Prabėgus trejiems metams, kupiniems tyrimų, atradimų, o gal ir nusivylimų, neolotynistai iš viso pasaulio vėl rinkosi į savaitės kongresą. Jį vis kitoje šalyje ir mieste nuo seno rengia Tarptautinė neolotynistikos asociacija (International Association for Neo-Latin Studies). XIX kongresas „Neolotynistika, kalba ir kalbos“ („Neo-Latin, Language and Languages“) šiais metais, liepos 14–20 d., vyko Pietų Prancūzijoje – Provanso Ekse, kurį 123 m. pr. Kr. prie terminių šaltinių įkūrė Romos konsulas Gajus Sekstijus Kalvinas. Tad miestas – Aquae Sextiae (Sekstijaus vandenys) – buvo pavadintas ir konsulo, ir šaltinių garbei. Bėgant metams pavadinimas vis keitėsi ir trumpėjo, kol liko dabartinis variantas. Ekso istorijoje svarbų vaidmenį suvaidino universitetas. Jį 1409 m. įkūrė grafas Liudvikas II Anžujietis, remiamas popiežiaus Aleksandro V. Išgyvenęs klestėjimo ir nuopuolio bangas, dabartinis universitetas naują puslapį atvertė 2012 m., kai į vieną darinį susijungė trys įstaigos. Dabar tai didžiausias ir pagal studentų bei dėstytojų skaičių, ir pagal biudžeto dydį universitetas prancūzakalbėse šalyse.
Viename iš penkių šio gigantiško universiteto campus ir vyko visi renginiai. Pagal tradiciją kongresas atidaromas ir uždaromas 6 oficialiomis jo kalbomis: lotynų, anglų, vokiečių, prancūzų, italų ir ispanų. Šiomis kalbomis (išskyrus lotynų) kas dieną buvo skaitomos ir plenarinės paskaitos. Per 5 dienas pranešimus pristatė beveik 300 kongreso dalyvių. Sunku ir įsivaizduoti, kiek vargo grupuodami ir skirstydami pranešimus pagal temas ir potemes turėjo renginio organizatoriai. Žanrų istorija, neolotyniškoji drama, epika, satyra, epigramos, proginė literatūra, ispanų, italų, vengrų, kroatų, danų-norvegų ir kt. neolotynistikos ypatumai, leksikografija ir mitografija, menai ir mokslai, politika ir religija, filologija ir filosofija, edukacija ir pedagogika, Antikos autorių recepcija, sekcijos atskiriems autoriams (Herodotui, Lukrecijui, Petrarkai etc.)… Visko tiek, kad ir į jaučio odą nesurašysi. Intensyvus darbas, atsikvepiant tik per kavos pertraukas ir pietus, vyko nuo devintos valandos ryto iki septintos vakaro. Ir nors kartais manoma, kad dideli kongresai nėra naudingi, kad daugybė dalykų juose pasimeta, šiuo atveju buvo visiškai kitaip. Per vieną savaitę vienoje vietoje buvo akumuliuotas didžiulis informacijos kiekis, tik čia aiškiausiai pasimatė, kuo kvėpuoja ir ką tyrinėja skirtingų šalių mokslininkai, kur link suka neolotynistikos tyrimai. Apmaudu buvo tik tai, kad, vienu metu vykstant 6–10 sesijoms, pavyko išklausyti vos menką dalį dominančių pranešimų, nes jie neišvengiamai dubliavosi. Taip, po intensyvios dienos ir didžiulio informacijos kiekio galva ūždavo nuo įspūdžių, idėjų ir minčių, bet apimdavo ir neapsakomas džiaugsmas matant, kokie platūs ir įdomūs veriasi tyrimų horizontai, kad esi šio didelio renginio dalyvis ir dalis.
