Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Žydronė Kolevinskienė. 2013 Tomo Petrylos nuotrauka

Minint šimtąsias įvairių tarpukario Lietuvos ir išeivijos kūrėjų gimimo metines, egzodo rašytojai, jų kūryba ir atminimas buvo prisiminti iš naujo. Ši, regis, savaiminė aktualizacija atskleidė ir išryškino šablonus, kuriuos pasitelkiame kalbėdami apie lietuvių rašytojus, gyvenusius JAV. Pokalbyje su Žydrone Kolevinskiene, vykdančia mokslinių tyrimų projektą „Lietuvių rašytojų draugija Amerikoje 1950–1990 m.: kolektyvinė biografija“ (finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutarties nr. S-LIP-20-10), atskleidžiama nauja – daugiabalsio pasakojimo apie egzodo rašytojus, išvengiančio hierarchijos slenksčių ir šablonų, galimybė. 

1950 m. Lietuvių rašytojų tremtinių draugija ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugija buvo sujungtos, o naujai sukurta organizacija pavadinta Lietuvių rašytojų draugija (LRD), kuri veikia iki šiol. Tai, regis, paaiškina Jūsų tyrimo chronologinį atskaitos tašką, tačiau ar nebuvo minčių tirti ankstesnį laikotarpį – pavyzdžiui, ankstesnių emigrantų iš Lietuvos veiklą karo metais ar literatūrinį gyvenimą DP stovyklose? 

DP stovyklinis (dar vadinamas barakų) laikotarpis 1944–1949 m. – tarpinis metas. Literatūrinis gyvenimas buvo labai intensyvus, aktyvus, bet vis tik aiškiai buvo žinoma, suprantama, kad tai laikina. 1950-ieji – metai, kai iš Vokietijos DP stovyklų karo pabėgėliai persikelia į kitas šalis, bandydami kurtis svetur jau ilgesniam laikui. Tad 1950 m. ženklina naują lūžį lietuvių diasporos gyvenime. Minčių tirti ankstesnį laikotarpį nebuvo dar ir todėl, kad literatūrinis, kultūrinis gyvenimas DP stovyklose yra nemažai tyrinėtas ir istorikų, ir literatūrologų, išleistos kelios monografijos. Minėčiau Dalios Kuizinienės Lietuvių literatūrinį gyvenimą Vakarų Europoje 1945–1950 metais – ji vieną knygos dalį skiria ir Rašytojų draugijos veiklai, pristatomi rašytojų suvažiavimai Tübingene (1946 m. sausio 25–26 d.) ir Augsburge (1947 m. liepos 11–12 d.), 1948 ir 1949 m. lietuvių ir latvių kongresai, premijos, Vokietijoje leista kultūrinė spauda, literatūros antologijos, metraščiai ir pan. Labai svarbų dėmesį sudaro šios studijos priedas – publikuoti Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos (LRTD) dokumentai ir literatūrinis susirašinėjimas 1945–1950 m. Dar minėčiau Vinco Bartusevičiaus knygą Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951 ir Remigijaus Misiūno Barakų kultūros knygos: lietuvių DP leidyba 1945–1952. Tad daugelyje ankstesnių tyrimų LRTD veikla, literatūrinis gyvenimas DP stovyklose jau yra aptartas. O štai ta ilgoji istorija, trukusi nuo 1950 m. iki Nepriklausomybės atgavimo 1990 m., analizuota daugiau tik per atskirų rašytojų kūrybą. 

Kokius sunkumus projekto vykdymo metu kelia pats kolektyvinės biografijos žanras? Kuo remiasi įvykių, asmenų selekcija? Kaip įvertinti, kas už ką svarbesnis? 

