauko gėlių puokštelę ir riešutų. Gėlės – poetui, riešutai – kapinėse gyvenančioms voverėms. Meditavome dviese: aš, žiūrėdama į vystančias gėles kaip žmogaus būties trapumo ir laikinumo simbolį, ir šalia įsitaisiusi kailiniuota draugė, triukšmingai gliaudydama mano atneštus riešutus. Grįžtu prie pirmojo šio teksto sakinio. Nuoširdžiai nežinau, kaip ir ką daryti, kad abiturientai neprašytų jų gelbėti nuo Sarbievijaus per egzaminus. Tačiau stovėdama prie tos atminimo lentelės kapinėse ir atsiliepdama į „gelbėk“, atitariu „ir vainikuoju tave vardan tavo lengvos plunksnos, minties gylio ir nepranokstamo talento“. Kad ir kokie yra istorijos faktai, man tu esi nenuvainikuotas poetas, nes tavo eilės kyla aukštyn kaip Vilniaus bažnyčių bokštai, ji vingri kaip įmantri barokinio kūrinio melodija.
1 Greta Leigaitė, „Ciklas apie valstybinius brandos egzaminus“, in: Šiaurės Atėnai, 2024, nr. 8, p. 15.
2 Paulius Rabikauskas, „Sarbievijus (Sarbiewski) Motiejus Kazimieras“, in: Lietuvių enciklopedija, t. 26, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 493 (šaltiniai).
3 [Redakcja], „Sarbiewski (Sarbievius) Maciej Kazimierz“, in: Polski Słownik Biograficzny, t. 35, Warszawa–Kraków: IH, 1994, p. 184 (šaltiniai).
4 Polonica w Archiwum Rzymskim Towarzystwa Jezusowego, t. 2: Lituania, Kraków: Ignatianum, WAM, 2003, p. 165.
5 ARSI, Rom. 80, f. 78v: „P. Matthias Sarbieschi, praefectus studiorum et consultor“; Paulius Rabikauskas, „Sarbievijus Romoje“, in: Paulius Rabikauskas, Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai, sudarė Liudas Jovaiša, Vilnius: Aidai, 2002, p. 474.
6 Józef Warszawski, „Dramat Rzymski“ Macieja Kazimierza Sarbiewskiego TJ, Romae: Typis Pontificiae Universitatis Gregorianae, 1984, p. 209–210.
7 Odae R. P. Matthiae Casimiri Sarbievii e Societate Iesu clarissimi poetae lyrici quae in libris Lyricorum non habentur nec uspiam hactenus fuerunt excusae, Parisiis: apud Ioannem Henault, 1665, p. 5.
8 Kasper Niesiecki, Korona polska przy złotej wolności starożytnemi rycerstwa polskiego i Wielkiego Księstwa Litewskiego klejnotami […] ozdobiona […]. Tom Czwarty, [Lwów]: Drukarnia Collegium Lwowskiego Societatis Iesu, 1743, p. 38.
9 Lebrecht Gotthelf Langbein, Commentatio de Mathiae Casimiri Sarbievii S. I. Poloni vita, studiis et scriptis, Dresdae: G. C. Walter, 1753, p. 50–53.
10 Ibid., p. 52: „Hinc etiam factum est, ut unicum tantum locum, postquam diligentissime eius carmina legimus et religimus, invenerimus, in quo ipse alias res agens de hoc honore hae interposuit: Hic Vaticanis non sine laureis / Adpendo functum carmine barbiton“.
11 Buksa – iš buksmedžio padarytas instrumentas, dažniausiai taip vadinta fleita.
12 Vertė Eugenija Ulčinaitė; žr. Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lemties žaidimai, parengė Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 337.
13 John L. Flood, Poets Laureate in the Holy Roman Empire: A Bio-bibliographical Handbook, t. 1, Berlin–N.Y.: Walter de Gruyter, 2006.
14 Ibid., p. LXXX–LXXXI.
15 Ibid., p. LXXXI.
16 Lebrecht Gotthelf Langbein, Commentatio, p. 54.
17 Paskutinis išlikęs trumpasis katalogas yra iš 1638/1639 m. Jame Sarbievijus minimas prie Varšuvos profesų namų: „P. Matthias Sarbiewski, concionator regius et consultor domus“ (ARSI, Lith. 6, f. 310r).
18 Plačiau žr. Darius Antanavičius, Živilė Nedzinskaitė, „Kražių kolegijoje mirusių jėzuitų nekrologų korpusas: statistika, tekstų genezė ir koreliacija, redagavimas, autorystė ir vertė“, in: Istorijos šaltinių tyrimai, t. 8, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2024, p. 197–224.
19 Institutum Societatis Iesu auctoritate Congregationis generalis XVIII meliorem in ordinem, digestum, auctum et recusum, t. 1–2, Pragae: Typis universitatis Carolo Ferdinandeae in collegio Societatis Iesu ad S. Clementem, 1757.
20 Ibid., t. 2, p. 127–128.
21 ARSI, Pol. 68, Lith. 61.
22 Encyklopedia wiedzy o jezuitach na ziemiach Polski i Litwy 1564–1995, opracował Ludwik Grzebień SJ przy współpracy zespołu jezuitów, Kraków: Ignatianum, Wydawnictwo WAM, 2004, p. 454.
23 Ši medžiaga aprašyta: Polonica w Archiwum Rzymskim Towarzystwa Jezusowego, t. 2: Lituania, opracowałi Andrzej Paweł Bieś SJ, Ludwik Grzebień SJ, Marek Inglot SJ, Kraków: Ignatianum, Wydawnictwo WAM, 2003, p. 233–320.
24 Lotyniškas tekstas pateiktas: Živilė Nedzinskaitė, Darius Antanavičius, „Originalus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus nekrologas ir poeto mirties priežastis“, in: Lituanistica, 2024, t. 70, nr. 4, p. 287–288.
25 Internete lengva rasti šio medalio atvaizdų: https://numismatics.org/collection/1956.163.1700, (2025-03-04).
26 Mario Costanzo, Critica e poetica del primo Seicento: Maffeo e Francesco Barberini, Cesarini, Pallavicino, t. II, Roma: Bulzoni, 1970, p. 13–31.
27 https://pau.krakow.pl/ANP/ANP_XXV_1_2003_s201-304.pdf.
28 Biblioteca Apostolica Vaticana (BAV), Barberini Latini, vol. 6596, f. 179v; vol. 6598, f. 157a, f. 159r; vol. 6596, f. 181v.