Vis dėlto šiemet kongreso dalyviai buvo išbandyti ne tik renginio trukme ir intensyvumu. Provansas pasitiko ne levandų laukų ar Marselio muilo kvapais, bet visa gožiančia ir dusinančia kaitra. Beveik visomis dienomis svilino 35 laipsnių karštis. Tuomet kiek gelbėjo rengėjų dovanotos vėduoklės. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų gera: gal kaip tik todėl kone visos sesijos sutraukė daug klausytojų. Juk auditorijose buvo gerokai vėsiau nei lauke. Bet buvo ir „iš pamokų bėgančiųjų“, išmainiusių kolegų pranešimus į Ekso siūlomus istorinius ir meninius delikatesus ar neatlaikiusių netoli esančio Avinjono traukos. Šių eilučių autorė priskirtų save prie pareigingesniųjų, nes tik trumpam buvo pabėgusi pasižiūrėti garsiosios Paulio Cézanne’o parodos (juk toks įvykis pasitaiko tik kartą gyvenime), į kurią iš daugybės šalių suplaukė šio Provanso dailininko paveikslai. Visai kaip į kongresą jo dalyviai. Tikiuosi, kad šios parodos svarbą, mastą ir atmosferą aprašys geriau dalyką išmanantis dailės specialistas, bet man ji paliko puikų įspūdį. Išskyrus tai, kad griežtieji patikros vykdytojai jau ketino atimti net plaukų segtuką – pasirodė esantis per aštriu galu. Išsaugojau, bet supratau – Cézanne’as saugomas tikrai gerai.
Jau minėjau, kad visų temų (žr. https://ianls-2025.sciencesconf.org/resource/page/id/32) tikrai neįmanu apžvelgti, tad paminėsiu tik tai, kas pasirodė ypač įdomu ar kurioziška. Gal ir ne visai nauja, bet tolydžio vis besiplečianti yra skaitmeninių technologijų sekcija. Šiemet digitalams buvo skirta daug laiko ir dėmesio. Supratau tik viena – problemų su skaitmeninimu ir duomenų bazių kūrimu gausu. Ir viskas dėl to, kad technologijos žaibiškai tobulėja ir keičiasi. Kas dar neseniai buvo inovatyvu, po kelių metų tampa atgyvena. Keblumų kyla ir dėl skaitmeninimo projektų trukmės. Vienas pranešėjas minėjo, kad, kol gavo vienos Vokietijos bibliotekų sutikimą naudotis jau esama duomenų baze kuriant kitą, projektas ir baigėsi…
Kongrese vis dar gyvuoja pranešimų lotyniškai sekcija. Šiemet lotyniškai kalbėti iš 300 dalyvių panoro tik keturi (!) asmenys. Vis dėlto smagu, kad pirmą šios sekcijos pranešimą skaitė lietuvis Darius Antanavičius iš Lietuvos istorijos instituto. Intrigavo jau vien pavadinimas – „Senoji šiuolaikiškai skambanti poezija, arba Kaip lietuvis Bazilijus Hiacintijus išradingiausiai pašiepė maskvėną Ivaną Vasiljevičių“. Pranešime buvo kalbama apie Bazilijaus Hiacintijaus iš Vilniaus kūrinyje Panegirika Polocko sugriovimo proga esančią 8 eilučių epigramą. Ji sukomponuota tiesiog genialiai: skaitant tradiciškai (nuo pradžių) tekstas skamba kaip pagyrimas Ivanui Žiauriajam, o dėliojant jį nuo pabaigos, parodo visas blogiausias caro savybes ir skamba kaip prakeiksmas. Mokslininkas šią epigramą suaktualino vesdamas paralelę tarp anų laikų ir šių dienų Rusijos valdovo. Pranešėjas iš Florencijos Marco Cristini apžvelgė XXI a. neolotynišką poeziją. Ir jei kam atrodo, kad šiame amžiuje jau niekas nesikankina miklindamas plunksną mirusia kalba, tai pasirodo visiška netiesa. Entuziastų vis dar esama. Eiliuoja ir knygas leidžia universitetų profesoriai ir studentai, medikai ir juristai, menininkai ir pačių įvairiausių profesijų žmonės. Iš įdomesnių pavyzdžių galima paminėti Niujorko dvynių griūčiai skirtą poemą. Tiesa, pranešėjo pateiktame sąraše, iš kokių šalių yra jam žinoma šiuolaikinė lotynų poezija, Lietuvos nebuvo. Taisytina padėtis. Visus sužavėjo paskutinis šioje sesijoje apie Filipinų regiono lotynų kalbą ir kūrinius ja kalbėjęs japonas Akihiko Watanabe. Jis sulaukė pagyrų ne tik už pranešimo turinį, bet ir už nepriekaištingą tartį.