Daugiausia dėmesio kolektyvinėms biografijoms iki šiol skiria istorikai. Mano pasirinktas kolektyvinės biografijos tyrimas leidžia iš dalies atsisakyti populiarios praktikos tirti tik kanoninius, literatūros lauke gerai žinomus, įvertintus, tarsi „iškiliausius“ rašytojus ir pereiti prie institucinio draugijos – kaip tam tikro telkinio, tinklo – tyrimo. Tyrimas apima ir draugijos narių sociokultūrines laikysenas, susijusias su pasikeitusiu XX a. antros pusės istoriniu kontekstu. Į tyrinėjimų akiratį patenka visa archyvinė LRD medžiaga, esanti Lituanistikos tyrimų centre Lemonte, JAV, žinoma, ir kiti šaltiniai. Tyrimui svarbiausi draugijos veiklos barai Amerikoje, rašytojų kartų probleminiai aspektai, ideologinės pažiūros ir konkurencinė kova literatūros lauke kuria tam tikrą kolektyvinį pasakojimą, o patys rašytojai (remiantis literatūros sociologų teoretikų darbais) matomi kaip kolektyvinis lietuvių diasporos ir lietuvių kultūros JAV subjektas (veikėjas), kaip savarankiška socialinė grupė. Tiesa, „socialinės grupės“ sąvoka dažnai yra dviprasmiška – socialinė grupė gali būti labai nevienalytė, skirtingos kilmės, išsilavinimo, skirtingo socialinio statuso, veikiama skirtingų (e)migracijos modelių. Todėl man parankesnė ne „socialinės grupės“, o „tinklo, telkinio“ kategorija. Istorikai tyrinėdami kolektyvines biografijas dažnai pasirenka prozopografijos metodą, kuris pirmiausia buvo taikomas karališkų ir kilmingų šeimų analizei (pavyzdžiui, Raimondos Ragauskienės atlikti Radvilų šeimos tyrimai ir pan.). Literatūrologijoje ši metodologinė prieiga dar nebuvo taikyta. Man prozopografija naudinga, nes nagrinėju individo (konkretaus rašytojo) ir grupės (draugijos, bendruomenės) ryšius, tiriu ir rašytojus formavusią aplinką, ir draugiją kaip grupę kitų panašių grupių kontekste. Kita vertus, prozopografinis metodas gali tapti ribotas, kai susiduriama su nepakankamais ar nereprezentatyviais duomenimis. Archyve radau LRD narių anketas, kuriose pateikti ne tik gimimo metai, gimimo vieta, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, bet nurodoma ir buvęs darbas ar tarnyba Lietuvoje, kūrybinio darbo pradžia, išspausdintų veikalų sąrašas (pagal žanrą ir datą), turimi rankraščiai, tikslus adresas Amerikoje. Šios anketos ypač palankios prozopografinio tyrimo pradžiai. Jos rodo, kad didžiąją dalį LRD narių sudarė literatūros lauko profesionalai – humanitarinį universitetinį (filologinį) išsilavinimą turintys asmenys. Daugiau negu pusę jų jungė socialiniai saitai akademinėse institucijose – dauguma buvo Vytauto Didžiojo universiteto studentai, dėstytojai ar laisvieji kursų klausytojai. Tad man nėra svarbu įvertinti, kas už ką svarbesnis, bet matyti visuminį draugijos veiklos Amerikoje vaizdą. Tyrimo pradžioje išsikristalizavo svarbiausi veiklos įvykiai – iš draugijos posėdžių protokolų, gautųjų ir išsiųstųjų raštų, bet ypač – iš egodokumentikos, epistolinio palikimo. Laiškai labai aiškiai atspindi, kaip kuriami tam tikri mikropasakojimai, kurie jungiasi į kolektyvinį daugia-
balsį pasakojimą. 

Apie išeivijos rašytojus parašyta daugybė tekstų – rašė jie patys, apie juos rašė amžininkai, dabar rašo ir mokslininkai. Kas Jums kaip mokslininkei buvo didžiausias atradimas, su kuriuo susidūrėte, pradėjusi tyrinėti šią temą? 

Atradimų buvo daug ir, manau, dar bus. Kiekvienas dokumentas, kurį randi, kuris tau atveria kažką naujo – jau yra atradimas. Paminėsiu kelis. Pirmiausia, literatūrologams iki šiol visiškai nežinomi Liūnės Sutemos laiškai Česlovui Grincevičiui (jis 1986–1988 m. buvo LRD pirmininkas). Laiškus radau ne organizacijų fonduose, t. y. ne LRD bendrame fonde, o asmenų fonduose – asmeniniame Česlovo Grincevičiaus fonde. Labai intymūs laiškai. Apie jausmą ir kūrybą, apie gyvenimo aukštumas ir žemumas. Susirašinėta Vokietijos DP laikotarpiu ir vėliau, jau persikėlus į JAV. Iki šiol šie laiškai niekur neskelbti. Man jie – labai svarbus kontekstas, nors nežinau, ar norėčiau juos paskelbti… Kitas atradimas, netikėtai susijęs su mano ką tik paminėtuoju, – Mariaus Katiliškio pirmosios žmonos Elzės Avižonytės dienoraštis, saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne. Be galo jautrus, skaudžiai atveriantis visai kitą perspektyvą, nei ta daugeliui gerai žinoma, ne kartą paties Katiliškio minėta „prasilenkimo valanda“. Nebuvo jokio prasilenkimo, deja. Buvo tiesiog palikimas, išvykimas ir ilgametė tyla… Kelias dienoraščio ištraukas yra paskelbusi Elzės Avižonytės-Vaitkienės dukterėčia Ilona Avižonytė-Bičkuvienė, kurios dėka dienoraštis ir pasiekė LLTI biblioteką. Vertingas būtų dienoraščio išleidimas – kaip liudijantis tą sudėtingą laiką, nedidelio miestelio moters, mokytojos emocines būsenas, santykį su dramatišku laiku. O pats didžiausias iššūkis man buvo ir tebėra – kaip suvaldyti tą visą gausią medžiagą.

Galvojant apie menininkus, ypač rašytojus, telkusias organizacijas, visų pirma į galvą ateina sovietinės LTSR Rašytojų sąjungos pavyzdys. Ar galėtumėte palyginti, kuo skyrėsi LRD ir Rašytojų sąjungos prigimtis ir veikla? 

Palyginti būtų sudėtinga todėl, kad nesu atidžiau tyrusi LTSR Rašytojų sąjungos veiklos, nesu susipažinusi su pagrindiniais šios organizacijos dokumentais. Bet, žinoma, pagrindinis skiriantis dalykas – laisvės kriterijus. Lietuvių rašytojų draugija tęsė 1922 m. Kaune įsteigtos draugijos veiklą (netgi dokumentai buvo parengti, orientuojantis į Pirmosios Respublikos draugijos įstatus). Beje, Lietuvos rašytojų sąjungos internetiniame puslapyje šiandien rašoma: „Kelerius metus užtruko LRD reorganizavimas į Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjungą: 1940–1941 m. atitinkamo organizacinio komiteto pirmininku buvo Petras Cvirka, 1942–1944 m. Maskvoje veikė organizacinis biuras, kuriam vadovavo Kostas Korsakas. Į Lietuvą grįžusi sovietinė okupacinė valdžia 1944 m. lapkričio 1 d. paskelbė rašytojų sąjungą atnaujinus veiklą, gruodžio 19 d. patvirtino jos valdybą (pirmininkas Kostas Korsakas), kuri pradėjo registruoti narius. 1945 m. spalio 25–27 d. Vilniuje įvykęs aneksuotoje Lietuvoje gyvenančių rašytojų pirmasis suvažiavimas oficialiai įteisino TSRS rašytojų sąjungai pavaldžią lietuvių rašytojų organizaciją – Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjungą. Jos būstinė įsikūrė Vilniuje“. Tai netiesa – Pirmojoje Respublikoje įsteigta Lietuvių rašytojų draugija niekada nebuvo reorganizuota į Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjungą. Didžiajai daliai LRD narių 1944 m. nuo sovietų okupacijos pasitraukus į Vakarus, draugija savo veiklą tęsė Vokietijoje, laikinai pasivadinusi Lietuvių rašytojų tremtinių draugija (draugijos pirmininku 1942–1944 m. buvo Faustas Kirša, 1946–1950 m. – Bernardas Brazdžionis). Lietuvių rašytojų draugija JAV pradėjo veikti pagal pakoreguotus Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos ir būtent prieškariu buvusios Lietuvių rašytojų draugijos įstatus. Taigi LRD Amerikoje buvo atkurta, jau turint labai aiškų istorinį, kultūrinį paveldą – atspirties tašką, sudariusį sąlygas tolesnei istorinės, literatūrinės atminties plėtotei. Tad LRD ir LTSR RS buvo dvi atskiros, skirtingų paradigmų organizacijos: viena – savarankiška, laisva, tęsianti prieškario tradicijas, kita – įsteigta okupacijos metais, neturinti savarankiškos organizacijos statuso ir tiesiogiai pavaldi TSRS RS. Dar vienas svarbus dalykas, kad LRD Amerikoje nebuvo tik formali, rašytojus burianti institucija, kartas nuo karto suorganizuojanti renginius ar įteikianti premijas. Išskirčiau kelias pagrindines LRD funkcijas ir veiklos plotmes, kurios kartais neįvertinamos, lieka už institucinio fasado. Visų pirma, LRD atliko tam tikrą kultūrinio archyvo funkciją – rūpinosi draugijos narių kūrybinio palikimo kaupimu ir saugojimu. Antra, LRD veikė ir kaip savotiška biblioteka – rėmė, platino lietuvių autorių knygas išeivijoje. Trečia, LRD veikė ir medijų plotmėje, t. y. leido naujienlaiškį, galiausiai ji atliko ir memorializacijos funkciją – minėjo rašytojų jubiliejus, rengė rinktinius raštus, prisidėjo prie paminklų rašytojams statymo.