Lietuvių šiame kongrese buvo mažai. Ramunė Markevičiūtė, atstovaujanti Berlyno laisvajam universitetui, kalbėjo apie polilogizmą, kaip pavyzdį pasitelkdama 1628 m. išspausdintą poemą Iosaphatis apie šv. Juozapatą Kuncevičių. Šio teksto autorė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto buvo priskirta prie sesijos, pavadintos „Mirtis italų neolotyniškoje poezijoje“, nors kalbėjo apie lietuvio Jono Kimbaro gedulinį kūrinį, skirtą Aukštadvaryje mirusiai italei Izabelei Bonarelli. Šiaip ar taip, Italija vienija.
Reikėtų paminėti dar vieną dalyką: pasitaikė pranešimų, kurie buvo įvilkti į ištaigingą vizualų rūbą, bet, deja, neatskleidė nieko naujo. Tačiau buvo ir priešingai. Lavui Šubarićiui, skaičiusiam pranešimą apie užklasinį lavinimą jėzuitų kolegijose, nereikėjo jokių skaidrių, nes svarbiausia čia buvo gilus dalyko išmanymas ir gebėjimas tas žinias perteikti. Visi klausė užgniaužę žadą. Gausia archyvine medžiaga paremtas pranešimas buvo baigtas smagia istorija, kurią norisi pakartoti. Vienas jėzuitas buvo paskirtas padėti mokytis pora metų jaunesniems turtingos šeimos jaunuoliams. Deja, aniems mokslai nerūpėjo, jie norėjo smagiai gyventi ir grasindami, kad primuš, vertė fiziškai silpnesnį pagalbininką atlikti už juos visas užduotis. Todėl jėzuitas tapo puikiu lotynų kalbos žinovu, palikusiu pėdsaką istorijoje, o ponaičiai taip ir liko nemokšos.
Atskiro sakinio ir tikrai nuoširdžios padėkos nusipelno pagrindinė šio kongreso rengėja ir spiritus movens Béatrice Charlet-Mesdjian. Jai, visai organizatorių ir padėjėjų komandai ilgai buvo plota uždarymo ceremonijoje. Tik jos metu supratau, kad malonus senukas (jam šiemet kaip tik suėjo 80), su kuriuo taip maloniai vis tekdavo bendrauti, kurį domino ir LDK literatūra, buvo rengėjos vyras ir vienas iš neolotynistikos korifėjų Jean-Louis Charlet, 2003–2006 m. buvęs asociacijos prezidentu. Jo nuoširdaus smalsumo, degančių akių ir aštrių minčių tikrai nepamiršiu.
Po sunkios, bet pilnos įspūdžių savaitės organizatoriai buvo paruošę dar vieną malonią staigmeną – išvyką tik kongreso dalyviams išnuomotu laivu į Kalankų nacionalinį parką, esantį visai šalia Marselio. Pro akis plaukė nuostabūs uolėtų pakrančių vaizdai, veidą maloniai taškė sūrus vanduo, o išvykos kulminacija tapo maudynės vienoje iš daugybės įlankėlių. Labiausiai mane sužavėjo smagiai klegančios Lenkijos mokslininkės, kurios tuojau draugiškai sušoko į jūrą. Atrodė tarsi Najadės. Jos perima neolotynistikos estafetę – po trejų metų kongresas vyks Krokuvoje.