Kurie rašytojai nepriklausė LRD ir kodėl? Ar buvo kūrėjų, kurie sąmoningai nenorėjo priklausyti draugijai? 

LRD narių skaičius ilgą laiką buvo panašus – vidutiniškai apie 100 narių. Pirmuoju įsikūrimo Amerikoje dešimtmečiu draugijai priklausė visi ikikarinės draugijos nariai, taip pat iš esmės visi kūrę ar kitaip dalyvavę literatūriniame išeivijos gyvenime. Buvo labai svarbu sutelkti skirtinguose JAV miestuose, skirtingose valstijose ar net skirtinguose žemynuose įsikūrusius rašytojus. Bet labai nustebau radusi dokumentus, kad Brazdžionis iki 1975 m. nebuvo draugijos nariu. Tai reiškia, kad pirmąją kadenciją (1962–1966) Brazdžionis pirmininkavo draugijai oficialiai nebūdamas jos nariu! Tą patvirtina ir Bronio Railos laiškas Leonardui Andriekui. Į draugiją nestojo ir Juozas Balčiūnas-Švaistas, kaip teigiama – dėl finansinių dalykų (metinio nario mokesčio, vykimo į draugijos narių suvažiavimus, kitus renginius skirtingose valstijose). 

Ar galima būtų išskirti intensyviausius, o galbūt, jei leisite – audringiausius LRD veiklos metus? Kas draugijos veikloje keldavo daugiausia aistrų? 

1951–1958 m. draugijai vadovavo Benediktas Babrauskas – poetas, literatūros kritikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, Čikagos lietuvių rašytojų klubo pirmininkas. Sakyčiau, pirmasis draugijos dešimtmetis (gal net dvidešimtmetis) buvo bene pats audringiausias, intensyviausias laikotarpis. Pirmiausia, matyt, ir dėl paties pirmininko charakterio savybių. Jį pažinoję prisimena, kad buvo geraširdis, tačiau labai impulsyvus. Tačiau būtent Babrausko vadovaujama draugija išleido Vydūno, Vinco Krėvės, Vaižganto raštus, buvo išspręsti Jurgio Savickio palikimo ir palaikų reikalai, pastatyti paminklai Vydūnui Detmolde (kartu su Mažosios Lietuvos Taryba), Krėvei (Pensilvanijoje), Juozui Kruminui (Vokietijoje). Pirmininkaujant Babrauskui, LRD pradėjo leisti biuletenį Lietuvių Rašytojų Draugijos pranešimai, kuriame dalintasi informacija apie einamuosius draugijos reikalus. LRD tęsė Vokietijoje pradėtą veiklą, kasmet paskirdama premiją už geriausią lietuvių literatūros grožinį kūrinį. Kaip buvo įrašyta draugijos įstatuose, „premija skiriama už geriausią laike vienerių metų sukurtą ir išleistą originalų grožinės literatūros veikalą“. Pavyzdžiui, nuo 1950 iki 1964 m. kasmetinę LRD premiją sudarė 500 JAV dolerių; vėliau premija padidėjo iki 1000 JAV dolerių. Tačiau Babrausko pirmininkavimo laikotarpis išsiskiria ir kaip visiško nekomunikavimo su sovietinėje Lietuvoje likusiais rašytojais laikas, kai norintieji publikuotis okupuotoje Lietuvoje sulaukdavo sankcijų. 

Dažnai kalbėdami apie egzodo rašytojus skaitytojai kuria ilgesio ir meilės žodžiui suvienytų rašytojų romantinį vaizdinį, tačiau kaip iš tikrųjų atrodė kūrėjų santykiai draugijos viduje? Galbūt konfliktai kildavo ir buitiniame, ir literatūriniame-estetiniame lygmenyje? 

LRD veikloje tikrai netrūko konfliktų, nesutarimų, ginčų, ypač dėl premijų skyrimo. Jau minėtas Babrausko pirmininkavimo laikas buvo ne tik dosnus literatūrine produkcija, aktyvus įvairiais literatūriniais, kultūriniais įvykiais, bet ir išsiskyrė įvairiomis diskusijomis. Ir ne visada pozityviomis. Daug polemikos kėlė lietuvių literatūros kokybės klausimas išeivijoje, literatūros atsinaujinimo, modernizacijos procesai. Nors oficialiai buvo skelbiama apie „naujų poezijos formų ieškojimą ir ieškotojus lietuvių ir pasaulinėje literatūroje“, „lietuviškieji veiksniai prašomi, bendradarbiaujant su LRD, nedelsiant pasirūpinti mūsų žymiųjų veikalų ir lietuvių literatūros istorijos išleidimu svetimomis kalbomis“, tačiau realybėje dominavo nuostata, kad „mūsų tautinio išlikimo pagrindinė priemonė yra lietuviškoji knyga“. Pavyzdžiui, galima pacituoti 1952 m. Igno Šeiniaus laišką Babrauskui iš Stokholmo: „Žinau, kad šis mano patarimas daug kam nepatiks. Ypatingai dėdėms ir dėdelams. Man pačiam pastaraisiais metais teko išgirsti nemažai papeikimų ir paniekos, kam rašau svetima, kur gyvenu, suprantama kalba. Turėčiau lietuviškai į skandinavus kalbėti! Tiesa, Pirmojo Didžiojo karo metu ir metais po jo lietuviškosios visuomenės žiūrėta į tai visai kitaip. Petras Klimas, Jurgis Savickis, aš ir kiti buvom raginami ir skatinami, kad tik daugiau svetimomis kalbomis rašytume, Lietuvos vardą ir jos laisvės reikalą pasaulinei opinijai įprasmintumėm. Dabar, nepriklausomybę ir laisvę pralaimėjus, jau kitaip. Neribotas, mus iš šalies stebintiems nesuprantamas šovinizmas bus įsikoręs aukščiau proto, šalto apskaičiavimo, bus aptemdęs realiąją mūsų tautos padėtį, perspektyvas supainiojęs ir apniaukęs. Dėl susidariusios ar kieno dirbtinai išeivijos sudarytos nuotaikos – Jurgis Savickis daniškai jau daugiau neberašo. Apima ir kitus abejonės, ar verta“. 

Bet daugiausia diskusijų kėlė LRD premijos. Pavyzdžiui, 1978 m. atsistatydino visa tų metų draugijos premijų skyrimo komisija, kai premija už geriausią knygą 1977 m. buvo paskirta Stasio Santvaro poezijos knygai Dainos ir sapnai. Į tą audringą įvykį, sulaukusį daug dėmesio ir lietuviškoje JAV spaudoje, Aloyzas Baronas laiške LRD pirmininkui Leonardui Andriekui sureagavo ramiai ironizuodamas: „Nieko blogo, jei premija atiteko Santvarui. Dar nė karto LRD nepremijavo Šekspyro. Vis tie patys lietuviški autoriai, vieni geresni, kiti blogesni, be didesnių stebuklų. Taigi, visur ta vienaaukštė Amerika“.

Žinoma, kad Andriekus, būdamas draugijos pirmininku (1970–1980), stengėsi į draugiją susigrąžinti iš jos anksčiau pasitraukusius rašytojus, pavyzdžiui, Katiliškį. Dėl kokių priežasčių kūrėjai nuspręsdavo palikti draugiją? Kodėl buvo svarbu juos susigrąžinti? Koks draugijos santykis su Lietuvoje likusiais, sovietinėje okupacijoje gyvenusiais rašytojais?

Viena iš draugijos palikimo priežasčių buvo mano jau minėti literatūros kokybės, literatūros atsinaujinimo, modernumo klausimai. Bet dažniausiai konfliktai kildavo dėl politinės konfrontacijos – vieni pasitraukdavo patys, kiti būdavo išmetami. Pavyzdžiui, 1953 m. balandžio 26 d. iš draugijos buvo pašalintas Antanas Škėma (skundai dėl premijos), dar po metų, balandžio 8 d. iš draugijos veiklos oficialiai pasitraukė Stasius Būdavas ir Katiliškis. Pastarasis apie išstojimą iš LRD paskelbė viešai – skelbimu laikraštyje Naujienos, o laiškuose bičiuliams mini, kad LRD valdybai netiko jo „nuodėmingas gyvenimas susidėjus“. 1956 m. iš LRD išstojo Kostas Ostrauskas (jis atsisakė publikuotis ir leidinyje Lietuvos rašytojai, 1957), 1957 m. Antanas Kėkštas atsisakė būti Babrausko vadovaujamos draugijos nariu, 1958 m. iš LRD pasitraukė Petronėlė Orintaitė. Panašiu metu Sonė Pipiraitė-Tomarienė už savo apysakos vaikams publikavimą sovietinėje Lietuvoje taip pat buvo pašalinta iš draugijos. 1964 m. laiške Babrauskui ji rašė: „Aš laikausi savo seno nusistatymo, kad nėra joks nusikaltimas Lietuvoje spausdinti. Manau, taip pat laikas nuo laiko išleisti ir čia kai ką“. 

Kaip Jūs ir minite, 1970 m. LRD pirmininku išrinktas kun. Andriekus keitė kryptį. Draugijos dokumentai rodo, kad šiuo metu vienas iš prioritetų buvo siekti stiprėjančio, literatūriniu pagrindu paremto ryšio su okupuotoje tėvynėje gyvenančiais rašytojais. Šis siekis dėl „ryšių stiprinimo su Sovietų Sąjunga“ sulaukė daug kritikos ir iš pačių draugijos narių, ir iš konservatyviosios JAV lietuvių bendruomenės. Tačiau Andriekui rūpėjo ne tik išlaikyti narių skaičių, bet ir jį gausinti (tuo metu draugijai priklausė apie 80 narių). Šiuo laikotarpiu LRD papildė Santaros-Šviesos intelektualinio sambūrio aktyvūs dalyviai ir jaunosios kartos kūrėjai bei kritikai, bežemių generacija: Marija Saulaitytė, Liūnė Sutema, Ilona Gražytė (Maziliauskienė), Eglė Juodvalkė, Vitalija Bogutaitė, Kęstutis Keblys, Rimvydas Šilbajoris, Julija Švabaitė (Gylienė). Andriekaus kvietimo prisijungti prie LRD sulaukė ir Algirdas Titas Antanaitis, tuo metu, pasak jo paties, „rašytoju nesijautęs“. 1979 m. Andriekus kvietimą prisijungti prie draugijos išsiuntė ir 1977 m. į JAV emigravusiam rašytojui Tomui Venclovai. 

Kita vertus, incidentų ir toliau kildavo. Pavyzdžiui, dėl tų pačių priežasčių – bendradarbiavimo su sovietine Lietuva, su Gimtuoju kraštu – iš draugijos 1978 m. pasitraukė Birutė Pūkelevičiūtė, Vytautas Alantas. Beveik iki pat Sąjūdžio LRD archyviniai duomenys neliudija jokio artimesnio kontakto ar komunikacijos galimybių su Lietuvos rašytojais. Žinoma, asmeninių ryšių, kontaktų būta, tačiau tai nėra dokumentuota. Būtina paminėti, kad 1990 m. jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime buvo patikslinti sąjungos įstatai ir sugrąžinti visi buvę LRD nariai. 

Tik 1998 m. pirmą kartą LRD valdybai ėmė vadovauti moteris – rašytoja Stasė Petersonienė. Kokį vaidmenį draugijoje moterys užėmė Jūsų tiriamuoju laikotarpiu? 

Atsakyčiau trumpai – labai svarbų ir dažniausiai nematomą. Egzodo rašytojų autobiografijose (1994) įtrauktos 125 išeivijos kūrėjų pavardės, iš jų – 37 moterys, beveik visos LRD narės. Tačiau atsakymą apie moteris kūrėjas tiriamuoju laikotarpiu pagrįsčiau keliais konkrečiais pavyzdžiais. 

1954 m., jau išleidusi Metūges, Pūkelevičiūtė tuometinio pirmininko Babrausko buvo raginama stoti į LRD (beje, Babrauskas buvo labai palankus moterims kūrėjoms gal ir dėl to, kad jo žmona – poetė Gražina Tulauskaitė). Pūkelevičiūtė į kvietimą atsakė taip: „Tamstos laiškas man buvo tikrai nelaukta staigmena visais atžvilgiais. Dėkoju už malonų dėmesį ir – už šiltus žodžius „Metūgių“ adresu. Jie man yra ypatingai brangūs. Objektyvaus vertinimo ir prieteliško padrąsinimo laukia, turbūt, kiekvienas pradedantysis. Deja, spaudoje knyga liko beveik nepastebėta. Savaime suprantama, šis faktas privertė susimąstyti ir smarkiai paabejoti savo kūrybiniu pajėgumu“. Į draugiją Pūkelevičiūtė įstojo 1956 m., pasirodžius romanui Aštuoni lapai. Rekomendacijas parašė Antanas Gustaitis ir Stasys Santvaras, trečią privalomąją, labai lakonišką, pateikė Henrikas Nagys. Vis dėlto didesnio palaikymo iš savo kartos „vyrukų“ Pūkelevičiūtė nesulaukė. 

Kitas pavyzdys – Alės Rūtos veikla draugijoje. Alė Rūta visų Brazdžionio pirmininkavimo draugijai kadencijų metu buvo draugijos sekretorė: 1962–1966 ir 1976–1980 m. Ji beveik dvidešimt metų tvarkė draugijos dokumentus, susirašinėjo su nariais, rengė posėdžių protokolus, organizavo renginius. Tik laiškuose bičiulėms Petronėlei Orintaitei, Nelei Mazalaitei išsitardavo apie nuovargį, laiko stygių. Tačiau 1987 m. ji išleido „apysaką biografiniais atspindžiais“ Margu rašto keliu, kur duoklė atiduota Brazdžioniui – tai jo, vadovo, biografiją rašo Alė Rūta. Susitaikiusi su savo kaip vidutiniškos rašytojos statusu, Alė Rūta parašė biografinius eskizus, juos skyrė Brazdžioniui, sau pasilikdama tik „mažos pasakotojos apie didelį vyrą“ vaidmenį. Bet, suprantama, kitaip ir negalėjo būti. Visus svarbiausius vadovaujančius postus literatūrinėje ar kultūrinėje sferoje išeivijoje tuo metu užėmė vyrai – LRD pirmininko, literatūrinės ir kultūrinės spaudos redaktorių, Lietuvių enciklopedijos rengėjų, sudarytojų, redaktorių ir leidėjų, daugelio kritinių straipsnių autorių. Tad, žinoma, aptariamuoju laikotarpiu išeivijos literatūroje mes labai aiškiai matome dominuojantį vyriškąjį kanoną. Bet viešųjų ryšių laukas (įvairių LRD labdaringų renginių organizavimas, pilietiniai būreliai, knygų klubai, piknikai, etc.) buvo paliktas moterims. 

Kokius esminius pokyčius LRD galime pažymėti per keturiasdešimt metų? Galbūt galima išskirti lūžinius – istorinius, kūrybinius, gal net egzistencinius – momentus? 

Platus ir sudėtingas klausimas. Gal svarbu paminėti, kad Brazdžionio vadovaujamos draugijos metu buvo nutarta perduoti LRD dokumentus Čikagoje įsteigtam Pasaulio lietuvių archyvui, kuriam tuo metu vadovavo LRD narys prozininkas Česlovas Grincevičius. Taip Pasaulio lietuvių archyve buvo sudarytas atskiras LRD fondas, kurio archyvalijomis ir remiuosi tyrime. 

Kitas svarbus momentas – Pauliaus Jurkaus pirmininkavimo pradžia 1988 m., kuri sutapo su Sovietų Sąjungos perestrojka ir politinėmis permainomis Lietuvoje. Vis dažniau dėmesys krypo į Lietuvoje gyvenusius rašytojus ir jiems atstovaujančią sąjungą. 1989 m. LRD siuntė sveikinimą tuomečiam Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui Romualdui Lankauskui sveikindama su oficialiu atsiskyrimu nuo Sovietų Sąjungos rašytojų. Į 54-ąjį PEN klubo kongresą Kanadoje atvyko Lietuvos rašytojų delegacija. LRD jiems išsiuntė oficialų kvietimą, palengvinusį vizų gavimą, sumokėjo kongreso registracijos mokestį. Niujorke buvo surengtas bendras literatūros vakaras. Iš Lietuvos dalyvavo Raimundas Kašauskas, Romualdas Lankauskas, Kornelijus Platelis, Ričardas Gavelis, Regina Rudaitytė ir rašytojus pristatęs literatūrologas Aleksandras Krasnovas. Savo kūrybą skaitė Ričardas Gavelis ir Platelis. Atrodytų, smulkmena, nes tokių kelionių vėliau bus gerokai daugiau, bet vis dėlto tai buvo lūžis. LRD naujienlaiškyje rašyta: „Tai buvo iš viso pirmas toks susitikimas. Susitikimo metu prieita prie išvados, jog abiem organizacijoms reikia glaudžiau bendradarbiauti, suteikiant galimybę Lietuvos rašytojams dalyvauti Amerikoje skelbiamuose konkursuose, o JAV lietuviams – Lietuvos spaudoje. Kalbėta ir apie galimybę susijungti, bet nuspręsta neskubėti“.

Kokiomis formomis ir būdais draugija pristatė lietuvių kultūrą vakarietiškam pasauliui? 

Viena įdomesnių akcijų, pirma rimta LRD žinia – 1975 m. vasario 16 d. išsiųstas laiškas Aleksandrui Solženycinui „Letter of the Lithuanian Writers Association to A. I. Solzhenitsyn“. Trijų lapų tekstą parengė Algirdas Landsbergis. Vėliau Andriekus archyve pažymėjo: „Atsakymo negauta“.

Bet dažniausiai lietuvių kultūrą, literatūrą Vakarų pasauliui buvo stengiamasi pristatyti per vertimus. Ir ne tik pavienius. Tam puikiai pasitarnavo įsteigtos leidyklos, kurios orientavosi į grožinės, istorinės literatūros leidimą anglų kalba – Stepo Zobarsko leidybos bendrovė Manyland Books ir fotografo, visuomenininko, kunigo jėzuito Algimanto Kezio iniciatyva įsteigta Lithuanian Library Press. Pavyzdžiui, 1978 m. išleista antologija Manyland presents their best kartu su amerikiečių autorių kūryba pristatė ir Andriekaus, Jurgio Gliaudos, Vinco Mykolaičio-Putino, Romualdo Giedraičio-Spalio, Jono Zdanio, Stepo Zobarsko kūrybą Amerikos skaitytojams. Galima minėti ir kitas antologijas anglų kalba, pristačiusias lietuvių autorių kūrybą Vakarų skaitytojams, kurias rengiant taip pat dalyvavo LRD nariai, pavyzdžiui, The Green Oak (sudarytojai Algirdas Landsbergis ir Clark Mills, 1961), Selected Lithuanian Post-War Poetry (sudarytojas Jonas Zdanys, 1978). Tad komunikacijos Vakarų skaitytojams būdų ir formų būta nemažai. 

Kaip JAV politinė, socialinė, kultūrinė realybė veikė, o gal net formavo Lietuvių rašytojų draugiją? Koks pačios draugijos santykis su JAV? Ar draugija bendravo su amerikiečių rašytojų organizacijomis? 


Draugijos veiklos pobūdis kito, atsižvelgiant į pirmininko ir draugijos valdybos poziciją. Tad norint nusakyti draugijos kaip kolektyvinio kultūros subjekto santykį su JAV – reikštų grįžti prie mikropasakojimų, kurie tarsi dėlionė atvers kolektyvinį požiūrį. Pirmajame dešimtmetyje ryškesnė buvo „geto“ pozicija – orientuotis tik į lietuvių skaitytoją, klausytoją. Ilgainiui pozicija keitėsi, labiau atsiveriant pasauliui. Pradėtos rengti „Poezijos dienos“, į kurias rinkosi multikultūrinės Amerikos žiūrovai. Pavyzdžiui, Brazdžionis organizavo Lietuvių rašytojų dienas Klivlende, pritraukusias daugybę žmonių, o Andriekaus pirmininkavimo metais daugiau remtasi draugijos bendradarbiavimu su Amerikos rašytojais. Beje, ir pats Andriekus skaitė paskaitas Amerikos poetų draugijai. Draugijos archyve neradau dokumentų, rodančių tiesioginį LRD bendradarbiavimą su Amerikos rašytojų asociacija, įsteigta 1946 m. Bet tikrai yra žinoma, kad su Amerikos rašytojų asociacija glaudžiau bendradarbiavo leidyklos Manyland Books ir Lithuanian Library Press.